- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-05
- Bylos Nr.
- I-3568-809/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01750-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 650 Eur, 900 Eur ir 2 400 Eur, iš viso 3 950 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4, 12–13).
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 14 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 316. Šioje kameroje sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendro gyvenamojo ploto bei dėl to kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Pabrėžė, jog toje pačioje patalpoje turėjo tiek miegoti, tiek valgyti, tiek naudotis sanitariniu mazgu, todėl dėl nurodyto pažeidimo prašo priteisti 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Lukiškių TI-K maisto davinys iš termoso buvo tiekiamas atšalęs, nors tiekiamas maistas turi būti karštas, todėl prašo priteisti 650 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kameroje Nr. 316 sienos apipelijusios, su koroze, kameroje kaupėsi drėgmė, nebuvo tinkamos ventiliacijos, taip pat kameroje buvo nutiestas kanalizacijos vamzdis, todėl prašo priteisti 2 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė psichologinį, emocinį ir dvasinį išgyvenimą, t. y. pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–24).
Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. Pateikė duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, t. y. jų plotus, numerius, bei nurodė, kad pareiškėjas visu ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas vienas. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Lukiškių TI-K, skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatų.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teigė, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl Lukiškių TI-K dažnai tenka daryti pakartotinį remontą. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,(duomenys neskelbtini)”.
Lukiškių TI-K kamerose buvo 2–4 lovos yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m. x 0,7 (1,33 kv. m.). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.), kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Paaiškino, kad reikalavimas eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, yra nepagrįstas.
Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, taip pat kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpose įrengtos atskiros kabinos su durimis arba užuolaidos privatumui užtikrinti. Priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Lukiškių TI-K langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Nurodė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems maitinimas yra tiekiamas dienotvarkėje numatytu metu pagal nustatytas fiziologines mitybos normas ir subalansuotus valgiaraščius. Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leidžia įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama. Visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartojimui. Lukiškių TI-K virtuvė pagamintą maistą išduoda karštą. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas išduodamas šiltas, nes laikomas termosuose. Lukiškių TI-K maisto dalintojai, t. y. nuteistieji palikti atlikti ūkio darbus, yra praėję medicininį patikrinimą. Maistą dalina užsidėję kepurę, chalatą, tvarkingi ir laikosi higienos reikalavimų, jiems išduotos vienkartinės pirštinės.
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstagos administraciją nesikreipė. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Taip pat pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės, t. y. visų sąžiningų mokesčių mokėtojų, sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 14 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje Nr. 316 sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendro gyvenamojo ploto bei dėl to kameroje tvyrojo nemalonus kvapas.
Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.
Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės (b. l. 17–24).
Byloje pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėn. Pranešime ,,Dėl V. K. skundo“ nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Eksploatavimo taisyklėse ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET) sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nenumatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užduolaidos (b. l. 28–30).
Taigi, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Nors Vilniaus PN kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčija laikotarpį nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 14 d., tačiau pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d., todėl šis laikotarpis laikytinas verinamuoju. Be to, pareiškėjas skunde nurodo, kad visu ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 316, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas 2017 m. birželio 30 d. buvo laikomas kameroje Nr. 109, o laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. buvo laikomas kameroje Nr. 316 (b. l. 17–24).
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju pareiškėjas ginčija aplinkybę, jog sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto bei dėl to kameroje tvyrojo nemalonus kvapas, todėl patyrė tam tikrus dvasinius išgyvenimus. Į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog sanitariniai mazgai kamerose nuo likusio kameros ploto yra atskirti užuolaidomis arba įrengtos atskiros kabinos su durimis (b. l. 41–43). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas (b. l. 28–30). Vadovaujantis Vilniaus PN pateiktu paaiškinimu, nustatyta, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai. Vilniaus PN nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip nurodyta Lietuvos higienos normos 17 punkte. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose yra išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, ir pelėsio, ir nemalonaus kvapo (b. l. 28–30). Pažymėtina, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) 2017 m. balandžio 10 d. Patikrinimo akte Nr. PA.10-472(16.16.8. 10.12) nurodyta, jog viena iš tikrintų kamerų buvo Nr. 109, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. birželio 30 d., bei patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kameros vėdinamos per atidaromus langus ir tai atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkto reikalavimą (b. l. 34–36). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad galiojantys teisės aktai nenustato atsakovės atstovui pareigos pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Taip pat byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Kadangi šiuo atveju Vilniaus PN veiksmai atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad tiekiamas maistas buvo atšalęs.
Suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K buvo maitinami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Atsakovės atstovo duomenimis, valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, o visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartojimui (b. l. 17–24). Nuo 2017 m. birželio 15 d. iki 2018 m. sausio 1 d. galiojo valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-257 ,,Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo”. Vilniaus PN virtuvėje pagamintas karštas maistas sudedamas į uždarus termosus ir išvežiojamas po korpusus, kur yra dalinamas. Maisto dalintojai yra aprūpinti spec. drabužiais, jiems išduotos vienkartinės pirštinės (b. l. 28–30). Teismui nėra pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis jog tiekiamas maistas yra karštas. Be to, pareiškėjas dėl skunde nurodomų aplinkybių į įstaigos administraciją nesikreipė (b. l. 17–24). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuoti pažeidimo šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad kameroje Nr. 316 sienos apipelijusios, su koroze, kameroje kaupėsi drėgmė, nebuvo tinkamos ventiliacijos.
Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).
Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).
Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas kameroje Nr. 316, tačiau byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 109 ir Nr. 316 (b. l. 17–24). Į bylą pateikti NVSC patikrinimo aktai patvirtina, jog Lukiškių TI-K kamerose buvo nuolat atliekami patikrinimai atitikimo Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams (b. l. 31–33, 34–36, 39–40).
NVSC 2017 m. balandžio 10 d. Patikrinimo akte Nr. PA.10-472(16.16.8. 10.12) nurodyta, kameroje Nr. 109, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. birželio 30 d., dalyje lango buvo sudužęs stiklas (b. l. 34–36). Lukiškių TI-K 2017 m. balandžio 20 d. rašte Nr. 9-4696 nurodyta, kad kameroje Nr. 109 pakeistas sudužęs stiklas (b. l. 37–38). NVSC 2017 m. gegužės 29 d. Patikrinimo akte Nr. PA.10-849(16.16.8. 10.12) nurodyta, kad atlikus pakartotinį patikrinimą, šioje kameroje lango stiklai buvo nesudužę (b. l. 39–40).
Šiuo atveju NVSC nustatytas pažeidimas ir pašalintas pašalintas laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje Nr. 109 nebuvo laikomas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes, t. y., kad kameroje Nr. 316 sienos apipelijusios, su koroze, kad kameroje kaupėsi drėgmė, nebuvo tinkamos ventiliacijos. Be to, kaip minėta, buvo nustatyta, kad kameros vėdinamos natūraliai per langus, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos 17 punkte. Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.
Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog kameroje buvo nutiestas kanalizacijos vamzdis, pažymėtina, kad Lietuvos higienos norma 134:2015 nenumato reikalavimų kanalizacijos vamzdžio įrengimui. Vertinant šią aplinkybę, taip pat būtina pažymėti, kad LVAT laikosi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (žr. pvz. LVAT 2016-09-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2814-520/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad kanalizacijos vamzdis buvo įrengtas kameroje, pati savaime nėra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir dėl to priteisti jam neturtinę žalą. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad kanalizacijos vamzdis buvo techniškai netvarkingas. Akcentuotina, jog nepakanka abstrakčiai nurodyti, kad kameroje buvo įrengtas kanalizacijos vamzdis, nedetalizuojant ir nenurodant, kokias neigiamas pasekmės tai sukėlė pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog šie pareiškėjo teiginiai negali būti laikomi pagrindu neturtinei žalai priteisti, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 3 950 Eur (650 Eur, 900 Eur ir 2 400 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo psichologiniu, emociniu ir dvasiniu išgyvenimu, t. y. pažeminimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta faktinių aplinkybių, vertintinų kaip pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl jo skundo reikalavimai priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestini kaip nepagrįsti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.