Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko V. B. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-203-570/2011, kuria tenkintas pareiškėjos (kreditorės) Kauno kredito unijos pakartotinis pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko V. B. ir įkeisto daikto savininkės L. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas, tenkindamas kreditoriaus prašymą, 2011-12-05 (b.l. 27) areštavo L. B. ir V. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, u/n (duomenys neskelbtini), 11,0600 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini), taip užtikrindamas kreditoriaus skolinio reikalavimo skolininkams įvykdymą, įspėjo skolininką ir įkeisto turto savininkę, jog negrąžinus skolos per mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių.

2012-01-16 teisme gautas pakartotinis kreditorės pareiškimas (b.l. 36-38), kuriame nurodoma, jog skola, kurią sudaro 557 962,36 Lt negrąžintos paskolos su palūkanomis ir delspinigiais, 5885,36 Lt palūkanų už negrąžintą paskolą skaičiuojant po 5 proc. metinių palūkanų už negrąžintą skolinio įsipareigojimo sumą nuo 2011-10-28 iki kreipimosi į teismą dienos, t.y. 2012-01-13, nėra padengta, ir prašoma skolą bei 5% dydžio procesines palūkanas, 139 Lt sumokėto žyminio mokesčio bei 450 Lt išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti išieškoti iš skolininkų priverstinai parduodant įkeistą turtą iš varžytynių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.

Teismas, nagrinėdamas kreditoriaus pakartotinį prašymą leisti priverstinai parduoti įkeistą turtą, netyrė pirmojo kreditoriaus pareiškimo padavimo metu buvusių aplinkybių, t.y. ar pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų. Teismas nutartyje nenurodė, kuo remdamasis konstatavo, jog skolininkas nevykdė prievolės kreditoriui laiku ir šis įgijo teisę kreiptis į teismą prieš terminą. Iš nutarties taip pat nėra aišku ar kreditorius tinkamai nutraukė pagrindinę sutartį.

Tarp šalių buvo sudaryta vartojimo paskolos sutartis. Tačiau teismas, nevykdė pareigos ex officio kvalifikuoti vartojimo paskolos ir hipotekos sutarčių kaip vartojimo sutarčių ir nevertino ar ginčo kreditavimo ir hipotekos sutarčių kaip vartojimo sutarčių sąlygos atlieka sąžiningumo kontrolę, ar kreditorius, nutraukdamas sutartį elgėsi sąžiningai. Kadangi skundžiamoje nutartyje nėra aptartos ir įvertintos minėtos aplinkybės, skundžiama nutartis yra be motyvų. Tai sudaro pagrindą 2012-01-19 nutartį panaikinti CPK 329 str. 2 d. 4 p. pagrindu, o kreditoriaus prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo atmesti visa apimtimi.

Paskolos sutarties 5.6 punkte numatyta kreditoriaus teisė vienašališkai nutraukti sutartį, įspėjus paskolos gavėją ne vėliau kaip prie 15 kalendorinių dienų, ir reikalauti, kad paskolos gavėjas grąžintų paskolą prieš terminą, sumokėtų palūkanas, delspinigius ir kitas mokėti priklausančias sumas. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartis ilgalaikė, galutinis suteiktos paskolos grąžinimo terminas 3 metai, darytina išvada, kad paskolos sutarties 5.6 punkte įtvirtinta sąlyga prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (paskolos gavėjo) atžvilgiu, todėl šios sąlygos turėjo būti teismo pripažintos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 7 d.).

Kreipdamasis su pirmuoju pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo kreditorius privalėjo pateikti duomenis apie tai, kad per nustatytą papildomą terminą skolininkas neįvykdė reikalavimo ir dėl to kreditorius sutartį nutraukė. Kreditorius turi procesinę pareigą pateikti įrodymus, kad sutartis yra tinkamai nutraukta. Ginčo nutartyje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kaip skolininkas vykdė prievolę per nustatytą papildomą terminą, nesant šių duomenų neįmanoma nustatyti ar sutartis buvo nutraukta laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Dėl šios priežasties hipotekos teisėja negalėjo pradėti priverstinės išieškojimo procedūros ir privalėjo kreditoriaus prašymą atmesti.

Kreditoriaus nustatytas 18 dienų terminas paskolai grąžinti yra neprotingai trumpas. Kreditorius, vienašališkai nutraukdamas sutartį elgėsi nesąžiningai, nebuvo linkęs nesutarimo spręsti derybų ir tarpusavio susitarimo keliu.

Skolininkas (įkeisto daikto savininkas) suėjus galutiniam paskolos grąžinimo terminui (t.y. 2011-02-04) pagal 2009-02-04 paskolos sutartį, skolinio įsipareigojimo neįvykdė. Todėl kreditorius keletą kartų žodžiu bei raštu įspėjo skolininką/įkeisto daikto savininkus dėl įsiskolinimų sumokėjimo, tačiau nei skolininkas nei įkeisto daikto savininkai nei laiduotojai per pranešimuose nustatytus papildomus terminus įsiskolinimo nesumokėjo, kas laikytina esminiu 2009-02-04 paskolos sutarties pažeidimu. Todėl kreditoriaus vienašališkas paskolos sutarties nutraukimas yra teisėtas bei užtikrinantis kreditoriaus teisių bei teisėtų lūkesčių susigrąžinti pasiskolintas lėšas apsaugą.

2009-02-04 paskolos sutartis nėra priskiriama vartojimo kreditui (nors jos paskirtis ir įvardinta kaip vartojamoji paskola), kadangi minėtos paskolos viena iš užtikrinimo priemonių yra nekilnojamojo turto hipoteka, taip pat bendra suteiktos paskolos suma yra didesnė nei įstatymo numatyta 75 000 Eur atitinkanti suma, todėl šiai paskolos sutarčiai nėra taikytini vartojimo kreditų teisiniai santykiai (LR vartojimo kredito įstatymo 3 str. 2 d.).

2009-02-04 paskolos sutarties 5.6 p. numatytos vienašališko sutarties nutraukimo sąlygos yra išdėstytos aiškiai ir suprantamai, todėl negali būti pripažintos nesąžiningomis skolininko atžvilgiu (LR CK 6.188 str. 5 d.). Pažymi, kad skolininkas, pasirašydamas 2009-02-04 paskolos sutartį, pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarčių sąlygos, nustatytos bendrojoje ir specialiojoje dalyse, su paskolos gavėju buvo aptartos individualiai ir jam išaiškintos prieš pasirašant sutartį, paskolos gavėjas visas sutarties sąlygas supranta, su jomis sutinka ir jos išreiškia tikrąją paskolos gavėjo valią. Jei skolininkas nesuprato ar abejojo dėl prisiimamų prievolių - turėjo pilną teisę atsisakyti tokias sutartis pasirašyti.

Tinkamu skolinių įsipareigojimų vykdymu pagal 2009-02-04 paskolos sutartį laikytinas savalaikis paskolos grąžinimas pagal paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštį, taip pat prievolės įvykdymas per kreditoriaus nustatytus terminus. Jei skolininkas rašo kreditoriui įvairius prašymus, tačiau susidariusių vėlavimų nepadengia, tai negali būti traktuojama kaip tinkamas skolininko prisiimtų įsipareigojimų vykdymas. Tai, kad kreditorius ne kartą atsižvelgė į susidariusią finansinę situaciją skolininko šeimoje ir priėmė kompromisinius sprendimus skolininko atžvilgiu, įrodo pakankamai ilgas terminas nuo galutinio paskolos pagal 2009-02-04 paskolos sutartį grąžinimo termino 2011-02-04 iki kreditoriaus kreipimosi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Atskirasis skundas atmestinas.

Skolininkas pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą iš esmės grindžia nepagrįstu kreditoriaus vienašališku kredito sutarties nutraukimu, pažeidžiant vartotojų teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir susiformavusią teismų praktiką.

Įkeitimo teisė yra daiktinė turtinė teisė. Šiai teisei būdinga: absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius, sekimas paskui daiktą ir pan. Sudarius hipotekos lakštą, kreditorius įgyja teisę į reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto. Įkaito davėjas – daikto savininkas suvaržo savo teises į įkeičiamą daiktą, jomis užtikrindamas savo ar kitų asmenų prievolės įvykdymą. Toks daikto turtinių teisių suvaržymas pasibaigia, kai prievolė įvykdoma. CK 4.192 str. 1 d. įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo, jei skolininkas neįvykdo įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, ir patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto. Taigi, CPK XXXVI skyriaus teisės normų sistema įtvirtina efektyvų prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmą, kuriuo hipotekos kreditoriui garantuojama pirmenybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto prieš visus kitus skolininko kreditorius ne ginčo tvarka, specialia, pagreitinta skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūra. Hipotekos teisėjas patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt. (CPK 542 straipsnio 1 dalis).

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą kreditorius turi teisę kreiptis į hipotekos teisėją dėl priverstinio turto pardavimo iš viešųjų varžytynių tuo atveju, jeigu skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdo skolinio įsipareigojimo (CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Tai yra bendroji išieškojimo iš įkeisto turto taisyklė. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netyrė ar sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų, nevykdė pareigos ex officio kvalifikuoti vartojimo paskolos ir hipotekos sutarčių kaip vartojimo sutarčių ir nevertino ar ginčo kreditavimo ir hipotekos sutarčių kaip vartojimo sutarčių sąlygos atlieka sąžiningumo kontrolę ir tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais. Pažymėtina, jog tik tuo atveju, jei kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą, ir būtent šis veiksmas lemia kreditoriaus kreipimąsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, hipotekos teisėjas, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, kad pagrindinė sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, turi ex officio patikrinti, ar priešlaikinį sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties nuostatos yra sąžiningos, ir ar kreditorius laikėsi sutartyje ar įstatyme nustatytos priešlaikinio sutarties nutraukimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Nagrinėjamu atveju tarp šalių 2009 m. vasario 4 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria Kauno kredito unija V. B. suteikė 378 000 Lt paskolą (b.l. 8). Galutinis paskolos grąžinimo terminas – 2011 m. vasario 4 d. (sutarties 2.2 p., sutarties 1 priedas). Taigi, pareiga grąžinti visą suteiktą paskolą bei sumokėti sutartines palūkanas V. B. atsirado jau 2011 02 04. Jau suėjus prievolės vykdymo terminams, t.y. 2011-06-17 raštu Nr. 11/06/17-4 skolininkas V. B. buvo įspėtas dėl skolinio įsipareigojimo įvykdymo (b.l. 14). 2009-02-04 paskolos sutartis su V. B. nutraukta Kauno kredito unijos valdybos 2011-10-26 sprendimu (b.l. 20). Kreditorius dėl priverstinio skolos išieškojimo į teismą kreipėsi 2011-11-29 (b.l. 2). Taigi, kreditorius priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto pradėjo praėjus beveik metams po šalių nustatyto termino paskolai grąžinti. Esant šioms aplinkybėms, skolininko argumentai dėl neteisėto sutarties nutraukimo ir vartojimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų netaikymo, sprendžiant klausimą dėl sutarties nutraukimo, neturi teisinės reikšmės Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 19 d. nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi dar iki kreditoriui nutraukiant tarp šalių sudarytą sutartį skolininkas turėjo pareigą grąžinti jam suteiktą paskolą, o kreditorius buvo įgijęs teisę reikšti reikalavimą CPK XXXVI skyriuje nustatyta tvarka. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog teismui nebuvo pateikti įrodymai kaip skolininkas vykdė prievolę. Kartu su pirminiu pareiškimu dėl įkeisto turto arešto ir skolininko įspėjimo grąžinti skolą, teismui buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, jog skolininkas prievolės neįvykdė (b.l. 21). Jau labiau, jog skolininkas net neginčija aplinkybės, kad prievolė per paskolos sutartyje nustatytą terminą įvykdytą nebuvo. Atmestinas apelianto argumentas, jog neaišku ar skolininkui palūkanos ir delspinigiai skaičiuoti teisėtai, kadangi 2009 m. vasario 4 d. paskolos sutartimi šalys susitarė, kad už suteiktą paskolą bus mokama 14 % dydžio metinės palūkanos (sutarties specialiosios dalies 2.5 p.), taip pat susitarta ir dėl delspinigių dydžio (sutarties specialiosios dalies 2.13 p.) (CK 6.71 str., 6.72 str., 6.872 str. 1 d.).

Vadovaujantis išdėstytu konstatuotina, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas procesinių teisės normų, reglamentuojančių pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo tenkinimą, kai daiktas įkeistas pagal hipotekos taisykles, nepažeidė. Atskirojo skundo motyvais panaikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 19d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 19 d. nutarties nekeisti.