Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Burdulienės, Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Ritna“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Estinos arka“ ieškinį atsakovui UAB „Ritna“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, UAB „Estinos konstrukcijos“, UAB „Hera“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas įrodinėjo, jog Aktas yra negaliojantis, kadangi jo sudarymo metu ieškovo turtas buvo areštuotas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Skundas grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Akto galiojimo, iš esmės pakartotinai išnagrinėjo bylą, kuri jau buvo nagrinėta Vilniaus apygardos teisme ir buvo užbaigta patvirtinant taikos sutartį. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties esmė buvo tokia, kad, trečiajam asmeniui šioje byloje UAB „Hera“ sumokėjus 10 000 Lt, ieškovas atsisakė nuo bet kokių pretenzijų atsakovo atžvilgiu, įskaitant dėl 79 250,68 Lt restitucijos taikymo. Tuo atveju, jeigu ieškovas būtų laikęs Aktą negaliojančiu, šia aplinkybe būtų buvę remtasi ieškinyje.

Anot atsakovo, bet kuriuo atveju teismas, spręsdamas dėl Akto pripažinimo negaliojančiu, viršijo savo kompetenciją, kadangi toks reikalavimas byloje nebuvo pareikštas, o bylos nagrinėjimo metu ieškovas nekėlė šio akto teisėtumo klausimo. Pažymėtina, kad teismas nedetalizavo ir kokiai imperatyviai įstatymo normai prieštaravo Aktas. Kadangi paminėto akto galiojimo klausimas buvo nagrinėjamas nesivadovaujant actio Pauliana instituto normomis, nenustatinėjo jo taikymų būtinų sąlygų, akivaizdu, kad tokiu būdu užkirto kelią atsakovui gintis nuo pareikštų reikalavimų.

Skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatuota, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų įvykdęs savo prievolę ieškovui, nes 46 951,14 Lt skolos sumokėjimas buvo išspręstas šalims atliekant tarpusavio skolų užskaitymą Aktu. Teismui pripažinus negaliojančiu Aktą, tuo pagrindu, kad jis neva buvo sudarytas pažeidžiant teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negaliojančiu turėjo būti pripažinta ir Sutartis.

Tenkinęs ieškinį iš dalies, teismas neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės. Byla turi būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tikslu įvertinti, ar yra visos CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos sąlygos pripažinti 2009 m. liepos 31 d. Tarpusavio skolų užskaitymo aktą negaliojančiu.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai

Nustatyta, kad ieškovas, atsakovas ir trečiasis asmuo UAB „Estinos konstrukcijos“ 2009 m. liepos 30 d. sudarė Sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo Nr. 2009/07/30, kuria trečiasis asmuo reikalavimo teisę į atsakovą 46 951,14 Lt sumai perleido ieškovui (b. l. 3). 2009 m. liepos 31 d. ieškovas, atsakovas ir trečiasis asmuo UAB „Hera“ sudarė Tarpusavio skolų užskaitymo aktą, kuriuo susitarė, kad atsakovas skolingas ieškovui 81 123,69 Lt, pastarasis skolingas trečiajam asmeniui 79 250,68 Lt, o pasirašomu aktu šalys sumažina savo įsiskolinimus 79 250,68 Lt sumai, t.y. po užskaitos atsakovas tapo skolingas trečiajam asmeniui, o ieškovo turtinė prievolė trečiajam asmeniui pasibaigė (b. l. 19). Šių susitarimų pasirašymo metu ieškovo turtas buvo areštuotas teismų taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (b. l. 37-70) (Turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) (redakcija iki 2012 m. birželio 30 d.) 2 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai suponuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas kvestionuojamas keliais aspektais, pirma, kad teismas netinkamai įvertino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties reikšmę, antra, kad teismas spręsdamas dėl Akto negaliojimo išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, taip pat tinkamai nemotyvavo savo sprendimo šioje dalyje, trečia, kad pripažinęs Aktą negaliojančiu teismas netinkamai įvertino Sutarties galiojimą, ketvirta, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nes nesiaiškino, ar egzistuoja visos sąlygos, būtinos taikyti actio Pauliana institutą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju būtina atskirai pasisakyti dėl visų paminėtų apeliaciniame skunde keliamų klausimų.

Bylos pripažįstamos tapačiomis, kai sutampa šie ieškinių elementai: 1) šalys; 2) ieškinio dalykas; 3) ieškinio faktinis pagrindas. Šalių tapatumo klausimu kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad, sprendžiant dėl šalių tapatumo, svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. M. P., civilinės bylos Nr. 3K-3-357/2009). Šioje nutartyje kasacinis teismas pabrėžė, jog sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje.

Šioje byloje ir civilinėje byloje Nr. 2-1077-553/2011, nutrauktoje Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartimi, pareikštų ieškinių dalykai yra panašūs, tačiau ne tapatūs, taip pat skiriasi šalys bei ieškinių faktiniai pagrindai. Civilinėje byloje Nr. 2-1077-553/2011 atsakovas buvo patrauktas trečiuoju asmeniu, jam jokių tiesioginių materialinių teisinių reikalavimų ieškovas nebuvo pareiškęs. Tokiu būdu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartimi ginčas, susijęs su Akto galiojimu toje apimtyje, kuria ieškovas prašė taikyti restituciją 79 250,68 Lt sumai, t.y. priteisti šią sumą iš trečiojo asmens UAB „Hera“, buvo išspręstas tik tarp ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Hera“. Iš to, kas paminėta, akivaizdu, kad civilinėje byloje Nr. 2-1077-553/2011 nagrinėto ginčo procesinė baigtis neužkerta kelio ieškovui reikšti savarankiškų reikalavimų kitai Akto šaliai – atsakovui. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neigė, jog neskųsdamas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. nutarties pripažino Akto negaliojimą, pirmosios instancijos teismas pagal ieškinio faktinį pagrindą turėjo patikrinti, ar Aktas yra galiojantis toje dalyje, kuria pripažinta, jog atsakovas yra atsiskaitęs su ieškovu pagal Sutartį. Pažymėtina, kad trečiojo asmens UAB „Hera“ išreikšta valia dėl Akto negaliojimo yra tik ieškovo ir trečiojo asmens dvišalio susitarimo rezultatas, apibrėžęs jų tarpusavio subjektines teises ir pareigas, kuris pats savaime neturėjo ir negali turėti įtakos atsakovo teisėms ir pareigoms pagal Aktą.

Iš byloje pareikšto ieškinio matyti, kad ieškovas į ieškinio dalyką nebuvo įtraukęs reikalavimo pripažinti Aktą negaliojančiu (b. l. 1-2), tačiau teismo posėdžių protokolai (b. l. 30-34, 72-76, 119-125) patvirtina, jog nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios ieškinio faktiniu pagrindu buvo nurodomos aplinkybės, jog ginčo sandorio sudarymo metu buvo areštuotas atsakovui priklausantis turtas, t.y. kad buvo apribotos ieškovo nuosavybės teisė, ir dėl to jis negalėjo sudaryti Akto. Atitinkamai buvo teikiami įrodymai, turintys patvirtinti ieškinio faktinį pagrindą. Nors ieškinyje ir nebuvo minimos tokios faktinės aplinkybės bei pareikštas atitinkamas reikalavimas, kitaip tariant, ieškovas netikslino ieškinio kaip vientiso procesinio dokumento, tačiau atsakovui buvo atskleistas ieškovo reikalavimų faktinis pagrindas, sudarytos sąlygos pateikti atsikirtimus, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik tais įrodymais, kurie betarpiškai buvo ištirti teismo posėdyje. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas, kvalifikuodamas ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, pagrįstai vertino Akto teisėtumą pagal CK 1.80 straipsnį. Tokia išvada daroma, kadangi ieškovui įrodžius, jog Akto sudarymo metu ieškovo visas turtas buvo areštuotas – ieškovas neturėjo teisės disponuoti savo turtu, įskaitant ir reikalavimo teise atsakovui, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ex officio ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis, TAARĮ 11 straipsnio 1 dalis, CPK 145 straipsnio 8 dalis (redakcija iki 2011 m. spalio 1 d.)). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pripažindamas Aktą niekiniu ne abstrakčiai taikė CK 1.80 straipsnį, bet motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodė konkrečias imperatyvias įstatymų normas, kurioms Aktas prieštarauja (CK 4.39 straipsnio 1 dalis, 4.48 straipsnio 2 dalis, CPK 18 straipsnis). Pažymėtina, kad Akto negaliojimas buvo grindžiamas ne actio Pauliana ieškinio pagrindu, taigi nepagrįsti apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, jog atsakovui buvo apribota galimybė gintis nuo pareikštų reikalavimų. Tuo pačiu pagrindu kaip nepagrįsti atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog buvo neatskleista bylos esmė.

Pasisakant dėl Sutarties ir Akto negaliojimo santykio, konstatuotina, kad pastarasis sandoris pripažintas niekiniu, nes jo sudarymo metu ieškovas neturėjo teisės disponuoti jam priklausančiu turtu, tačiau galiojęs turto areštas nedraudė ieškovui didinti turimo turto kiekio (pvz., neatlygintinai įgyti naujų reikalavimo teisių). Toks draudimas nenumatytas ir TAARĮ ar kituose įstatymuose.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.