Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudž. bylos Nr. 1A-237-64/2010

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. birželio 23 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. R. ir A. D. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas D. K., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

S. R. ir A. D. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad jie, veikdami kartu su D. K., 2009 m. liepos 30 d., apie 12.30 val., (duomenys neskelbtini) įsibrovę į patalpą, V. V. priklausantį gyvenamąjį namą ir panaudoję fizinį smurtą, t.y. S. R. ranka suduodamas vieną kartą nukentėjusiajam G. P. į veidą ir tris kartus suduodamas nukentėjusiajam V. V. į veidą, o D. K., suduodamas vieną kartą ranka nukentėjusiajam V. V. į veidą, pagrobė svetimą V. V. priklausantį 173,90 Lt vertės turtą: 150 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung SGH-B100“, su jame buvusia 8 Lt vertės „Tele-2 Pildyk“ SIM kortele ir tris pakelius cigarečių „Red & White“ bendros 15,90 Lt vertės, po to, tęsdami nusikalstamą veiką, V. V. priklausančio gyvenamojo namo kieme, A. D., suduodamas nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas G. P., padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė svetimą G. P. priklausantį 320 Lt vertės turtą: 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA 6020“, su jame buvusia 10 Lt vertės „Tele-2 Pildyk“ SIM kortele, ir du pakelius cigarečių „Red & White“ bendros 10 Lt vertės, bendrai S. R., A. D. ir D. K. pagrobė 493,90 Lt vertės turtą.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėja prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti. Apeliaciniai skundai atmestini. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant apeliantų kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai ir teisingai kvalifikavo S. R. ir A. D. nusikalstamas veikas, be to, nuteistieji iš esmės savo kaltės neneigia, prašo sušvelninti jiems paskirtas bausmes bei teigia, jog į patalpą pateko neįsibrovę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą nuteistųjų nuteisimo dalyje, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Motyvuojamoji dalis

Dėl plėšimo įsibraunant į gyvenamąją patalpą

Byloje neginčijamai – teismo medicinos specialisto išvada, nuosekliais nukentėjusiųjų ir liudytojos E. S., bei iš dalies pačių nuteistųjų parodymais nustatyta, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, be to, buvo pasisavinti nukentėjusiųjų turėti mobiliojo ryšio telefonai bei cigarečių pakeliai. Apeliantai teigia, kad į nukentėjusiojo V. V. gyvenamąją patalpą jie neįsibrovė, o įėjo pro neužrakintas ir atidarytas namo duris. Pagal teismų praktiką įsibrovimas – tai slaptas ar atviras neteisėtas, neleistinas patekimas į bet kokią tiek gyvenamąją, tiek negyvenamąją patalpą. Neteisėtumas šiuo atveju reiškia, kad kaltininkui į nurodytas vietas be savininko ar kito įgalioto asmens leidimo apskritai draudžiama įeiti (butą, namus, tam tikras įstaigas) arba draudimas galioja tik tam tikram laikui. Nors apeliantai tvirtina, kad į patalpą pateko pro neužrakintas ir praviras duris, tačiau jie į vidų pateko negavę ne tik, kad nukentėjusiojo G. P. leidimą, bet juo labiau patalpos savininko V. V. leidimo. Be to, nukentėjusiųjų, liudytojos parodymais nustatyta, kad nuteistieji įėję į patalpą, nenurodė jokios priežasties, nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojamam fiziniam smurtui. Pati liudytoja parodė, jog jokio susitarimo su nuteistaisiais dėl susitikimo nebuvo, o nuteistiesiems atvykus pas V. V. į namus, jai jokie priekaištais ar pokalbis su ja nevyko. Įvertinus byloje esančius nukentėjusiųjų ir liudytojos E. S. parodymus, kolegija daro išvadą, kad jais nėra pagrindo netikėti, nes parodymus nukentėjusieji ir liudytoja davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, nukentėjusysis V. V. parodė, kad anksčiau jokių bendrų reikalų su S. R. jis neturėjo, dėl to nesupranta, kodėl nuteistieji įsibrovė į jo namus ir jį bei jo draugą G. P. sumušė. nepagrįstas nuteistojo A. D. skundo argumentas, kad jų patekimui į patalpą niekas neprieštaravimo yra nepagrįstas, nes nukentėjusiesiems net nebuvo suteikta teisė laisva valia pasisakyti dėl apeliantų patekimo į vidų, o nukentėjusiajam V. V. išreiškus valią, kad nuteistieji pasišalintų, jam buvo suduoti smūgiai. Taigi, atsižvelgiant į visas šias paminėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų patekimas į V. V. gyvenamąją patalpą buvo neteisėtas ir neleistinas, todėl, sutinkamai su teismų praktika vagystės ir plėšimo baudžiamosios bylose, pagrįstai S. R. ir A. D. pripažinti kaltais dėl plėšimo įsibrovus į gyvenamąją patalpą.

Nors nuteistasis A. D. teigia, kad pas nukentėjusįjį V. V. važiavo neturėdami išankstinio tikslo daryti plėšimą, tačiau tikslo padaryti plėšimą atsiradimo momentas neturi įtakos veikos kvalifikavimui. Remiantis tuo kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo A. D. nusikalstamų veikų perkvalifikuoti pagal BK 180 str. 1 d.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes už jų padarytą nusikalstamą veiką, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Teismas, skirdamas S. R. bausmę, atsižvelgė į tai, kad padarytas tyčinis sunkus nusikaltimas, nusikalstama veika nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje. Taip pat teismas atsižvelgė į kaltininko asmenybę: vedęs, gyvena su sugyventine J. V., kartu su ja augina tris vaikus, tačiau S. R. pastovaus darbo neturi, registruotas darbo biržoje, yra baustas administracine tvarka, teistas vieną kartą už plėšimą. Pirmosios instancijos teismas, skiriant bausmę nuteistajam, nustatė ir jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad S. R. prisipažino, gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, atlygino nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą, bet taip pat teismas nustatė ir S. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje.

Nepagrįstas nuteistojo S. R. skundo argumentas, jog jis padėjo atskleisti savo padarytą nusikalstamą veiką, nes pagal teismų praktiką aplinkybė - padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis pripažįstama atsakomybę lengvinančia, kai kaltininkas ne tik prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, bet ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis, nurodė ne tik savo, bet ir kitų bendrai nusikaltime dalyvavusių asmenų veiksmus. Iš bylos matyti, kad viso bylos tyrimo bei nagrinėjimo nuteistasis S. R. neigė esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, t.y. įsibrovimą į gyvenamąją patalpą, pirmos apklausos metu neigė sudavęs daugiau smūgių ne tik V. V., bet ir G. P., pagrobęs nukentėjusiojo V. V. turtą, taipogi, konkrečiai nenurodė kitų nuteistųjų atliktų veiksmų. Įvertinus visumą byloje surinktų įrodymų, kolegija daro išvadą, kad kai kurias esmines įvykio aplinkybes S. R. pripažino tik verčiamas surinktų įrodymų - nukentėjusiųjų, liudytojos parodymų, ir dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis padėjo išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis.

Taip pat nepagrįstas S. R. prašymas jo atžvilgiu taikyti BK 62 str. nuostatas ir skirti jam švelnesnę bausmę negu įstatymo numatyta, nes Lietuvos Respublikos BK 62 str. taikymas galimas tokiu atveju, kai be BK 62 str. 2 d. konkrečius punktus tenkinančių aplinkybių, yra mažiausiai bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta. Iš bylos matyti, kad S. R. prisipažino kaltu, gailisi bei savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, tačiau nors byloje yra duomenų, kad nuteistasis kartu su sugyventine augina ne tik bendrą judviejų vaiką, bet ir sugyventinės kitus du vaikus iš jos pirmosios santuokos, tačiau nei bylos nagrinėjimo metu, nei prie apeliacinio skundo, nuteistasis S. R. nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog jis vienintelis materialiai išlaiko šeimą ir dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nebūtų kam jų prižiūrėti. Taigi, nėra nustatyta BK 62 str. 2 d. 2 p. numatytą sąlygą patvirtinančių duomenų, todėl nėra teisinio pagrindo S. R. taikyti BK 62 str. ir skirti bausmę, švelnesnę negu numatyta įstatymo.

Taip pat pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. D. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į tai, kad A. D. padarė tyčinį sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje. Taip pat teismas atsižvelgė į kaltininko asmenybę: nevedęs, nedirba, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, registruotas darbo biržoje, yra baustas administracine tvarka, teistas tris kartus už transporto priemonių vairavimą, būnant neblaiviam. Pirmosios instancijos teismas, skiriant bausmę nuteistajam, nustatė ir jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad A. D. prisipažino, gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, atlygino nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą, bet taip pat teismas nustatė ir A. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje.

Nustatant nuteistiesiems skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 61 str. 2 d. nuostatos, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų pobūdį ir tarpusavio santykį, bei kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, skiriamos bausmės dydį skaičiuoja nuo jos vidurkio. BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas iki 7 metų, tai sutinkamai su BK 61 str. 3 d., laisvės atėmimo bausmės vidurkis būtų 3 metai 7 mėnuo ir 15 dienų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantams paskirtos bausmės savo dydžiu yra žymiai mažesnės nei BK 180 str. 2 d. straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos.

Nuteistieji skunduose nurodo, kad jie su nukentėjusiaisiais susitaikė, atlygino jiems padarytas žalas, nukentėjusieji jiems jokių pretenzijų neturi, dėl ko būtų pagrindas nuteistųjų atžvilgiu taikyti BK 38 str. nuostatas. BK 38 str. 1 d. reglamentuojanti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, sąlygas ir pagrindus, numato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės esant visoms BK 38 str. 1 d. 1-4 p. numatytoms sąlygoms. Kaip matyti, taikant BK 38 str., atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, lemiamą reikšmę turi nusikaltimo pavojingumas, t.y. minėtų nuostatų taikymas galimas tik esant nesunkiems ar apysunkiams nusikaltimams. Tuo tarpu S. R. bei A. D. yra nuteisti už tyčinį sunkų nusikaltimą ir ši aplinkybė rodo, jog nėra net formalaus pagrindo taikyti BK 38 str. ir apeliantų atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, nes kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaikė.

Remiantis išdėstytu kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo nuosprendžio keisti – skirti S. R. ir A. D. švelnesnę bausmę ar taikyti BK 38 str. ir baudžiamąją bylą jų atžvilgiu nutraukti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutar i a:

nuteistųjų S. R. ir A. D. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 9 d. nuosprendžio atmesti.