- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-19
- Bylos Nr.
- 2S-1460-560/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-02989-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Atsakovas
- J. S.
- Ieškovas
- Šveicarijos Konfederacijos bendrovės „Mayer & CIE AG “, Prancūzijos Respublikos bendrovės „Compagnie Industrielle de Pelleteries S.A.”
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarties, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškovų Šveicarijos Konfederacijos bendrovės „Mayer & CIE AG “ ir Prancūzijos Respublikos bendrovės „Compagnie Industrielle de Pelleteries S.A.” prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai Šveicarijos Konfederacijos bendrovė „Mayer & CIE AG “ ir Prancūzijos Respublikos bendrovė „Compagnie Industrielle de Pelleteries S.A.” pateikė teismui ieškinį atsakovams N. V., J. S. ir UAB „Finvesticija“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (actio Pauliana ir tariamų sandorių negaliojimo pagrindais). Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų J. S. ir UAB „Finvesticija“ turto atžvilgiu bei areštuoto turto saugotoju paskirti ieškovo pasirinktą asmenį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-04-18 nutartimi priėmė tik ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2002-01-03 dovanojimo sutartį, sudarytą tarp N. V. ir J. S. dėl 2 562,15 kv. m. bendrojo ploto administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją, priteisiant N. V. iš J. S. perleisto turto piniginį ekvivalentą, lygų 2 437 000 Lt, nukreipiant į šią sumą ieškovų reikalavimus.
Kadangi buvo priimtas tik minėtas ieškovų reikalavimas, pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendė priimtu reikalavimu prašomos taikyti restitucijos ( 2 497 000 Lt) ribose.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-04-18 nutartimi ieškovų Šveicarijos Konfederacijos bendrovės „Mayer & CIE AG “ ir Prancūzijos Respublikos bendrovės „Compagnie Industrielle de Pelleteries S.A.” prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino iš dalies ir areštavo atsakovės J. S. turtą 2 437 000 Lt sumai, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, tačiau leidžiant atsakovei jį valdyti ir naudoti bei gauti iš jo pajamas. Kitoje dalyje ieškovų reikalavimą atmetė. Nurodė, kad ieškovų pareikšti reikalavimai dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu gali būti neįvykdyti arba jų vykdymas apsunkintas, kadangi ginčijamu sandoriu perleisto turto vertė yra itin didelė – 2 437 000 Lt.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovė J. S. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-04-18 nutartį ir panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad teismas netyrė, ar ieškovė pagrindė ieškinyje nurodomus reikalavimus, tuo pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas. Pasak apeliantės, pareikštas ieškinys yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįstas, todėl neegzistuoja pagrindas jį vertinti kaip tikėtinai pagrįstą. Nurodo, kad teismas turėjo įvertinti priežastinį ryšį tarp skiriamos laikinosios apsaugos priemonės turinio ir galimo teismo sprendimo turinio. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog atsakovė J. S. geranoriškai nevykdytų būsimo teismo sprendimo šioje byloje, tuo atveju, jei jis būtų palankus ieškovui. J. S. turi pakankamai turto ir yra pajėgi tinkamai įvykdyti galimą teismo sprendimą. Ieškovų prašoma priteisti suma, lyginant su atsakovės valdomo turto verte, nėra pakankamai didelė, kad būtų galima manyti, jog ateityje atsakovė nebus pajėgi įvykdyti galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo ar kad šios sumos nebus galima išieškoti priverstine tvarka. Todėl neegzistuoja grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Taip pat nurodo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ir į atsakovės teises ir teisėtus interesus. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės apsaugo tik ieškovų interesus, neįvertinant galimų pasekmių atsakovei rimtumo. Taip yra pažeidžiami ekonomiškumo, proporcingumo ir adekvatumo principai. Taip pat apeliantės vertinimu, pareikštas ieškinys neteismingas apylinkės teismui, nes reikalavimas dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo yra didelės vertės turtinis reikalavimas, kuris nagrinėtinas apygardos teisme. Be to, toks reikalavimas apmokestinamas proporciniu žyminiu mokesčiu, kurio ieškovai nėra sumokėję.
Atsiliepimas
Atsakovė N. V. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį prašo patenkinti. Atsakovė sutinka su apeliantės atskiruoju skundu ir jame pateiktais argumentais, todėl prašo panaikinti skundžiamą teismo nutartį.
Ieškovai Šveicarijos Konfederacijos bendrovė „Mayer & CIE AG“ ir Prancūzijos Respublikos bendrovė „Compagnie Industrielle de Pelleteries S.A.” atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad realią faktinę situaciją atitinkantys išsamūs teiginiai, kuriuos ieškinyje nurodė ieškovai, prie ieškinio pridėti faktus pagrindžiantys rašytiniai įrodymai, taip pat nuoseklus rėmimasis taikytinomis teisės normomis ir aktualia teismų praktika suponuoja išvadą, jog ieškovai tikėtinai pagrindė savo reikalavimą dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Tą tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką vien ieškinio priėmimas jau savaime suponuoja, jog jo reikalavimai tikėtinai pagrįsti ir egzistuoja tikimybė išnagrinėjus bylą iš esmės tokius reikalavimus tenkinti. Pasak ieškovų, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, jiems galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nurodo, kad atsakovai ilgą laiką elgiasi nesąžiningai ieškovų atžvilgiu, praktiškai visą savo turtą atlygintinai arba neatlygintinai yra perleidę kitiems asmenims, tai apsunkindami ieškovų reikalavimų atsakovei N. V. patenkinimą. Tai rodo, kad J. S. ir toliau gali elgtis nesąžiningai ir stengtis užkirsti kelią jos pačios atžvilgiu galimai nepalankaus teismo sprendimo potencialiam įvykdymui. Prašoma priteisti suma – 2 437 000 Lt yra itin didelė J. S., garbaus amžiaus asmeniui. Atsakovei priklauso vos keli nedidelės vertės nekilnojamojo turto objektai bei UAB „Finvesticija“ akcijų paketas. Remiantis turto aprašų duomenimis ir pačios atsakovės paaiškinimais, atsakovės turimo turto vertė surado apie 306 462,20 Lt. Taip pat ieškovai pažymi, kad atsakovės nesąžiningą elgesį patvirtina ir tai, kad iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo J. S. nutraukė indėlių sutartis su bankais ir tą pačią dieną išsigrynino pinigus, esančius sąskaitose, tokiu būdu nesąžiningai užkirsdama kelią antstolei areštuoti reikšmingas sumas galimo teismo sprendimo vykdymui. Atsiliepime taip pat pažymima, kad priešingai nei nurodo J. S., teismas LAP pritaikė atidžiai įvertinęs ir atsižvelgdamas į ekonomiškumo, proporcingumo ir adekvatumo principus. Be to, teismas atsižvelgė ir įvertino laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pasekmes atsakovės atžvilgiu ir būtent todėl leido atsakovei turtą valdyti ir naudoti bei gauti iš jo pajamas. Iš to seka, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė nepatiria jokios neigiamos įtakos, jokių nepagrįstų suvaržymų. Ieškovai nesutinka su apeliantės teiginiais, jog ieškinys nenagrinėtinas apylinkės teisme. Pažymėjo, kad analogišką ieškinį Vilniaus apygardos teismas atsisakė priimti, nurodant, kad reiškiami reikalavimai yra neturtinio pobūdžio.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir atsikirtimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Pagal LR CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, bylos nagrinėjimo metu būtų užtikrinta ta pati atsakovo bei ieškovo turtinė padėtis, kuri buvo iki ieškovo kreipimosi į teismą. Įvertinęs pateiktus duomenis bei nustatęs, kad ieškiniu (priimtoje dalyje) reikalaujama iš atsakovės priteisti suma yra itin didelė privačiam asmeniui – 2 437 000 Lt, kad atsakovai galimai savo nesąžiningais veiksmais siekia išvengti prievolių ieškovams įvykdymą, pasunkinti ieškovams priteistos sumos iš atsakovės N. V. išieškojimą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas taikyti ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės J. S. turto areštą, nes jo netaikius galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu. Atsakovė J. S. atskirajame skunde nepateikė nei faktinių, nei teisinių argumentų, paneigiančių šią pagrįstą apylinkės teismo išvadą.
Kaip minėta pagal CPK 144 str. 1 d. asmenys, teikiantys prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Nesant akivaizdžių duomenų apie priimto ieškinio reikalavimo nepagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į ieškovų prašyme nurodytas aplinkybes, leidusias daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Apeliantės teiginiai, jog teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu, remdamasis ieškovų reikalavimų galimu nepagrįstumu, nėra pagrįsti, grindžiami išskirtinai tik atsakovės subjektyviais išvedžiojimais.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011 ir t.t.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visetą, sprendžia, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo (atsakovų) atžvilgiu pripažintina didele. Kitaip tariant, kiekvienu atveju teismas turi vertinti, ar pareikšto ieškinio suma yra didelė konkrečiam atsakovui ar ne. Teismas konkrečiam asmeniui pareikštą turtinio reikalavimo sumą turi vertinti pagal jo turimo turto vertę, pajamas, įsipareigojimus.
Apeliantė, skųsdama Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-04-18 nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nepateikė jokių duomenų, kad jos finansinė padėtis yra gera, kad nėra jokio pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių bei kad nėra grėsmės ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Kaip minėta, priimtu ieškovų reikalavimu prašoma tiek pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia, tiek ir priteisti iš apeliantės J. S. atsakovės N. V. naudai 2 437 000 Lt. Iš teismui pateiktų duomenų seka, kad apeliantės turimo turto vertė tesiekia apie 306 462,20 Lt, kas sudaro daug kartų mažesnę sumą, nei pareikštu ieškiniu reikalaujama priteisti suma. Duomenų apie jos turimą kitą turtą apeliantė nepateikė, todėl darytina išvada, kad ieškovų pareikštas reikalavimas atsakovei J. S. yra itin didelis. Teismas negali daryti išvados, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės ar jį bus galima įvykdyti.
Atsakovė, teigdama, kad pritaikant laikinąsias apsaugos priemones, nebuvo įvertintas galimų pasekmių atsakovei rimtumas bei buvo pažeisti ekonomiškumo, proporcingumo ir adekvatumo principai, nepateikė jokių tai patvirtinančių pagrįstų įrodymų. Pažymėtina, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų skolininko teisių daugiau, nei būtina ieškiniui užtikrinti. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Teismo vertinimu, skundžiama nutartimi atsakovės turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmenų, prašančių taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą. Be to, pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi areštuodamas apeliantės turtą nurodytai sumai, netenkino ieškovų prašymo turto saugotoju paskirti ieškovų pasirinktą asmenį, o leido atsakovei areštuotą turtą valdyti, naudoti bei gauti iš jo pajamas, kas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į atsakovės teisėtus interesus. Taigi, apeliantės argumentai, kad buvo pažeisti norminių teisės aktų reikalavimai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo, šalių interesų pusiausvyros principai, atmetami kaip nepagrįsti.
Nepagrįsti ir apeliantės argumentai, kad pareikštas reikalavimas pripažinti dovanojimo sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją nenagrinėtinas apylinkės teisme bei yra turtinis reikalavimas. Pareikšto ir teismo priimto ieškinio reikalavimas grindžiamas LR CK 6.66 str. nuostatomis. Actio Pauliana ieškiniu kreditorius siekia atkurti skolininko mokumą ir taip apginti savo pažeistas teises. Patenkinus actio Pauliana ieškinį, restitucija taikoma tik pripažinto negaliojančiu sandorio šalims, o ieškovams (kreditoriams) turto nepriteisiama, t.y. ieškinio patenkinimo atveju, taikant restituciją skolininko naudai, teismo sprendimu ieškovams nebūtų priteista lėšų, kito turto ar suteikta kitos turtinės naudos, todėl jų turtinė padėtis nepasikeistų, o tiesioginių turtinių padarinių atsirastų tik pripažinto negaliojančiu sandorio šalims (atsakovams). Kadangi šalių ginčas nėra tiesiogiai susijęs su turtu, jis kilo ne dėl lėšų ar kito konkretaus turto priteisimo, o dėl kreditorių teisių gynimo, pripažįstant skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu ir taip atkuriant jo mokumą, toks ieškinys kvalifikuotinas kaip neturtinis ir apmokestinamas žyminiu mokesčiu pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o jo teismingumas nustatytinas pagal CPK 26, 27 straipsnių taisykles. Analogiškos pozicijos laikėsi ir Vilniaus apygardos teismas 2012-04-11 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-4344-115/2012. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta ir neteisėta, todėl skundas netenkintinas.
Ieškovas Šveicarijos Konfederacijos bendrovė Mayer & CIE AG pateikė prašymą priteisti jo naudai iš atsakovės J. S. 764,64 eurų dydžio išlaidas, patirtas advokato pagalbai rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą apmokėti. LR CPK 93 str. 1, 2 d. numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismui patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Iš minimų CPK nuostatų seka, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nustatyta tvarka paskirstomos teismui išnagrinėjus kilusį ginčą iš esmės, atsižvelgiant į pareikštų reikalavimų patenkinimo rezultatą bei šalių elgesį proceso metu. Instancine tvarka tikrinant pirmosios instancijos teismo nutarties dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumą ir teisėtumą, nėra sprendžiamas pareikštų ieškovų reikalavimų pagrįstumas iš esmės, todėl ieškovo prašymas priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą šioje bylos stadijoje netenkintinas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareikštus ieškovų reikalavimus ir dėl jų priėmęs procesinius sprendimus, privalės paskirstyti ir šalių patirtas visas bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.