Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Violetos Rudžianskienės bei nuteistųjų E. G. ir E. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams,

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su 2013m. rugpjūčio 27 d. Šiaulių apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 2 (dviejų) metų 9 (devynių) mėnesių 10 (dešimties) dienų laisvės atėmimo bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2014 m. birželio 25 d.

E. G. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2014 m. birželio 25 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. A. išteisintas kaip nepadaręs nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Iš E. G. ir E. S. priteista (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialui, į. k. (duomenys neskelbtini), a. s. (duomenys neskelbtini), AB (duomenys neskelbtini) bankas, taikant dalinę atsakomybę, po 992,78 Lt (devyni šimtai devyniasdešimt du litai 78 ct) turtinės žalos atlyginimo.

Iš E. G. ir E. S. priteista solidariai R. B. 2000 Lt (du tūkstančiai litų) turtinės žalos atlyginimo.

Iš E. G. ir E. S. priteista solidariai A. V. B. 1000 (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Iš E. G. ir E. S. priteista solidariai R. B. 1000 (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. ir E. S. nuteisti už tai, kad panaudodami fizinį smurtą, užvaldė svetimą turtą, o būtent: 2013 m. birželio 13 d., apie 20.50 val., (duomenys neskelbtini) centriniame parke, veikdami bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu išskirta baudžiamoji byla į atskirą nagrinėjimą, ir penkiais nenustatytais asmenimis, panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiųjų A. V. B. ir nepilnamečio R. B., gim. (duomenys neskelbtini) m., atžvilgiu, t. y. E. G. kumščiu smogus R. B. vieną kartą į veidą, po to dviem nenustatytiems asmenims ir E. G. suduodant R. B. ne mažiau kaip 5 smūgius į galvos sritį, R. B. nukritus ant žemės, dviem nenustatytiems asmenims spiriant kojomis ir smūgiuojant kumščiais į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 10 smūgių, taip bendrais smurtiniais veiksmais padarant R. B. kraujosruvą kairiame momenyje ir nubrozdinimus nugaros dešinėje pusėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, E. S. ir E. G. smogiant A. V. B. kumščiais 4 smūgius į veidą, pastarajam nukritus ant žemės, E. S. ir E. G. spyrus A. V. B. į įvairias kūno vietas ir galvą ne mažiau kaip 8 smūgius bei E. G. suduodant mediniu pagaliu A. V. B. 3 kartus į galvos sritį, tokiu būdu padarant A. V. B. nubrozdinimą nosies nugarėlėje ir kraujosruvą viršutinėje lūpoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė A. V. B. priklausantį dviratį „Reptoid“ 2000 Lt vertės, R. B. priklausantį dviratį „Scott“ 2 453,15 Lt vertės, iš viso pagrobė svetimo turto už 4 453,15 litų.

V. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. birželio 13 d., apie 20.50 val., (duomenys neskelbtini) centriniame parke, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. S., N. V., E. G. ir penkiais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiųjų A. V. B. ir nepilnamečio R. B., gim. (duomenys neskelbtini) m., atžvilgiu, t. y. E. G. kumščiu suduodant R. B. vieną smūgį į veidą, po to dviem nenustatytiems asmenims ir E. G. suduodant R. B. ne mažiau kaip 5 smūgius į galvos sritį, R. B. nukritus ant žemės, dviem nenustatytiems asmenims spiriant kojomis ir smūgiuojant kumščiais į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 10 smūgių, taip bendrais smurtiniais veiksmais padarydami R. B. kraujosruvą kairiame momenyje ir nubrozdinimus nugaros dešinėje pusėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, E. S. ir E. G. suduodant A. V. B. kumščiais 4 smūgius į veidą, o A. V. B. nukritus ant žemės, E. S. ir E. G. kojomis spiriant į įvairias kūno vietas ir galvą ne mažiau kaip 8 smūgius bei E. G. suduodant mediniu pagaliu A. V. B. 3 kartus į galvos sritį, tačiau pataikant į rankas, kuriomis A. V. B. užsidengė galvą, taip bendrais smurtiniais veiksmais padarydami A. V. B. nubrozdinimą nosies nugarėlėje ir kraujosruvą viršutinėje lūpoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo metu V. A. su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis užstojant kelią ir neleidžiant praeiti liudytojui J. B., kuris norėjo padėti A. V. B., N. V. pagrobė A. V. B. dviratį „Reptoid“, 2000 Lt vertės, nenustatytas asmuo pagrobė R. B. dviratį „Scott“, 2453,15 Lt vertės, taip iš viso bendrai pagrobė svetimo, A. V. B. ir R. B. priklausančio turto už 4453,15 litų.

Šiaulių apylinkės teismas V. A. išteisino jam nepadarius veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė V. Rudžianskienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. nuosprendžio dalį dėl V. A. išteisinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį:

V. A. pripažinti kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį areštu 60 parų, bausmę atliekant areštinėje,

pripažinti V. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje,

tenkinti pareikštus civilinius ieškinius: Iš E. G., E. S. ir V. A. priteisti (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialui, į. k. (duomenys neskelbtini), a. s. (duomenys neskelbtini), AB (duomenys neskelbtini) bankas, taikant dalinę atsakomybę, po 661,85 Lt turtinės žalos atlyginimo,

iš E. G., E. S. ir V. A. priteisti solidariai R. B. 2000 Lt (du tūkstančius litų) turtinės žalos atlyginimo,

iš E. G., E. S. ir V. A. priteisti solidariai A. V. B. 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinės žalos atlyginimo,

Iš E. G., E. S. ir V. A. priteisti solidariai R. B. 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą nuosprendžio dalį prokurorė prašo palikti nepakeistą.

Skunde nurodoma, kad teismo išvados, padarytos išteisinant V. A. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, neatitinka bylos aplinkybių, V. A. išteisintas nepagrįstai, todėl nuosprendžio dalis dėl V. A. išteisinimo naikintina ir priimtinas naujas nuosprendis.

Prokurorė pažymi, kad priimdamas apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendžius teismas turi vertinti ne vien nukentėjusiųjų, liudytojų, įtariamųjų, kaltinamųjų parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, bet ir visą ikiteisminio tyrimo metu surinktą ir teisme ištirtą medžiagą.

Apeliantės teigimu, teismas, spręsdamas V. A. kaltės klausimą, nepagrįstai neanalizavo ir nesirėmė D. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje, taip pat akistatos, atliktos tarp D. B. ir V. A. 2013 m. lapkričio 25 d. metu užfiksuotų parodymų visuma. Atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. B. buvo apklaustas du kartus (1 t. 56-57, 58-59 b. l.) ir apklausų metu patvirtino, kad atpažino grupėje vaikų einantį M., t. y. V. A. – pastarasis buvo priėjęs prie J. B. ir šiam kažką sakė. 2013 m. lapkričio 20 d. parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole užfiksuota, kad D. B. atpažino nuotraukoje Nr. 13 užfiksuotą asmenį, kurį žinojo kaip M., ir kuris buvo parke, kai buvo pagrobti draugų dviračiai (1 t. 60-63 b. l.). 2013 m. lapkričio 25 d. suvedus į akistatą įtariamąjį V. A. ir liudytoją D. B., pastarasis vėl kategoriškai patvirtino, kad parke tikrai buvo V. A. (3 t. 50-52 b. l.).

Skunde taip pat pažymima, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai nesirėmė liudytojo J. B. parodymais. Atkreipiamas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje šis liudytojas parodė, jog jam bandant prieiti ir padėti mušamiems draugams, kelią pastojo trys asmenys, iš kurių agresyviausias buvo vidurinis, kuris liepė nelįsti. Ikiteisminio tyrimo metu atpažino šį asmenį pravarde M.. Pažymėjo, jog ikiteisminio tyrimo metu įvykio aplinkybes atsiminė geriau, buvo įsitikinęs, kad jo atpažintas, jam kelią užstojęs asmuo yra V. A.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. B. patvirtino, kad tarp trijų jam kelią užstojusių asmenų vienas buvo pravarde M., kurio veido bruožus ir aprangą įsidėmėjo, po to socialiame tinkle „Facebook“ rado to paties vaikino nuotrauką. 2013 m. rugsėjo 4 d. asmens parodymo atpažinti protokolas liudija, kad atpažinimo metu liudytojas J. B. iš parodytų asmenų atpažino V. A., kuris įvykio metu kartu dar su dviem asmenimis neleido prieiti ir padėti mušamiems draugams (3 t. 43-45 b. l.). 2013 m. rugsėjo 4 d. suvedus į akistatą įtariamąjį V. A. ir J. B., pastarasis patvirtino, kad tarp asmenų, kurie įvykio metu neleido jam prieiti ir padėti mušamiems draugams, buvo V. A. (3 t. 46-47 b. l.).

Apeliantė skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis A. V. B. teisiamajame posėdyje patvirtino, jog socialiniame tinkle „Facebook“ radęs panašaus asmens, kuris įvykio metu buvo su kepure, nuotrauką, ją nusiuntė J. B. ir pastarasis atpažino, kad tai tas pats asmuo. Įtariamųjų pavardes sužinojo paskaitęs užduotį atlikti med. ekspertizę. Pažymi, kad 2013 m. birželio 13 d. užduotyje buvo nurodytos tik įtariamųjų E. S. ir E. G. pavardės, nukentėjusysis tinklalapyje „Facebook“ V. A. nuotrauką rado būtent šių dviejų įtariamųjų paskyroje. Tai rodo, kad V. A. buvo pažįstamas su įtariamaisiais.

Skunde taip pat nurodoma, kad teisiamajame posėdyje liudytojas J. B. parodymus davė 2014 m. gegužės 9 d., o D. B. 2014 m. kovo 20 d., tai yra praėjus atitinkamai 11 ir 9 mėnesiams po įvykio, todėl logiška, kad jie tiksliai įvykio aplinkybių neprisiminė ir patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Liudytojų D. B. ir J. B., nukentėjusiojo A. V. B. parodymų visuma rodo, kad V. A. buvo įvykio vietoje ir padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantės teigimu, R. V. parodymai nėra nuoseklus, ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad 2013 m. birželio 13 d., apie 18-18.30 val., nuėjo pas V. A. ir visą vakarą buvo kartu, žiūrėjo filmą, V. niekam jokių SMS nerašė. Tuo tarpu teisiamajame posėdyje R. V. nurodė, kad 2013 m. birželio 13 d., apie 19-19.30 val., galėjo būti išėjusi į parduotuvę, todėl ji rašė V. A. SMS žinutes. Be to, užfiksuoti kontaktai su numeriu (duomenys neskelbtini) – 19.07 val. įeinantis 36 sek. trukmės skambutis, 19.51 val., 20.11 val., 20.20 val., 20.44 val. – išeinančios ir įeinančios SMS žinutės. Liudytoja taip pat tvirtino, kad su V. A. kartu buvo nuo 2013 m. birželio 13 d. vakaro iki 14 d. vakaro. Tačiau užfiksuoti jų daugkartiniai tarpusavio kontaktai nuo 8.43 val. iki 21.40 val. paneigia liudytojos parodymus, kad ji su V. A. buvo kartu.

Prokurorės įsitikinimu, liudytojų I. A.-B., L. L., V. B. parodymai vertintini kritiškai, nes, būdami artimais giminaičiais bei šeimos nariais, jie tvirtino įtariamojo V. A. alibi, norėdami jam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pastebi, kad pats įtariamasis bei jo artimieji apklausų metu nurodė, jog V. A. naudojasi telefono numeriu (duomenys neskelbtini), o kokiu numeriu naudojosi įvykio metu, nenurodė. Numeris (duomenys neskelbtini), kuriuo galimai naudojosi V. A., buvo nustatytas atlikus telekomunikacijų duomenų analizę. Kad šiuo numeriu naudojosi V. A., patvirtino tik teisiamojo posėdžio metu, kai jau žinojo, kad būtent į šį numerį įvykio dieną 20.53 val. skambino I. A.-B. Atlikus šio numerio skambučių išklotinių analizę, matyti, kad įvykio metu telefonas veikė bazinės stoties 165F ((duomenys neskelbtini)), tačiau mobilųjį telefoną V. A. išeidamas galėjo palikti namuose, išeinanti SMS žinutė užfiksuota 20.20 val., o 20.53 val., kai skambino I. A.-B., atsiliepti ir kalbėti galėjo bet kuris kitas bute buvęs asmuo.

Apeliantės vertinimu, baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma duoda pakankamą pagrindą teigti, kad V. A. bendrininkų grupėje su E. S., E. G., N. V., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą nagrinėjimą, ir penkiais nenustatytais asmenimis, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, todėl nepagrįstai iš kaltinimų E. S. ir E. G. buvo pašalinta aplinkybė, kad jie veikė bendrininkų grupėje su V. A..

Civiliniai ieškiniai, prokurorės vertinimu, yra teisėti, todėl 2014 m. birželio 25 d. nuosprendžiu priteisti pagrįstai. Pripažinus V. A. kaltu, nuosprendžiu priteisti civiliniai ieškiniai nukentėjusiųjų ir civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialui naudai priteistini solidariai iš visų trijų kaltinamųjų: E. G., E. S. ir V. A..

Skunde pažymima, kad skiriant bausmę V. A. reikia atsižvelgti į tai, jog jis neteistas, baustas administracine tvarka, padarė apysunkį nusikaltimą, yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Prokurorės manymu, esant tokioms aplinkybėms, V. A. bausmė turi būti skiriama vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostatomis, t. y. V. A. turi būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį ir panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje iš jo priteistas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti.

Skunde apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir jam neteisingai paskyrė bausmę, taip pat netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus. Teigia, kad dviračio jis nevogė, jokios naudos neturėjo, dėl to teismas nepagrįstai iš jo priteisė civilinį ieškinį. Pasak nuteistojo, nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl jis negali būti pripažįstamas pagrįstu. Be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą bei suformuota teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose. Pažymi, kad nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o teismas turi įrodymus tirti ir vertinti taip, kad neliktų jokių abejonių dėl kaltinamo asmens kaltės ar nekaltumo. Teismo vidinis įsitikinimas kaltinamojo kalte ar nekaltumu turi būti absoliutus ir nekvestionuojamas. Visos abejonės, kurių negalima pašalinti teisminio nagrinėjimo metu turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, teismo išvados prielaidomis negali būti grindžiamos.

Skunde taip pat nurodoma, kad BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma ne tik įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, bet ir įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Nuteistojo teigimu, šių imperatyvių normų surašydamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas nesilaikė, mano, kad nuosprendyje išdėstyti jo kaltės įrodymai negali būti laikomi patikimais, neginčijamais ir pakankamais apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Apeliantas pažymi, kad jis savo kaltės dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo neneigė nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Mano, kad prokuroro kaltinimas įvykdžius plėšimą iš jaunuolių atimant dviračius paremtas tik prielaidomis ir spėlionėmis. Teigia, kad nežinomi asmenys pasinaudodami susidariusia konfliktine situacija pagrobė dviračius. Asmenų, pagrobusių dviračius, jis nematė, ir už jų veiksmus atsakyti neprivalo. Be to, dar ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė, kad konfliktas įvyko dėl chuliganiško jų (nuteistųjų) elgesio, o ne turint tikslą atimti dviračius. Nesant svarių ir neginčijamų įrodymų, kad buvo planuotas apiplėšimas bendrininkų grupėje, prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, nes jo veika atitinka būtent minėtos nusikalstamos veikos požymius.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. S. prašo dar kartą išnagrinėti jo baudžiamąją bylą, jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti kuo švelnesnę bausmę. Nurodo, kad jis iš anksto neplanavo ir su niekuo nesitarė daryti nusikaltimą, byloje liko neįrodyta, kad jis iš A. V. B. ir R. B. pagrobė sportinius dviračius. Atkreipia dėmesį, kad dar ikiteisminio tyrimo metu jis prisipažino, jog 2013 m. birželio 13 d., apie 20.50 val., buvo centriniame parke ir ten, kilus konfliktui, sudavė keletą smūgių A. V. B. bei R. B., tačiau jokių sportinių dviračių jis nematė ir jų negrobė. Prašo atsižvelgti į nukentėjusiųjų parodymus, kad jis (E. S.) dviračių neėmė, tik sudavė keletą smūgių A. V. B. ir R. B..

Atsikirtimais į prokurorės apeliacinį skundą išteisintasis V. A. ir jo gynėjas advokatas A. R. prašė Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. nuosprendį V. A. atžvilgiu palikti nepakeistą. Nurodo, kad jis (V. A.) išteisintas pagrįstai, teismo nuosprendis jo atžvilgiu yra teisėtas, objektyvus ir pagrįstas. Pažymi, kad teisiamajame posėdyje nei nukentėjusieji, nei liudytojai nei kaltinamieji nepatvirtino, jog jis, t. y. V. A., dalyvavo muštynėse parke, nepatvirtino, kad parke tarp kitų jaunuolių tikrai buvo ir jis.

Atsikirtimuose išteisintasis ir jo gynėjas atkreipia dėmesį, kad jo (V. A.) nuotrauką ir anketinius duomenis nukentėjusysis A. V. B. rado internetinėje svetainėje „Facebook“ ir apie tai pranešė kitiems nukentėjusiesiems bei liudytojams, kartu su juo buvusiems parke. Pažymi, kad A. V. B. nurodė, jog parke buvusio vaikino veido bruožų neįsidėmėjo, jo veido nematė, jį atpažino pagal socialiniame tinkle „Facebook“ rastą nuotrauką, kurioje asmuo buvo su balta kepure. Taip jis (V. A.) tapo „įtariamuoju su balta kepure, be veido bruožų, bet su anketiniais duomenimis“. Be to, teisiamojo posėdžio metu A. V. B. nepatvirtino, kad būtent jis, t. y. V. A., buvo parke, Jis tik nurodė, kad „buvo žmogus su šviesia kepure, panašiai atrodantis, su treningais, ant kepurės galėjo būti šviesiai žalios spalvos užrašas „Nike“.

Išteisintasis V. A. ir jo gynėjas taip pat nurodo, kad J. B. pirmiausia jį atpažino iš A. B. jam iš „Facebook“ atsiųstos nuotraukos, tik po to jis buvo apklaustas kaip liudytojas. Be to, J. B. jį taipogi atpažino tik iš baltos kepurės, o teisme teigė, kad merginos tarp nueinančių jaunuolių nebuvo. Teigia, kad tą vasarą „treninginių“ kelnių jis apskritai nemūvėjo, juodos kepurės (kaip nurodė liudytojas D. B.) neturi, o baltą kepurę su snapeliu Šiauliuose nešioja ne vienas vaikinas. Liudytojų D. B., J. B. bei nukentėjusiojo A. V. B. parodymai dėl kepurės spalvos, dėl užrašo ant kepurės, dėl aprangos, dėl Mišos veiksmų ar neveikimo, dėl merginos kartu su M. buvimo yra prieštaringi, jie tarpusavyje nesutampa. Liudytojos R. V. parodymai, priešingai nei teigia prokurorė, yra nuoseklūs, tai, kad ji nurodė, jog apie 19-19.30 val. galėjo būti išėjusi į parduotuvę, todėl jam rašė SMS žinutes, nepaneigia jo buvimo tą vakarą namuose fakto.

Atsikirtimuose V. A. nurodo nesutinkantis ir su prokurorės teiginiais, kad „numeris (duomenys neskelbtini), kuriuo galimai naudojosi V. A., buvo nustatytas atlikus telekomunikacijų duomenų analizę“, „pastarasis bei jo artimieji apklausų metu nurodė, kad V. A. naudojasi telefono numeriu (duomenys neskelbtini), kokiu numeriu naudojosi įvykio metu – nenurodė“. Pažymi, kad 2013 m. lapkričio 25 d. įtariamojo apklausoje jis nurodė: „Tuo metu su drauge namuose žiūrėjau filmą, daugiau nieko naujo papasakoti neturiu ko, tik tiek, kad tą vakarą 20:53 val. aš kalbėjau su mama telefonu, kuri tuo metu gulėjo Kaune ligoninėje (mamos tel. buvo (duomenys neskelbtini) , o mano tuo metu telefonas buvo (duomenys neskelbtini)). Pridedu mamos telefono internetinę išklotinę (2 lapai)“.

Pasak V. A. ir jo gynėjo, prokurorė apeliaciniame skunde prieštarauja pati sau, teigdama, kad „būtent į šį numerį ((duomenys neskelbtini)– jo naudotas numeris) įvykio dieną 20.53 val. skambino I.-A. B.. Atlikus šio numerio skambučių išklotinių analizę matyti, kad įvykio metu telefonas veikė bazinės stoties 165F ((duomenys neskelbtini)), tačiau mobilųjį telefoną V. A. išeidamas galėjo palikti namuose, išeinanti SMS žinutė užfiksuota 20.20 val., o 20.53 val., kai skambino I. A.-B., atsiliepti ir kalbėti galėjo bet kuris kitas bute buvęs asmuo“. Kartu apeliaciniame skunde prokurorė kategoriškai teigia, kad liudytoja R. V. rašė žinutę įvykio vakarą būtent jam, į minėtą numerį, bei prieštarauja prokurorės teiginiui, kad „V. A. kartu buvo 2013 m. birželio 13 d. vakaro iki 14 d. vakaro. Tačiau užfiksuoti jų daugkartiniai tarpusavio kontaktai nuo 8.43 val. iki 21.40 val. Tai paneigia liudytojos parodymus, kad ji su V. A. buvo kartu“. V. A. įsitikinimu, tai nepaneigia, o priešingai, patvirtina jo teiginius, kad įvykio metu jis naudojosi telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), tuo metu kalbėjo su savo mama I. A.-B., taigi būti parke negalėjo. Šią aplinkybę patvirtina ir UAB „TELE2“ raštas, kad celė l65F negali veikti (duomenys neskelbtini) miesto parke tarp (duomenys neskelbtini) gatvių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros bei nuteistųjų E. G. ir E. S. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistųjų E. G. ir E. S. apeliacinių skundų

Kaip minėta, nuteistieji E. G. ir E. S. apeliaciniuose skunduose prašė jų veiksmus perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, E. G. taip pat prašė panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje iš jo priteistas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti. Abiejų apeliantų manymu, jiems taipogi netinkamai paskirtos bausmės.

Pažymima, kad pagal BK 180 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimo metu fizinis smurtas naudojamas kaip turto užvaldymo priemonė. Plėšimo, kaip nusikalstamos veikos, tikslas – svetimo materialaus turto užvaldymas ir pasisavinimas. Jei asmuo naudoja fizinį smurtą neturėdamas tikslo pagrobti svetimo turto, jo veika negali būti kvalifikuojama kaip plėšimas. Tačiau jeigu asmens sumanymas pagrobti turtą kyla smurto panaudojimo metu, tada veika kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnį.

Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2010). Kartu pažymima, jog įstatymas nereikalauja, kad tuo atveju, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys kartu, visi jie atliktų veiksmus, kurie atitiktų visus nusikaltimo objektyviuosius požymius. Vykdytojai gali būti pasiskirstę vaidmenimis ir atlikti tik dalį veiksmų, tačiau jų tyčia apima kitų vykdytojų veiksmus.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Nukentėjusysis R. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis, A. B. ir M. M. dviračiais apie 19.30 val. atvažiavo į parką, ten susitiko su J. B. ir D. B.. Dviračius jie paliko prie laiptelių – jis (R. B.) arčiau takelio, o A. (A. V. B.) – toliau iš kitos pusės. Apie 20 val. pro šalį ėjo 8-9 jaunuolių grupė. Vienas iš jų sėdo ant jo (R. B.) dviračio ir pradėjo važiuoti. A. dviračiu nuvažiavo iš paskos, o jis (R. B.) ėjo iš paskos liepdamas atiduoti dviratį. Asmuo, paėmęs dviratį, numetė jį ant žemės. E. G. priėjęs prie jo vieną kartą smogė jam ranka į galvą, po to sudavė daugiau smūgių. Jį mušė trys asmenys, galėjo suduoti 5-6 ar apie 10 smūgių. Po suduotų smūgių vaikinai nuėjo, o tas, kuris paėmė dviratį, juo nuvažiavo. A. B. jam sakė, kad jį mušė E. G. ir E. S.. Kai jis ėjo link jo dviratį paėmusio vaikino, E. G. jam pastojo kelią (t. 4 157-158 b. l.). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti minėtų parodymų teisingumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Iš esmės analogiškai įvykio aplinkybes nurodė ir nukentėjusysis A. V. B.. Jis parodė, kad parke medžiuose pamatę suoliukus, jie su R. B. nusprendė ten pasėdėti. Jo ir M. M. dviračiai buvo toliau nuo takelio, o R. B. – arčiau. Pro šalį ėjo vaikinų kompanija, vienas iš jų paėmė R. dviratį ir juo nuvažiavo. Jis (A. V. B.) sėdo ant savo dviračio ir nuvažiavo link vaikinų, o R. ėjo iš paskos ir šaukė, kad paliktų dviratį. Kompanijai sustojus, jis pamatė, kaip E. G. sudavė R. R. G. sudavė ir jam (A. V. B.). Vaikinas, nuvaręs dviratį, paguldė jį ant žemės ir pradėjo trypti. E. G. smogė vieną kartą R. B. į veidą. Jam E. G. ir E. S. sudavė ranka 2-3 kartus, o jam nugriuvus, buvo suduoti ne mažiau kaip 6 smūgiai į šonus, galvą, nugarą. E. G. jam bandė trenkti pagaliu, pataikė du kartus ir pagalys sulūžo. Kai jis atsistojo, dviračio nebebuvo. Mano, kad smūgiai jam galėjo būti suduoti turint tikslą pavogti dviračius. Atvykus policijai ir suradus įtariamuosius, jis atpažino abu jį mušusius vaikinus (4 t. 158-159 b. l.).

Liudytojas M. M. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad jam, R. B., J. B., A. V. B. ir J. B. būnant parke, pro šalį einant jaunuolių kompanijai, vienas iš vaikinų pribėgęs paėmė prie laiptų stovėjusį R. B. dviratį ir pradėjo važiuoti. Jie pradėjo šaukti, kad paliktų dviratį, R. B. link vaikinų kompanijos ėjo pėsčias, A. V. B. važiavo savo dviračiu, o J. nubėgo. Jis pamatė, kad prasidėjo muštynės. Kažkuris iš vaikinų trenkė R. B. ar A. V. B., A. V. B. buvo suduota pagaliu, po smūgio pagalys sulūžo. Vaikinų veidų jis neįsidėmėjo. J. norėjo atskirti A. V. B. ir R. B. nuo kompanijos, tačiau kažkas neleido praeiti. Atsakydamas į advokato klausimą M. M. nurodė, kad J. praeiti neleido trys asmenys, pastarųjų veidų jis nematė, aprangos neįsidėmėjo (4 t. 160 b. l.).

Nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina ir liudytojo D. B. parodymai. Pastarasis taip pat nurodė, kad jam kartu su R. B., A. V. B., M. M. ir J. B. būnant parke ir sėdint medyje, pro šalį ėjo grupė vaikinų, iš kurių vienas paėmė R. B. dviratį ir nuvažiavo kartu su kitais vaikinais. Jie liepė atiduoti dviratį, A. V. B. kompaniją nusivijo savo dviračiu, R. B. ir J. ėjo iš paskos, o jis (D. B.) ir M. M. liko medyje. Vaikinai sustabdė A. V. B., tas, kuris buvo paėmęs dviratį, juo nuvažiavo. Matė kaip kažkas iš vaikinų kompanijos sudavė smūgius A. V. B. ir R. B., pastarieji po smūgių buvo parkritę. Vaikinų veidų jis neįsidėmėjo. Kitą dviratį taip pat paėmė vienas iš vaikinų grupės, t. y. tas, kuris sustabdė A. V. B.. Į prokurorės klausimą D. B. atsakė, kad iš nuotraukos kompiuteryje atpažino vieną asmenį, tačiau miglotai. Matė, kad asmuo buvo su kepure, jį anksčiau pažinojo, įvardijo M.. Pažymėjo, kad toje kompanijoje buvo į M. labai panašus asmuo, jis buvo su balta su juodomis juostomis kepure su snapeliu, kartu su juo buvo mergina (4 t. 160-161 b. l.).

Liudytojas J. B. teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino, kad 2013 m. birželio viduryje jam su draugais D. B., A. V. B., R. B. ir M. M. būnant parke ir sėdint medyje, apie 20.30 val. pro šalį einant grupei jaunuolių, vienas iš jų paėmė dviratį ir pradėjo važiuoti. A. V. B. liepė palikti dviratį. Vienas jaunuolis sudavė R., po to R. pradėjo mušti trys jaunuoliai. A. pribėgęs norėjo padėti, tačiau vienas iš trijų jaunuolių smogė A. Kol vyko muštynės, dviračiai dingo. Jis norėjo padėti A., tačiau prie jo priėję dar trys vaikinai pasakė: „Ko čia nori, nelįsk“ ir neleido padėti. Atvykus policijai buvo sulaikyti du vaikinai, sudavę smūgius A. ir R. Tai – E. G. ir E. S.. Į prokurorės klausimus J. B. atsakė, kad tie vaikinai, kurie jam neleido padėti A. ir užstojo kelią, buvo nusiteikę agresyviai, ypač vidurinis. Jis (J. B.) suprato, kad jeigu pastariesiems nepaklus, bus sumuštas. Kitą dieną A. socialiniame tinkle „Facebook“ surado vieną vaikiną, ir jis (J. B.) lyg ir atpažino tą vaikiną, kuris buvo grupėje jam kelią pastojusių vaikinų vidurinis. Atpažino jį pagal veidą ir kepurę, pravardę M. išgirdo vaikinams kalbantis tarpusavyje. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo įsitikinęs, kad tai vienas iš vaikinų, užstojusių jam kelią, tačiau šiandien tuo nėra tikras. Nurodė, kad merginos kartu su vaikinais nebuvo (5 t. 33-34 b. l.).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu J. B. atpažino E. S., kaip asmenį, sudavusį smūgius A. V. B. (1 t. 42-44 b. l.), taip pat atpažino E. G., kaip asmenį, puolusį mušti R. ir A. (1 t. 45-47 b. l.).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. V. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, rasti kūno sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytą laiką (2013 m. birželio 13 d., apie 21 val.), rastiems sužalojimams padaryti reikėjo dviejų smūgių kietais bukais daiktais į veidą, rasti kūno sužalojimai nėra būdingi kritiminei traumai (1 t. 24 b. l.).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, rasti kūno sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytą laiką (2013 m. birželio 13 d., apie 21 val.), rastiems sužalojimams padaryti reikėjo dviejų smūginių kontaktų su bukais kietais paviršiais (1 t. 38 b. l.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl E. G. ir E. S. kaltės padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad nuteistieji veikdami kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą, taip pat su kitais nenustatytais asmenimis, fizinį smurtą pavartojo siekdami pagrobti svetimą turtą – nukentėjusiesiems A. V. B. ir R. B. priklausančius dviračius. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad E. G. ir E. S. smūgius jiems sudavė po to, kai pastarieji bandė atsiimti iš jų paimtus dviračius. Po sumušimo savo dviračių jie neberado. Kaip jau buvo minėta, įstatymas nereikalauja, kad tuo atveju, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys kartu, visi jie atliktų veiksmus, kurie atitiktų visus nusikaltimo objektyviuosius požymius – vykdytojai gali būti pasiskirstę vaidmenimis ir atlikti tik dalį veiksmų, tačiau jų tyčia apima kitų vykdytojų veiksmus. Dėl to kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistųjų E. S. ir E. G. veiksmus pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Tenkinti apeliantų skundus ir jų veikas perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo E. G. nurodyta aplinkybė, kad apiplėšimas bendrininkų grupėje nebuvo planuotas, jo kaltės padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepaneigia.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų.

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais BK 56 straipsnyje.

Teismas, skirdamas bausmę E. G., atsižvelgė į tai, kad E. G. padarė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 180 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), nusikalto būdamas anksčiau teistas tris kartus (2 t. 177-181 b. l.), pagal BK 27 straipsnio 1 dalį yra laikomas recidyvistu, o recidyvistui pagal BK 56 straipsnio nuostatas paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė, yra baustas administracine tvarka (2 t. 196-197 b. l.), charakterizuojamas neigiamai (2 t. 194-195 b. l.), nedirba (2 t. 198 b. l.), darbo biržoje neregistruotas (2 t. 199 b. l.). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką E. G. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai E. G. bus pasiekti paskyrus jam už padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę. Atkreipiamas dėmesys, kad ankstesniais nuosprendžiais pripažinus E. G. kaltu nusikalstamų veikų padarymu, jam buvo paskirtos švelnesnės bausmės – areštas, laisvės apribojimas, tačiau akivaizdu, kad tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė – jis toliau pažeidinėjo įstatymus.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad E. G. už nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 7 mėnesiams yra mažesnė negu minėto straipsnio dalies sankcijoje numatytos šios bausmės vidurkis (vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), todėl teigti, kad paskirta bausmė per griežta, nėra pagrindo.

Skirdamas bausmę E. S., teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 180 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), nusikalto būdamas anksčiau teistas du kartus (2 t. 67-68, 69-72, 73-77 b. l.), yra baustas administracine tvarka. Teismas taip pat įvertino tai, kad E. S. yra baustas administracine tvarka (2 t. 78-79 b. l.), nedirba (2 t. 80 b. l.), darbo biržoje neregistruotas (2 t. 81 b. l.), charakterizuojamas neigiamai (2 t. 83 b. l.). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką E. S. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai E. S. bus pasiekti paskyrus jam už padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę. Paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 7 mėnesiams – savo dydžiu yra mažesnė negu BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, taigi, nėra per griežta. Kadangi E. S. nusikalstamą veiką padarė 2013 m. birželio 13 d., t. y. iki Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo (2 t. 73-77 b. l.), teismas pagrįstai nauju ir ankstesniu nuosprendžiais E. S. paskirtas bausmes subendrino jas iš dalies sudėdamas. Subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.

Kadangi byloje neginčijai nustatyta, kad žalą nukentėjusiesiems E. G. ir E. S. padarė veikdami bendrai, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai, todėl pirmosios instancijos teismas, civilinius ieškinius priteisdamas iš abiejų kaltinamųjų solidariai, tinkamai pritaikė įstatymą. Tenkinti E. G. prašymą ir naikinti nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių priteisimo solidariai iš abiejų kaltinamųjų, nėra teisinio pagrindo.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašė panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. nuosprendžio dalį dėl V. A. išteisinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir priimti V. A. apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantės teigimu, teismas, spręsdamas V. A. kaltės klausimą, nepagrįstai nesirėmė liudytojo D. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, liudytojo J. B. teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nukentėjusiojo A. V. B. parodymais, ir nepagrįstai rėmėsi liudytojų R. V., I. A.-B., L. L., V. B. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai V. A. priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo R. B. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, jis nurodė, kad parke jį mušė E. G. ir E. S., atsakydamas į V. A. klausimą nurodė, kad jo nematė (4 t. 157-158 b. l.). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. B. nurodė, kad iš visų vaikinų, buvusių grupėje, jis atpažintų E. G. ir E. S., o kitų vaikinų atpažinti negalėtų (28-30 b. l.). Nukentėjusysis A. V. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad žiūrėdamas profilius socialiniame tinkle „Facebook“, jis pamatė asmenį „su panašia kepure“, nusiuntė šią nuotrauką J. B. ir pastarasis atpažino dar vieną kompanijoje buvusį vaikiną. Į advokato klausimą A. V. B. atsakė negalįs patvirtinti, kad tai tikrai buvo tas pats asmuo, paaiškino, kad šis vaikinas prie jo nebuvo priėjęs (4 t. 158-159 b. l.). Liudytojas J. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. V. B. socialiniame tinkle „Facebook“ surado vieną vaikiną, ir jis (J. B.) lyg ir atpažino tą vaikiną, kuris buvo grupėje jam kelią pastojusių vaikinų vidurinis. Atsakant į prokurorės skundo argumentą, kad ikiteisminio tyrimo metu J. B. atpažino V. A. kaip asmenį pravarde M., kuris buvo vienas iš vaikinų, užstojusių jam kelią, atkreipiamas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje J. B. nurodė, kad nors ikiteisminio tyrimo metu jis buvo įsitikinęs, kad tai vienas iš vaikinų, užstojusių jam kelią, tačiau šiandien tuo nėra tikras. Taip pat nurodė, kad merginos kartu su vaikinais nebuvo (5 t. 33-34 b. l.), kai tuo tarpu liudytojas D. B. teigė, kad kartu su asmeniu, panašiu į M., buvo ir mergina (4 t. 160-161 b. l.). Liudytojas D. B. teisme taipogi parodė, kad vaikinų veidų jis neįsidėmėjo, pagal nuotrauką kompiuteryje atpažino vieną asmenį, tačiau miglotai. Liudytojas M. M. parodė, kad vaikinų veidų ir jų aprangos jis neįsidėmėjo (4 t. 160 b. l.). Taigi, kaip matyti iš paminėtų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų, nė vienas iš jų neginčijamai nepatvirtino, kad tąkart įvykio vietoje buvo ir nusikalstamus veiksmus atliko būtent V. A.. Nors, kaip teisingai skunde pažymėjo apeliantė, D. B. ikiteisminio tyrimo metu atpažino asmenį, kurį žinojo kaip M., tačiau dar kartą atkreipiamas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje liudytojas D. B. parodė, kad vaikinų veidų jis neįsidėmėjo, vieną asmenį iš nuotraukos kompiuteryje atpažino miglotai. Nors ikiteisminio tyrimo metu J. B. nurodė, kad jis atpažino asmenį pravarde M., įsidėmėjo jo veido bruožus, tačiau teisiamajame posėdyje jau teigė, kad tuo nėra tikras. Esant tokioms aplinkybėms liudytojų D. B. ir J. B. parodymus laikyti nuosekliais ir jais grįsti V. A. kaltę nėra pagrindo. Apeliantės skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis V. A. nuotrauką rado kitų dviejų įtariamųjų paskyroje, pastarojo kaltės taip pat nepatvirtina. V. A. kaltės padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepatvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

Kaip matyti iš V. A. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, jis nurodė, kad 2013 m. birželio 13 d. kartu su savo drauge R. V. buvo namuose adresu: (duomenys neskelbtini), jie nuo 18 val. žiūrėjo komediją. R. V. buvo išėjusi į parduotuvę, jis kartu su ja nėjo. Namuose kartu buvo jo patėvis, apie 20.30 val. atėjo močiutė. Jo mama tuo metu gydėsi ligoninėje Kaune. Mama jam skambino apie 20 val. Nurodė, kad įvykio dieną jis nebuvo su E. S. ir E. G., jo telefono numeris tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) (5 t. 34-35 b. l.). Šiuos V. A. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Liudytoja R. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2013 m. birželio 13 d. ji atėjo pas V. A. ir jie kartu buvo iki 2013 m. birželio 14 d. vakaro. Birželio 13 d. vakarą jie su V. A. pastarojo namuose žiūrėjo filmus, tarėsi, kaip pasitiks iš ligoninės grįžtančią jo mamą. Jai būnant pas V. A., jis su savo mama telefonu kalbėjosi porą kartų. Gali būti, kad ji birželio 13 d., apie 19-19. 30 val., rašė V. A. SMS žinutes, nes buvo išėjusi į parduotuvę (4 t. 171-172 b. l.). Minėtus liudytojos R. V. parodymus patvirtina kiti įrodymai, todėl sutikti su prokurorės skundo teiginiu, kad R. V. parodymai nenuoseklūs, nėra pagrindo.

Liudytoja L. L. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 2013 m. birželio 13 d., apie 20.30 val., atėjus pas žentą V., namuose ji rado ir anūką V. A. bei jo draugę. Girdėjo, kaip anūkas telefonu kalbėjo su savo mama, jos dukra, kuri tuo metu gulėjo ligoninėje (4 t. 172-173 b. l.).

Liudytojas V. B. taip pat patvirtino, kad 2013 m. birželio 13 d. į namus grįžo apie 19-20 val., tuo metu namuose buvo jo sūnus V. A. su drauge, jie kažką žiūrėjo per kompiuterį. Jam būnant namuose tą vakarą niekas iš buto nebuvo išėję, tik buvo atėjusi jo uošvė L. L., jie visi galvojo, kaip sutikti iš ligoninės grįžtančią jo žmoną. Birželio 13 d. vakarą žmona skambino ir jam, ir jo sūnui, ir jo uošvei (4 t. 173-174 b. l.).

Liudytoja I. A.-B. patvirtino, kad 2013 m. birželio 13 d. ji dar gulėjo ligoninėje Kaune, kai tą vakarą skambino savo sūnui, jis su savo drauge R. V. buvo namuose. Nurodė, kad sūnui V. A. ji skambino 20 val. ir 20.53 val. (4 t. 171 b. l.).

Aplinkybės, kad įvykio metu kartu su jais būtų buvęs ir V. A. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė ir E. S. bei E. G. (2 t. 6-7, 10-12, 15-16, 98-99, 102-104 b. l.). Apklausiamas kaip įtariamasis E. S. nurodė, kad V. A. jis apskritai nepažįsta (2 t. 10-12 b. l.). Teisiamajame posėdyje E. S. ir E. G. pasinaudodami savo teise parodymus duoti atsisakė (5 t. 35 b. l.).

Tai, kad V. A. 2013 m. birželio 13 d. vakarą bendravo su savo mama I. A.-B. ir drauge R. V., patvirtina byloje esanti telefoninių pokalbių ir SMS žinučių išklotinė bei tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys (1 t. 162, 163-164 b. l.). Iš bylos duomenų akivaizdu, kad 2013 m. birželio 13 d. V. A. telefono numeris buvo būtent (duomenys neskelbtini), jo telefono SIM kortelė, kurios abonentinis numeris (duomenys neskelbtini) aktyvuota 2013 m. rugpjūčio 17 d. (1 t. 131 b. l.). UAB „Tele2“ rašte nurodyta, jog celė 165F negali veikti (duomenys neskelbtini) miesto parke tarp (duomenys neskelbtini) gatvių (5 t. 8 b. l.). Apeliacinio skundo argumentas, kad, nors iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu V. A. telefonas veikė bazinės stoties 165F ((duomenys neskelbtini)) veikimo zonoje, tačiau V. A. jį išeidamas galėjo palikti namuose (taigi tuo metu galėjo būti įvykio vietoje), vertinamas kaip deklaratyvi prielaida ir atmetamas.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog V. A. nepadarė BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos ir jam pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis susiformavusia teismų praktika, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Atsižvelgiant į tai, kad V. A. atžvilgiu paliekamas galioti išteisinamasis nuosprendis, prokurorės skundo argumentai, susiję su V. A. skirtina bausme ir civilinių ieškinių priteisimu solidariai iš E. G., E. S. bei A. A., nebenagrinėjami.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Violetos Rudžianskienės bei nuteistųjų E. G. ir E. S. apeliacinius skundus atmesti.