Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-02-22 · Civilinė byla Nr. 2A-57/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-22
Bylos Nr.
2A-57/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
(nepasirinktas)
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Donatas Šernas, Algirdas Gailiūnas
Atsakovas
K. Š.
Ieškovas
A. S.
Advokatai
Gintarė Girdzijauskienė, Daiva Ušinskaitė-Filonovienė
Kategorijos
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-57/2013Procesinio sprendimo kategorijos 63.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės ir Donato Šerno (teisėjų kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Ilonai Kovger ir Marijai Zubrickienei,dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Gintarei Girdzijauskienei,atsakovui K. Š.,atsakovo atstovei advokatei Daivai Ušinskaitei-Filonovienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1027-464/2010 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui K. Š. dėl paskolų, palūkanų ir delspinigių priteisimo ir pagal atsakovo K. Š. priešieškinį ieškovui A. S. dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje - V. Š..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui K. Š. dėl paskolų, palūkanų ir delspinigių priteisimo, ir ieškinį patikslinęs, prašė:

1) pagal 2003 m. vasario 20 d. paskolos sutartį iš atsakovo priteisti 150 000 Lt, 328 897 Lt palūkanų už naudojimąsi paskola ir 170 302 Lt delspinigių, iš viso 703 199,23 Lt;

2) pagal 2003 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartį iš atsakovo priteisti 160 000 Lt, 250 529 Lt palūkanų už naudojimąsi paskola ir 163 314 Lt delspinigių, iš viso 573 843,04 Lt;

3) pagal 2004 m. sausio 1 d. paskolos sutartį Nr. I-04/01/10 iš atsakovo priteisti 34 000 Lt, 50 781 Lt palūkanų už naudojimąsi paskola ir 34 918 Lt delspinigių, iš viso 119 699 Lt;

4) pagal 2004 m. sausio 10 d. paskolos sutartį Nr. II-04/01/10 iš atsakovo priteisti 160 000 Lt, 358 452 Lt palūkanų už naudojimąsi paskola ir 172 880 Lt delspinigių, iš viso 691 332 Lt;

5) priteisti iš atsakovo 62 947 Lt, laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 21 d. iki 2005 m. gegužės 31 d. pervestus į jo banko sąskaitas;

6) priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

7) priteisti iš atsakovo K. Š. visas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, jog visas minėtas paskolas jis suteikė atsakovui, tikėdamasis ateityje įgyti UAB „Sūrutis“ sanatorijos pagrindinį akcijų paketą. Atsakovą gerai pažinojo, visiškai juo pasitikėjo, todėl pinigus jam skolino, nesibaimindamas dėl grąžinimo, juo labiau, kad atsakovas pateikė pasiūlymą su bendrovės verslo planu, kuriuo remiantis jis atliko paskaičiavimus, susijusius su sanatorijos vertės po renovacijos padidėjimu, ir nusprendė, kad sanatorijos pardavimo atveju ateityje gaus nemažą pelną. Kita vertus, atsakovas turėjo nekilnojamojo turto, žemės, perspektyvoje buvo numatyta tapti partneriais, dėl to skoliniam įsipareigojimui pagal minėtas paskolos sutartis užtikrinti hipotekos sutartys sudarytos nebuvo, tačiau paskolos sutartyse, atsakovui sutikus, buvo numatytos didesnės palūkanos ir delspinigiai.

Tvirtino, kad paskolų sumų atsakovas laiku negrąžino ir nesumokėjo palūkanų, praleido terminą įvykdyti pinigines prievoles, pažeidė sutartis ir toliau naudojasi suteiktais kreditais, todėl privalo toliau mokėti sutartyse nustatytas mėnesines palūkanas iki visiško atsiskaitymo tarp šalių. Todėl atsakovas turi sumokėti: 1) pagal 2003 m. vasario 20 d. paskolos sutartį - 3 proc. mėnesinių palūkanų iki visiško atsikaitymo tarp šalių, todėl nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. privalėjo sumokėti 382 897 Lt palūkanų ir sutartyje numatytus delspinigius už pusę metų – nuo 2003 m. liepos 31 d. iki 2004 m. sausio 31 d. (185 dienos), t. y. 170 302,23 Lt; 2) pagal 2003 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartį – 2 proc. mėnesinių palūkanų nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d., iš viso 250 529 Lt, ir 163 314,04 Lt delspinigių už pusę metų nuo 2003 m. gruodžio 31 d. iki 2004 m. birželio 30 d. (183 dienos); 3) pagal 2004 m. sausio 10 d. paskolos sutartį Nr. I-04/01/10 – 2 proc. mėnesinių palūkanų nuo 2004 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. kovo 31 d., iš viso 50 781 Lt palūkanų ir 34 918 Lt delspinigių nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. spalio 10 d. (184 dienos); 4) pagal 2004 m. sausio 10 d. paskolos sutartį Nr. II-04/01/10 – 3 proc. mėnesinių palūkanų nuo 2004 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. kovo 31 d., iš viso 358 452 Lt palūkanų ir 172 880 Lt delspinigių nuo 2004 m. balandžio 10 d. iki 2004 m. spalio 10 d. (184 dienos). Dėl 5 punkte išdėstytų reikalavimų nurodė, jog iš bankiniais pavedimais (2003-03-21, 2003-06-26, 2003-11-04, 2003-11-15, 2004-05-28, 2005-05-31 bankiniai mokėjimo nurodymai) pervestų atsakovui pinigų, atėmus šio grąžintą sumą – 4500 Lt, atsakovas vis dar lieka skolingas 62 974 Lt. Todėl nuo 2006 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. kovo 31 d. privalo ieškovui sumokėti 5 proc. dydžio palūkanas.

Atsakovas K. Š. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė jo ir ieškovo A. S. 2003 m. rugsėjo 22 d., 2004 m. sausio 10 d. ir 2005 m. rugpjūčio 10 d. sudarytų paskolos sutarčių Nr. II-03/09/22, Nr. II-04/01/10 ir Nr. III-05/03/10 dalis, kuriomis į jas yra perkeliamos skolos pagal anksčiau sudarytas paskolos sutartis, pripažinti niekinėmis (nesudarytomis) ir taikyti joms apsimestinių sandorių pasekmes. Taip pat prašė priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Priešieškinyje atsakovas nurodė, kad 2004 - 2005 metais šalys sudarė tris paskolos sutartis, kurių pagrindu ieškovui buvo perduota 204 000 Lt suma.

Kitomis paskolos sutartimis – 2003 m. rugsėjo 22 d. Nr. II-03/09/22, 2004 m. sausio 10 d. II-04/01/10 ir 2005 m. rugpjūčio 10 d. Nr. III-05/03/10, taip pat 2003 birželio 06-20 susitarimu buvo tikslinamas paskolos gavėjo skolos dydis, palūkanų normos ir (ar) paskolos grąžinimo terminas.

Teigė, kad ginčo šalys užfiksuodavo ir patvirtindavo bendrą atsakovo skolos dydį, kurios didžiąją dalį sudarydavo pagal pirminį paskolos sutarties variantą atsakovui perduotos lėšos. Realiai šių sutarčių dalyku esančios piniginės lėšos atsakovui perduodamos nebuvo, išskyrus papildomas trumpalaikes 1474 Lt ir 5000 Lt paskolas, kurių dydžiu buvo atitinkamai papildyta 2003 m. rugsėjo 22 d. sutarties Nr. II-03/09/22 ir 2005 m. rugpjūčio 10 d. sutarties Nr. III-05/03/10 dalyku esanti pinigų suma. Pažymėjo, kad šias aplinkybes patvirtina ieškovo asmeniniame nešiojamame kompiuteryje rastuose dokumentuose daryti įrašai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovo teigimu, darytina išvada, kad pagal 2003 m. rugsėjo 22 d., 2004 m. sausio 10 d. ir 2005 m. rugpjūčio 10 d. sudarytas paskolos sutartis susidaranti 485 340 Lt atsakovo skola neegzistuoja ir niekada neegzistavo, o šios sutartys tik pratęsia šalis siejusius paskolinius santykius, susiklosčiusius 2003 m. vasario 20 d. paskolos sutarties, 2004 m. sausio 10 d. sutarties Nr.-04-01/10 ir 2004 m. sausio 10 d. paskolos sutarties Nr. I-04/05/24 pagrindu.

Šios paskolos sutartys (2003-09-22, 2004-01-10 ir 2005-08-10 sudarytos paskolos sutartys), atsakovo teigimu, turi būti aiškinamos kaip 2003 m. vasario 20 d. paskolos sutarties, 2004 m. sausio 10 d. sutarties Nr. I-04-01/10 ir 2004 m. sausio 10 d. paskolos sutarties Nr. I-04/05/24 pakeitimai ir papildymai, kuriais buvo tikslinami paskolos gavėjo skolos dydis, palūkanų normos dydis ir/ar paskolos grąžinimo terminas, t. y. vertinamos kaip susitarimai dėl pirminių paskolos sutarčių nuostatų pakeitimo ir (ar) papildymo.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, šalių paskolos sutartys Nr. II-03/09/22, Nr. II-04/01/10 ir Nr. III-05/03/10 buvo sudarytos, nesant susiformavusios laisvos paskolos davėjo valios paskolos gavėjo naudai prisiimti naujas šiose sutartyse nurodyto dydžio mokėjimo prievoles, todėl ginčo objektu esančių paskolos sutarčių dalys, kuriose į jas yra perkeliamos skolos pagal anksčiau sudarytas paskolos sutartis, laikytinos nesudarytais, t. y. niekiniais, sandoriais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui nesutikus su tokiu paskolos sutarčių - 2003 m. rugsėjo 22 d. Nr. II-03/09/22, 2004 m. sausio 10 d. II-04/01/10 ir 2005 m. rugpjūčio 10 d. Nr. III-05/03/10 vertinimu bei nusprendus, kad šios sutartys turi būti aiškinamos individualiai, atsakovo nuomone, jos pripažintinos negaliojančiomis kaip dėl apgaulės sudaryti sandoriai. Atsakovo teigimu, ieškovas veikė apgaulės būdu, t. y. siūlydavo atsakovui palankesnes paskolos grąžinimo sąlygas ir pranešdavo klaidingą informaciją apie anksčiau sudarytų paskolos sutarčių sunaikinimą, kas lemia, jog minėti sandoriai laikytini negaliojančiais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino. Pripažino A. S. ir K. Š. pasirašytas 2003 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartį, 2004 m. sausio 10 d. paskolos sutartį Nr. II-04/01/10 ir 2005 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartį Nr. III-05/03/10 nesudarytomis, priteisė iš A. S. 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui K. Š., ir 24 983,64 Lt žyminio mokesčio valstybei. Laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 12 d. ir 2006 m. birželio 7 d. nutartimis, teismas nusprendė panaikinti, šiam sprendimui įsiteisėjus.

Teismas nustatė, kad atsakovas pripažįsta pasiskolinęs pagal 2003 m. vasario 20 d. paskolos sutartį (su 2003 m. birželio 20 d. papildymu) iš ieškovo 150 000 Lt sumą, kuri, pasak atsakovo, pridėjus 10 000 Lt nesumokėtų palūkanų, vėliau du kartus buvo perkelta į 2003 m. rugsėjo 22 d. sutartį bei 2004 m. sausio 10 d. sutartį Nr. II-04/01/10. Atsakovas taip pat pripažįsta įvairiomis sumomis bei forma skolinęsis iš ieškovo 34 000 Lt ir 30 000 Lt, kurie buvo įforminti 2004 m. sausio 10 d. sutartimi Nr. I-04/01/10 ir 2004 m. gegužės 24 d. sutartimi Nr. I-04/05/24. Atsakovo teigimu, jis mokėdavęs paskolų dalis, palūkanas, po to buvo suskaičiuotos visos negrąžintos paskolos pagal kiekvieną iš neginčijamų sandorių, surašant jas į vieną paskutiniąją – 2005 m. rugpjūčio 10 d. sutartį Nr. III-05/03/10.

Teismas nustatė, kad paskolos sutarčių tekstą pasiūlė ieškovas, kuris turėjo paskolinių santykių su fiziniais asmenimis patirties, detaliai vedė paskolų, o kartu ir susijusių su atsakovu, apskaitą, atitinkamais įrašais savo asmeniniame kompiuteryje atspindėdavo paskolų dinamiką bei jų dydžio kitimą. Pažymėjo, kad ieškovo nešiojamojo kompiuterio apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės, kad su atsakovu pasirašytų paskolos sutarčių tekstai buvo koreguojami žymiai vėliau, nei jose nurodoma sutarties sudarymo data.

Teismo teigimu, atsakovo teiginius apie ankstesnės skolos jo nurodytais atvejais perrašymą į naujas sutartis, taip pat apie tai, jog ieškovas administravęs ne tik savo paties paskolintas, bet ir kitų asmenų perskolintas atsakovui lėšas, ženklindamas sutartis skirtingai – numeriu „I“ žymėdamas perskolintas lėšas, numeriu „II“ – savo paties paskolintas ir numeriu „III“ pažymėjęs paskutinį susitarimą, į kurį galiausiai buvo perkeltos visų anksčiau jo suteiktų paskolų negrąžintos sumos, netiesiogiai patvirtina ne tik aplinkybė dėl vėlesnio, nei nurodyta pasirašymo data, šių sutarčių teksto koregavimo ieškovo kompiuteryje, bet ir kelių tos pačios – 2004 m. sausio 10 dienos sutarčių egzistavimas (skirtingoms sumoms bei su skirtingomis palūkanoms), jas numeruojant atitinkamai Nr. I-04/01/10 ir Nr. II-04/01/10. Teismo vertinimu, priešingu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindimo, kodėl buvo reikalinga tą pačią dieną sudaryti ne vieną, o kelias sutartis, kokiu tikslu visos sutartys buvo skirtingai ženklinamos. Teismas atkreipė dėmesį, kad to logiškai ir argumentuotai ieškovas nepaaiškino, kaip nepaneigė ir atsakovo teiginių apie 2005 m. rugpjūčio 10 d. sutarties Nr. III-05/03/10 turinį ir jos pasirašymo tikslą.

Pažymėjo, kad būtent ši paskutinioji sutartis su joje nurodyta paskolos suma – 165 340 Lt, išskaidyta į tris pozicijas pagal mažesnes sumas, su skirtingomis, anksčiau jau nustatytomis palūkanomis, t. y. 145 740 Lt skola su 3 proc. mėnesinėmis palūkanomis, 13 600 Lt skola su 2 proc. mėnesinėmis palūkanomis ir 6 000 Lt skola su 2,5 proc. mėnesinėmis palūkanomis, todėl, teismo manymu, tai labiausiai patvirtina atsakovo atsikirtimus, kad itin detaliai, net iki dešimčių litų suskaičiavus jo neįvykdytus pagal ankstesnes sutartis įsipareigojimus ieškovui, šia sutartimi buvo siekiama atlikti skolų ir atsakovo įsipareigojimų ieškovui balansą, o ne suformuoti naujus paskolinius teisinius santykius, ir kad šios sutartyje nurodytos atskiros sumos, sudarančios 165 340 Lt visumą, jam realiai nebuvo perduotos.

Išvadą apie tokią susiklosčiusią šalių bendradarbiavimo praktiką, kai negrąžintų paskolų dalys, pasibaigus ankstesnėje paskolos sutartyje nurodytam skolos grąžinimo terminui, buvo perkeliamos vis į naują skolos dokumentą, tokiu būdu atidedant skolos grąžinimo terminą, kad pinigai, priešingai nei tai pažymėta rašytinėje paskolos sutartyje, nebuvo perduodami šių sutarčių sudarymo (jų pasirašymo) dieną, arba tam tikrų piniginių lėšų sumokėjimas atsakovui tiesiogiai net ir nebuvo siejamas su kuria nors konkrečia paskolos sutartimi, teismas padarė ir šalių pateiktų į bylą sąskaitų išrašų pagrindu.

Iš atsakovo K. Š. bei atsakovo A. S. sąskaitų išrašų ginčo laikotarpiu teismas nustatė, kad 2003 m. lapkričio 4 d. ieškovas A. S. atsakovui pervedė 10 000 Lt, nurodydamas, kad ši paskola yra suteikiama pagal anksčiau, dar 2003 m. rugsėjo 22 d. sudarytą sutartį. Tai, teismo teigimu, tiesiogiai patvirtina, kad pastarojoje atsakovo ginčijamojoje paskolos sutartyje tokia suma, kaip paskolos dalykas ar jos sudėtinė dalis, faktiškai net negalėjo būti apskaityta ir pažymėta kaip jam perduota. Teismas taip pat nustatė, kad analogiška situacija susiklostė su 2004 m. gegužės 28 dienos mokėjimu 15 000 Lt sumai, kaip mokėjimo paskirtį nurodant 2004 m. gegužės 24 d. paskolos sutartį.

Teismas nustatė, kad 2003 m. lapkričio 15 d. mokėjimo pavedimu ieškovas pervedė atsakovui 5000 Lt sumą šio mokėjimo iš viso nesusiedamas su jokia konkrečia paskolos sutartimi, apsiribodamas nuoroda „pagal sutartį“, 2005 m. gegužės 31 d. – 6000 Lt, kaip mokėjimo pagrindą nurodydamas „susitarimas“, o 30 000 Lt suma buvo pervesta K. Š. 2003 m. kovo 21 d., mokėjimo pagrindu nurodant tos pačios dienos sutartį, nors tokio dokumento į bylą nebuvo pateikta.

Teismas konstatavo, kad panaši situacija užfiksuota ir kituose A. S. sąskaitų išrašuose bei atkreipė dėmesį, kad šių sąskaitų duomenys buvo vertinami atitinkamos srities specialisto ikiteisminio tyrimo metu, buvo atliktas ieškovui priklausiusio nešiojamojo kompiuterio kietajame diske esančios informacijos tyrimas, o šie įrodymai kartu su civilinės bylos medžiaga, teismo vertinimu, taip pat patvirtina šalių paskolinių santykių dinamiką bei susiformavusią jų bendradarbiavimo praktiką būtent tokiu būdu, kaip tai įvardijo atsakovas – mokėjimas įvairiomis sumomis ir įvairiu laiku, realiai gautas paskolas užfiksavus trimis sutartimis, o likusiose trijose tik perkeliant ankstesnių skolų likučius.

Teismas atsižvelgė ir į šalių paaiškinimų, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumą ir pažymėjo, kad atsakovo teiginius patvirtina išrašų iš sąskaitų duomenys, o taip pat ieškovo asmeniniame kompiuteryje rasti bei specialisto apklausos protokole įvertinti įrašai. Atsakovo paaiškinimus, kad dalį iš 2004 m. gegužės 24 d. paskolos sutartyje nurodytos 30 000 Lt sumos – 15 000 Lt, jis gavęs per banką, pagrindžia byloje esantys rašytiniai įrodymai. Tuo tarpu ieškovas, iš viso neigdamas bet kokį skolos dalies ar palūkanų mokėjimo faktą ir jų reikalaudamas per teismą, atsakovo mokėjimų į jo sąskaitą paskirties ir tikslo iš esmės nepaaiškina, nepripažįsta net 15 000 Lt sumos perdavimo atsakovui kaip 2004 m. gegužės 24 d. paskolos sutarties dalyko dalies, tvirtindamas, kad skolinęs atsakovui ir tam tikras sumas, o kartu ir šią 15 000 Lt sumą, papildomai prie sutartimis paskolintų lėšų. Teismo vertinimu, tokius jo teiginius akivaizdžiai paneigia nurodytos sumos mokėjimo paskirties tiesioginis įvardijimas dokumentuose. Teismas konstatavo, kad visa tai liudija apie ieškovo pozicijos nenuoseklumą bei jo paaiškinimų, kaip įrodymo, nepatikimumą.

Teismo teigimu, ieškovo nesąžiningus ketinimus patvirtina bei suteikia pagrindą abejoti jo paaiškinimų įrodomąja verte taip pat ir tokios faktinės aplinkybės, kad 2004 m. gegužės 24 d. paskolos sutartį 30 000 Lt paskolos sumai su joje esančiu prierašu apie 60 000 Lt jam sumokėjimą į bylą pateikė ne pats ieškovas, bet atsakovas, grįsdamas savo atsikirtimus apie atsiskaitymą su kreditoriumi. Analogiškai teismas įvertino ir 2005 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutarties su atitinkamu ieškovo padarytu prierašu, patvirtinančiu šios galutinės 165 340 Lt paskolos sumos sumokėjimą, nepateikimą su ieškiniu. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, įrodančių atsakovo pasiūlymus parduoti ieškovui visas UAB „Sūručio“ sanatorijos akcijas ar kontrolinį jų paketą. Iš ieškovo iniciatyva 2003 m. pabaigoje atlikto atsakovo komercinio pasiūlymo dėl sanatorijos akcijų įsigijimo vertinimo teismas nustatė, kad buvo kalbama vos apie 14 procentų akcijų kiekio pardavimą, kas, teismo teigimu, negalėtų daryti įtakos šios bendrovės valdymui.

Teismas, pripažino, kad pačios ginčijamų sandorių šalys ypatingos reikšmės sąlygai, kiekvienoje iš paskolos sutarčių nurodančiai apie paskolos dalyko perdavimą K. Š., neteikė, kas, teismo teigimu, reiškia, jog ši sąlyga abiejų sutarties šalių valia buvo formalizuota, nes visi ankstesni ir nauji atsakovo įsiskolinimai buvo žymimi paskolos sutartyse iš naujo.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovas paneigė prezumpciją apie paskolos dalyko jam perdavimą ginčijamų sutarčių atveju bei įrodė, kad su ieškovu yra visiškai atsiskaitęs. Šią aplinkybę, teismo vertinimu, taip pat patvirtina ir paties ieškovo padarytas įrašas paskutinėje sutartyje, jog jis jokių pretenzijų K. Š., kaip skolininkui, neturi. Šios išvados pagrindu teismas priešieškinį patenkino, pripažindamas 2003 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartį, 2004 m. sausio 10 d. paskolos sutartį Nr. II-04/01/10 ir 2005 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartį Nr. III-05/03/10 pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį nesudarytomis, nesant būtinųjų paskolos sandorio sudarymui sąlygų - paskolos dalyko perdavimo, taip pat konstatavo, jog patenkinus priešieškinį, teisinio pagrindo ieškovo ieškiniui patenkinti nėra.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas A. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Taip pat prašo priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Šalys buvo sudariusios paskolos sutartį, savo turiniu ir forma atitinkančią CK 6.870-6.871 straipsnių reikalavimus. Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie tai, o jei skolininkas yra išdavęs skolos dokumentą – grąžinti jį skolininkui. Mokėjimo pavedimas šių prievolės įvykdymą patvirtinančių veiksmų negali pakeisti. Tuo tarpu paskolos sutarčių be jokių įrašų apie grąžinimą, pratęsimą ar perkėlimą originalų buvimas pas kreditorių (ieškovą) preziumuoja aplinkybę, kad prievolė neįvykdyta. Paskolos sutartyje nurodyta, jog paskolos gavėjui įvykdžius visus piniginius įsipareigojimus pagal konkrečią sutartį, paskolos davėjas įsipareigojo grąžinti paskolos gavėjui savąjį sutarties egzempliorių. Jei atsakovas būtų grąžinęs paskolą, jis būtų pareikalavęs paskolos davėjo, kad šis grąžintų savąjį sutarties egzempliorių. Kadangi atsakovas skolos negrąžino, paskolos davėjo sutarties egzempliorius yra pas kreditorių (ieškovą). Be to, įskaitymų į paskolos davėjo sąskaitą banke nėra, mokėjimo pavedimo mokėjimo paskirtyje nėra nurodyta, kad yra grąžinama paskola ar mokamos palūkanos pagal kurią nors konkrečią paskolos sutartį. Visa tai įrodo, kad atsakovo prievolės pagal paskolos sutartis nėra įvykdytos, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.

2. Teismas iš esmės nenagrinėjo ir netyrė į bylą pateiktų įrodymų. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad pripažįsta, jog 2003 m. vasario 20 d. pasiskolino 140 000 Lt, o 2003 m. birželio 20 d. atliko rašytinį papildymą iki 150 000 Lt, tačiau klaidina teismą nurodydamas, jog pridėti 10 000 Lt yra jo nesumokėtos palūkanos. Atsakovui 2003 m. vasario 20 d. buvo suteikta 140 000 Lt paskola už 3 % per mėnesį palūkanų, t. y. 4200 Lt/mėn. palūkanų. Iki papildymo 2003 m. birželio 20 d. buvo praėję 4 mėnesiai, t. y. 4 mėn.× 4200 Lt/mėn. = 16 800 Lt, o ne 10 000 Lt, kaip teigia atsakovas. Todėl akivaizdu, kad papildymas nebuvo atliktas priskaičiuotomis palūkanomis, kaip teigia atsakovas priešieškinyje, tačiau teismas šios aplinkybės neanalizavo. Be to, atsakovas nurodė, kad bankiniu pavedimu į jo sąskaitą pervesta 1474 Lt suma įskaičiuojama į 2003 m. birželio 20 d. papildymą. Teismas nevertino, kad pavedimas buvo atliktas praėjus savaitei po papildymo. Mažai tikėtina, jog atsakovas pasirašytų papildymą, negavęs visos pinigų sumos, lauktų minėtų pinigų savaitę ir sutiktų su palūkanų skaičiavimu už dar negautą pinigų sumą.

3. Teismo teiginys dėl paskolos sutarčių perkėlimo prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Jei 2003 m. vasario 20 d. paskola būtų perkelta į 2003 m. rugsėjo 22 d. sutartį, tai nuo 2003 m. birželio 20 d. papildymo buvo suteikta 150 000 Lt paskola už 3 % per mėnesį palūkanų, t. y. 4500 Lt/mėn. palūkanų. Iki 2003 m. rugsėjo 22 d. buvo praėję 3 mėnesiai, t. y. 3 mėn.× 4500 Lt/mėn.= 13 500 Lt. Atitinkamai ši suma turėjo būti perkelta į 2003 m. rugsėjo 22 d. sutartį, o ne 10 000 Lt, kaip nurodo atsakovas. Be to, pagal 2003 m. rugsėjo 22 d. sutartį galutinė paskolos suma esant perkėlimui turėtų būti 170 300 Lt (140 000 Lt +16 800 Lt +13 500 Lt), o ne 160 000 Lt, kaip yra nurodyta 2003 m. rugsėjo 22 d. sutartyje. Tas pats pasakytina ir apie teismo teiginius dėl 2003 m. rugsėjo 22 d. sutarties perkėlimą į 2004 m. sausio 10 d. sutartį, t. y. jei pagal 2003 m. rugsėjo 22 d. sutartį susidaręs įsiskolinimas būtų perkeltas į 2004 m. sausio 10 d. sutartį, tai paskolos suma turėtų būti 11 520 Lt didesnė negu yra nurodyta 2004 m. sausio 10 d. sutartyje. Be to, perkėlimo atveju nebūtų keičiamos sutarčių sąlygos ir palūkanų dydis, o ypač iš didesnių į mažesnes, nes tai nėra naudinga kreditoriui. Atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų sutarčių tęsimą, perkėlimą ar panašų veiksmą. 2005 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartis Nr. III-05/03/10 taip pat yra individuali ir nepriklausoma sutartis, su skirtingomis palūkanomis ir sąlygomis. Tai, kad minėtoje sutartyje palūkanos yra išskaidytos skirtingom sumom ir palūkanom, nereiškia, kad jos yra perkeltos. Apelianto teigimu, jis veikė nebankinėje paslaugų rinkoje, pats skolinosi iš kitų asmenų su skirtingomis palūkanomis, todėl ir atsakovui perskolindavo skirtingas pinigų sumas su skirtingomis palūkanomis.

Žemesnės instancijos teismas

4. Ieškovas įrodė, kad paskolų dalykai buvo perduoti atsakovui, t. y. pateikė paskolų sutarčių originalus. Dėl šios priežasties nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas nustatė, kad paskolų dalykai atsakovui nebuvo perduoti. Pinigų neperdavimo fakto nepatvirtino ir ikiteisminiai tyrimai, kuriuose nustatytus faktus pirmosios instancijos teismas laikė prejudiciniais. Kauno apylinkės prokuratūra 2009 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė ir konstatavo, kad tyrimo metu nesurinkta duomenų, jog A. S. kėsinosi padaryti nusikalstamą veiką, sukčiavo, neteisėtai vertėsi komercine, finansine veikla, darė poveikį nukentėjusiajam ar klastojo paskolos sutartis. Toks prokuratūros sprendimas įrodo, kad pagal teismui pateiktas paskolos sutartis pinigus atsakovas gavo, jų negrąžino, o ieškovas nesikėsino sukčiauti ar apgauti atsakovą. Be to, kiekvienoje paskolos sutartyje atskirame punkte yra nurodyta, kad paskolos gavėjo parašas liudija, jog paskolos sutartyje nurodytą paskolos sumą paskolos gavėjas gavo. Atsakovas visas paskolos sutartis pasirašė laisva valia ir pripažįsta savo parašo tikrumą, kas reiškia, kad jis savo parašu patvirtino, jog gavo paskolos sutartyse nurodytas sumas.

5. Teismas nurodo, kad sutarties tekstą pasiūlė ieškovas. Tačiau svarbu tai, kad kiekvienos sutarties tekstas buvo individualus, derinamas su abejomis šalimis ir atitinkamai koreguojamas. Šalių parašai ant sutarčių liudija, kad abiems sutarties šalims sutarties tekstas ir sąlygos yra aiškūs, suprantami ir tinkami.

6. Teismas teigia, jog nėra objektyvaus pagrindimo, kodėl tą pačią dieną buvo reikalinga sudaryti kelias sutartis ir kokiu tikslu jos buvo skirtingai ženklinamos. Pasak apelianto, tai buvo padaryta dėl objektyvių priežasčių, t. y. ieškovas pinigus atsakovui perdavė tą pačią dieną, tačiau dviem etapais, nes ieškovas neturėjo galimybės vienu kartu paskolinti visos atsakovo prašomos sumos. Atitinkamai, kiekvienas pinigų perdavimo atsakovui etapas buvo atskirai fiksuojamas.

7. Teismas klaidingai interpretuoja specialistų, atlikusių kompiuterio kietojo disko apžiūrą bei tyrimą, vertinimus. Teismas nurodo, kad iš kompiuterio matyti, jog realiai gautos paskolos užfiksuotos trijose sutartyse, o kitose trijose fiksuojami ankstesnių skolų likučiai, ką patvirtina tai, jog paskolos sutarčių tekstai buvo koreguojami daug vėliau nei jose nurodyta sutarties sudarymo data. Šis teismo teiginys yra nepagrįstas, nes A. S. apklausos protokole 2008 m. sausio 14 d. nurodė, jog negalima tvirtinti, kad kietajame diske fiksuoti įrašai patvirtina A. S. ar K. Š. sutarčių sudarymo, atsiskaitymo pagal jas aplinkybes. Be to, 2007 m. birželio 11 d. specialistas apžiūros protokole nurodo, kad dokumentų sukūrimo ir koregavimo datos gali skirtis, nes dokumentai galėjo būti kopijuojami ir pan. Specialistų teiginiuose yra daug neaiškumų ir nesutapimų. Teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes. Be to, ieškovas kompiuterį naudojo fiksuoti santykiams su savo kreditoriais.

8. Teismas klaidingai vertina 2004 m. gegužės 24 d. sutarties pateikimą ir 2005 m. rugpjūčio 10 d. sutarties nepateikimą teismui kaip aplinkybes, pagrindžiančias ieškovo nesąžiningumą. 2004 m. gegužės 24 d. sutartis buvo pateikta per klaidą, t. y. ieškovo advokatas, teikdamas ieškinį, nežinojo, kad pagal minėtą sutartį yra atsiskaityta. Ši klaida buvo ištaisyta patikslinant ieškinį. 2005 m. rugpjūčio 10 d. sutartis nebuvo pateikta teismui, nes ieškovas vertino, jog pagal ją buvo atsiskaityta, todėl nėra pagrindo minėto dokumento teikti teismui. Šią sutartį ieškovas pateikė su patikslintu ieškiniu, nes nustatė, jog pagal minėtą sutartį atsakovas nesumokėjo palūkanų.

9. Teismo argumentai, kad byloje nėra jokių įrodymų apie UAB „Sūručio“ sanatorijos akcijų perleidimo pasiūlymą, neteisingi. Tai patvirtina byloje esantis verslo pasiūlymas, verslo planas, žemės sklypo detalusis planas, VĮ Registrų centro UAB „Sūručio“ sanatorijos pažymėjimas, įmonės balansas ir kiti dokumentai. Be to, atsakovas patvirtino, kad pateikė pasiūlymą investuoti į UAB „Sūručio“ sanatorijos akcijas už tai perleidžiant 14 % akcijų. Pagal paskolos sutartis gautas pinigų sumas pasiūlyme atsakovas pasiūlė padalinti, dalį įforminti kaip įstatinio kapitalo didinimą, dalį investuoti grynais pinigais. Kadangi atsakovas to nepadarė, liko skolos pagal paskolos sutartis. Pagal paskolos sutartis buvo paskolinta 504 000 Lt, kaip ir buvo nurodyta atsakovo pasiūlyme investuoti į UAB „Sūručio“ sanatorijos akcijas. Ieškovas atsakovui skolindavo ir daugiau pinigų, nes kaip atsiliepime nurodo atsakovas, potencialiems pirkėjams buvo siūloma 20 % UAB „Sūručio“ sanatorijos akcijų, kurias ieškovas siekė įsigyti. Paneigtinas ir atsakovo teiginys, kad ieškovas atsisakė pirkti minėtas akcijas, nes ieškovas aktyviai domėjosi minėta įmone, sudarė sutartį su K. M. įmone „Linfina“, kuri atliko įmonės akcijų vertės nustatymą. Gavęs teigiamas išvadas apie UAB „Sūručio“ sanatoriją, ieškovas neturėjo pagrindo keisti sprendimo investuoti į įmonę.

10. Teismas rėmėsi išskirtinai atsakovo užimta, niekuo nepagrįsta gynybine pozicija, jo priešieškiniu, o likusiais byloje surinktais dokumentais nesivadovavo ir jų nevertino. Todėl manytina, kad teismas buvo šališkas. Pažymėtina, kad ieškovas buvo pareiškęs nušalinimą teismo posėdžio pirmininkui, tačiau jokio atsakymo į minėtą pareiškimą ieškovas negavo iki šiol.

Atsiliepimas

Atsakovas K. Š. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo nuomone, ieškovas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių teisės aiškinimo ar taikymo klaidų, padarytų pirmosios instancijos teismo sprendžiant dėl ieškinio ir priešieškinio, o apelianto samprotavimai dėl faktinių aplinkybių neatitinka byloje esančių įrodymų. Mano, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl šių priežasčių vertina, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas, kaip nepagrįstas. Be to, atsakovas teigia, kad apeliacinis procesas šioje byloje iš viso nėra galimas, nes apeliantas nesilaikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo nutarčių dėl žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo, o žyminį mokestį už apeliacinį skundą sumokėjo praleidęs Lietuvos apeliacinio teismo nustatytą terminą.

Šalies argumentai

Ieškovas pateikė prašymą dėl žyminio mokesčio grąžinimo. Ieškovas nurodo, jog jis yra sumokėjęs 24 883 Lt žyminį mokestį už apeliacinio skundo pateikimą. Pažymi, kad VGTP tarnybos sprendimu jam buvo suteikta teisė gauti antrinę teisinę pagalbą, o ši aplinkybė lemia, kad ieškovas pagal įstatymą yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, ieškovas mano, kad jo sumokėtas žyminis mokestis turi būti jam grąžintas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, t. y. tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2 d.). Kadangi šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo iš paskolinių teisinių santykių, susiklosčiusių tarp privačių šios bylos šalių - privačių asmenų, šis ginčas nėra susijęs su viešojo intereso gynyba, todėl pagrindo peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas teisėjų kolegija neturi ir nagrinėja bylą pagal apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, taip pat nėra.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo iš paskolinių teisinių santykių, susiklosčiusių tarp šios bylos šalių, kurio esmė - paskolų dalyko pagal šalių sudarytas paskolos sutartis perdavimo faktai ir paskolų grąžinimo faktai.

Pagal CK 6.870 straipsnio, kuriame įtvirtinta paskolos sutarties samprata, 1 dalies nuostatą, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.).

Taigi, esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Esant šioms sąlygoms, pripažįstama, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011).

Pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalies nuostatą, paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais neleidžiama, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 1.93 straipsnyje, taip pat kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių (CK 6.875 str. 2 d.). Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.).

Šioje byloje priimtu ir skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad esant ginčui dėl paskolos dalyko perdavimo fakto, teismui pakanka įsitikinti, jog paskolos dalykas, nurodytas rašytinėje paskolos sutartyje, paskolos gavėjui buvo perduotas, o atitinkamo įrašo apie paskolos dalyko perdavimą buvimas leidžia preziumuoti, kad paskolos sutartis sudaryta. Teismas nustatė, kad ginčo sutartyse paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas yra užfiksuotas, todėl pareiga nuginčyti sutartyse nurodytą pinigų perdavimo aplinkybę ir paneigti minėtą prezumpciją sumą tenka atsakovui. Išnagrinėjęs bylą iš esmės, atskleidęs tarp šios bylos šalių susiklosčiusią paskolinių santykių praktiką, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas paneigė prezumpciją apie paskolos dalyko perdavimą ginčijamų sutarčių atveju bei įrodė, kad jis su ieškovu yra visiškai atsiskaitęs ir šios išvados pagrindu patenkino atsakovo priešieškinį: pripažino šalių pasirašytas ir atsakovo ginčijamas 2003 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartį, 2004 m. sausio 10 d. paskolos sutartį Nr. II-04/01/10 ir 2005 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartį Nr. III-05/03/10 nesudarytomis ir atmetė ieškovo ieškinį priteisti skolą pagal šalių sudarytas paskolos sutartis.

Nesutikdamas su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, ieškovas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos sprendimą panaikinti ir nauju sprendimu jo ieškinį patenkinti, o atsakovo priešieškinį atmesti.

Savo apeliaciniame skunde ieškovas, be kita ko, teigia, kad sudarytos paskolos sutartys savo turiniu ir forma atitinka CK 6.870-6.871 straipsnių reikalavimus, o faktai, kad paskolos davėjo sutarties egzempliorius yra pas kreditorių (ieškovą), įskaitymų į paskolos davėjo sąskaitą banke nėra, mokėjimo pavedimo mokėjimo paskirtyje nėra nurodyta, kad yra grąžinama paskola ar mokamos palūkanos pagal kurią nors konkrečią paskolos sutartį, apelianto teigimu, įrodo, kad atsakovo prievolės pagal paskolos sutartis nėra įvykdytos, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.

Atsižvelgdama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl fakto, jog šalių sudarytos paskolos sutartys, tarp jų ir ginčijamos, savo turiniu ir forma atitinka įstatymo reikalavimus, byloje ginčo nėra. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo sutartyse paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas yra užfiksuotas, todėl pareiga nuginčyti sutartyse nurodytą pinigų perdavimo aplinkybę ir paneigti prezumpciją tenka atsakovui. Taigi, esminis ginčas šioje byloje kilo ne dėl atsiskaitymo pagal šalių sudarytas paskolos sutartis, o dėl pinigų perdavimo pagal atsakovo ginčijamas sutartis perdavimo fakto. Nustačius, kad paskolos dalykas nebuvo perduotas, aplinkybė dėl atsiskaitymo fakto lieka neaktuali. Todėl apeliacinio skundo argumentai apie sutarties egzemplioriaus buvimą pas kreditorių (ieškovą), paskolos grąžinimo įskaitymų į paskolos davėjo sąskaitą banke ir mokėjimo pavedimų su paskolos grąžinimo bei mokamų palūkanų paskirtimi nebuvimą nesudaro pagrindo daryti kitokias, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvadas.

Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas netyrė į bylą pateiktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šioje byloje šalių pareikštus reikalavimus, tyrė ir vertino susiklosčiusią šios bylos šalių bendradarbiavimo paskoliniuose santykiuose praktiką, visų tarp šalių sudarytų paskolos sutarčių turinį bei šių sutarčių sudarymo aplinkybes, o taip pat ir kitus byloje esančius įrodymus, patvirtinančius arba paneigiančius šalių pateiktus argumentus, bei pačių šalių paaiškinimus ir šių paaiškinimų atitikimą faktiniams bylos duomenims. Teismas pagrįstai įvertino tai, kad atsakovo teiginius apie paskolos sutarčių dalyko perdavimą bei ginčijamų paskolos sutarčių sudarymo aplinkybes patvirtina faktiniai bylos duomenys - išrašų iš abiejų šalių sąskaitų duomenys, ieškovo asmeniniame kompiuteryje rasti ir specialisto įvertinti įrašai. Teismas taip pat pagrįstai įvertino, kad pagrindą abejoti ieškovo paaiškinimų įrodomąja verte sudaro jo paties elgesys nagrinėjamoje byloje: 2004 m. gegužės 24 d. ir 2005 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartis su ieškovo įrašais apie skolos sumų mokėjimą jam pateikė ne ieškovas, o atsakovas.

Išvadą apie susiklosčiusią šalių bendradarbiavimo praktiką, kai negrąžintų paskolų dalys, pasibaigus ankstesnėje paskolos sutartyje nurodytam skolos grąžinimo terminui, buvo perkeliamos į naujus skolos dokumentus, tokiu būdu atidedant skolos grąžinimo terminą, o pinigai nebuvo perduodami šių sutarčių sudarymo (jų pasirašymo) dieną, arba piniginių lėšų sumokėjimas atsakovui nebuvo siejamas su kuria nors konkrečia paskolos sutartimi, teismas padarė ir šalių pateiktų į bylą sąskaitų išrašų pagrindu. Su tokia išvada nesutikti nėra pagrindo, nes ji yra pagrįsta byloje esančių šalių sąskaitų banke išrašų duomenimis. Antai, pagal byloje esančio šalių sąskaitų banke išrašų duomenis, 2003 m. lapkričio 4 d. ieškovas atsakovui pervedė 10 000 Lt, mokėjimo paskirtimi nurodydamas 2003 m. rugsėjo 22 d. sutartį (6 b. l., 2 t.), 2004 m. gegužės 28 d. – 15 000 Lt, mokėjimo paskirtimi nurodydamas: ,,pagal sutartį Nr. 040524“, t. y. sutartį, kurios numeris iš esmės sutampa su šalių 2004 m. gegužės 24 d. pasirašytos sutarties numeriu (4, 85 b. l., 2 t.). Teismas pagrįstai nustatė ir tai, kad kiti ieškovo atlikti mokėjimai iš viso nebuvo siejami su konkrečiomis šalių sudarytomis paskolos sutartimis. Taigi, šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad paskolos dalykas – pinigai atsakovui nebuvo perduodami paskolos sutarčių sudarymo dieną, kaip tai nurodyta šiose sutartyse.

Ieškovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl paskolos sutarčių perkėlimo prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Šį savo teiginį ieškovas grindžia argumentais, kad jei 2003 m. vasario 20 d. sutartimi suteikta paskola būtų perkelta į 2003 m. rugsėjo 22 d. sutartį, o po to atitinkamai į 2004 m. sausio 10 d. sutartį, atsakovo paskolos suma, į ją įskaičiuojant nesumokėtų palūkanų sumą, perkeliant paskolą būtų didesnė. Be to, pasak apelianto, perkėlimo atveju nebūtų keičiamos sutarčių sąlygos ir palūkanų dydis, o ypač iš didesnių į mažesnes, nes tai nėra naudinga kreditoriui.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo paaiškinimus ir bylos duomenis, nustatė, kad atsakovas K. Š. mokėjo ir sutartines palūkanas. Ši pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė pagrįsta byloje esančiais duomenimis iš ieškovo sąskaitos (47-48 b. l., 2 t.), o taip pat byloje esančiais ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis (81-83,104-107 b. l., 3 t.). Nustačius, kad atsakovas palūkanas mokėjo, bei atsižvelgiant į tai, kad šalių sudarytose sutartyse buvo nustatyta neįprastai didelė palūkanų norma – nuo 2 iki 3 procentų per mėnesį, aplinkybė, kad ginčijamose sutartyse, perkeliant ankstesnių skolų likučius, buvo įtraukta mažesnė palūkanų suma, negu ji būtų, skaičiuojant pagal nustatytas palūkanų normas už naudojimosi paskolintomis sumomis laikotarpius, negali paneigti išvados apie ankstesnių skolų perkėlimo faktą. Atsižvelgiant į palūkanų dydį, aplinkybė, kad buvo keičiamos sutarčių sąlygos ir palūkanų dydis - iš didesnių į mažesnes, niekaip negali paneigti išvados apie skolų perkėlimą.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pinigai atsakovui nebuvo perduodami paskolos sutarčių sudarymo dieną, kaip tai nurodyta šiose sutartyse. Teismas bylos duomenų pagrindu taip pat pagrįstai pripažino, kad ginčijamų sandorių šalys (tuo pačiu šios bylos šalys) ypatingos reikšmės sąlygai, kiekvienoje iš paskolos sutarčių nurodančiai apie paskolos dalyko perdavimą, neteikė, ši sąlyga abiejų šalių valia buvo formalizuota, nes visi ankstesni ir nauji atsakovo įsiskolinimai buvo sužymimi paskolos sutartyse iš naujo. Todėl apelianto nurodyta aplinkybė, kad 1474 Lt suma pagal 2003 m. vasario 20 d. paskolos sutarties 2003 m. birželio 20 d. papildymą bankiniu pavedimu į atsakovo sąskaitą buvo pervesta po šio papildymo (2006 m. birželio 36 d., 194 b. l., 3 t.) pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia, o priešingai, tik patvirtina išvadas apie tarp šalių susiklosčiusią paskolinių santykių praktiką.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2005 m. rugpjūčio 10 d. šalių sudarytą paskolos sutartį, šios sutarties sąlygas ir jos sudarymo aplinkybes, pagrįstai įvertino šią sutartį kaip labiausia patvirtinančią atsakovo argumentus, kad šia sutartimi buvo siekiama atlikti skolų balansą ir atsakovo įsipareigojimų ieškovui balansą, o ne suformuoti naujus paskolinius teisinius santykius, t. y. suteikti atsakovui naują paskolą. Joks kitoks šios sutarties, kurioje paskolos suma nurodyta dešimčių litų tikslumu ir išskaidyta į tris dalis, kurioms nustatytos skirtingos palūkanų normos, atitinkančios ankstesnėmis paskolos sutartimis, pagal kurias atsakovas pripažįsta gavęs paskolas, nustatytas palūkanų normas, turinio aiškinimas negalėtų logiškai pagrįsti šios sutarties sudarymo aplinkybių ir atskleisti tikrosios sutarties šalių valios, buvusios ją sudarant. Apelianto paaiškinimas, kad jis veikė ne bankinėje paslaugų rinkoje, o pats skolinosi iš kitų asmenų su skirtingomis palūkanomis, todėl ir atsakovui perskolindavo skirtingas pinigų sumas su skirtingomis palūkanomis, tokio paskolos išskaidymo viena paskolos sutartimi negali paaiškinti, tuo labiau, kad duomenų apie jo paties tuo metu iš kitų asmenų gautas paskolas, jų dydžius bei palūkanų normas jis nepateikė.

Ieškovas savo apeliaciniu skundu teigia, kad jis įrodė, kad paskolų dalykai buvo perduoti atsakovui, pateikdamas paskolų sutarčių originalus, todėl jam esą neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas nustatė, kad paskolų dalykai atsakovui nebuvo perduoti.

Šioje nutartyje jau minėta, kad bylos duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad paskolos dalykas – pinigai atsakovui nebuvo perduodami paskolos sutarčių sudarymo dieną, kaip tai nurodyta šiose sutartyse. Kadangi ginčijamose sutartyse - 2003 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartyje, 2004 m. sausio 10 d. paskolos sutartyje Nr. II-04/01/10 ir 2005 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartyje Nr. III-05/03/10 – nurodyta, kad paskolos gavėjas perduoda (arba perdavė) šiose sutartyse nurodytas paskolos sumas, o paskolos gavėjo parašas po sutartimi liudija, jog jis paskolos sumą gavo, tai nustačius, kad paskolos dalykas – pinigai atsakovui iš tiesų nebuvo perduoti paskolos sutarčių sudarymo dieną, kaip tai nurodyta šiose sutartyse, tai aplinkybė, kad šių paskolos sutarčių originalai yra pas ieškovą, niekaip negali patvirtinti paskolos perdavimo fakto.

Negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad ikiteisminiuose tyrimuose nustatytus faktus pirmosios instancijos teismas laikė prejudiciniais. Skundžiamame sprendime tokios teismo išvados nėra. Ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir į šią bylą pateiktus duomenis pirmosios instancijos teismas vertino visų šioje byloje pateiktų faktinių duomenų kontekste, kaip duomenis, kartu su kitais įrodymais patvirtinančius faktines bylos aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu ieškovo veiksmai buvo tiriami tik baudžiamosios teisės požiūriu, o ne sudarytų paskolinių sandorių vykdymo ar nevykdymo požiūriu. Todėl aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta duomenų, jog ieškovas A. S. kėsinosi padaryti nusikalstamą veiką, sukčiavo, neteisėtai vertėsi komercine, finansine veikla, darė poveikį nukentėjusiajam ar klastojo paskolos sutartis, dar neįrodo, kad pagal visas teismui pateiktas paskolos sutartis pinigus atsakovas gavo ir jų negrąžino.

Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad sutarčių tekstą pasiūlė ieškovas. Tačiau, pasak apelianto, svarbu yra tai, kad kiekvienos sutarties tekstas buvo individualus, derinamas su abejomis šalimis ir atitinkamai koreguojamas. Šalių parašai ant sutarčių liudija, kad abiem sutarties šalims sutarties tekstas ir sąlygos yra aiškūs, suprantami ir tinkami.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal vieną iš CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklų, tuo atveju, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas neabejotinai turėjo paskolinių santykių patirties (skolindavosi ir skolino lėšas). Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į ginčijamų sutarčių nuostatas, susijusias su paskolos dalyko perdavimo faktu, į jų formuluotę, kuria buvo pažymima, kad paskolos davėjas perdavė paskolos sumą (išskyrus 2003 m. rugsėjo 22 d. sutartį, kurioje nurodyta, kad paskolos davėja perduoda paskolą), paskolos gavėjas, pasirašydamas šias sutartis su ieškovo paruoštu tekstu, galėjo suprasti jas taip, kad pasirašo sutartis, kuriomis fiksuoja ankstesnių skolų likučius, tinkamai neįsigilinęs į visą sutarčių tekstą ir neatkreipdamas dėmesio, jog šiose sutartyse toks faktas atskirai nėra aptariamas. Todėl vien aplinkybė, kad atsakovas šias sutartis pasirašė, dar nereiškia, kad sutarčių tekstas su juo buvo derinamas ir koreguojamas ir visa apimtimi jam buvo aiškus ir suprantamas.

Apelianto aiškinimas, kad tą pačią dieną buvo sudarytos kelios sutartys su skirtingu ženklinimu todėl, kad jis pinigus atsakovui perdavė tą pačią dieną, tačiau dviem etapais, nes neturėjo galimybės vienu kartu paskolinti visos atsakovo prašomos sumos, o atitinkamai kiekvienas pinigų perdavimo atsakovui etapas buvo atskirai fiksuojamas, nėra įtikinamas ir nėra pagrįstas objektyviais duomenimis. Ieškovas nepateikė jokių duomenų apie tai, iš kur jis tą pačią dieną, tačiau skirtingu laiku gavo pinigus, kuriuos, pasak jo, skolino ieškovui, ir kodėl jų negalėjo paskolinti viena sutartimi vienu metu, kodėl buvo būtina skolinti dviem etapais.

Pažymėtina ir tai, kad pagal šioje byloje pateiktų šios bylos šalių pasirašytų paskolos sutarčių duomenis ieškovas paskolinęs atsakovui iš viso beveik 700 000 Lt sumą. Pagal paties ieškovo šioje byloje pateiktus duomenis apie jo turtinę padėtį ir pajamas, pajamų, siekiančių tokią sumą, ieškovas negalėjo gauti (66-80 b. l., 1 t.). Duomenų, iš kur ieškovas tokias pinigų sumas gavo, kad galėtų jas paskolinti atsakovui, byloje nėra pateikta. Ši aplinkybė taip pat nepatvirtina ieškovo teiginių apie paskolos dalyko perdavimą ieškovui pagal ginčijamas sutartis ir iš esmės tokius teiginius paneigia.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai įvertino, kad pagrindą abejoti ieškovo paaiškinimų įrodomąja verte sudaro jo paties elgesys nagrinėjamoje byloje: 2004 m. gegužės 24 d. ir 2005 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartis su ieškovo įrašais apie skolos sumų mokėjimą jam pateikė ne ieškovas, o atsakovas. Šią aplinkybę teismas taip pat įvertino kaip patvirtinančią ieškovo nesąžiningus ketinimus. Toks vertinimas yra pagrįstas aplinkybe, kad šių sutarčių egzemplioriuose, kuriuos pateikė atsakovas, yra ieškovo įrašai apie jam sumokėtas sumas: 2004 m. gegužės 24 d. sutartyje Nr. I-04/05/24, kuria paskolinta suma yra 30 000 Lt ir kurią atsakovas pripažino gavęs, yra atžyma ,,,60 000 litų gavau 2004 12 29“ ir ieškovo parašas (4 b. l., 2 t.), o 2005 m. rugpjūčio 10 d. sutartyje Nr. III-05/03/10 įrašas ,,sutartyje Nr. III-05/03/10 nurodytą sumą gavau 165 340 litų. Jokių pretenzijų neturiu“ (5 b. l., 2 t.). Atsižvelgiant į tai, kad 2004 m. gegužės 24 d. sutartimi paskolinta pinigų suma buvo 30 000 Lt, o ant jos ieškovo padarytas įrašas apie 60 000 Lt grąžinimą, ši aplinkybė iš esmės patvirtina atsakovo teiginį apie 60 000 Lt paskolos sumos grąžinimą 2004 m. gruodžio 29 d. (174 b. l., 1 t.). Atsakovui teigiant, kad 2005 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartyje buvo surašytos likusios negrąžintos sumos, šios sutarties su įrašu apie 165 340 Lt sumos gavimą ir pretenzijų neturėjimą, pateikimas nebuvo naudingas ieškovui, nes nepatvirtino jo argumentų, kad šia sutartimi buvo suteikta nauja paskolos suma. Todėl aplinkybes, kad ieškovas, reikšdamas pradinį ieškinį šioje byloje, reikalavo priteisti ir 2004 m. gegužės 24 d. sutarties Nr. I-04/05/24 pagrindu paskolintą, tačiau jau grąžintą, paskolą, pateikdamas sutarties egzempliorių be įrašo apie grąžinimą, ir iš viso nepateikė 2005 m. rugpjūčio 10 d. sutarties, Nr. III-05/03/10, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą vertinti kaip ieškovo nesąžiningus ketinimus patvirtinančias aplinkybes. Ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie tai, kad 2004 m. gegužės 24 d. sutartis buvo pateikta per klaidą, o 2005m. rugpjūčio 10 d. sutartis nebuvo pateikta, nes ieškovas vertino, jog pagal ją buvo atsiskaityta, o po to pateikė su patikslintu ieškiniu, nes nustatė, jog pagal minėtą sutartį atsakovas nesumokėjo palūkanų, nėra įtikinami ir pirmosios instancijos teismo atlikto šių aplinkybių įvertinimo pagrįstumo nepaneigia.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo nešiojamojo kompiuterio apžiūros protokole užfiksuotas aplinkybes, nustatė, kad su atsakovu pasirašytų paskolos sutarčių tekstai buvo koreguojami žymiai vėliau, nei jose nurodoma sutarties sudarymo data ir pažymėjo, kad specialistai minėtame protokole įvardino dokumentų sukūrimo kompiuteryje datas. Šią aplinkybę teismas įvertino tik kaip vieną iš aplinkybių, kartu su kitomis nustatytomis aplinkybėmis patvirtinančių atsakovo teiginius apie ankstesnės skolos jo nurodytais atvejais perrašymą į naujas sutartis. Ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie tai, kad teismas klaidingai interpretavo specialistų, atlikusių kompiuterio kietojo disko apžiūrą bei tyrimą, vertinimus, kad negalima tvirtinti, jog kietajame diske fiksuoti įrašai patvirtina paskolos sutarčių sudarymo, atsiskaitymo pagal jas aplinkybes, negali paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios yra pagrįstos ištirtų faktinių duomenų visuma ir tikimybių pusiausvyros principu.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie atsakovo pasiūlymus parduoti ieškovui visas UAB „Sūručio“ sanatorijos akcijas ar kontrolinį jų paketą bei nustatė, kad buvo kalbama vos apie 14 procentų akcijų kiekio pardavimą, kas, teismo teigimu, negalėtų daryti įtakos šios bendrovės valdymui. Šią aplinkybę teismas įvertino kaip sudarančią prielaidas abejoti ieškovo paaiškinimų dėl atsakovui paskolintos ir, pasak jo, visiškai negrąžintos 534 000 Lt sumos bei nesumokėtų palūkanų teisingumu ir įrodomąja reikšme.

Iš tiesų, ieškovas savo ieškinyje teigė, kad jis paskolas atsakovui suteikė, perspektyvoje ketindamas įsigyti UAB ,,Sūrutis“ pagrindinį akcijų valdymo paketą, taip iš esmės paaiškindamas didelių sumų skolinimą be jokių grąžinimo užtikrinimo priemonių. Apeliaciniu skundu atsakovas neginčija gavęs ieškovo pasiūlymą tik dėl 14 procentų akcijų įsigijimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą abejoti ieškovo paaiškinimų dėl atsakovui paskolintos didelės sumos teisingumu ir įrodomąja reikšme, nes ketinimas įsigyti kontrolinį akcijų paketą ir ketinamas įsigyti tik 14 procentų akcijų yra visiškai skirtingo masto komercinės veiklos planai ir skirtinga yra išankstinių investicijų į šiuos verslo planus rizika. Taip pat pažymėtina, jog aplinkybės dėl šių ieškovo ketinimų nėra esminės šios bylos aplinkybės, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu šių aplinkybių vertinimu, dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su ieškovo ketinimais investuoti į UAB „Sūručio“ sanatorijos akcijas, plačiau nepasisako.

Negalima sutikti ir su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi išskirtinai atsakovo užimta ir niekuo nepagrįsta gynybine pozicija, o likusiais byloje surinktais dokumentais nesivadovavo ir jų nevertino, todėl buvo šališkas.

Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinyje bei priešieškinyje išdėstytų reikalavimų bei juos pagrindžiančių argumentų pagrįstumą, ištyrė ir įvertino visus reikšmingus šiems reikalavimams išspręsti faktinius bylos duomenis ir aplinkybes, tinkamai įvertino visus esminius šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, tarp jų ir ieškovo procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes bei argumentus, bei pateikė pakankamai detalų įvertinimą skundžiamame sprendime. Todėl apelianto teiginiai apie teismo šališkumą nėra pagrįsti.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės bei proceso teisės normas bei padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovas paneigė prezumpciją apie paskolos dalyko jam perdavimą ginčijamų sutarčių atveju bei įrodė, kad su ieškovu yra visiškai atsiskaitęs ir šios išvados pagrindu priešieškinį patenkino, o ieškinį atmetė pagrįstai, t. y. bylą iš esmės išsprendė teisingai, o ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos sprendimą nesudaro.

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 str. 3 d., 98 str. 1 d.).

Ieškovas taip pat pateikė prašymą dėl žyminio mokesčio grąžinimo, kuriuos prašo grąžinti, jo teigimu, permokėtą žyminį mokestį – 24 883 Lt, kurio jis teigia neprivalėjęs mokėti. Prašyme teigia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu yra patvirtinta, kad jis yra asmuo, kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, todėl pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnį jis yra atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų.

Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktą nuo žyminio mokesčio mokėjimo asmenys yra atleidžiami ir kituose įstatymuose numatytais atvejais. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatą, turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą asmenys, nagrinėjant civilines ir administracines bylas, taip pat baudžiamosiose bylose pareikštus civilinius ieškinius, atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6–8 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas), su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų Baudžiamojo proceso kodekso 104 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju mokėjimo atsižvelgiant į šio įstatymo 14 straipsnio 4 dalį. Taigi, pagal šią įstatymo nuostatą, nuo žyminio mokesčio konkrečiose bylose atleidžiami tik tie asmenys, kurie turi teisę gauti teisinę pagalbą šiose konkrečiose bylose.

Kaip matyti iš byloje pateikti Kauno valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-10-P-2385-4041 kopijos (137-139 b. l., 4 t., 12-14, 42-43 b. l., 5 t.), šiuo sprendimu nuspręsta A. S. teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo ir dokumentų klastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Vadinasi, ieškovui buvo nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą būtent baudžiamojoje byloje, o ne šiuo atveju nagrinėjamoje civilinėje byloje. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 7 d. nutartimi (146-148 b. l., 4 t.) buvo atmetęs ieškovo A. S. prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio už paduodamą apeliacinį skundą ir nustatęs ieškovui terminą sumokėti 24 983 Lt žyminio mokesčio. Ši teismo nutartis įsiteisėjo, todėl privaloma ieškovui vykdyti.

Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, sprendžia, jog nėra pagrindo ieškovui grąžinti 24 883 Lt sumokėto žyminio mokesčio, todėl jo prašymą atmeta, kaip nepagrįstą.

Atsakovas pareiškė teismui prašymą priteisti iš ieškovo 1946,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsiradusių rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (56 b. l., 5 t.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktą, tenkina atsakovo prašymą iš dalies ir iš ieškovo atsakovui priteisia 1200 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovo A. S. prašymą dėl žyminio mokesčio grąžinimo atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. S. atsakovui K. Š. 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Algirdas GailiūnasDanutė GasiūnienėDonatas Šernas