- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-05-09
- Bylos Nr.
- 2A-22-264/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Baubienė, Nijolia Indreikienė, Albina Rimdeikaitė
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės, Kauno miesto savivaldybės priešieškinį
- Trečiasis asmuo
- V. M., I. K.
- Ieškovas
- R. M.
- Išvadą teikia
- Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius
- Advokatai
- Neringa Gradauskienė
- Kategorijos
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolios Indreikienės ir Albinos Rimdeikaitės, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei,
dalyvaujant apeliantei (ieškovei) R. M. ir jos atstovei advokatei Neringai Gradauskienei, apeliantui (trečiajam asmeniui) I. K., atsakovės Kauno miesto savivaldybės atstovei J. R., trečiajam asmeniui V. M.,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. ir trečiojo asmens I. K. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-266-454/2012 pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą, tretieji asmenys I. K., V. M., institucija, teikianti išvadą byloje Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, bei atsakovo Kauno miesto savivaldybės priešieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti jai teisę privatizuoti 2-jų butą (duomenys neskelbtini), pagal LR Butų privatizavimo įstatymą; įpareigoti atsakovą su ja sudaryti buto pirkimo pardavimo sutartį; atnaujinti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant jį nuo 2001-11-26. Ieškovė nurodė, kad butas jai ir trečiajam asmeniui I. K. suteiktas 1984-05-21 Kauno miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu, gavę 1984-06-25 orderį Nr. 152 bute apsigyveno bei deklaravo jame savo gyvenamąją vietą. Tuo metu ieškovė buvo nepilnametė, todėl bute apsigyveno kaip trečiojo asmens I. K. šeimos narys. Ieškovei susituokus ir (duomenys neskelbtini) gimus dukrai, bute apsigyveno tretysis asmuo V. M. bei duktė I. M.. Prasidėjus butų privatizacijai ieškovė ir tretysis asmuo I. K. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės privatizavimo tarnybą, kurios darbuotojai paaiškino, kad ginčo butas neprivatizuotinas, nes jau yra jų nupirktas ir nieko daryti nereikia. Todėl šalys savo investicinius čekius padovanojo valstybei. Mano, kad subjektinę teisę ginčo butą privatizuoti lengvatine tvarka įgijo galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui: ginčo butas yra privatizavimo objektas, ieškovė bute gyvena teisėtai pagal išduotą orderį, ji išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise kai kreipėsi dėl buto privatizavimo, tačiau prašymas nebuvo priimtas, paaiškinus, kad šis turtas jau yra jos ir trečiojo asmens nuosavybė, ieškovė nėra pasinaudojusi turto privatizavimo įstatymo teikiama lengvata ir nėra privatizavusi jokio turto. Ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi ieškovės teisių pažeidimas atsirado po to, kai 2001-11-26 atsakovas įregistravo nuosavybės teises į ginčo butą. Net ir manant, kad senaties terminas praleistas, jis turėtų būti atnaujintas, kadangi iki ieškinio dėl iškeldinimo pateikimo dienos, ieškovė buvo įsitikinusi, jog ginčo butas yra jos ir trečiojo asmens I. K. nuosavybė, todėl terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė iškeldinti I. K., R. M. ir V. M. kartu su jų nepilnamete dukra I. M. iš buto (duomenys neskelbtini), su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Nurodė, kad ginčo butas nuosavybės teise priklauso atsakovui ir nėra nuomos ar panaudos sutartimi suteiktas atsakovams ar kitiems asmenims. Ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, kad LR Butų privatizavimo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu ji ar jos tėvas būtų kreipęsi į įgaliotas institucijas dėl ginčo buto privatizavimo. Atnaujinti ieškovės prašomą terminą nėra teisinės galimybės, kadangi pasibaigus LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių. Į I. K. buvo kreiptasi prašant jį atvykti dėl buto gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo, tačiau jis neatvyko. Ieškovė ir tretieji asmenys, neturėdami teisės į ginčo butą, šiuo metu jį neteisėtai valdo ir pažeidžia atsakovo nuosavybės teises, atsakovas negali vykdyti jam įstatymais paskirtų funkcijų, pažeidžiamos, asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, patikslintą priešieškinį tenkino pilnai; iškeldino I. K., R. M. ir V. M. kartu su jų nepilnamete dukra I. M. iš buto (duomenys neskelbtini), su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; priteisė solidariai iš I. K., R. M. ir V. M. valstybei 135,00 Lt žyminio mokesčio ir 47,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Dėl teisės privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis.
Teismas nustatė, kad butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui, jis 1995-03-16 priėmimo-perdavimo aktu perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Ginčo bute gyvenamąją vietą yra deklaravę ieškovė ir tretysis asmuo I. K.. 1984-05-21 Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komitetas sprendimu Nr. 182 suteikė gyvenamąjį plotą trečiajam asmeniui I. K., kuriame apsigyveno orderio Nr. 152 pagrindu, ieškovė orderyje įrašyta kaip šeimos narė. Ginčo buto nuomos sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo. Teismas nurodė, kad nesutinka su ieškovės ir trečiojo asmens I. K. argumentais, jog buto nuomos sutartį sudaryti jiems nebuvo būtinybės, kadangi ginčo bute jie apsigyveno teisėtai pagal išduotą orderį. Orderio išdavimo metu galiojo LR Butų kodeksas, kurio 52 str. numatė, kad valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose gyvenamosios patalpos nuomos sutartis sudaroma raštu, remiantis gyvenamosios patalpos orderiu, tarp nuomotojo – butų eksploatavimo organizacijos ir nuomininko – piliečio, kurio vardu išduotas orderis. CK 6.579 str. numato, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu. Atsakovas ne kartą ragino trečiąjį asmenį I. K. atvykti pas atsakovą sudaryti ginčo buvo nuomos sutartį, tačiau nei ieškovė, nei tretysis asmuo I. K. nuomos sutarties su atsakovu sudaryti nesutiko. Pagal LR Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį pasinaudoti lengvatine privatizavimo teise galėjo tik nuomininkai, tuo tarpu ieškovė nebuvo ir nėra ginčo buto nuomininkė, tai reiškia, kad LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovė nebuvo tinkamas subjektas, galintis privatizuoti butą.
Pagal LR Butų privatizavimo įstatymo (1991-05-28 Nr. 1-1374) su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, 1 str. valstybinio ir visuomeninio butų fondo nuomininkai pareiškimus dėl nuomojamų butų pirkimo-pardavimo turėjo paduoti iki 1992-12-01. To paties įstatymo 1 str. 2 d. buvo numatyta, kad jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, jie gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1997-12-31. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad ji kreipėsi su tokiu prašymu į atsakovą arba kitą įgaliotą instituciją. Tuo atveju, kad butu nuomos teisėmis naudojosi buto nuomininkas ir jo šeimos nariai, privatizuojant butą jie turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuojamo buto savininku, toks susitarimas turėjo būti patvirtintas notariškai. Nesusitarus buto pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaroma (Butų privatizavimo įstatymo 5 str.). Ieškovė nepateikė įrodymų, kad toks susitarimas buvo sudarytas. Be to, kaip matyti iš trečiojo asmens pateikto atsiliepimo į ieškinį, jis nesutinka, kad ieškovė privatizuotų ginčo butą, todėl nesant šalių susitarimo, ginčo butas negalėjo ir negali būti privatizuotas. Taip pat tretysis asmuo I. K. 2005-09-28 Kauno miesto apylinkės teismui padavė ieškinį dėl teisės privatizuoti ginčo butą. Ieškinys 2005-12-13 sprendimu buvo atmestas, sprendimas 2006-04-19 Kauno apygardos teismo nutartimi paliktas galioti. Šios aplinkybės taip pat patvirtina faktą, kad tarp ieškovės ir trečiojo asmens I. K. nėra susitarimo dėl ginčo buto privatizavimo. Teismas sprendė, kad LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovė šio įstatymo nustatyta tvarka į atsakovą dėl ginčo buto privatizavimo nesikreipė, neišreiškė, kaip to reikalavo įstatymas, savo valios įsigyti nuosavybėn ginčo gyvenamąsias patalpas, todėl subjektinės teisės privatizuoti ginčo nuomojamas patalpas neįgijo.
Dėl senaties termino taikymo.
Teismas sprendė, kad pasibaigus LR Butų privatizavimo įstatymas galiojimui nuo 1998 m. liepos 1 d., nuo šio termino turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas subjektinėms teisėms, atsirandančioms minėto įstatymo pagrindu, apginti. Nurodė, kad senaties termino eigą skaičiuoti nuo 2001 metų nėra pagrindo, kadangi pagal LR butų privatizavimo įstatymą ginčo butas privatizavimo objektu buvo nepriklausomai nuo savivaldybės nuosavybės teisės registravimo viešame registre. CK 1.125 str. 1 d. nustatytas bendras dešimties metu ieškinio senaties terminas, kuris iki ieškovės ieškinio padavimo, t.y. iki 2011-06-13, jau yra pasibaigęs. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad būtų kreipusis į kompetentingas institucijas dėl ginčo buto privatizavimo, todėl nėra įrodytas ir ieškovės nurodomas faktas, kad iš atsakovo darbuotojų gavo paaiškinimą dėl ginčo buto privatizavimo nereikalingumo ir jau įsigytos nuosavybės teisės į ginčo butą. Nei pagal LR Butų privatizavimo įstatymą, nei pagal kitus tuo metu galiojusius teisės aktus, atsakovas nebuvo įpareigojamas informuoti ieškovę apie jos teisę privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis, butų privatizavimo procesu turėjo domėtis patys tuo suinteresuoti asmenys, todėl ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ji maniusi, jog butas yra jos nuosavybė, nėra svarbi priežastis, dėl kurios praleistas ieškinio senaties terminas. Aplinkybė, kad buto perėmimas savivaldybės nuosavybėn buvo 1995 metais, o savivaldybės nuosavybės teisė įregistruota 2001 metais, taip pat nėra laikytina svarbia priežastimi, dėl kurios praleistas ieškinio senaties terminas. Teismas konstatavo, kad ieškovė ieškinį dėl ginčo buto privatizavimo pagal LR butų privatizavimo įstatymą padavė praleidus ieškinio senaties terminą.
Dėl iškeldinimo iš ginčo buto.
Teismas nustatė, kad ginčo bute, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui, gyvenamąją vietą yra deklaravę ieškovė ir tretysis asmuo I. K.. Taip pat, šiame bute gyvena tretysis asmuo V. M. ir ieškovės dukra I. M.. Tiek ieškovė, tiek tretieji asmenys pripažino, kad ginčo bute gyvena nesudarę nuomos sutarties. Teismas šalių paaiškinimus, kad tarp jų ir atsakovo susiklostė ginčo buto panaudos santykiai, vertino kaip neįrodytus, nes panaudos sutartis sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė. Nei ieškovė, nei tretysis asmuo I. K. nepateikė ginčo buto panaudos sutarties, tokios sutarties egzistavimą ginčija ir atsakovas, netikėti jo parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Tretysis asmuo I. K. ne kartą atsakovo buvo įspėtas išsikelti iš neteisėtai užimtų gyvenamųjų patalpų, tačiau teisėtų atsakovo reikalavimų nevykdė. Teismas konstatavo, kad nei ieškovė, nei tretysis asmuo I. K. nepateikė jokių įrodymų, kad už ginčo butą tretysis asmuo sumokėjo nurodomą 10000 rublių sumą. OČ 12/2 sumokėjo 10000 rublių Kauno miesto Vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdybai, o ginčo butas trečiajam asmeniui I. K. buvo suteiktas kaip OČ-12/2 darbuotojui. Taip pat šalys nepateikė įrodymų, kad savo investicinius čekius padovanojo valstybei. Byloje pateiktose valstybės vienkartinės išmokos skyrimo pažymoje Nr. 31567 nurodyta, kad dovanojami ne investiciniai čekiai, o vienkartinės išmokos, tačiau iš pažymų Nr. 31566, 31567 matyti, kad nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui I. K. vienkartinės išmokos skirtos nebuvo, grafose bendra valstybės vienkartinės išmokos suma (žodžiais) yra padėti brūkšniai. Be to, dovanojimas valstybei turėjo būti įforminamas dovanojimo sutartimi, o ne prierašais dokumento antroje pusėje. Ieškovė bei tretieji asmenys nėra susiję su atsakovu nuomos santykiais, jų pragyventas ilgas laikas ginčo bute ir tai, kad jie mano, jog ginčo butas yra jų nuosavybė, nesukuria šalims savarankiškos teisės į ginčo gyvenamąją patalpą. Ieškovė ir tretieji asmenys, neteisėtai gyvendami gyvenamojoje patalpoje, pažeidžia atsakovo teises ir todėl atsakovo reikalavimas iškeldinti ieškovę ir trečiuosius asmenis yra pagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Trečiasis asmuo I. K. apeliaciniu skundu (3 t. 127-133) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti jam nuosavybės teises į butą (duomenys neskelbtini). Apelianto nuomone, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl šių priežasčių:
1. priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Teismas nepagrįstai nusprendė iškeldinti apeliantą ir jo dukrą su šeima iš buto, adresu (duomenys neskelbtini), kadangi jie ginčo bute gyvena teisėtai, pagal 1984-05-21 Kauno miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 182, bei jo pagrindu 1984-06-25 išduotą orderį Nr. 152.
2. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybės, kad butas apeliantui ir jo dukteriai buvo suteiktas kaip darbo veteranui, kai už jį buvo sumokėta 10000 rublių jo darbovietei OČ/12/2, kuriuos ši įstaiga pervedė į kooperatinio buto statytojo sąskaitą. Pinigų sumokėjimo faktą patvirtinančių dokumentų nepavyko rasti, kadangi archyvinių duomenų nėra išlikę. Apeliantas bute gyvena kartu su neįgalia anūke bei neįgaliu žentu, todėl teismo sprendimas pažeidžia jų teises ir interesus. Teismas visiškai nepasisakė dėl Kauno miesto savivaldybės veiksmų perėmus 1995-03-16 turtą. Savivaldybė neinformavo šio buto gyventojų apie teisę šį turtą privatizuoti, daugiau negu dešimt metų ji nereikalavo sudaryti jokių nuomos sutarčių, šiuo turtu nesirūpino ir jo neadministravo ir tik 2008 m. gegužės mėnesį pradėjo reikalauti sudaryti socialinio būsto nuomos sutartį. Ginčo butas nepriklauso savivaldybei, nes apeliantas jį nusipirko.
Ieškovė R. M. apeliaciniu skundu (3 t. b. l. 137-141) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą patenkinti, o priešieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų atmesti; priimti pateiktus rašytinius duomenis ir juos vertinti su apeliaciniu skundu; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės nuomone, teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi bylą nagrinėjęs teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, visiškai neatsižvelgė į mano nurodytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius duomenis, juos netinkamai vertino, dėl ko pažeidė įrodinėjimo taisykles. Su sprendimu nesutinka dėl sekančių motyvų:
1. Teismas netinkamai vertino ieškovės ir trečiojo asmens parodymus, byloje surinktus rašytinius įrodymus, kad ieškovė ir trečiasis asmuo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu (iki 1992-01-11) kreipėsi dėl buto privatizavimo ir atsakovo darbuotojų suklaidinti šio turto neprivatizavo: iš pradžių atsakovas šio turto neturėjo savo žinioje, o vėliau jį perėmęs, apie tai ieškovės ir trečiojo asmens neinformavo, tuo sutrukdydamas ieškovei ir trečiajam asmeniui realizuoti savo teisę į būsto įgijimą lengvatine tvarka. I. K. atsakovui pateikė duomenis, apie tai, kad už ginčo butą buvo sumokėta 10.000 rublių, kad šį butą I. K. skyrė jo darbovietė - įstaiga OČ 12/2. Atsakovo darbuotojai paaiškino, kad šis turtas yra trečiojo asmens nuosavybė ir jo nereikia privatizuoti, todėl nebuvo priimtas prašymas dėl buto privatizavimo. Sužinojęs, kad butas yra trečiojo asmens ir ieškovės nuosavybė, trečiasis asmuo I. K. savo ir ieškovės investicinius čekius padovanojo valstybei, aiškiai išreikšdamas poziciją, kad juos dovanoja „už pastatytą butą Kauno mieste (duomenys neskelbtini) 48,91 kv. m“. Teismas dėl ieškovės ir trečiojo asmens motyvų, išreikštos raštu valios nepasisakė, motyvuodamas, kad prašymas dėl buto privatizavimo nėra užregistruotas. Dėl atsakovo darbuotojų paaiškinimo ir nebuvo pasirašytas susitarimas tarp šeimos narių dėl buto privatizavimo galiojant įstatymui. Teismas turėjo įvertinti aplinkybes, kad jokių ginčų dėl turto naudojimosi iki šiol tarp šalių nėra, trečiasis asmuo su reikalavimu dėl privatizavimo nesutinka, nes yra įsitikinęs, kad privatizuoti buto nereikia. I. K. rašytinuose parodymuose aiškiai išsako rūpestį apeliante ir jos nepilnamete dukra. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nebuvo ginčo turto nuomininkė. Pats teismas pripažino, kad ieškovė ir tretysis asmuo bute apsigyveno teisėtai. Iki 1995-03-16 šis turtas atsakovui nebuvo perduotas, todėl akivaizdu, kad ieškovė ir trečiasis asmuo negalėjo sudaryti nuomos sutarties su atsakovu. Abejonių dėl nuosavybės fakto trečiasis asmuo neturėjo iki 2005 m., o atsakovas iki 2008 m. gegužės mėnesio jokių teisių į ginčo turtą nereiškė ir šiuo turtu nesirūpino.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 1998-07-01. Iki 1992-12-01 butas nebuvo atsakovui perduotas, todėl atsakovas negalėjo priimti prašymo dėl šio turto privatizavimo. Atsakovui ginčo turtas buvo perduotas 1995-03-16, tačiau pažeisdamas 1994-12-20 LR Įstatymo Nr. 1-714 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo“ Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn““ įgyvendinimo 2 straipsnio reikalavimus, atsakovas šio turto teisinę registraciją atliko tik 2001-11-26. Perėmęs ginčo turtą atsakovas asmenų, besinaudojančių šiuo turtu, neinformavo apie jiems atsiradusią teisę privatizuoti šį turtą Butų privatizavimo įstatymo tvarka, o ieškovė ir trečiasis asmuo apie šio turto perdavimą atsakovui neturėjo galimybės sužinoti ir nežinojo. Todėl tik atsakovui atlikus ginčo turto teisinę registraciją, ieškovei tapo žinoma apie jos pažeistą teisę, todėl ieškovė pagrįstai turi teisę reikalauti, kad ieškinio senatis būtų skaičiuojama nuo šio turto teisinės registracijos - 2001-11-26.
3. Teismas iš esmės nemotyvavo sprendimo dalies dėl ieškovės ir jos šeimos iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, o tenkindamas reikalavimą dėl iškeldinimo, padarė prieštaringas išvadas. Orderio suteikimo metu ieškovė buvo nepilnametė, todėl bute apsigyveno kaip I. K. šeimos narė ir ji yra įtraukta į orderį. (duomenys neskelbtini) ieškovei sukūrus šeimą ir (duomenys neskelbtini) gimus dukteriai, bute apsigyveno jos sutuoktinis V. M. bei duktė I. M.. Pasisakydamas dėl reikalavimo iškeldinti iš ginčo buto, teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, kad tarp jos ir atsakovo yra susiklostę panaudos santykiai, kadangi ilgiau negu metus trunkantys panaudos santykiai turi būti įforminti rašytine sutartimi. O pasisakydamas sprendimo dalyje dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą, teismas nurodė, kad nuomos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, nors atsakovas ne kartą ragino trečiąjį asmenį I. K. atvykti pas atsakovą sudaryti ginčo buto nuomos sutartį, ieškovė ir trečiasis asmuo I. K. jos sudaryti nematė būtinybės. Tokias išvadas padaręs teismas akivaizdžiai parodė, kad jis neįsigilino į ieškovės argumentus bei pateiktus rašytinius įrodymus, bei juos netinkamai vertino. Iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad sudaryti nuomos sutartį buvo raginamas tik I. K. ir tik nuo 2008-05-12 - po to, kai aiškindamasis buto nuosavybės klausimus į LR Prezidento priimamąjį kreipėsi I. K.. Tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo patys reikalauti atsakovo sudaryti su jais nuomos sutartį neturėjo jokio teisinio pagrindo, kadangi buvo įsitikinę, kad šis turtas yra jų nuosavybė. I. K. yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis ir su ieškove kartu sąžiningai moka visus su šiuo turtu susijusius mokesčius, prižiūri ir remontuoja ginčo turtą. Net 2005 m. teismui atmetus I. K. ieškinį dėl buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, atsakovas dar tris metus nereikalavo sudaryti nuomos sutartį. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad šis būstas yra priskirtinas socialiniam būstui, tačiau yra siūloma sudaryti nuomos sutartį, kuriai netaikomi reikalavimai socialiniam būstui gauti. Teismas nevertino atsakovo ir ieškovės paaiškinimų dėl nuomos sutarties sudarymo sąlygų, visiškai dėl šių aplinkybių nepasisakė, nesiaiškino ir nevertino ieškovės teismui pateiktos sutarties sąlygų, kurios akivaizdžiai prieštarauja atsakovo atstovės nurodytoms aplinkybėms. Atsakovo, kaip valstybės institucijos, prieštaringas elgesys, kai ieškovei pateikiama sutartis su vienomis sąlygomis, o teisme aiškinama, kad dalis sutarties reikalavimų nebūtų ieškovei taikoma, negali būti laikomas sąžiningu.
4. Teismas priimdamas sprendimą dėl ieškovės ir jos šeimos narių iškeldinimo visiškai nepasisakė dėl nepilnamečio vaiko interesų gynimo ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiškose bylose. Ieškovė pateikė teismui dokumentus, kad jos nepilnametė duktė bei jos sutuoktinis V. M. yra neįgalūs. Mergaitė serga įgimta reta genetine liga ir per 13 metų turėjo 14 ilgųjų kaulų lūžimų, jos judėjimas yra apsunkintas, yra ryški trumparegystė. Jai dėl turimų patologijų ir lengvai atsirandančių traumų reikalinga nuolatinė slauga. Analogiška genetine liga - įgimtu kaulų trapumu serga ir trečiasis asmuo V. M., kuris judėti gali tik ramentų pagalba, jam pripažinta sunki negalia, atitinkanti 80 procentų netekto darbingumo ir yra nuolatinės slaugos poreikis. Teismas privalėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir ginti sunkią negalią turinčių asmenų teises, kurių vienas yra nepilnametis. Be to, institucija, teikianti išvadą, nesutiko su atsakovo reikalavimu iškeldinti ieškovę ir jos šeimą iš buto, nes sunkią negalią turintis vaikas netektų gyvenamosios vietos. Teismas turėjo tirti ar ieškovės ir jos šeimos narių, tame tarpe nepilnametės neįgalios dukters interesai, iškeldinimas iš ginčo buto, yra proporcinga priemonė ginant atsakovo, kaip socialinio būsto valdytojo, teises. Minimalių gyvenimo sąlygų vaikams užtikrinimas yra viešasis interesas, todėl teismas privalėjo tokias aplinkybes tirti.
5. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas šalims. Tretieji asmenys bylinėjimosi išlaidų atlyginti neturėtų, be to, bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos solidariai.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimuose į apeliacinius skundus (3 t. b. l. 149-153, 157-166) prašo apeliacinius skundus atmesti ir palikti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-03-21 sprendimą nepakeistą. Ginčo gyvenamosios patalpos VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis yra registruotos Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise. LDT Vykdomojo komiteto 1984-06-25 orderis Nr. 152 suteikė teisę I. K. ir jo šeimos nariams, įrašytiems į orderį, apsigyventi ginčo gyvenamosiose patalpose ir orderio pagrindu sudaryti ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Orderis buvo vienintelis pagrindas apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje, tačiau nuomos teisiniai santykiai ir visos iš jų išplaukiančios teisės ir pareigos atsiranda ne nuo orderio išdavimo, o nuo sutarties sudarymo momento. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė bei tretieji asmenys nėra susiję su atsakovu nuomos santykiais, jų pragyventas ilgas laikas ginčo gyvenamosiose patalpose ir tai, kad jie mano, jog ginčo gyvenamosios patalpos yra jų nuosavybė, nesukuria šalims savarankiškos teisės į ginčo gyvenamąją patalpą. Byloje yra įsiteisėję Kauno miesto apylinkės teismo 2005-12-13 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-13653-329/2005 ir Kauno apygardos teismo 2006-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-303-153/2006, kuriuose buvo konstatuota, kad nėra duomenų, jog I. K. sumokėjo 10 000 rublių už suteiktas ginčo gyvenamąsias patalpas, adresu (duomenys neskelbtini). Kadangi šios aplinkybės jau buvo nustatytos aukščiau nurodytuose įsiteisėjusiuose teismo sprendime ir nutartyje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad I. K. sumokėjo už ginčo gyvenamąsias patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), nes tokia aplinkybė jau buvo nustatyta aukščiau nurodytais įsiteisėjusiais teismo sprendimu ir nutartimi. Be to ir šioje byloje nebuvo pateikti jokie papildomi įrodymai, jog I. K. įmokėjo 10000 rublių už ginčo gyvenamąsias patalpas, nors tiek ieškovė R. M., tiek tretysis asmuo I. K. turėjo teikti teismui įrodymus, pagrindžiančius savo reikalavimus. Teismas pagrįstai sprendime nustatė, jog ieškovė laiku ir tinkamai nesikreipė dėl ginčo gyvenamosios patalpos privatizavimo, todėl neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas. Ieškovės R. M. šeima ginčo gyvenamosiose patalpose gyveno nesudarę jų nuomos sutarties, todėl pagrįstai nusprendė tenkinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį dėl aukščiau nurodytų asmenų iškeldinimo. Pagal LR Vyriausybės 1993-04-20 potvarkį Nr. 290p, trečiasis asmuo I. K. ar jo šeimos nariai, tame tarpe ir R. M., turėjo kreiptis į Butų privatizavimo valstybinę komisiją (tiesiogiai ar per Savivaldybę), nes nuo 1993 m. balandžio 30 d., kuomet įsigaliojo nauja LR butų privatizavimo įstatymo redakcija, visi prašymai dėl lengvatinio privatizavimo buvo privalomai nagrinėjami Butų privatizavimo valstybinėje komisijoje ir tik esant teigiamai šios komisijos išvadai buvo galima pradėti arba tęsti jau pradėtas privatizavimo procedūras pagal LR butų privatizavimo įstatymą. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad apeliantai būtų kreipęsi į Butų privatizavimo valstybinę komisiją ir gavę teigiamą šios komisijos išvadą dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo. Kad I. K. ir jo šeimos nariai iki 1998-07-01, t. y. kol LR butų privatizavimo įstatymas galiojo visa apimtimi, šio įstatymo ir jo nuostatas konkretizuojančių teisės aktų numatyta tvarka ir terminais nesikreipė į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus patvirtina Kauno miesto savivaldybės administracijos 2005-11-16 raštas Nr. 52-2-834. Kadangi jie tinkamai neišreiškė savo valios privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas įstatymuose numatytais terminais ir tvarka, todėl jie subjektinės teisės privatizuoti ginčo patalpas neįgijo. Ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis nesudaryta, todėl ieškovė ir jos šeimos nariai nėra ginčo gyvenamųjų patalpų nuomininkai ir pagal LR Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį net nebuvo tinkami subjektai, turintys teisę privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas. Byloje nėra duomenų, kad apeliantai būtų susitarę, kieno vardu bus išperkamos ginčo gyvenamosios patalpos, todėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimas bei apeliantų teisės privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas įgijimas ir jo tolesnis įgyvendinimas apskritai nebuvo galimas. Apeliantai iki šios dienos net nesikreipė į Kauno miesto savivaldybę, kad aukščiau nurodyto orderio pagrindu būtų sudaryta ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, jiems nėra skaičiuojamas ir ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis, tuo pažeidžiamos ne tik savininko Kauno miesto savivaldybės, bet ir kitų asmenų, kuriems yra nuomojamos Savivaldybės gyvenamosios patalpos, teisės. Teismas neturėjo analizuoti galimos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sąlygų. Tiek tretysis asmuo I. K., tiek ieškovė R. M., gyvendami ginčo gyvenamosiose patalpose nuo 1984 m. turėjo pakankamai laiko išsiaiškinti, kokios galėtų būti ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sąlygos, bei pasirašyti ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normos, užtikrinančios vaiko teisę turėti būstą, įpareigoja vaiko teisių apsaugos tarnybas, kaip vaiko interesus ginančias valdžios institucijas, rūpintis, kad vaikai neliktų be būsto, jei to neužtikrina jų tėvai. Atsakovo nuomone, apeliantė nepagrįstai siekia perkelti savo, kaip įstatyminės vaiko atstovės, pareigą Kauno miesto savivaldybei, nors teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atliko visus teisės aktuose numatytus veiksmus šios savo pareigos tinkamam įgyvendinimui. Informacija apie tai, jog ieškovės dukra ir sutuoktinis yra neįgalūs buvo žinoma nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl papildomai prijungti dokumentus, kuriuose nėra nurodytos naujos aplinkybės, turėsiančios esminę reikšmę bylos baigčiai, nėra pagrindo.
Ieškovė R. M. atsiliepime į trečiojo asmens I. K. apeliacinį skundą (3 t. b. l. 154-155) nurodo, kad apeliacinį skundą palaiko, prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados
Apeliantės R. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Trečiojo asmens I. K. apeliacinis skundas tenkintinas visiškai.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.
Dėl ieškinio
Dėl šios sprendimo dalies apeliacinį skundą padavė tik ieškovė R. M., todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šio skundo argumentų.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais bei išvadomis dėl ieškinio reikalavimų netenkinimo (dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą bei senaties termino taikymo).
Apeliantės teiginiai, kad teisės į buto privatizavimą neįgyvendino, nes buvo suklaidinti atsakovės darbuotojų bei tai, kad už ginčo butą buvo sumokėta 10.000 rublių, nepakankami ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo.
Kad įgyti turtą nuosavybėn iš valstybės lengvatine tvarka, ši teisė turėjo būti įgyvendinama LR Butų privatizavimo įstatymo (1991-05-28 Nr. 1-1374) su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, nustatyta tvarka. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad apeliantė ar trečiasis asmuo būtų kreipęsis į atsakovę su pareiškimais ar prašymais šiuo klausimu, nes savo teisių įgyvendinimu privalo rūpintis ir veikti aktyviais veiksmais patys. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame teismo sprendime, yra įsiteisėję Kauno miesto apylinkės teismo 2005-12-13 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-13653-329/2005, kuriuo atmestas I. K. ieškinys dėl buto privatizavimo, sprendimas 2006-04-19 Kauno apygardos teismo nutartimi paliktas galioti. Sprendime bei nutartyje konstatuota, kad nėra duomenų, jog I. K. sumokėjo 10 000 rublių už suteiktas ginčo gyvenamąsias patalpas, adresu (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamoje byloje apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos teiginius. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno miesto įstaiga OČ 12/2 1983-08-10 ir 1983-12-22 mokėjimo pavedimais pervedė 10 000 rublių už butą, kuris 1995 m. buvo skirtas šios įstaigos darbuotojui I. K., tai nereiškia, kad skirtas neatlygintinai nuosavybėn, nes privatizavimo procesas prasidėjo tik įsigaliojus LR Butų privatizavimo įstatymui (1991-05-28 Nr. 1-1374), todėl 1983 m. OČ 12/2 sumokėtos lėšos kitais tuo metu galiojusių teisės aktų pagrindais.
Apeliantės argumentai dėl senaties termino eigos skaičiavimo nuo 2001 metų atmestini. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame teismo sprendime, pagal LR butų privatizavimo įstatymą ginčo butas privatizavimo objektu buvo nepriklausomai nuo savivaldybės nuosavybės teisės registravimo viešame registre. Byloje nėra duomenų, kad I. K. ir jo šeimos nariai iki 1998-07-01, t. y. kol LR butų privatizavimo įstatymas galiojo visa apimtimi, šio įstatymo ir jo nuostatas konkretizuojančių teisės aktų numatyta tvarka ir terminais būtų kreipęsis į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, tinkamai neišreiškė savo valios privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas įstatymuose numatytais terminais ir tvarka, todėl jie subjektinės teisės privatizuoti ginčo patalpas neįgijo. CK 1.125 str. 1 d. nustatytas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo 1998-07-01 iki ieškovės ieškinio padavimo (2011-06-13), jau yra pasibaigęs.
Apeliacinės instancijos teismui pateikti apeliantų rašytiniai paaiškinimai, dokumentų kopijos jokių naujų aplinkybių nagrinėjamu klausimu neatskleidė, dokumentų kopijos teiktos pakartotinai, buvo apylinkės teismo įvertintos, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde yra atkartojamos faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantei jas savaip interpretuojant, naujų įrodymų, kurie paneigtų skundžiamos šios sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikta, jų neatkartodama, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nesudarantiems pagrindo ieškinio reikalavimų dėl buto privatizavimo bei senaties termino patenkinimui. Todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti šią sprendimo dalį apeliacinio skundo motyvais (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl priešieškinio
CK 6.612 straipsnyje nustatyta, kad asmenys iškeldinami iš gyvenamųjų patalpų teismine tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama, jei į gyvenamąją patalpą asmenys įsikėlė savavališkai, t. y. be nuomos sutarties.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovės šeimoje yra nepilnametė dukra. Ieškovė ginčo bute apsigyveno kartu su savo tėvu (apeliantu I. K.) pati būdama nepilnamete, 1984 m. išduoto orderio Nr. 152 pagrindu. Apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė Kauno miesto vykdomojo komiteto 1984 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. 182 1 priedėlio kopiją (3 t. b. l. 194-196), iš kurios taip pat matyti, kad ginčo butas skirtas jo 3 asmenų šeimai VK sprendimu. Todėl šios aplinkybės neleidžia padaryti išvados, kad ieškovai į ginčo gyvenamąją patalpą įsikėlė savavališkai. Kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai asmenys gyvenamosiose patalpose apsigyvena nesavavališkai, jiems negali būti taikomos CK 6.612 straipsnio nuostatos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2006, pasisakė, kad, vadovaujantis CPK 3 straipsnio nuostatomis, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, tiek šią Konvenciją aiškinanti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs būtent tokį Konvencijos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos vertinimą (LAT 2000-02-28 nutartis, c. b. Nr. 3K-3-128/2000, LAT 2003-02-24 nutartis, c. b. Nr. 3K-3-294/2003, LAT 2004-05-13 nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-7-298/2004). Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (byloje Novoseletskiy prieš Ukrainą Nr. 47148/99), pagal kurią, sprendžiant bet kokį ginčą dėl asmens iškeldinimo iš būsto, privalu apsvarstyti, kiek tas iškeldinimas yra numatytas įstatymų, jei taip, ar tuo iškeldinimu yra siekiama teisėtų valstybės tikslų, jei taip, ar to reikia demokratinės visuomenės interesams ir ar tai proporcinga siekiamam teisėtam tikslui. Teismas padarė išvadą, kad nors įstatyme (CK 6.612 straipsnyje) numatyta galimybė iškeldinti gyvenantį be sudarytos nuomos sutarties asmenį, tačiau teismas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, privalo atsižvelgti į abiejų šalių interesų pusiausvyrą, kieno interesai yra svarbesni - valstybės, kuriai šiuo atveju atstovauja apeliantas (atsakovas) kaip valstybės institucija, ar individo; viešasis, bendrasis interesas ar piliečio interesas.
Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikavo 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma kartu su nacionaliniais įstatymais. Minėtos Konvencijos 3 straipsnio pirmoji dalis numato, kad imantis bet kokių vaikų atžvilgiu veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai.
Nagrinėjamu atveju apeliantai su šeimos nariais gyvena ginčo bute nesudarę su atsakovu nuomos sutarties dėl to, kad keletą kartų su prašymais kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją bei į teismą su ieškiniais (2005 m. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas civ. byloje Nr.2-13653-329/2005) dėl buto privatizavimo, taip pasirinkę savo teisių gynimo būdą, iš esmės neprieštarauja rašytinės buto nuomos sutarties sudarymui. Atsakovė pripažįsta, kad apeliantai tinkamai vykdo pareigą mokėti komunalinius mokesčius ir išlaikyti butą. Nors ginčo butas perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn 1995 m. kovo 16 d. aktu, nuosavybės teisės nekilnojamojo turto registre įregistruotos 2001-10-01, tačiau atsakovė ilgą laiką jokių pretenzijų ieškovei bei trečiajam asmeniui nereiškė, todėl pagrįsti apeliacinių skundų argumentai dėl pačios atsakovės nerūpestingo elgesio, nes apeliantai buvo įsitikinę, kad bute gyvena teisėtai ir turėjo pagrįstus lūkesčius jame gyventi neterminuotai.
Prie apeliacinio skundo pateiktos medicininės pažymos patvirtina aplinkybes, kurios buvo žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau apylinkės teismas jų nevertino nepagrįstai (CPK 185 str.). Medicininiai duomenys patvirtina, kad apeliantės (ieškovės) sutuoktinis (trečiasis asmuo byloje) V. M. yra neįgalus (80 procentų, nuolatinės slaugos poreikis), nepilnametė dukra I. M., gim. (duomenys neskelbtini), serga nuo vaikystės genetine liga, ir jai reikalinga nuolatinė slauga bei išlaikymas (3 t. b. l. 144-145). Ginčo butą apeliantai jau daugelį metų laiko savo namais ir jame realiai gyvena, šį adresą nurodo įvairioms oficialioms institucijoms kaip savo gyvenamąją vietą, jokios kitos gyvenamosios patalpos nuosavybės teise nėra įgiję. Byloje nėra ginčo, kad šis butas nėra socialinis būstas, todėl nėra kliūčių su apeliantais sudaryti buto nuomos sutartį. Ieškovų iškeldinimas, nesuteikiant jiems kitos tinkamos gyventi patalpos, kartu neatsižvelgiant į jo suteikimo aplinkybes bei neturėjimą kitos gyvenamosios vietos, iš esmės pažeistų apeliantų bei nepilnamečio vaiko interesus. Byloje atsakovė Kauno miesto savivaldybė nepateikė jokių duomenų dėl kitų asmenų, kuriems šis būstas būtų labiau reikalingas nei apeliantams.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant paminėtoms aplinkybėms, apeliantų iškeldinimas nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos iš esmės pažeistų apeliantų ir nepilnamečio vaiko interesus, todėl būtent apeliantų interesai tokioje situacijoje nusveria teisėtus valstybės tikslus, o iškeldinimas nėra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl apeliantų šeimos iškeldinimo naikintina dėl procesinių bei materialinių teisės normų pažeidimo. Dėl priešieškinio priimtinas naujas sprendimas - atsakovės Kauno miesto savivaldybės priešieškinis dėl apeliantų šeimos iškeldinimo atmestinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str. 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliaciniai skundai dėl šios sprendimo dalies tenkintini.
Dėl panaikintos sprendimo dalies, perskirstytinos pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos tarp šalių bei valstybei (CPK 93 str. 5 d., 96 str.). Panaikintina sprendimo dalis, kuria solidariai iš I. K., R. M. ir V. M. valstybei 135,00 Lt žyminio mokesčio, o sprendimo dalis dėl solidariai priteistų 47,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei keistina, jas sumažinant iki 24 Lt ir priteisiant iš ieškovės R. M..
Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (50 procentų) apeliantei R. M. ir apeliantui I. K. (100 proc.) priteistinos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.). Byloje pateiktas apelianto I. K. kvitas dėl 135 Lt, o apeliantės R. M. dėl 278 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinius skundus (3 t. b. l. 134, 142), kurios pagrįstos, todėl iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės priteistina po 135 Lt kiekvienam apeliantui.
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nuspren džia:
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas priešieškinis ir nuspręsta iškeldinti I. K., R. M. ir V. M. kartu su jų nepilnamete dukra I. M. iš buto (duomenys neskelbtini), su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos panaikinti ir priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti.
Sprendimo dalį, kuria priteista solidariai iš I. K., R. M. ir V. M. valstybei 135,00 Lt žyminio mokesčio, panaikinti.
Sprendimo dalį dėl solidariai priteistų 47,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei pakeisti: jas sumažinti iki 24 Lt ir iš ieškovės R. M. priteisti 24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu valstybei pirmosios instancijos teisme.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Iš Kauno miesto savivaldybės ( j. a. kodas – 111106319, buveinė - Laisvės al. 96, Kaunas) priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme: 135 Lt - R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)), 135 Lt - I. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)).