Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Patikslintame skunde pareiškėjas prieštaravo, kad Vilniaus PN jam neskyrė dietinio maisto bei preparato (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė prašė skundą patenkinti.

Pateikė duomenis, kuriose patalpose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas. Nurodė, kad pertvarų įrengimo dušuose teisės aktai nereglamentuoja. Pažymėjo, kad dušų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose įrengti skaidrūs langai, todėl užtikrinamas natūralus apšvietimas. Grotų įrengimas yra numatytas teisės aktuose. Pažymėjo, kad gydymas metadonu gali būti skiriamas tik tuomet, kai nuteistajam toks gydymas buvo skirtas Sveikatos priežiūros įstaigoje, bet pačioje įstaigoje toks gydymas neskiriamas. Nurodė, kad vaistinių preparatų, tokių kaip pvz. mažinančių potraukį rūkyti, kai tokie preparatai rekomenduojami gydytojo, įsigijimas teisės aktais reglamentuotas nuo 2018 m. spalio 20 d. Šiuo metu rengiamas aprašas, kurio pagrindu nuteistiesiems bus sudarytos galimybės įsigyti gydytojo rekomenduotų vaistinių preparatų. Dėl teisės pasivaikščioti nurodė, kad nuo 2018 m. liepos 25 d. yra patvirtinta nauja pasivaikščiojimo tvarka dirbantiems asmenims. Pažymėjo, kad Vilniaus PN užtikrina nuteistiesiems pasivaikščiojimo tvarką. Pasivaikščiojimų kiemai tvarkingi, kiemai su sporto inventoriumi. Taip pat pažymėjo, kad pasivaikščiojimo grafiką pareiškėjas turėjo suderinti su darbdaviu. Dėl neskirto dietinio maisto nurodė, kad pareiškėjui dietinis maistas nebuvo skirtas, nes tokio nurodymo nebuvo jo medicininiuose dokumentuose.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 10 d. iki skundo padavimo dienos, jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Vilniaus pataisos namuose.

2. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

3. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

4. Atsakovės atstovas atsiliepime ir vėliau patikslintuose duomenyse nurodė, kad pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo apgyvendintas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 306, kurios plotas 33,46 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų ir Nr. 311, kurios plotas 31,15 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų.

Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1. punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2. punktas).

Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo apgyvendintas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl net esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto reikalavimas – 3,1 kv. m. (vienam asmeniui teko 3,13 kv. m) nebuvo pažeistas.

5. Pareiškėjas nurodė, kad kameros plotą taip pat mažino ir kameroje esantys baldai. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai (Vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kamerų tipo patalpos ploto norma atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas. Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo argumentus dėl ploto kameroje neužtikrinimo, nenustatytas nei nacionalinės teisės aktų, nei Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimas.

6. Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmių (toliau – Įrengimo taisyklės) 11.5 papunktį, gyvenamosiose kambariuose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinta natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo norma. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas (Įrengimo taisyklių 11.6 papunktis). Pagal šių taisyklių 11.8 papunktį, kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus PN kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą bei galimybę vėdinti kamerų patalpas. Patalpose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimai. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip pat nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN administracijai jis reiškė pretenzijas dėl apšvietimo reikalavimų neužtikrinimo. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės) 13.7. papunktyje nustatyta, kad iš lauko pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens lygaus paviršiaus plieninius strypus (taikoma tik įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas). Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Taigi grotų įrengimas reglamentuotas teisės aktais, todėl šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai vertintini kaip nepagrįsti.

7. Vaistų ir vaistinių medžiagų įsigijimo, laikymo, išdavimo vartoti, įtraukimo į apskaitą ir nurašymo Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžiose laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarką reglamentuoja Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašas, patvirtintas Kalėjimų departamento 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-538. Byloje nėra duomenų, tai pat ir pareiškėjo sveikatos kortelėje, kad pareiškėjui Sveikatos priežiūros įstaiga būtų skyrusi pakaitinį gydymą metadonu, todėl Vilniaus PN neturėjo pareigos pareiškėjui skirti pakaitinio gydymo metadonu. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

8. Vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo 4.19 papunktyje nustatyta, kad gydytojo rekomenduotas medicinos priemones nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti tik gavus rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis kreipėsi į gydytoją dėl vaistinių preparatų nuo rūkymo išrašymo, tačiau jokių preparatų gydytojas neišrašė. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistiesiems leidžiama įsigyti tik gydytojo rekomenduotas medicinos priemones, o šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų apie tai, kad gydytojas jam rekomendavo įsigyti atitinkamus preparatus nuo rūkymo, todėl Vilniaus PN, netenkindami pareiškėjo prašymo, neteisėtų veiksmų neatliko.

9. Pareiškėjas patikslintame skunde prieštaravo, kad Vilniaus PN jam neskyrė dietinio maisto bei preparato (duomenys neskelbtini).

Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4-07/117, 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Taigi dietinis maitinimas nuteistajam gali būti skiriamas tik tuo atveju, jei toks maitinimas yra paskirtas gydytojo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų paskirtas dietinis maistas, todėl Vilniaus PN nebuvo pareigos skirti pareiškėjui dietinio maitinimo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta.

10. Teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušinėje įrengti pertvaras, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl dušo patalpos įrengimo nekonstatuotini. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarti administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016 m. m. spalio 7 d. nutarti administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Kaip matyti iš pateiktų nuotraukų, dalis dušo vietų yra atskirtos pertvaromis.

11. Pareiškėjas prieštaravo, kad jam, kaip dirbančiam, nebuvo užtikrinta galimybė darbo dienomis išeiti pasivaikščioti.

Pareiškėjo teisė kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 5 punkte, 74 straipsnio 5 punkte, 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Kaip nurodė atsakovės atstovas, iki 2018 m. liepos 25 d. pataisos namuose nebuvo numatytos pasivaikščiojimo tvarkos ir grafiko dirbantiems nuteistiesiems. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 29 d. dirba VĮ „Mūsų amatai“, todėl grįžęs po darbo, ar dar prieš darbą pareiškėjas neturėjo galimybės pasivaikščioti gryname ore. Sutiktina su pareiškėju, kad Vilniaus PN administracija nesudarė pareiškėjui, kaip dirbančiam, galimybių kasdien pasivaikščioti gryname ore. Be to, pataisos namai ėmėsi organizuoti pasivaikščiojimus taip pat ir dirbantiems nuteistiesiems, o tai leidžia daryti išvadą, kad institucija pripažįsta dirbančiųjų teisę į pasivaikščiojimą. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas išvadai, kad darbo dienomis pareiškėjui nebuvo užtikrintas pasivaikščiojimas gryname ore. Tačiau atkreiptina, kad, kaip nurodė atsakovės atstovas, dirbantys nuteistieji turi galimybę darbo metu būti gryname ore (gamybinės zonos kieme), todėl nelaikytina, kad teisė pasivaikščioti buvo absoliučiai pažeista.

12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas tik dalyje dėl pasivaikščiojimo gryname ore darbo dienomis neužtikrinimo. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

13. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo išvadai, kad pareiškėjas Vilniaus PN bausmę atliko grubiai pažeidžiant įstatymų, tame tarpe ir higienos normų, nuostatas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu būtų bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, inter alia dėl pasivaikščiojimo gryname ore darbo dienomis neužtikrinimo. Byloje taip pat nenustatyta, jog atsakovas siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai taip pat konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L.L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S.Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 45 616 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai nepagrįsta, byloje nėra duomenų, jog kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkamomis sąlygomis pareiškėjui padarė negrįžtamą poveikį jo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą grindžia tik subjektyviais įrodymais. Atsižvelgtina taip pat į tai, kad, kaip nurodė atsakovės atstovas, dirbantys nuteistieji turėjo galimybę darbo metu būti gryname ore (gamybinės zonos kieme), taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei privalu remtis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Įvertinus tai, kad nors Vilniaus PN administracija tam tikrą laiką (nuo pareiškėjo įsidarbinimo VĮ „Mūsų amatai“ iki 2018 m. liepos 25 d. darbo dienomis) apribojo pareiškėjui, kaip dirbančiam, galimybes kasdien pasivaikščioti gryname ore, tačiau pareiškėjas dirbdamas turėjo galimybę darbo metu būti gryname ore (gamybinės zonos kieme), todėl nelaikytina, kad teisė pasivaikščioti buvo absoliučiai pažeista, darytina išvada, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo nagrinėjamu aspektu pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo apribota Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyta pareiškėjo teisė kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyta G. B. teisė kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. liepos 25 d.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.