- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-28
- Bylos Nr.
- I-5054-484/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05796-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- D. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. A. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 22 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015-05-20 iki 2015-05-30 buvo patalpintas į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) gyvenamąją kamerą Nr. 226A, kurioje negalėjo normaliai miegoti dėl to, kad palei lovą buvo pravestas šilumos vamzdis. Šalia šio vamzdžio buvo galima užmigti tik vasarą, nes jis buvo šaltas. Kamera buvo perpildyta, joje nebuvo įmanoma judėti, tinkamai pavalgyti, nusiprausti, kadangi kameros plotas buvo užimtas gultais, stalu kėdėmis, spintele daiktams susidėti bei sanitariniu mazgu, kuris buvo tik iš vienos pusės atitvertas sienele. Toks kamerų perpildymas neužtikrino pareiškėjui privatumo. Pažymėjo, kad kalinimas ypač mažo ploto kamerose Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra vertinamas kaip Europos žmogaus pagrindinių laisvių ir teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Pareiškėjo teigimu, kalinimas aukščiau nurodytomis sąlygomis pažeidė jo garbę ir orumą, sukėlė neigiamus išgyvenimus, dvasinę skriaudą, psichinių sutrikimų paūmėjimą, nepilnavertiškumo jausmą, kančias. Pareiškėjas dėl aukščiau nurodytų aplinkybių patirtą neturtinę žalą vertina 20 000 Eur.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad bausmės atlikimo metu neoficialiais pareigūnų nurodymais buvo vedžiojamas į pasivaikščiojimo kiemelius nesilaikant nustatytos dienotvarkės, t. y. nepasibaigus pietų metui (13 val. - 13.15 val.), tuo tarpu, kiti nuteistieji į pasivaikščiojimo kiemelius buvo vedami laikantis dienotvarkės. Dėl to negalėjo tinkamai pavalgyti, o grįžus, maistas jau būdavo atšalęs. Į prašymus vesti pasivaikščioti vėliau pareigūnai nereaguodavo. Be to, norėdamas atlikti gamtinius reikalus, pablogėjus sveikatai ar oro sąlygoms, jis negalėjo išeiti iš pasivaikščiojimo kiemelio anksčiau laiko.
Pareiškėjas nepatenkintas ir pasivaikščiojimo kiemelių įrengimu. Nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelių asfaltuota danga sutrūkinėjusi, duobėta, sienos padengtos kalkėmis. Dėl to plyšta avalynė ir tepasi drabužiai. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra įrengta šiukšlių dėžių, peleninių, durys iš vidaus spygliuotos. Mygtukų iškviesti pagalbą, esant būtinybei, nėra. Belsti į spygliuotas duris ranka neįmanoma, o koja beldžiant susigadintų avalynė. Vaikščiojimas aukščiau nurodytomis sąlygomis, anot pareiškėjo, yra nesaugus. Pasivaikščiojimo suoliukai apgadinti, neuždengti nuo sniego ar lietaus, todėl jais naudotis negalima. Kai kuriuose pasivaikščiojimo kiemeliuose suoliukų apskritai nėra. Pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai yra šiferio, kuriame yra Europos Sąjungoje uždrausto asbesto. Pareiškėjui sportuojant, asbesto dulkių dalelės patenka į kvėpavimo takus ir kelia didelę riziką sveikatai.
Dėl nesudarymo tinkamų pasivaikščiojimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyventais nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, depresija, garbės ir orumo pažeminimu. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertina 2 000 Eur (1-4 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2014-12-12 iki 2015-12-01. Pažymėjo, kad nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. D. A. asmens įskaitos kortelės kopijų duomenys patvirtina, kad 2014-12-12 - 2014-12-16, 2014-12-18 - 2015-05-12, 2015-05-22 - 2015-06-29, 2015-07-04 - 2015-07-14, 2015-09-05 – 2015-09-08, 2015-09-30 - 2015-12-01 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, o 2014-12-17, 2015-06-30 - 2015-07-03, 2015-07-15 - 2015-09-04, 2015-09-09 - 2015-09-29 neatitiko. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs iš įstaigos. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Teigė, kad patikrinus dokumentų valdymo sistemą, gautų iš pareiškėjo D. A. skundų, prašomų, pareiškimų dėl netinkamų laikymo sąlygų ar kitų aplinkybių Lukiškių TI-K nebuvo gauta.
Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi LR Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 str. reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Nurodė ir tai, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimais, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Stalai kamerose pagaminti vadovaujantis protingumo principais, nedidelėje kameroje negali būti didelis stalas. Standartinėse kamerose stalai pagaminti su dviem pasukamomis kėdutėmis. Daugelis laikomų asmenų naudoja medinę spintelę kaip stalą. Tai reiškia, kad kameroje, kurios plotas yra apie 8 kv. m ir apgyvendinti 4 žmonės, joje visi gali valgyti tuo pačiu metu atsisėdę - dviese prie stalo, dviese ant lovų prie spintelės.
Teigia, kad sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkto reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Atkreipė dėmesį, kad įstatymuose nėra reglamentuota, jog gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Dėl pareigūnų elgesio paaiškino, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 407-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Dėl pasivaikščiojimo kiemelių detalizavo, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pabrėžė, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė bet ne pareiga.
Remiantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi, esant būtinumui visada yra barstomi. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlieka kiemsargis. Taip pat dalis nuteistųjų padeda tvarkyti Lukiškių TI-K teritoriją, taip pat ir pasivaikščiojimo kiemelius. Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 m² iki 23,14 m². II korpuse - 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių kurių plotas yra nuo 34,16 m² iki 37,40 m². III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 m² iki 31,05 m². Lukiškių TI-K šiferio lakštais yra padengti tik I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Atkreipė dėmesį, jog pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“.
Atkreipė dėmesį, jog D. A. savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Skundžiamasis laikotarpis yra pakankamai trumpas. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. D. A. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Mano, kad šiuo atveju neegzistuoja nei viena iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 str.).
Atsakovas prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos dokumentinės medžiagos rengimu. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-12-14 nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Šią medžiagą, kurią Lukiškių TI-K turėjo parengti, vykdydamas minėtą nutartį, be kitą ko sudaro viso - 53 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimo Nr. 1039 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytas 0,06 euro (0,22 lito). Tokiu būdu, atsakovo Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimų, materialinė išraiška yra 53x0,06, t. y. 3,18 euro (7-15 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė Lukiškių TI-K neužtikrinus tinkamų bausmės atlikimo sąlygų.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Pareiškėjas skunde teigė, kad laikotarpiu nuo 2015-05-20 iki 2015-05-30 jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 226A, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis už normą, joje truko privatumo, vietos judėti, valgyti, praustis. Taip pat pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir vedimo pasivaikščioti nesilaikant dienotvarkės.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 str. pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 str. požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 str. pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte. Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.6 punktu, kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Pažymėtina, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.
Iš Lukiškių TI-K atsiliepime detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių, matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-05-20 iki 2015-05-21 buvo išvykęs į Panevėžio areštinę. Pareiškėjas 2015-05-22 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas - 7,31 m² (2 asmenys kameroje). Šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas ir 2015-05-23 - 2015-05-24 (1 asmuo kameroje). D. A. 2015-05-25 perkeltas į kamerą Nr. 226A, kurios plotas - 5,49 m² (1 asmuo kameroje). Šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas ir nuo 2015-05-26 iki 2015-06-01. Visa tai rodo, kad pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu gyvenamojo ploto norma, nustatyta Įsakyme Nr. V-124, pareiškėjui buvo užtikrinta. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytoje kameroje yra nepagrįstos. Konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo iš esmės sieja su kamerų perpildymu. Teismui nenustačius kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, pažeidimo, pareiškėjo skundo teiginiai dėl privatumo neužtikrinimo atmestini. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas didžiąją ginčijamo laikotarpio dalį kameroje buvo laikomas vienas.
Pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo miegoti prie šalia gulto įrengto šilumos vamzdžio yra prieštaringi. Pareiškėjas teigė, kad miegoti galėdavo tik šiltuoju metu laiku, kai buvo išjungtas šildymas. Pažymėtina, kad pareiškėjo ginčijamas laikotarpis (2015-05-20–2015-05-30) ir patenka į šiltąjį metų laiką, kuomet šildymas netiekiamas. Nusiskundimų dėl kamerų įrengimo pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai nereiškė. Dėl šių priežasčių aukščiau nurodyti pareiškėjo skundo teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.
Remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, tačiau mano, jog galimybė pasinaudoti šia teise jam buvo suteikiama netinkamu laiku ir netinkamomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius (SVĮ 29 str. 1 d.). Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų (SVĮ 29 str. 2 d.). Pasivaikščiojimo teisė Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio nuostatomis yra užtikrinta ir nuteistiesiems.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64 patvirtinta Dienotvarkė, pagal kurią darbo dienomis 06.00 val. numatytas kėlimasis; nuo 06.00 val. iki 06.10 val. – rytinis tualetas, kamerų tvarkymas; nuo 06.10 val. iki 07.00 val. – pusryčiai; nuo 06.30 val. iki 12.30 val. – išvedimas į darbą, mokytis, sanitariniam švarinimui (dušas iki 15 min.), pasivaikščioti, pas pareigūnus, socialinius ir psichologinės bei sveikatos priežiūros tarnybų darbuotojus ir pan., socialinis darbas ir užimtumas; nuo 12.30 val. iki 13.30 val. – pietūs; nuo 13.30 val. iki 17.30 val. – išvedimas į darbą, mokytis, sanitariniam švarinimui (dušas iki 15 min.), pasivaikščioti, pas pareigūnus, socialinius ir psichologinės bei sveikatos priežiūros tarnybų darbuotojus ir pan., socialinis darbas ir užimtumas; nuo 17.30 val. iki 18.30 val. – vakarienė; nuo 18.30 val. iki 21.30 val. – laisvalaikis, asmeninių kompiuterių naudojimo laikas; nuo 21.30 val. iki 22.00 val. – pasirengimas miegui; nuo 22.00 val. iki 06.00 val. – miegas (b. l. 92-93). Taigi, Lukiškių TI-K suimtiesiems (nuteistiesiems) laikas pasivaikščioti darbo dienomis buvo numatytas du kartus per parą: nuo 06.30 val. iki 12.30 val. ir nuo 13.30 val. iki 17.30 val. Pažymėtina, kad pasivaikščioti gryname ore yra suimtojo (nuteistojo) teisė, bet ne pareiga. Byloje esanti pažyma dėl pareiškėjo pasivaikščiojimo gryname ore (94 b.l.) patvirtina, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjui tokia teisė buvo suteikta. Šiuo atveju pareiškėjas teigdamas, kad pasivaikščioti buvo vedamas ne dienotvarkėje nurodytu laiku, t. y. apie 13-13.15 val., nedetalizavo, kokiomis konkrečiomis dienomis taip buvo, nenurodė pareigūnų pavardžių, kurie, anot jo, nesilaikė dienotvarkės, vesdami jį pasivaikščioti. Be to, jei pareiškėjui netiko pasivaikščiojimo laikas, jis galėjo atsisakyti eiti pasivaikščioti, nes, kaip minėta, tai jo teisė.
Kaip matyti iš pateiktų Lukiškių TI-K Nuteistųjų (suimtųjų) išvedimo pasivaikščioti žurnalo duomenų, ginčui aktualiu laikotarpiu būdamas kamerose Nr. 117 ir Nr. 226A, pareiškėjas pasivaikščiojimo teise naudojosi 2015-05-25 13 val. 02 min., 2015-05-26 13 val. 32 min., o 2015-05-22, 2015-05-23, 2015-05-24, 2015-05-27, 2015-05-28, 2015-06-29, 2015-06-30 atsisakė pasivaikščioti (95-108 b. l.). Nors pareiškėjo pasivaikščiojimo laikas 2015-05-25 sutapo su dienotvarkėje nustatytu pietų metu, tačiau dienotvarkės nesilaikymas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu, kadangi pareiškėjui buvo skirta pietums apie 30 min. Duomenų, kad pareiškėjas atsisakė pasivaikščiojimo teisės pietų metu, nėra. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai būtų reiškęs kokias nors pretenzijas dėl pasivaikščiojimo laiko, pareigūnų netinkamo elgesio ar, kad su juo kaip nors išskirtinai buvo elgiamasi. Teismas atsižvelgdamas į tai, daro išvadą, kad byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.
Pareiškėjo skundo argumentai, kad pasivaikščiojimų kiemeliai yra netinkamai įrengti, nepagrįsti.
Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21–22 punktai, kurie numato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Remiantis Higienos normos HN 76:2010 18.4 punktu, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi.
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde reiškė abstraktaus pobūdžio nusiskundimus dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, nesukonkretindamas, kokiuose kiemeliuose jo nurodyti pažeidimai buvo. Pareiškėjas nenurodė ir aplinkybių, kurioms esant jam buvo iškilusi būtinybė pasinaudoti pagalbos mygtuku, tačiau jis negalėjo ja pasinaudoti, nedetalizavo, kada jis prašė sutrumpinti pasivaikščiojimo kiemelyje laiką. Byloje duomenų, apie pareiškėjo Lukiškių TI-K administracijai reikštus nusiskundimus dėl pasivaikščiojimo sąlygų taip pat nėra. Priešingai, Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą tvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti ir prižiūrimi laikantis aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad vien abstrakčių pareiškėjo teiginių dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, nepakanka konstatuoti, kad Lukiškių TI-K administracija ar jo pareigūnai veikė neteisėtai, todėl šiuo aspektu valstybei civilinė atsakomybė nekyla.
Dėl pareiškėjo nurodomo asbesto pastatų konstrukcijose pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti anksčiau nei įsigaliojo minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimas Nr. 1163, o pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas, kurios būtų vertinę, ar asbestas kėlė pavojų, todėl nustatyti pareiškėjo teiginių dėl poveikio sveikatai pagrįstumą teismas neturi galimybių ir juos atmeta kaip nepagrįstus.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra nustatyta būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašo priteisti jo naudai iš pareiškėjo 3,18 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą.
Iš ABTĮ 44 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau ABTĮ 43–45 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-63-49/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, analizuojant ABTĮ 44 ir 45 straipsnių nuostatas, buvo ne kartą pažymėta, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-153/2013).
Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 3,18 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.
Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai 3,18 Eur už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 68 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjo D. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą