Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-419-185-2011-59

Teisėja Daiva Gadliauskienė Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00384-2010-5

Procesinio dokumento kategorija 1.1.8; 2.4.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. gegužės 23 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 str. 6 d., 144 str. ir nubaustas:

pagal BK 281 str. 6 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

pagal BK 140 str. 2 d. areštu 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms;

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 65 str. 1 d., 1 p., paskirtos bausmės subendrintos ir nustatyta galutinė laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams 1 (vienam) mėnesiui.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 20 d., apie 13 val. nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, esančioje Panevėžyje, prie Nemuno - G.Petkevičaitės-Bitės gatvių sankryžos, vairuodamas automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 37 ir 38 punktų reikalavimus, o būtent: vairuodamas automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, važiuodamas antra eismo juosta, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir privalėdamas sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į jo važiavimo krypties eismo juostą išėjusį pėsčiąjį, nesustojo ir pėsčiojo nepraleido, nors prieš pėsčiųjų perėją pirmoje eismo juostoje sustojo automobilis, kad praleistų pėsčiąją, ko pasėkoje partrenkė pėsčiųjų perėja ėjusią pėsčiąją G. J., t. y. įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo pėsčioji G. J. – ji pristatyta į VšĮ „Panevėžio apskrities ligoninė“ mirė nuo stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio muštine žaizda pakaušyje, poodinėmis kraujosruvomis krūtinės kairėje pusėje, kairėje šlaunyje ir kairėje blauzdoje, kraujosruvomis krūtinės kairės pusės ir pakaušio kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų bei smegenėlių dangalais, kairio raktikaulio bei kairės pusės I-II-III-IV-V-VI-to šonkaulių lūžiais, kairio šlaunikaulio lūžiu, tai komplikavosi trauminiu šoku.

V. S. nuteistas ir už tai, kad 2010 m. rugsėjo 20 d. apie 13 val. nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, esančioje Panevėžyje, prie Nemuno - G.Petkevičaitės-Bitės gatvių sankryžos, vairuodamas automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir sukėlęs pavojingą eismo įvykį, turėdamas pareigą pagal Kelių eismo taisyklių 231.4 ir 231.5 punktus imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta medicinos pagalba nukentėjusiajai – pėsčiajai G. J., kuri patyrė stiprų kūno sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda pakaušyje, poodinėmis kraujosruvomis krūtinės kairėje pusėje, kairėje šlaunyje ir kairėje blauzdoje, kraujosruvomis krūtinės kairės pusės ir pakaušio kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų bei smegenėlių dangalais, kairio raktikaulio bei kairės pusės I-II-III-IV-V-VI-to šonkaulių lūžiais, kairio šlaunikaulio lūžiu, kas komplikavosi trauminiu šoku, dėl ko grėsė pavojus G. J. gyvybei, nes tą pačią dieną 14.10 val. G. J. VšĮ „Panevėžio apskrities ligoninė“ mirė, jai nepagelbėjo, nors turėjo galimybę suteikti pagalbą, ir iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Nuteistasis apeliaciniame skunde savo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 281 str. 6 d., 144 str., neneigia, tačiau tvirtina, kad bausmė buvo paskirta aiškiai per griežta, todėl ji švelnintina. Teismas nuosprendyje pripažino visišką kaltės prisipažinimą, nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytų nusikalstamų veikų bei nukentėjusiajai padarytos žalos atlyginimą atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, tačiau, apelianto manymu, visiškai nepagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad vieną nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Pripažįsta, kad, pažeidė KET, būdamas neblaivus, ir dėl šio pažeidimo žuvo žmogus. Tačiau jam už šią nusikalstamą veiką buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kuriame girtumas yra veiką kvalifikuojanti aplinkybė. Įvykus eismo įvykiui, išsigando, patyrė stresą ir tik dėl to nesustojo. Šiuo atveju girtumas visiškai neįtakojo nusikalstamos veikos - pagalbos nukentėjusiajai nesuteikimo. Kita vertus, jeigu ir būtų pripažinta, kad šiuo atveju girtumas galėjo įtakoti nusikalstamą veiką - pagalbos nukentėjusiajai nesuteikimą, tai ta įtaka laikytina tikrai nežymia ir, vertinant baudžiamąją atsakomybę lengvinančių bei ją sunkinančių aplinkybių reikšmingumą, baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės turėtų nulemti švelnesnę bausmę.

BK 144 straipsnio sankcija numato keletą alternatyvių bausmės rūšių - teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimą arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą. Nusikalto pirmą kartą, byloje nėra jo asmenybę labai neigiamai apibūdinančių aplinkybių. Veika, kuria buvo pripažintas kaltu yra nesunkus tyčinis nusikaltimas. Esant dviems jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, netgi ir pripažinus girtumą baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe, vadovaujantis BK 54 str., 55 str., 61 str. nuostatomis, apelianto manymu, teismui nebuvo teisinio pagrindo už šią nusikalstamą veiką skirti beveik griežčiausią bausmės rūšį - trumpalaikį laisvės atėmimą (areštą). Teigia, kad įvertinus atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, jam galėjo ir turėjo būti paskirta švelnesnė nei vidutinė iš įstatymo sankcijoje numatytų bausmės rūšių, t.y. atėmimas teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla, arba bauda, arba kraštutiniu atveju - laisvės apribojimas. Kodėl teismas šiuo konkrečiu atveju parinko beveik griežčiausią bausmės rūšį, nuosprendyje nėra motyvuota.

Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, tame tarpe ir atsakomybę sunkinančios bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, prašo paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti (BK 75 str.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis savo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 281 str. 6 d., 144 str., neneigia, tačiau tvirtina, kad bausmė už nusikalstamą veiką, numatytą BK 144 straipsnyje, buvo paskirta aiškiai per griežta, todėl ji švelnintina. Per griežtos bausmės skyrimą, apelianto manymu, nulėmė jo apsvaigimo nuo alkoholio nepagrįstas pripažinimas atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Šį argumentą V. S. skunde grindė tuo, kad apsvaigimas nuo alkoholio neturėjo įtakos nusikaltimo pagal BK 144 str. padarymui, nes suteikti nukentėjusiajai pagalbos nesustojo tik dėl išgąsčio ir streso.

Su šiuo skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatomis, teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, tiek lengvinančias, tiek sunkinančias atsakomybę. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės išvardytos BK 60 straipsnyje. Šio straipsnio 9 punkte numatyta, kad viena iš tokių aplinkybių yra tada, kai veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, jeigu ši aplinkybė turėjo realios įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Įstatymų leidėjas, pripažinęs apsvaigimą nuo alkoholio atsakomybę sunkinančia aplinkybe, apibūdino nusikaltimo subjektą, kaip labiau pavojingą visuomenei, nes apsvaigęs asmuo netenka savitvardos, lengvai pasiduoda neigiamiems potraukiams, nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. nuosprendžiu nustatyta, kad V. S. nusikalstamas veikas, numatytas BK 281 str. 6 d. ir 144 str., padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą pirmininkaujančiosios paskelbtame 2010-09-21 apklausos protokole (b.l. 96-98) užfiksuoti V. S. parodymai, kur pasišalinimo iš įvykio vietos priežastimi taip pat nurodytas išgąstis, tačiau tas išgąstis, anot V. S., kilo dėl girtumo. Šiais parodymais patvirtintas įvykio dieną, t.y. 2010-09-20 rašytas paaiškinimas, kuriame nuteistasis taip pat įvardijo girtumą kaip BK 144 straipsnyje numatytos veikos padarymo priežastį (b.l. 89). Taigi, įvertinus byloje surinktus duomenis apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir pobūdį, pirmos instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad apelianto apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tai pripažindamas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Apeliantas skunde nurodo, kad už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 144 straipsnyje, teismas paskyrė per griežtą bausmės rūšį. Jo manymu, net esant BK 60 str. 1 d. 9 p. numatytai baudžiamąją atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, vadovaujantis BK 54, 55, 61 straipsnių nuostatomis, teismui nebuvo teisinio pagrindo už šią nusikalstamą veiką skirti beveik griežčiausią bausmės rūšį - trumpalaikį laisvės atėmimą (areštą). Su šiuo skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Už palikimą be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei, baudžiamasis įstatymas numato šias alternatyvias bausmes: teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimą arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dviejų metų. Baudžiamajame įstatyme įtvirtintas šanso principas pirmą kartą teisiamam asmeniui riboja tik laisvės atėmimo bausmės skyrimą (BK 55 str.). Nuteistajam paskirta arešto bausmė nėra laikoma su laisvės atėmimu susijusia bausme BK 55 straipsnio prasme. Tiek paskirtos bausmės rūšį, tiek jos dydį pirmos instancijos teismo plačiai motyvavo, įvertinęs ir BK 61 straipsnyje numatytas bausmės skyrimo taisykles, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teismas atsižvelgė į tai, kad nusikaltimas, numatytas BK 144 straipsnyje, yra tyčinis, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). V. S. nusikalto ir teisiamas pirmą kartą (b. l. 110), nusikaltimų padarymo metu galiojo administracinė nuobauda už alkoholinių gėrimų gėrimą ar girto pasirodymą viešosiose vietose (ATPK 178 str. 1 d.). Vertindamas kaltininko asmenybę, teismas atsižvelgė ne tik į byloje esančias teigiamas charakteristikas (b. l. 117, 153), bet ir į anksčiau taikytas net tris administracines nuobaudas už KET pažeidimus (b. l. 111 - 112). Kaip matyti, skirtomis baudomis administracinių nuobaudų tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje, pasiekti nebuvo, nes linkęs daryti teisės pažeidimus nuteistasis išvadų nepadarė – jo padaryti KET pažeidimai yra sunkesni bei sukėlę nepataisomas pasekmes. Asmens blaivumo testu nustatyta alkoholio koncentracija V. S. kraujyje po įvykio siekė net 2,33 promiles (b.l. 72) – tai rodo visišką abejingumą bei atsainų kaltininko požiūrį į kitų eismo dalyvių saugumą. Kaip minėta, apsvaigimas nuo alkoholio bei jo įtaka nusikalstamos veikos padarymui pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe ( BK 60 str. 1 d. 9 p.), kurios reikšmės skiriamai bausmei negali nusverti byloje nustatytų kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių - prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką bei atlygino eismo įvykio metu žuvusios G. J. vaikams padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 2 ir 3 p.). Įvertinus minėtas aplinkybes, paskirta arešto bausmė, kurios trukmė yra mažesnė, nei įstatymo nustatytas šios bausmės trukmės vidurkis, negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nuteistajam skirtas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas turėjo bendrinti apėmimo būdu, nes jos labai skiriasi pagal pavojingumą (vienas nusikaltimas neatsargus, o kitas - nesunkus tyčinis), be to padarytos tais pačiais veiksmais.

Pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius. Laikoma, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (pvz., apysunkis ir nesunkus nusikaltimas), teismas paprastai bausmes bendrina sudėjimo būdu.

BK 10 straipsnis nustato dvejas nusikalstamų veikų rūšis: nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. V. S. padaryta BK 144 straipsnyje numatyta nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 3 dalį yra nesunkus nusikaltimas, o BK 281 straipsnio 6 dalyje – neatsargus nusikaltimas, taigi abi veikos yra priskiriamos tai pačiai nusikalstamų veikų rūšiai – nusikaltimams. Pagal BK 11 straipsnio 2 dalį nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs. Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius (BK 11 straipsnio 3-6 dalys). Tuo tarpu neatsargūs nusikaltimai į kategorijas neskirstomi. Tačiau jie taip pat skiriasi savo pavojingumu, kurį parodo laisvės atėmimo bausmės dydis, numatytas atitinkamo BK specialios dalies straipsnio sankcijoje ir pagal tai juos galima palyginti su tyčiniais nusikaltimais. BK 281 straipsnio 6 dalies sankcija nustato laisvės atėmimą iki dešimties metų. Taigi BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytas neatsargus nusikaltimas pagal sankcijos dydį prilygsta tyčiniam sunkiam nusikaltimui (BK 11 straipsnio 5 dalis). Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (Baudžiamoji byla Nr. 2K-296-2009) neatsargus nusikaltimas negali būti laikomas sunkiu nusikaltimu, kadangi sunkiu nusikaltimu gali būti tik tyčinis nusikaltimas. Taigi savo pavojingumu neatsargus nusikaltimas gali būti prilyginamas nesunkiam ar apysunkiam nusikaltimui. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad padaryti nusikaltimai labai skiriasi savo pavojingumu, yra nepagrįstas. Skunde taip pat nurodoma, kad veikos padarytos tais pačiais veiksmais, tačiau laikyti juos idealiąja nusikaltimų sutaptimi negalima, nes pareiga rūpintis nukentėjusiuoju asmeniu atsirado po padaryto eismo įvykio. Taigi pirmos instancijos teismas tinkamai bendrino bausmes dalinio sudėjimo sudėjimo būdu.

Apeliacinio skundo prašymas atidėti paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą taip pat atmestinas. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taigi baudžiamajame įstatyme įtvirtinta nuostata, kad, esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms formalioms sąlygoms taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, toks teismo sprendimas galimas tada, kai yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus apžvalgoje dėl „Teismų praktikos kelių eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 str.) baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, jog skirdami bausmes, teismai turi įvertinti padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kurį lemia kilę padariniai, kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo pobūdis (ar kelių eismo taisyklės buvo pažeistos šiurkščiai, sąmoningai, ar šis pažeidimas padarytas susiklosčius nepalankioms eismo sąlygoms). Būtina įvertinti ir aplinkybes, apibūdinančias kaltininko asmenybę: ankstesnius kelių eismo taisyklių pažeidimus, jų pobūdį, kaltininko elgesį po eismo įvykio (ar suteikė pagalbą nukentėjusiems ir siekė išvengti sunkesnių padarinių, ar iš eismo įvykio vietos pasišalino ir buvo abejingas padariniams), jei veika buvo padaryta apsvaigus nuo alkoholio – tokio apsvaigimo laipsnį ir kitas BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgti į kaltininko pastangas atlyginti nukentėjusiems asmenims padarytą žalą. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiąja pripažinta žuvusiosios duktė N. J. prašė kaltininkui neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, nes V. S. artimųjų atsiprašė, atlygino turtinę ir neturtinę žalą, iš kaltininko ir jo šeimos narių sulaukė didelės pagarbos ir pagalbos laidojant mamą. Reikia pažymėti, kad į šias baudžiamąją atsakomybę lengvinančiomis pripažintas aplinkybes pirmos instancijos teismas atsižvelgė skiriant bausmes. Tačiau, kaip minėta, šios aplinkybės negali nusverti nuteistojo itin didelį neatsakingumą ir abejingumą ne tik įstatymų reikalavimams, bet ir kitiems eismo dalyviams. Įvertinus nuteistojo padarytus šiurkščius ir sąmoningus kelių eismo taisyklių pažeidimus vairuojant automobilį stipriai apsvaigus nuo alkoholio (2,33 prom.), elgesį iškarto po eismo įvykio (pabėgo iš įvykio vietos, ignoruodamas sulaikyti bandančius kitus eismo dalyvius, nesuteikęs nukentėjusiajai pagalbos), anksčiau administracine tvarka skirtų nuobaudų poveikio nuteistojo asmenybei nebuvimą, kolegija mano, kad atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis būtų sunkiai įgyvendinama, nes bausmė tokiu atveju iš tikrųjų nevykdoma. Realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, netaikant jos vykdymo atidėjimo, kai kaltininkas BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padaro šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas kelių eismo taisykles, kai dėl to žūsta žmonių, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-158/2011, 2K-52/2011, 2K-271/2010, 2K-101/2010, 2K-89/2010, 2K-25/2010, 2K-8/2010, 2K-188/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgos 3.5 punktas, išvadų 8.3 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose apžvalgos išvadų 18 punktas).

Kolegija daro išvadą, kad keisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.