Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Š. apeliacinį skundą dėl 2016 m. balandžio 11 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai V. K. padarytą turtinę žalą.

Iš J. Š. nukentėjusiajai V. K. priteista 78,55 Eur turtinės žalos atlyginimui, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimui, 350 Eur proceso išlaidų už atstovo advokato pagalbą bei 4,32 Eur proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Š. nuteistas už tai, kad 2015-10-21, apie 8.15 val., (duomenys neskelbtini), išvadino V. K. necenzūriniais žodžiais, užpylė jai ant veido nenustatytos sudėties skystį bei metė į ją šepetį, taip sugadindamas V. K. striukę ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – abiejų akių junginių ir vokų uždegimą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusioji ir jos atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Todėl, teisėjų kolegija šią baudžiamąją bylą patikrina apeliaciniame skunde nurodytais aspektais. Apeliantas skunde abejoja kai kurių įrodymų, kuriais pirmos instancijos teismas pagrindė jo kaltę, patikimumu bei teismo atliktu jų įvertinimu, todėl mano, kad ir teismo išvados dėl jo kaltės nėra pagrįstos. Išnagrinėjusi J. Š. apeliacinio skundo argumentus, dar kartą patikrinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, skundžiamame teismo nuosprendyje pirmos instancijos teismo nurodytus veikos kvalifikavimo motyvus, išvadas dėl įrodymų vertinimo, papildomai apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaususi apeliantą bei nukentėjusiąją V. K., kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nuteisė J. Š. pagal BK 140 str. 1 d. Todėl apkaltinamasis nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kalbant apie konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimą, paminėtina, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 str. 5 d. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Įrodymais yra tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai – svarbu, jog jie būtų gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, ir kad juos galima būtų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1 ir 4 d.). Vertinant paminėtų proceso dalyvių parodymus, svarbi yra jų esmė, o neesminiai neatitikimai juose neleidžia besąlygiškai abejoti jų įrodomąja verte. Kolegija taip pat pažymi, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis ir nebūtina, kad detaliai, su visomis smulkmenomis, būtų atkurta įvykio situacija. Įrodinėjimo proceso metu turi būti įrodomas nusikalstamos veikos padarymo faktas, byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoti teismo vidinis įsitikimas, kad nėra pagrįstų abejonių ar nusikalstamos veikos faktas buvo ir nusikalstamą veiką padarė kaltinamasis.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas apelianto kaltę, visų pirma, grindė nukentėjusiosios V. K. parodymais nuosprendyje nurodęs, kad viso proceso metu ji nuosekliai tvirtino, jog ją 2015-10-21 (duomenys neskelbtini), sužalojo nuteistasis, apliedamas nenustatytu skysčiu, dėl ko jai atsirado abiejų akių junginių ir vokų uždegimas, buvo sugadinta jos striukė. Dėl šio įvykio ji kitą dieną pareiškimu kreipėsi į policiją, kur nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes dėl jos sužalojimo kaip ir skunde bei vėliau apklausiant ją teisme. Esminių prieštaravimų jos parodymuose teismas nenustatė, todėl abejoti nukentėjusiąja teismas pagrįstai nerado pagrindo. Tokių pagrindų nenustatė ir papildomai nukentėjusiąją apklausęs apeliacinės instancijos teismas. Čia nukentėjusioji labai logiškai išdėstė savo poziciją atsakydama į apelianto bei jo gynėjo iškeltas abejones, kolegijos klausimus. V. K. parodė, kad įvykio dieną liudytoja L. E. J. klientų registracijos žurnale ir neregistruota, nes ji negydė liudytojos atneštos katės, neišdavė jai vaistų, katę tik apžiūrėjo. 2015-10-22 pareiškimą policijai nukentėjusioji surašė būdama policijos komisariate, padarė tai pati, tuo pačiu metu. Jokių papildomų prierašų kitu laiku pareiškime ji nedarė. Kreipdamasi į teismą 2016-02-04 privataus kaltinimo tvarka, ji taip pat pati skunde įrašė priedus : įvykį mačiusių liudytojų paliudijimus bei pinigų gynėjui sumokėjimo kvitą. V. K. parodė, kad įvykis buvo ties (duomenys neskelbtini) gatvės maždaug 5 D namu, nuo jos namų apytiksliai per du namus, kurių sklypai po 6 arus. Per jos namo langus matosi įvykio vieta. Liudytoja L.E. J. įvykį matė būdama prie jos namo, ji buvo pirmoji klientė tądien. Su įvykį tyrusiais policijos darbuotojais ji apie įvykį smulkiai nekalbėjo, nes jos jie net neapklausė, o telefonu pranešė, kad tyrimas nebus pradėtas, kad reikės kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Pasak nukentėjusiosios, liudytoja N. P. per langą galėjo matyti įvykį, nes ji namuose slaugė sergančią mamą. Jai einant link prie nuteistojo, prie jo buvo tik kaimynė F. A. Ž., jokio kito vyro nebuvo. Liudytojas R. S. įvykio metu gyveno pas ją ir įvykį matė būdamas jos namuose. Su skundu į teismą ji kreipėsi po kelių mėnesių tik dėl to, kad bylinėdamasi su apeliantu dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka ji suprato, kad bus reikalingas gynėjas, kurio paslaugos yra brangios. Kolegija nesutinka su skundo teiginiu, kad aptariamojo įvykio V. K. nurodyti liudytojai matyti negalėjo, nes pati nukentėjusioji apklausiama tyrėjo A. Ž. tvirtino, kad šio įvykio liudininkų nėra, nes tai nėra tiesa – tyrėjas nukentėjusiosios dėl šio įvykio iš viso neapklausė ir smulkiau nesiaiškino, yra įvykio liudytojų, ar jų nėra. Kita vertus, nukentėjusiajai iš karto po įvykio galimi įvykio liudytojai galėjo būti ir nežinomi, nes aptariamo įvykio metu N. P. bei R. S. šalia jų nebuvo, liudytojai įvykį matė iš tolimesnio atstumo. Priežastį, kodėl nukentėjusioji nustatyta tvarka neskundė tyrėjo atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, ji pati logiškai paaiškino – jai buvo išaiškinta, kad byla keliama nebus, kad jis galės su skundu tiesiogiai kreiptis į teismą. Esant tokioms aplinkybėms, įvertinusi apylinkės teismo nustatytas įvykio aplinkybes, nukentėjusiosios parodymus teismuose, apeliacinės instancijos teismo kolegija pripažįsta, kad nukentėjusioji nuo pat pradžių buvo nuosekli tiek savo parodymuose, tiek veiksmuose. Nėra jokio pagrindo teigti, kad ji minėtą įvykį tiesiog išgalvojo kažkokiais savanaudiškais tikslais.

Be to, kad nukentėjusiosios V. K. parodymai yra iš esmės nuoseklūs, logiški ir įtikinami, juos patvirtina ir kiti teismo nuosprendyje nurodyti įrodymai. Iš byloje esančių medicininių pažymų matyti, kad nukentėjusioji 2015-10-22, t. y. kitą dieną po įvykio, kreipėsi pas akių gydytoją, kuris nustatė jai abiejų akių ir veido pažeidimą galimai nepatikslintu skysčiu (7 b. l.). Teismo medicinos specialistė savo išvadoje taip pat pripažino, jog nukentėjusiosios nurodytas jos sužalojimo būdas galėjo būti, t. y. jai nustatytas akių junginių ir vokų uždegimas galėjo gautis paveikus šias kūno dalis skysčiais su cheminiais priedais. Kolegija tik kaip spėjimą ar prielaidą atmeta nuteistojo argumentą, jog nukentėjusiajai akių ir vokų uždegimas galėjo atsirasti dėl jos darbinės veiklos, kontaktuojant su medikamentais. Lygiai taip vertinamas ir apelianto gynėjo S. Butkevičiaus apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytas teiginys, kad nukentėjusiajai nustatytas uždegimas galėjo būti paprasčiausia alerginė reakcija dėl jos darbo su gyvūnais specifikos. Taip galbūt irgi galėjo būti, tačiau byloje yra nukentėjusiosios parodymai, kad ją sužalojo J. Š. aptariamo įvykio metu. Duomenų, kad nukentėjusioji būtų susižalosi pati kitomis aplinkybėmis, šioje byloje nėra.

Nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes iš dalies patvirtino teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu apklausta liudytoja N. P. (jos pavardė nuosprendyje nurodyta iškraipytai – N. P.), kuri apie patį įvykio faktą parodė, jog 2015-10-21 ryte namuose gerdama kavą per langą mačiusi kaip nuteistasis kažką pylė ant nukentėjusiosios bei metė į ją kažkokį daiktą, panašų į šepetį. Liudytojas R. S. parodė, kad būdamas nukentėjusiosios namuose, kur įvykio metu gyveno, kambaryje per langą matė kaip nuteistasis kibiru ant nukentėjusiosios pylė tamsų skystį bei metė į ją šepetį. Nukentėjusiajai buvo apipilta galva, striukė, jos veidas ir akys buvo paraudę, ji pati išsigandusi. Liudytoja L. E. J. taip pat matė kaip iš išvaizdos į nuteistąjį panašus vyriškis pylė su kibiru ant nukentėjusiosios tamsų vandenį bei metė į ją šepetį. Kitą dieną sutikusi nukentėjusiąją ji pastebėjo, kad jos akys paraudę, ji buvo susijaudinusi. Čia pažymėtina, kad nors liudytojas R. S. savo pirminį paliudijimą (11 b. l.) pasirašė 2015-08-20, t. y. gerokai prieš aptariamą įvykį, tačiau jis čia pasakoja apie visiškai kitą įvykį, kurį jis matė skaldydamas malkas nukentėjusiosios namo kieme, kuomet galimai nuteistasis nukentėjusiajai grasino, ją koliojo, reikalavo pinigų. Nukentėjusioji R. S. nurodė kaip asmenį, kuris matė ir 2015-10-21 įvykį, teismas jį apklausė, jis patvirtino, jog apeliantas atliko veiksmus, už kuriuos jis nuteistas. Nepagrįsti nuteistojo gynėjo teiginiai, kad liudytojas šio įvykio per virtuvės langą matyti negalėjo, nes liudytojas posėdžio apylinkės teisme metu nurodė, kad įvykį matė būdamas kambaryje, o ne virtuvėje (50 b. l.). Pagaliau, apžiūrėjus V. K. teismui pateiktą striukę buvo nustatyta, kad ji sugadinta – dėmėta, kas taip pat patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie jos nurodytas aplinkybes. Tai, kad anot apelianto nukentėjusioji po įvykio dar kurį laiką galimai nešiojo striukę nešalina paties striukės sugadinimo fakto jos nurodomomis aplinkybėmis.

Bylos duomenys rodo, kad 2015-10-21 nukentėjusioji ir nuteistasis neabejotinai buvo susitikę (duomenys neskelbtini). To neneigia nei nuteistasis, nei nukentėjusioji. J. Š. pasakodamas įvykio aplinkybes pripažino, kad įvykio metu jis turėjo kibirą, kuris buvo tuščias, jokio šepečio neturėjo, jokio skysčio ant nukentėjusiosios nepylė. Kaip jo parodymus sustiprinantį argumentą jis nurodė liudytojos F. A. Ž. parodymus, kuri anot apelianto vienintelė pasakė tiesą. Tačiau, ši liudytoja nepatvirtino nuteistojo nurodytų aplinkybių – ji parodė, kad paties konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios nematė, bei paneigė nuteistojo nurodytas aplinkybes, kad ji pati konfliktuoja su nukentėjusiąja. Tai, kad liudytoja konflikto nematė, nes prieš jam prasidedant ji nuėjo, nereiškia, kad konflikto iš viso nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos pakankamai išanalizavo, tinkamai taikė BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka pagrįsti nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuotos BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos.

Pirmos instancijos teismas apeliantui paskyrė teisingą bausmę, tinkamai išsprendė priteistinos turtinės, neturtinės žalos atlyginimo, procesinių išlaidų klausimus. Atsižvelgdama į tai kolegija pripažįsta, kad skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-04-11 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Nukentėjusiosios prašymas išieškoti jai iš apelianto už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme sumokėtus 200 Eur tenkinamas iš dalies. Įvertinus tai, kad tas pats gynėjas nukentėjusiajai teisinę pagalbą teikė ir ją atstovavo ir pirmos instancijos teisme – taigi, jam apeliacinės instancijos teisme bylos aplinkybės buvo žinomos; byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta dviejuose palyginus trumpuose teismo posėdžiuose; nukentėjusiosios atstovas jokių procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teismui nukentėjusiosios vardu nerengė, nors dalyvavo teismo posėdžiuose, bet sudėtingesnės teisinės pagalbos neteikė – kolegija išieškomą sumą mažina iki 100 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

Nuteistojo J. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš J. Š. nukentėjusiajai V. K. 100 Eur už jai atstovavusio advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.