- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-07-10
- Bylos Nr.
- 2A-311-577/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-13616-2009-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis, Loreta Lipnickienė, Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Atsakovas
- J. C., T. C.
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Kategorijos
- 44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
išnagrinėjo atsakovo J. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams T. C. ir J. C. dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, dalyvaujant trečiajam asmeniui SĮ „Vilniaus miesto būstas“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu (b.l. 151-154), prašydamas nutraukti nuomos teisinius santykius tarp Vilniaus m. savivaldybės ir T. C. bei J. C. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.
Atsiliepimas
A. J. Ciukša pateiktu atsiliepimu į patikslintą ieškinį (b.l. 173-174) nurodo, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. A. T. Ciukša atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė. Trečiojo asmens atstovė L. S. parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovo ieškinį palaikė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-04-11 sprendimu ieškinį patenkino visiškai – nutraukė nuomos teisinius santykius tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovų T. C. bei J. C. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini). Iškeldino atsakovus T. C. ir J. C. su visu jiems priklausančiu turtu iš buto, priklausančio Vilniaus miesto savivaldybei, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Priteisė iš atsakovo T. C. valstybei 210,12 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011-04-11 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme patikslino, jog prašo panaikinti 2011-04-11 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti tik jo atžvilgiu. Nurodo, kad nagrinėjant bylas dėl socialinio būsto nuomos santykių yra svarbu išsiaiškinti sutarties pažeidimo priežastis bei nustatyti nuomininko kaltę dėl sutarties sąlygų nesilaikymo, atsižvelgti į skolos susidarymo aplinkybes, nuomininko turtinę padėtį ir veiksmus po skolos susidarymo. Apelianto įsiskolinimas susidarė dėl sunkios atsakovų finansinės padėties, už buto nuomą ir komunalines paslaugas atsakovai visada mokėjo pagal savo išgales. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas neranda darbo ir yra registruotas Vilniaus darbo biržoje, tik 2010 metų birželio mėnesį baigė 10 klasių, negauna nedarbo draudimo išmokų, todėl apeliantas neturi galimybės padengti sąskaitų. Nurodo, jog rašytinę buto nuomos sutartį su juo ieškovas atsisako pasirašyti, todėl apeliantas negali pretenduoti į būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensacijas. Pažymi, kad atsakovai atitinka visas sąlygas, siekiant pretenduoti į valstybės paramą būstui įsigyti, savivaldybės socialiniam būstui išsinuomoti ar jo sąlygoms pagerinti.
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo motyvais ir prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-04-11 sprendimą palikti nepakeistą.
Trečiojo asmens atstovė prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti pirmos instancijos sprendimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo J. C. apeliacinio skundo ribose.
Sprendžiant ginčą dėl asmenų iškeldinimo iš būsto, būtina įvertinti ne tik reikalavimo iškeldinti teisėtumą, bet ir aplinkybes, ar tuo iškeldinimu yra siekiama teisėtų savivaldybės tikslų, ar to reikia demokratinės visuomenės interesams, įvertinant proporcingumą siekiamam teisėtam tikslui. Tai, kad įstatyme (CK 6.611 str.) numatyta galimybė iškeldinti asmenis, jei jie nuolat nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, nereiškia besąlyginio iškeldinimo formaliu pagrindu, nes teismas, įvertindamas konkrečią situaciją, privalo atsižvelgti į šalių interesų pusiausvyrą, kieno interesai yra svarbesni – savivaldybės, kaip institucijos, ar individo, viešasis ar bendrasis interesas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 Vilniaus m. savivaldybės taryba perdavė butą valdyti patikėjimo teise SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Šiame bute gyvena atsakovas J. C., kuris savo gyvenamąją vietą minėtame bute yra deklaravęs. Iš 2010-01-07 pažymos matyti, kad butu, esančiu (duomenys neskelbtini), naudojasi T. C. ir J. C.. Tarp ieškovo ir atsakovų T. C. bei J. C. rašytinė nuomos sutartis dėl gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), sudaryta nebuvo, tačiau tarp atsakovų motinos S. C., mirusios 2009-11-27, ir UAB „Vilko pėda“ 2001-04-20 buvo? sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis bei 2008-02-06 VšĮ „Vilniaus butai“ ir S. C. susitarimas dėl teisių ir pareigų perėmimo Nr. 1.41-S08/3998/664 (pagal 2008-12-03 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-766 „Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo“ bei 2008 m. sprendimą Nr. 1-474 butas buvo perduotas valdyti SĮ „Vilniaus miesto būstas“), pagal kuriuos nuomininkei ir jos šeimos nariams buvo suteiktos neterminuotam naudojimui gyvenamosios patalpos adresu (duomenys neskelbtini), o nuomininkė įsipareigojo kas mėnesį, ne vėliau kaip iki kito mėnesio 20 dienos, sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. A. J. Ciukša ir T. C. tiek iki S. C. mirties, tiek po motinos mirties faktiškai gyveno ir naudojosi patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), tačiau tinkamai nevykdė savo prievolės mokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius, dėl ko susidarė įsiskolinimas. Laikotarpiu nuo 2007-09-28 iki 2010-12-31 įsiskolinimas už buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą siekė 1983,18 Lt. Paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2010 m. rugsėjo mėnesį. Atsakovai neatsiskaito ir su UAB „Vilniaus energija“ už tiekiamą šilumos energiją (įsiskolinimas iki 2010-12-31 sudarė 5955,51 Lt) bei už kitas komunalines paslaugas, skola iki 2011-01-01 yra 7883,04 Lt.
Pirmos instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovai T. C. ir J. C. buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčių nemoka nuolat, ilgiau nei tris mėnesius, į tai, kad įsiskolinimo suma yra didelė ir kad skola yra susidariusi per ilgą laikotarpį, sprendė, kad mokesčių nemokėjimas pagal nuomos sutartį yra esminis šių sutarčių pažeidimas, todėl padarė išvadą, kad yra pagrindas nutraukti su atsakovais faktinius nuomos santykius ir iškeldinti juos iš nuomojamos patalpos su visu jiems priklausančiu turtu, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Apeliantas neginčija aplinkybės, kad yra susidaręs įsiskolinimas, bei jo sumos, tačiau teigia, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kodėl įsiskolinimas susidarė, o būtent neatsižvelgė į jų sunkią finansinę padėti, į tai, kad jis neranda darbo ir yra registruotas Vilniaus darbo biržoje, tik 2010 metų birželio mėnesį baigė 10 klasių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – Įstatymas) 1 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad socialinis būstas – tai nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio įstatymo nustatytas sąlygas. Šio įstatymo paskirtis yra socialiai pažeidžiamų gyventojų teisės į būstą užtikrinimas. Tai viešosios teisės reglamentuojama sritis, viena iš valstybės socialinio aprūpinimo formų. Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su savivaldybės socialinio būsto nuomininkais sudaroma vadovaujantis Civiliniu kodeksu, o tokios sutarties nutraukimo pagrindai nustatyti tiek Civiliniame kodekse, tiek Įstatyme. Socialinio būsto specifinė paskirtis lemia tokio būsto nuomos sutarties specialius pasibaigimo pagrindus, pvz., nustačius, kad nuomininkui (ar jo šeimos nariams) valstybės parama būstui išsinuomoti nebeteiktina dėl pagerėjusios materialinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-473/2009).
Šiuo reguliavimu yra siekiama įgyvendinti konstitucinį socialinio solidarumo principą, pagal kurį, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarime, Lietuvos valstybė, būdama socialiai orientuota, turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. birželio 7 d. nutarimai), o socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).
Kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad socialinio būsto nuomos sutarčiai taikomos griežtesnės nutraukimo sąlygos; vienašalis gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas nuomotojo reikalavimu galimas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams, turi būti atsižvelgiama į sutarties sudarymo momentą ir sutartyje nustatytas sąlygas. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukiama tik teismo tvarka (CK 6.610 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-387/2011).
Pažymėtina, kad nuomininko pareiga naudoti gyvenamąsias patalpas pagal paskirtį ir už naudojimąsi patalpomis mokėti periodiškai nuomos mokestį yra vienos iš pagrindinių nuomininko pareigų (CK 6.583-6.584 str.), už kurių nevykdymą nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti nuomos sutartį ir nuomininką iškeldinti, jam nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (CK 6.611 straipsnis), tačiau sprendžiant tokio pobūdžio ginčus turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Be to, ši nuomotojo teisė nėra absoliuti. Nors gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui taikytinos CK normos, tačiau turi būti atsižvelgiama į tai, kad ginčo šalis sieja išskirtinio pobūdžio nuomos sutartis – socialinio būsto nuoma, todėl teismai turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį ir sudarymo tikslus, kurie suponuoja didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą, be nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamą ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų, dėl kurių Lietuva įsipareigojo. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į būstą prasme ginčus dėl iškeldinimo nagrinėjantys teismai kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui asmens nenaudai priimti griežčiausią teisinę sutarties pažeidimo priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje taip pat yra pažymėjęs, kad už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai, taigi teismas turi diskrecijos teisę taikyti šią priemonę ar ne. Teismo apsisprendimą kiekvienu atveju gali nulemti atitinkamos aplinkybės, iš kurių pažymėtina, ar pažeidimu taip pažeidžiamos nuomotojo teisės, kad jų gynyba galima tik sutarties nutraukimu, o ne nuomininko teisės į būstą išsaugojimu. Tam turi reikšmės nuomininko ryšio su ginčo patalpa teisėtumas, trukmė, priežastys, kodėl buvo padaryta sutarties pažeidimų, veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, jog sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius ir pan.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo J. C. iškeldinimas iš ginčo būsto nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos šiuo atveju būtų neproporcinga ir todėl netaikytina priemonė. Atsižvelgiant į aukščiau minėtus motyvus, reikšminga tai, kad atsakovas ginčo bute gyvena nuo 2001 metų, su ginčo patalpa jį sieja ilgalaikis ryšys ir atsakovo teisė į ginčo patalpą saugotina kaip teisė į būstą pagal Konvencijos 8 straipsnį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu padengė dalį savo įsiskolinimų, t.y. 310 Lt. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad atsakovas elgėsi nerūpestingai, nesąžiningai, neteisingai, taip pat kad vengia ir ateityje tikėtinai vengs tinkamai vykdyti prievoles, kylančias iš nuomos teisinių santykių, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas šias prievoles nors ir iš dalies, tačiau vykdo pagal savo turtines galimybes, jis tik 2008-06-13 tapo pilnametis, 2009-11-27 mirė jo motina, 2010 metais baigė 10 klasių, yra bedarbis, įregistruotas darbo biržoje, kas apsunkina minėtų prievolių vykdymą. Atsakovas yra socialiai pažeidžiamas, o esant dabartinei jo turtinei padėčiai, iškeldinimas dar labiau socialiai pažeistų atsakovo teises ir teisėtus interesus. Pažymėtina ir tai, kad socialinio būsto suteikimo socialiai remtiniems asmenims paskirtis ir yra užtikrinti šių asmenų interesus ir toks būstas suteikiamas dėl jų socialinės padėties.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria ieškinys J. C. atžvilgiu tenkintas, panaikinti, šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimus J. C. atžvilgiu atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys atsakovo J. C. atžvilgiu patenkintas, panaikinti. Šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovo J. C. atžvilgiu atmesti.
Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.