Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-163/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2009-12-22
Bylos Nr.: 1A-163/2009
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Svajūnas Knizleris, Violeta Ražinskaitė, Jonas Algimantas Venckus (pran.)
Nuteistasis: G. S., D. D., Kauno apygardos prokuratūros
Kaltinamasis: M. P., E. V.
Nukentėjusysis: J. K., G. K.
Civilinis atsakovas: Z. D.
Advokatai: Alvidas Tamulionis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-163/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1; 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.11.9; 1.2.3.2.8; 2.1.7.2; 2.1.7.4.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teisėjų: Svajūno Knizlerio, Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

gynėjams advokatams: Vidai Kabečienei, Sonatai Žukauskienei, Ričardui Girdziušui, Albertui Romualdui Gidrai,,

nuteistiesiems: G. S. , D. D. ,išteisintiesiems M. P. , E. V. ,nukentėjusiajai J. K. ir jos atstovui advokatui Alvidui Tamulioniui,nuteistojo D. D. atstovei pagal įstatymą, civilinei atsakovei Z. D. ,išteisintojo E. V. atstovui pagal įstatymą R. V. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. atstovės pagal įstatymą Z. D. , nuteistojo G. S. ir Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

- G. S. pripažintas kaltu įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas šešeriems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

- D. D. pripažintas kaltu įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

- M. P. iš kaltinimo pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. išteisintas neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

- E. V. iš kaltinimo pagal LR BK 129 str. 2d. 8 p. išteisintas neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Priteista solidariai iš G. S. ir D. D. nukentėjusiajai J. K. šeši tūkstančiai šeši šimtai (6600 Lt.) litų turtinei ir penkiasdešimt tūkstančių (50 000 Lt.) litų neturtinei žalai atlyginti. D. D. neturint piniginių lėšų ir turto, priteista solidariai iš įstatyminių atstovų Z. D. ir V. D. trys tūkstančiai trys šimtai litų turtinei ir dvidešimt penki tūkstančiai neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai J. K. ir išieškojimą vykdyti iki D. D. sulauks aštuoniolikos metų.

Priteista solidariai iš G. S. ir D. D. nukentėjusiajai G. K. dvidešimt penki tūkstančiai (25 000 Lt.) litų neturtinei žalai atlyginti. D. D. neturint piniginių lėšų ir turto, priteista solidariai iš įstatyminių atstovų Z. D. ir V. D. dvylika tūkstančių penki šimtai litų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai G. K. ir išieškojimą vykdyti iki D. D. sulauks aštuoniolikos metų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. ir D. D. nuteisti už tai, kad laikotarpyje nuo 2007-06-30 apie 21.30 val. iki 2007-07-01 6.30 val. parkelyje, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, niekindami elementarias moralės ir elgesio normas, elgdamiesi ypatingai įžūliai dėl chuliganiškų paskatų – pasinaudoję menkaverte dingstimi, kad V. K. , gim. 1963-06-20, neužkūrė laužo, tyčia bendrais veiksmais sudavė rankomis ir spyrė kojomis mažiausiai 23 smūgius V. K. į įvairias kūno vietas, tuo padarydami jam odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas galvoje, galvos smegenų sumušimą, kraujosruvą dešinėje krūtinės pusėje su skeveldriniais IV-VIII šonkaulių lūžiais, trauminiu pasieninės krūtinplėvės bei dešiniojo plaučio plyšimu, kraujosruvą kairėje krūtinės pusėje su VI-VII šonkaulių lūžiais, devynias poodines kraujosruvas dešinėje rankoje, poodinę kraujosruvą nugaroje, poodinę kraujosruvą juosmenyje, poodinę kraujosruvą sėdmenyje, poodinę kraujosruvą gerklų pogleivyje, dėl ko V. K. nuo visų konstatuotų sužalojimų visumos mirė.

E. V. ir M. P. buvo kaltinami tuo, kad laikotarpyje nuo 2007-06-30 apie 21.30 val. iki 2007-07-01 6.30 val. parkelyje, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje kartu su G. S. ir E. V. , demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, niekindami elementarias moralės ir elgesio normas, elgdamiesi ypatingai įžūliai dėl chuliganiškų paskatų – pasinaudoję menkaverte dingstimi, kad V. K. , gim. 1963-06-20, neužkūrė laužo, tyčia bendrais veiksmais sudavė rankomis ir spyrė kojomis mažiausiai 23 smūgius V. K. į įvairias kūno vietas, tuo padarydami jam odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas galvoje, galvos smegenų sumušimą, kraujosruvą dešinėje krūtinės pusėje su skeveldriniais IV-VIII šonkaulių lūžiais, trauminiu pasieninės krūtinplėvės bei dešiniojo plaučio plyšimu, kraujosruvą kairėje krūtinės pusėje su VI-VII šonkaulių lūžiais, devynias poodines kraujosruvas dešinėje rankoje, poodinę kraujosruvą nugaroje, poodinę kraujosruvą juosmenyje, poodinę kraujosruvą sėdmenyje, poodinę kraujosruvą gerklų pogleivyje, dėl ko V. K. nuo visų konstatuotų sužalojimų visumos mirė. Tačiau Kauno apygardos teismas 2008-12-16 nuosprendyje konstatavo, kad neįrodyta, jog M. P. ir E. V. dalyvavo įvykdant LR BK 129 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikalstamą veiką, todėl juos iš šio kaltinimo išteisino.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. S. nesutinka su Kauno apygardos teismo 2008-12-16 nuosprendžiu ir nurodo, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas, o jo dalyvavimas įvykdant nusikaltimą neįrodytas. Apelianto nuomone, teismas padarė jokiais įrodymais neparemtas išvadas, jas pagrindė prielaidomis, nepatikimais ir prieštaringais ikiteisminio tyrimo metu paviršutiniškai tirtais duomenimis, vadovaudamasis vien tik išteisintųjų M. P. , E. V. , bei liudytojų M. K. , T. K. , D. A. , A. D. duotais parodymais, teisme visiškai atmesdamas ir ignoruodamas ikiteisminiame tyrime ir teismo metu duotus paties G. S. bei nuteistojo D. D. ir anksčiau nurodytų liudytojų prieštaringus parodymus, o taip pat G. S. gynėjo pateiktus argumentus ir motyvus. Be to, G. S. įsitikinimu, nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose yra esminių prieštaravimų, kurie paveikė jo nekaltumo klausimo sprendimą, o byla išnagrinėta neobjektyviai, nors nuteistasis niekada neprisipažino padaręs inkriminuojamą nusikaltimą ir davė nuoseklius parodymus. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti jo kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką turi pripažinti teismas, kuris privalo vadovautis įrodymais, o ne prielaidomis. Nuteistasis pažymi, kad teismas jo kaltę pagrindžia liudytojų M. K. , T. K. , G. M. , R. B. , D. A. , A. D. duotais parodymais, tačiau, apelianto nuomone, teismas šiuos parodymus iškraipė sau naudinga linkme ir be pagrindo padarė išvadą, kad yra pakankamai įrodymų pripažinti G. S. kaltu dėl tyčinio V. K. nužudymo iš chuliganiškų paskatų, nors jo paties suduoti smūgiai į nugarą ir į petį įtakos vyriškio sveikatai ir gyvybei neturėjo, o visi liudytojai davė visiškai priešingus parodymus nei nurodyta nuosprendyje. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, jog išteisintasis E. V. įtariamojo apklausos metu (T. 3, b. l. 5-6), duodamas pirminius parodymus prisipažino, kad jis nukentėjusiam V. K. spyrė vieną kartą į užpakalį ir vieną kartą spyrė į petį, tačiau teismas ignoravo šiuos parodymus ir išteisindamas nurodė, kad E. V. įspyrė vieną kartą nukentėjusiam į užpakalį, o tuo jis norėjo tik įsitikinti, ar nukentėjusysis gyvas. Todėl G. S. neaišku, kodėl teismas patikėjo E. V. , o nepatikėjo jo parodymais bei mano teismą buvus šališku, kadangi ir jis parodė sudavęs nukentėjusiajam tik du smūgius, tačiau buvo nuteistas 6 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Apeliantas nurodo, kad dėl šio tragiško įvykio kaltu nesijaučia, todėl kitą dieną viską papasakojo savo motinai, o pirmadienį nuėjo į darbą, kur buvo sulaikytas. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, nuteistojo G. S. nuomone, nuosprendyje pateikiamos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl prašo Kauno apygardos teismo 2008-12-16 nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, kad G. S. dalyvavo padarant LR BK 129 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikalstamą veiką.

Nuteistojo D. D. atstovė pagal įstatymą Z. D. apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su Kauno apygardos teismo 2008-12-16 nuosprendžiu ir nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliantė pažymi, jog LR BPK 44 str. 6 d. įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, o D. D. kaltė negali būti grindžiama prielaidomis ir abejonių keliančiais duomenimis. Tuo tarpu, nuteistojo atstovės nuomone, nors teismas D. D. kaltę grindžia liudytojų M. K. , T. K. , G. M. , R. B. , D. A. , A. D. parodymais bei išteisintųjų M. P. ir E. V. parodymais, tačiau teismas liudytojų parodymus analizavo ir vertino neobjektyviai bei neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir priėmė nepagrįstą nuosprendį, nes nevertino nuteistojo D. D. naudai prieštaringų liudytojų ir kaltinamųjų (pirmosios instancijos teisme) parodymų. Apeliantės įsitikinimu, liudytojų G. M. , A. D. , R. B. , D. A. , T. K. parodymai neturėtų būti vertinami kaip D. D. kaltės įrodymai. Tuo tarpu, priešingai nei N. P. ir E. V. parodymai, paties nuteistojo D. D. parodymai yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, o po jo spyrių V. K. į korpusą ir peties sritį nukentėjusysis dar buvo gyvas ir atsisėdo ant rąsto. Tuo tarpu teismo išvada , kad D. D. buvo užšokęs V. K. ant krūtinės, galvos ir trypė yra visiškai nepagrįsta, neatitinkanti liudytojų parodymų. Be to, D. D. atstovė nurodo, kad jos sūnus D. D. , būdamas vos 14 metų amžiaus, įvykio metu suduodamas smūgius V. K. tikrai negalėjo suvokti ir numatyti pasekmių, todėl jokios tyčios ar susitarimo nužudyti nukentėjusįjį nebuvo. Nuteistojo atstovės įsitikinimu, teismas taip pat neatsižvelgė į D. D. socialinę brandą, į jo nepakankamą gyvenimo patirtį, į tai, kad nusikaltimo padarymo metu jis buvo mažo ūgio, lieso kūno sudėjimo, todėl jo suduoti smūgiai negalėjo būti stiprūs, iš visų kaltinamųjų yra jauniausias, mažiausias ūgiu ir smulkiausias (tai patvirtino liudytojai ir parodymų patikrinimo vietoje padarytos foto nuotraukos), o teismas turėjo siekti, jog paskirta bausmė būtų teisinga ir atitiktų bausmės tikslus. Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti į tai, ar nusikaltimas atsitiktinis, ar kaltininko antivisuomeninės paskatos jau buvo susiformavusios iki nusikaltimo padarymo, ir tokiu būdu skirti daugiau dėmesio kaltininko asmenybės pavojingumui įvertinti. Tuo tarpu, apeliantės teigimu, D. D. nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis, mokykloje charakterizuojamas teigiamai, jokių antivisuomeninių nuostatų neturėjo, o taip pat neturėjo ir tyčios nužudyti bei negalėjo įvertinti pasekmių. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nors vadovaujantis LR BK 91 str. 3 d., 92 str. 1 d. nuostatomis D. D. galėjo būti paskirta ne didesnė kaip ketverių metų laisvės atėmimo bausmė ir jos vykdymas atidėtas, o tokiu būdu bausmės tikslai perauklėti ir pataisyti nuteistąjį būtų pasiekti.

D. D. atstovė apeliaciniu skundu taip pat nesutinka dėl priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžių bei nurodo, jog teismas, pažeisdamas įstatymus, pilnai patenkino nukentėjusiosios J. K. 6600,00 litų civilinį ieškinį, kuris yra pagrįstas (T.l, b.l 139-143) esančiais dokumentais, tačiau tarp pateiktų kvitų (T.l., b.l 141) yra 2007-08-02 prekybos centro „Maxima" kvitas (pirkta alus ir degtinė už 99 litus) ir prekybos centro „Iki" kvitas (pirkti alkoholiniai gėrimai už 133,40 Lt), todėl šios pinigų sumos turėjo būti išjungtos iš civilinio ieškinio. Be to, Z. D. nuomone, priteistos 50.000,00 Lt neturtinės žalos J. K. ir 25.000,00 litų nukentėjusiajai G. K. solidariai iš D. D. ir G. S. yra aiškiai per didelės bei turi būti sumažintos, nes teismas visiškai neįvertino paties nuteistojo D. D. ir jo motinos turtinės padėties. Be to, apeliantės nuomone, visiškai nepagrįstai priteista neturtinė žala G. K. , nes pastaroji iš viso mažai bendravo su tėvu, kuris jai išlaikymo neteikė, G. K. tėvą laidojant materialiai neprisidėjo, o jie apie 20 metų gyveno atskirai ir jokių socialinių, šeiminių ryšių nebuvo. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistojo D. D. atstovės nuomone, pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino surinktus įrodymus bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl prašo Kauno apygardos teismo 2008-12-16 nuosprendį pakeisti.

Kauno apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu irgi iš dalies nesutinka su Kauno apygardos teismo 2008-12-16 nuosprendžiu dėl M. P. bei E. V. išteisinimo ir mano, kad teismo išvados šioje dalyje neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Antai apeliantė nurodo, kad, nors teismas konstatavo, jog E. V. ir M. P. parodymai yra nuoseklūs ir atitinka objektyvias įvykio aplinkybes bei neprieštarauja liudytojų parodymams, tiek išteisintųjų, tiek ir nuteistųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl jais galima remtis tik tiek, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Atitinkamai visi nuteistieji ir išteisintieji siekia sumenkinti savo vaidmenį, o ir tarp jų pačių parodymų yra prieštaravimų. Be to, prokurorė nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojo V. D. parodymus bei nepagrįstai vadovavosi D. A. , M. K. ir T. K. teisme duotais parodymais, nes pirmųjų apklausų metų nuteistųjų, išteisintųjų ir net liudytojų apklausos buvo mažiau išsamios, visų pirma, dėl to, jog pradinėje tyrimo stadijoje dar nebuvo žinomi visi įvykyje dalyvavę asmenys. Tokiu būdu tai, kad papildomos apklausos metu V. D. nurodė daugiau nei pirmosios apklausos metu negali būti vertinama kaip liudytojo parodymų nenuoseklumas. Savo parodymus V. D. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Be to, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog V. D. buvo apklaustas ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant visiems įtariamiesiems ir jų gynėjams, tačiau liudytojo parodymai išliko nuoseklūs ir nesiskyrė nuo jo parodymų papildomos apklausos metu. Prokurorė taip pat atkreipia dėmesį, kad savo parodymuose V. D. nuosekliai davė parodymus ne tik apie jam iki to laiko nepažįstamų M. P. ir G. S. , tačiau ir apie pažįstamų E. V. bei D. D. veiksmus V. K. atžvilgiu, o tai rodo V. D. parodymų objektyvumą. Be to, V. D. ikiteisminio tyrimo metu logiškai paaiškino kai kuriuos neatitikimus tarp savo parodymų bei objektyviai nustatytų bylos aplinkybių, o savo parodymų metu V. D. nesakė to, ko nežino. Tokiu būdu. prokurorės įsitikinimu, liudytojo V. D. parodymais, kuriuose jis nurodė, kad smūgius nukentėjusiajam sudavė ne tik G. S. ir D. D. , tačiau ir M. P. , E. V. , teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti. Apeliantės nuomone, teismo išvada, kad V. D. parodymų neobjektyvumą nulemia jo apsvaigimas nuo alkoholio, taip pat nelogiška, nes teismas vadovavosi liudytojo D. A. parodymais, kuris ir pats teisme parodė buvęs labai girtas ir dėl to nieko neprisimenantis, o V. D. buvo tik išgėręs alaus iki įvykio, o degtinės kartu su M. P. , G. S. , E. V. ir D. D. negėrė. Be to, teismas vadovavosi ir E. V. bei M. P. parodymais, nors pastarieji aikštelėje kartu su kitais taip pat išgėrė 0,7 l talpos degtinės butelį, o M. P. buvo gėręs degtinę dar ir prieš tai. Be to, teismas V. D. parodymais nepagrįstai nesivadovavo ir dėl to, kad jo apklausų metu liudytojas nebuvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nes tuo metu jis nebuvo sulaukęs 16 metų. Visgi V. D. parodymus patvirtino ir jo apklausose dalyvavusi L. D. , o baudžiamojo proceso įstatymas nenumato, jog nepilnamečio asmens parodymams būtų teikiama mažesnė reikšmė. Prokurorė pažymi, kad teismas nepagrįstai vadovavosi ir liudytojo parodymais, duotais tik teisme, nes pats liudytojas parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu viską prisiminė geriau. Iš kitos pusės, liudytojas M. K. pripažino ne visą laiką buvęs aikštelėje ir nestebėjęs ten buvusių vaikinų, o taip pat M. K. teigė nematęs, kaip smūgius V. K. sudavė M. P. , G. S. ir E. V. , nors tai pastarieji ir patys pripažino. Tokiu būdu, prokurorės nuomone, M. K. parodymus vertinti kaip atitinkančius objektyviai nustatytas bylos aplinkybes nėra jokio pagrindo. Atitinkamai, apeliantės teigimu, nepagrįstai kaip atitinkantys objektyvias įvykio aplinkybes vertinti ir liudytojo T. K. parodymai, nes šis liudytojas teisme pakeitė savo parodymus, o apie E. V. ir G. S. smūgius nukentėjusiajam bei M. P. veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu iš viso neparodė, nors tai jie patys pripažino. Atitinkamai teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo T. K. parodymais, duotais jo papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir kurie sutampa su liudytojo V. D. ir nuteistųjų G. S. bei D. D. parodymais dėl M. P. suduotų smūgių nukentėjusiajam. V. K. į šoną. Taigi, prokurorės įsitikinimu, teismas turėjo vadovautis liudytojo V. D. parodymais, duotais tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu (papildomos apklausos, parodymų patikrinimo vietoje bei apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu), liudytojo M. K. parodymais, duotais tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu ir liudytojo T. K. parodymais, užfiksuotais ikiteisminiame tyrime papildomos liudytojo apklausos metu.

Prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik D. D. ir G. S. atsakingi dėl V. K. nužudymo, nes tik jų veiksmais buvo padaryta sužalojimų galvoje ir krūtinėje nukentėjusiajam visuma, nuo kurios V. K. mirė. Apeliantės nuomone, šios teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių viseto, nes pagal aukščiau išdėstytas aplinkybes, vadovaujantis liudytojų V. D. , M. K. , T. K. , G. M. , A. K. , A. D. , R. B. , L. D. parodymais, taip pat nuteistųjų D. D. , G. S. , išteisintųjų M. P. ir E. V. parodymais nustatyta, kad smurtą V. K. atžvilgiu vartojo tiek nuteistieji, tiek ir išteisintieji bei bendrais veiksmais padarė V. K. sužalojimus, nuo kurių visumos nukentėjusysis mirė. Prokurorė nurodo, kad teismas visiškai nesivadovavo teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 1068/07(02) 6 punktu, kuriame kategoriškai nurodoma, kad V. K. mirtis įvyko nuo visų nukentėjusiojo kūne konstatuotų sužalojimų visumos, o tai reiškia, kad ir kaltinamojo E. V. du spyriai į sėdmenis yra priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis - V. K. mirtimi. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką nužudymų bylose, nustačius, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Be to, net ir darydamas išvadą, kad V. K. mirė tik nuo galvos ir krūtinės sužalojimų visumos, teismas turėjo įvertinti ir M. P. ir E. V. veiksmus bei šių veiksmų priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis, nes, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai ir nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, o pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Atitinkamai kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis kėsinimosi į jo gyvybę metu. Prokurorė nurodo, kad šiuo atveju nustatyta, kad visi keturi kaltinamieji naudojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, nusikaltimas buvo padarytas vėlų vakarą, jau sutemus, V. K. buvo mušamas ir spardomas ilgą laiką, darant pertraukas tarp mušimu, buvo suduota mažiausiai 23 smūgiai, nukentėjusysis visiškai nesipriešino smurtui. Be to, apeliantė pažymi, jog byloje įrodyta, kad visi keturi kaltinamieji matė vienas kito intensyvius ir pavojingus gyvybei smurtinius veiksmus (stiprius smūgius į krūtinę, šokinėjimą ant galvos, spyrius į galvą ir šonus) bei jiems pritarė. Tą patvirtina kaltinamojo E. V. parodymai, kad jis spyrė nukentėjusiajam į sėdmenis, norėdamas pažiūrėti, ar šis dar gyvas, o tokie išteisintojo parodymai puikiai atskleidžia kaltininko psichinį santykį su jo daroma veika, ir parodo, kad kaltinamasis suvokė kitų asmenų smurto intensyvumą, kad V. K. nuo tokių sužalojimų gali mirti. Būtent tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas spręsdamas tokio pobūdžio bylas ir tai rodo priimtos nutarys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31/2006, 2K-281/2007, 2K~49/2007, Nr. 2K-423/2006). Antai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-423/2006 nurodyta, kad jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie tyčią nužudyti arba apie neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Vadovaujantis bylos duomenimis, prokurorės nuomone, konkrečiu atveju darytina išvada, kad visi kaltinamieji, suduodami smūgius rankomis ir kojomis V. K. į įvairias kūno vietas, matydami vieni kitų atliekamus intensyvius smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, neabejotinai suprato, kad savo veikomis kėsinasi į V. K. gyvybę, ir nors nenorėjo jos atimti, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, todėl D. D. , G. S., M. P. ir E. V. bendrais veiksmais nužudė V. K. veikdami netiesiogine tyčia, o tokiais atvejais kaltinamųjų veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal atsiradusias pasekmes.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, prokurorės nuomone, darytina išvada, kad Kauno apygardos teismo 2008-12-16 nuosprendyje padarytos išvados, nulėmusios E. V. ir M. P. išteisinimą, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių viseto, dėl ko buvo pritaikytas netinkamas baudžiamasis įstatymas, todėl prašo Kauno apygardos teismo 2008-12-16 nuosprendį dalyje dėl E. V. ir M. P. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

1. E. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p., ir skirti jam 7 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant nepilnamečių pataisos namuose iki kol sulauks 18 metų bei pataisos namuose;

2. M. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p., ir skirti jam 7 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose;

Žemesnės instancijos teismas

3. pakeisti Kauno apygardos teismo 2008-12-16 nuosprendį dalyje, kurioje nukentėjusiosios J. K. ir nukentėjusiosios G. K. civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos padarymo priteisti solidariai iš D. D. ir G. S. bei priteisti: solidariai iš D. D. , G. S. , M. P. ir E. V. : a) nukentėjusiajai J. K. šešis tūkstančius šešis šimtus (6600 Lt) litų turtinei ir penkiasdešimt tūkstančių (50 000 Lt) litų neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai G. K. dvidešimt penkis tūkstančius (25 000 Lt) litų neturtinei žalai atlyginti. E. V. neturint piniginių lėšų ir turto, minėto dydžio civilinius ieškinius priteisti iš įstatyminio atstovo R. V. ir išieškojimą vykdyti iki E. V. sulauks 18 metų. D. D. neturint piniginių lėšų ir turto, minėto dydžio civilinius ieškinius priteisti solidariai iš įstatyminių atstovų Z. D. ir V. D. ir išieškojimą vykdyti iki D. D. sulauks 18 metų.

Šalies argumentai

Atsikirtimu į prokurorės apeliacinį skundą išteisintasis M. P. nesutinka su prokurorės apeliaciniu skundu dėl jo pripažinimo kaltu pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. ir nurodo, kad jis nukentėjusiojo nemušė, o tik bandė jį pakelti ir tai patvirtino liudytojai M. K. , G. M. , R. B. , D. A. , o E. V. pats pripažino, jog ikiteisminio tyrimo metu M. P. apkalbėjo po pokalbio su D. D. . M. P. taip pat nurodo, kad jis tyčia nukentėjusiajam nespyrė net bandydamas jį pakelti, o jeigu ir būtų spyręs V. K. į užpakalį ar koją, tai šie smūgiai neturėtų priežastinio ryšio su nukentėjusiojo mirtimi. Be to, išteisintasis nurodo, kad išvadoje Nr. 11-2446(07), 11-2798(07) nustatyta, jog ant tirti pateiktų M. P. džinsinių kelnių ir batų, ant tirti pateiktų V. K. drabužių (bliuzono, sportinių kelnių, marškinių, kepurės, striukės) ir sportinių batų nėra vienodų (bendro grupinio priklausomumo) pašalinių mikrodalelių. M. P. pažymi, kad, priešingai nei nuteistųjų parodymai, jo parodymai yra nuoseklūs ir patvirtinti byloje esančiais įrodymais (liudytojų parodymais, eksperto išvadomis). Išteisintasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė liudytojo V. D. parodymus ir vadovavosi liudytojų D. A. , M. K. ir T. K. teisme duotais parodymais, nes liudytojo V. D. parodymai neatitinka objektyvių įvykio aplinkybių, o V. D. pats pripažino, kad buvo tamsu ir jis negali paaiškinti, kokius veiksmus atliko M. P. , galėjo ten būti ir kiti. Tuo tarpu liudytojų D. A. , M. K. ir T. K. parodymais teismas pagrįstai vadovavosi tiek, kiek jie atitiko kitus byloje esančius įrodymus. Atitinkamai, prokurorės apeliacinio skundo argumentas, kad teismo nuosprendyje pateiktos išvados dėl V. K. mirtį sukėlusių sužalojimų ir juos padariusių asmenų neatitinka bylos aplinkybių, M. P. nuomone, dalyje dėl jo paties veiksmų negali jokių aplinkybių nei patvirtinti, nei paneigti, kadangi nukentėjusiojo V. K. jis nemušė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsikirtimu į prokurorės apeliacinį skundą išteisintasis M. P. prašo Kauno apygardos teismo 2008-12-16 nuosprendį dalyje dėl M. P. išteisinimo palikti galioti, o Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo G. S. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo D. D. atstovės pagal įstatymą Z. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Nuteistasis G. S. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o pats G. S. taip pat prašė tenkinti ir prokurorės apeliacinį skundą. Nuteistojo D. D. atstovė pagal įstatymą Z. D. ir jos sūnus nuteistasis D. D. bei jo gynėjas prašė atstovės pagal įstatymą Z. D. apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis M. P. ir jo gynėja prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Išteisintasis E. V. , jo gynėjas, o taip pat atstovas pagal įstatymą R. V. prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, o pats išteisintasis E. V. taip pat prašė atmesti ir nuteistojo G. S. bei nuteistojo D. D. atstovės pagal įstatymą Z. D. apeliacinius skundus. Nukentėjusioji J. K. visus apeliacinius skundus paliko spręsti teismo nuožiūra, tačiau nukentėjusiosios atstovas prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, o kitus apeliacinius skundus – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. S. ir Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliaciniai skundai atmetami, nuteistojo D. D. atstovės pagal įstatymą Z. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau netinkamai kvalifikavo nuteistųjų D. D. ir G. S. nusikalstamą veiką bei tokiu būdu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, Kauno apygardos teismas 2008-12-16 nuosprendžiu netinkamai išsprendė nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. K. civilinį ieškinį dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Nuteistojo D. D. atstovė pagal įstatymą Z. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad jos sūnaus kaltė negali būti grindžiama prielaidomis, o liudytojų G. M. , A. D. , R. B. , D. A. , T. K. ir M. K. parodymai neįrodo nuteistojo D. D. kaltės nužudžius V. K. . Tuo tarpu išteisintųjų M. P. ir E. V. parodymai, apeliantės nuomone, yra prieštaringi ir neatitinkantys liudytojų parodymų. Visgi, visų pirma. pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva ir būtent teismas sprendžia apie įrodymų pakankamumą asmens kaltei įvykdant inkriminuojamą nusikalstamą veiką pagrįsti. Iš kitos pusės, vertinant byloje apklaustų asmenų parodymus, pažymėtina, kad daugumos asmenų, kurie parodė apie bylai reikšmingas įvykio aplinkybes, parodymai skiriasi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama nuteistųjų, išteisintųjų ir liudytojų parodymus, atsižvelgia į tai, kiek jie patvirtina vieni kitus ir bylai reikšmingas aplinkybes. Pats nuteistasis D. D. teisme parodė, kad nukentėjusiajam spyrė 2 – 3 kartus į kaklą ir peties sritį. Tokiu būdu nuteistasis neneigia vartojęs smurtą V. K. atžvilgiu, tačiau pažymėtina, kad nors nuteistojo D. D. atstovė apeliaciniame skunde nurodė, kad D. D. visas įvykio aplinkybes tiksliai paaiškino jau ikiteisminio tyrimo metu, tačiau, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios įtariamojo apklausos metu (T. 3, b. l. 53 – 54) D. D. iš viso neparodė apie jokį savo vartotą smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, o papildomos apklausos metu pripažino įspyręs nukentėjusiajam vos vieną kartą kažkur į šoną (T. 3, b. l. 55), ko įtariamojo parodymų patikrinimo metu vėlgi nepatvirtino (T. 3, b. l. 56 – 57), o 2008-04-15 vykusios įtariamojo apklausos metu jau parodė du kartus įspyręs nukentėjusiajam į kaklą ir galvą (T. 3, b. l. 59). Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, D. D. parodymai dėl jo vaidmens įvykdant nusikaltimą, vertintini kritiškai kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl jais, kaip jau minėta, vadovaujamasi tik tiek, kad D. D. neneigia vartojęs smurtą V. K. atžvilgiu. Atitinkamai nuteistasis G. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu (T. 2, b. l. 38 – 39, 143 – 144), tiek teisme, nors ir negalėjo tiksliai nurodyti D. D. nukentėjusiajam suduotų smūgių lokalizacijos, tačiau parodė, kad D. D. sudavė V. K. ne 2 – 3 smūgius, o eilę smūgių, o taip pat buvo užšokęs gulinčiam nukentėjusiajam ant krūtinės ir trypdamas perbėgo per nukentėjusįjį. Tiesa, nuteistasis G. S. , duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme siekė sumenkinti savo paties vaidmenį įvykdant inkriminuojamą nusikaltimą, tačiau netikėti jo parodymais dėl D. D. vaidmens teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes tai patvirtino tiek išteisintieji E. V. ir M. P. , tiek liudytojas M. K. . Antai išteisintasis E. V. taip pat parodė, kad D. D. sudavė daug smūgių gulinčiam nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas nuo krūtinės iki galvos. Be to, apie kur kas daugiau negu nurodė pats nuteistasis D. D. , pastarojo suduotų smūgių nukentėjusiajam į galvą, šoną, šokinėjimą ant galvos, parodė ir išteisintasis M. P. , kurio parodymus dar ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytojas M. K. (parodė apie daug smūgių nukentėjusiajam į galvą, o taip pat spyrius į krūtinę, šokinėjimą ant galvos). Be to, nors liudytojai G. M. , A. D. ir R. B. tiesiogiai D. D. smurto veiksmų prieš nukentėjusįjį V. K. nematė, tačiau jų parodymai svarbūs tuo, kad patvirtina anksčiau minėtų asmenų (G. S. , E. V. , M. P. , M. K. ) parodymus apie D. D. vartotą smurtą V. K. atžvilgiu. Atitinkamai apie D. D. vartotą smurtą prieš nukentėjusįjį parodė ir T. K. . Be to, apie tai, kad D. D. sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą, o taip pat kad nuteistasis užšoko gulinčiam V. K. ant galvos, dar ikiteisminio tyrimo metu parodė ir V. D. (T. 1, b. l. 188 – 189, 195 – 198), kuris teisme šiuos parodymus patvirtino ir kuriais dalyje dėl D. D. vartoto smurto teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, nes tai patvirtina aukščiau išdėstyti įrodymai. Tokiu būdu, atsižvelgiant į visus aukščiau išdėstytus įrodymus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, abejoti nuteistojo D. D. pažįstamų G. S. , E. V. , V. D. , o taip pat ir kitų anksčiau nuteistajam nežinomų asmenų (M. P. , M. K. ) parodymais, patvirtinančiais, jog D. D. buvo aktyvus smurto prieš V. K. naudojimo dalyvis ir sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvos ir krūtinės sritį, nėra jokio pagrindo, o atsižvelgiant į tai, kad sužalojimai galvoje ir krūtinės dešinėje pusėje turėjo lemiamos įtakos V. K. mirčiai (T. 1, b. l. 28 – 34; eksperto Ą. S. apklausa apeliacinės instancijos teisme), D. D. dėl tyčinio V. K. nužudymo dėl chuliganiškų paskatų pripažintas kaltu ir nuteistas visiškai pagrįstai, esant pakankamai jo dalyvavimą ir kaltę patvirtinančių įrodymų. Tuo tarpu liudytojo D. A. parodymai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nepripažintini įrodymu, nes pats liudytojas pripažino, jog įvykio gerai nepamena, o apie jokius konkrečius jo paties matytus nuteistųjų ar išteisintųjų smurto veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu taip pat neparodė.

Apeliaciniu skundu nuteistojo D. D. atstovė mano, kad jos sūnaus D. D. veika netinkamai kvalifikuota, nes jokios tyčios bei susitarimo nužudyti nebuvo, o nuteistasis, atsižvelgiant į jo amžių (nusikalstamos veikos įvykdymo metu buvo 14 metų amžiaus), o taip pat socialinę brandą galėjo suvokti tik tai, kad kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai, tačiau ne gyvybei. Visgi išankstinio susitarimo nebuvimas nėra pagrindas nepripažinti nusikaltimo įvykdyto veikiant bendrininkų grupe, nes nuteistųjų suvokimą bendrai darant nusikaltimą bei pritarimą bendrai veikai, kaip teisingai pažymėjo Kauno apygardos teismas 2008-12-16 nuosprendyje, rodo pačių nuteistųjų D. D. ir G. S. veiksmai (abu nuteistieji matė vienas kito smurtinius veiksmus V. K. atžvilgiu, tačiau pastarojo negynė, o priešingai, taip pat vartojo smurtą). Tiesa, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad Kauno apygardos teismas 2008-12-16 nuosprendžiu, klaidingai nustatė tyčios rūšį, nes LR BK 129 str. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, priešingai nei tai darė pirmosios instancijos teismas, tiesioginei tyčiai konstatuoti būtina nustatyti ne LR BK 15 str. 2 d. 1 p., o LR BK 15 str. 2 d. 2 p. numatytus tyčios požymius. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, nors nukentėjusiajam suduota pakankamai daug smūgių (sužalojimai padaryti suduodant ne mažiau 23 smūgius), tačiau atsižvelgiant į pačių nuteistųjų, išteisintųjų ir liudytojų parodymus, konstatuoti, jog smurtas buvo vartojamas ne tik tikslu sutrikdyti sveikatą, bet ir galbūt atimti gyvybę nukentėjusiajam (tiesiogine neapibrėžta tyčia), nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, iš bylos aplinkybių aišku, kad D. D. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo nukreipti siekiant parodyti prieš pažįstamus ir nepažįstamus asmenis savo tariamą stiprybę vartojant smurtą prieš visiškai nesipriešinantį kelis kartus vyresnį neblaivų asmenį, tačiau teigti, kad nuteistasis D. D. ne tik numatė gyvybės atėmimo nukentėjusiajam galimybę, tačiau ir to siekė (jį tenkino ir tokios pasekmės), teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo. Iš kitos pusės, nors D. D. įvykio metu buvo vos keturiolikos metų amžiaus, tačiau jokių duomenų, keliančių abejonių nuteistojo psichine būkle įvykio metu, byloje nėra, o atsižvelgiant į paties nusikaltimo smurtinį pobūdį bei pavojingumą, LR BK 13 str. 2 d. nurodyta, kad už LR BK 129 str. numatytą nusikalstamą veiką atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo padarymo buvo suėję keturiolika metų. Atitinkamai, nors, kaip jau minėta, nuteistasis D. D. nesiekė atimti gyvybės V. K. , tačiau suduodamas daugybinius smūgius rankomis ir kojomis nesipriešinančiam nukentėjusiajam į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas, šokdamas gulinčiam nukentėjusiajam ant galvos ir krūtinės (nors ir būdamas pakankamai lengvas) neabejotinai suprato keliantis pavojų ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei, numatė gyvybės atėmimo galimybę ir, nors to ir nesiekė, tačiau palikdamas gulintį sumuštą nukentėjusįjį ir nesiimdamas nieko, kad nekiltų žalingi padariniai, sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti. Tokiu būdu, būdu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuteistasis D. D. , veikdamas kartu su G. S. , nužudė V. K. veikdami netiesiogine tyčia. Atitinkamai kvalifikuoti D. D. veikos kaip įvykdytos dėl neatsargumo (LR BK 132 str. 1 d.) nėra jokio pagrindo.

Nuteistasis G. S. apeliaciniu skundu irgi nesutinka su Kauno apygardos teismo 2008-12-16 nuosprendžiu ir nurodo, kad jo dalyvavimas įvykdant inkriminuotą nusikalstamą veiką neįrodytas, o teismo išvados dėl G. S. kaltės ir veikos įrodytumo neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas nurodo, kad teismas išvadas nuteistojo atžvilgiu pagrindė prielaidomis, prieštaringais liudytojų parodymais ir visiškai ignoravo jo paties bei nuteistojo D. D. parodymus. G. S. pažymi, kad teismas jo kaltę pagrindė liudytojų M. K. , T. K. , G. M. , R. B. , D. A. ir A. D. parodymais, tačiau šiuos parodymus teismas iškraipė. Tokiu būdu apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kuris, kaip jau minėta, yra išimtinė teismo prerogatyva. Visgi, visų pirma, pažymėtina, kad nors teismas nuosprendyje išdėstė kai kurių liudytojų (pvz. M. K. ) parodymus tiek teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau jokių nuosprendyje išdėstytų liudytojų prieštaravimų su jų tikraisiais parodymais, duotais apklausų metų, nėra. Tuo tarpu tai, kad G. S. sudavė nukentėjusiajam V. K. daugiau nei vieną smūgį į galvą ir spyrė daugiau nei vieną kartą į krūtinės sritį, yra teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies išvada, kurią teismas padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą. Be to, nors apeliantas ginčija minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą dėl smūgių į galvos ir krūtinės sritį sudavimo, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, ją visiškai patvirtina byloje esantys įrodymai. Pats nuteistasis G. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino, kad sudavė du smūgius nukentėjusiajam į petį bei nugaros sritį ir, priešingai nei nurodo apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad nuo jo suduotų smūgių V. K. nukrito (T. 2, b. l. 138 – 139; 146). Taigi G. S. neneigia vartojęs smurtą V. K. atžvilgiu, tačiau, apelianto nuomone, jo veiksmai negali būti vertinami kaip dalyvavimas atimant gyvybę. Visgi nuteistojo G. S. , kaip tiesiogiai bylos baigtimi suinteresuoto asmens parodymais, teisėjų kolegijos įsitikinimu, vadovautinasi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Atitinkamai, nors nuteistasis G. S. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nuteistojo D. D. parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tačiau pažymėtina, kad D. D. jau pirmosios jo kaip įtariamojo apklausos metu nurodė, kad G. S. pats pirmas spyrė V. K. į galvą, o nuo smūgio nukentėjusysis nukrito (T. 3, b. l. 53 – 54). Be to, įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistasis D. D. parodė ne tik apie minėtą D. D. smūgį į galvą, tačiau ir apie kitus daugybinius G. S. smūgius į galvą gulinčiam nukentėjusiajam (T. 3, b. l. 56 – 57), o šiuos parodymus nuteistasis D. D. patvirtino ir vėlesnės apklausos ikiteisminio tyrimo metu (T. 3, b. l. 59). Tokiu būdu, priešingai nei nurodo apeliantas, nuteistojo D. D. parodymai ne paneigia, o tik patvirtina G. S. dalyvavimą padarant lemiamos įtakos nukentėjusiojo mirčiai turėjusius sužalojimus galvos srityje (T. 1, b. l. 28 – 34). Tiesa, nuteistasis D. D. visų jo apklausų metu siekė sumenkinti savo paties vaidmenį, tačiau atsižvelgiant į tai, kad D. D. minėtų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų iš esmės neneigė ir apklausos pirmosios instancijos teisme metu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nesivadovauti minėtais G. S. draugo D. D. parodymais dalyje dėl G. S. suduotų smūgių nukentėjusiajam ir jų lokalizacijos apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, nes juos šiuo atžvilgiu patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Antai liudytojas M. K. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (parodymus patvirtino ir apklausos pirmosios instancijos teisme metu) parodė, kad priėjęs prie D. D. sumušto gulinčio nukentėjusiojo, G. S. spyrė vieną kartą V. K. į galvą (T. 1, b. l. 172 – 174). Be to, apie G. S. smūgius V. K. koja į galvą tiek ikiteisminio tyrimo metu (T. 3, b. l. 10 – 12), tiek teisme parodė ir išteisintasis E. V. , kurio parodymus apie G. S. vartotą smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu tiek ikiteisminio tyrimo metu (T. 2, b. l. 95 – 96; 101 – 102), tiek teisme patvirtino ir išteisintasis M. P. . Be to, nuteistojo D. D. , išteisintųjų E. V. , M. P. , liudytojo M. K. parodymus apie tai, kad G. S. spardė į įvairias kūno vietas (galvą, krūtinę, šonus ir kitur), dar ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir V. D. (T. 1, b. l. 188 – 189; 196 – 198), kuris šiuos parodymus patvirtino ir apklausos pirmosios instancijos teisme metu, todėl, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus įrodymus, pagrindžiančius tai, jog įvykio metu G. S. sudavė smūgius V. K. ne tik į šoną, bet ir į galvą bei kitas kūno vietas, abejoti V. D. parodymais apie G. S. vaidmenį suduodant smūgius į galvą ir krūtinės sritį, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tokiu būdu, nors apeliantas iš dalies teisus, kad liudytojai G. M. , R. B. , D. A. ir A. D. iš esmės neparodė apie jokius G. S. veiksmus, kuriuos galima būtų vertinti kaip įrodančius nuteistojo G. S. dalyvavimą atimant gyvybę V. K. , tačiau tai sąlygojo jų buvimo vieta įvykio metu, o D. A. atveju – taip pat ir išgerto alkoholio kiekis. Iš kitos pusės, minėtų liudytojų G. M. , R. B. , A. D. parodymai visiškai neprieštarauja anksčiau minėtiems nuteistojo D. D. , išteisintųjų E. V. , M. P. , liudytojų M. K. , V. D. parodymams dalyje dėl G. S. nukentėjusiajam V. K. suduotų smūgių į galvą ir kitas kūno dalis. Tuo tarpu T. K. parodymai, kurie ikiteisminio tyrimo metu bei teisme yra prieštaringi, iš viso nepripažintini nuteistojo G. S. kaltę pagrindžiančiais įrodymais, nes nei patvirtina, nei paneigia reikšmės nuteistojo G. S. baudžiamajai atsakomybei turinčias aplinkybes. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, vieni kitus dalyje dėl G. S. vartoto smurto V. K. atžvilgiu ir nuteistojo smūgių nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas, patvirtinantys nuteistojo D. D. , išteisintųjų E. V. , M. P. , liudytojų M. K. , V. D. parodymai yra pakankami konstatuoti, kad G. S. , veikdamas iš kartu su D. D. (pritardami vienas kito veiksmams ir kartu smurtaudami), sudavė smūgius nukentėjusiajam V. K. į galvą ir kitas kūno vietas (kartu tai paneigia paties G. S. parodymus, kad jis tik nestipriai sudavė V. K. į šoną ir nugarą), o atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysiojo mirčiai esminės įtakos turėjo būtent sužalojimai galvoje ir dešinėje krūtinės pusėje (specialisto išvada Nr. M 1068/07(02); eksperto Ą. S. apklausa apeliacinės instancijos teisme), G. S. kaltu dėl V. K. nužudymo pripažintas visiškai pagrįstai. Tiesa, apeliantas nurodo, kad jo kaltė nėra įrodyta, o atsakomybė be kaltės negalima. Tačiau atsižvelgiant į visus aukščiau išdėstytus įrodymus, teisėjų kolegijai nekelia jokių abejonių, kad smūgius koja nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas sudavė G. S. , o sužalojimų nukentėjusiojo galvoje visuma turėjo tiesioginės įtakos V. K. mirčiai (T. 1, b. l. 28 – 34), todėl tarp nuteistojo G. S. veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Be to, nors byloje esantys įrodymai ir nepatvirtina, kad G. S. siekė V. K. mirties, tačiau smūgiuodamas koja gulinčiam ir galimybės apsiginti neturinčiam nukentėjusiajam koja į galvą, o taip pat matydamas D. D. , suduodamus smūgius, jų intensyvumą bei tam pritardamas (pats kartu toliau vartodamas smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu), nuteistasis G. S. suprato keliantis pavojų nukentėjusiojo sveikatai ar net gyvybei, numatė, kad savo bendrais su nuteistuoju D. D. veiksmais gali atimti gyvybę V. K. ir, nors to ir nesiekė, tačiau nesiimdamas nieko, kad žalingi padariniai neatsirastų, sąmoningai leido jiems kilti, t. y. veikdamas netiesiogine tyčia (LR BK 15 str. 3 d.) atėmė gyvybę V. K. ir dėl to pagrįstai nuteistas už tyčinį V. K. nužudymą.

Kauno apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su Kauno apygardos teismo 2008-12-16 nuosprendžiu dalyje dėl E. V. ir M. P. išteisinimo už V. K. nužudymą ir nurodo, kad iš byloje esančių įrodymų aišku, jog E. V. irgi spyrė nukentėjusiajam į sėdmenis, o taip pat pora kartų V. K. į šoną sudavė ir M. P. . Tokiu būdu, prokurorės nuomone, atsižvelgiant į tai, kad V. K. mirė nuo visų patirtų sužalojimų visumos, E. V. ir M. P. taip pat turi atsakyti už V. K. nužudymą. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, E. V. ir M. P. iš kaltinimo nužudžius V. K. dėl chuliganiškų paskatų išteisinti visiškai pagrįstai, neįrodžius jų dalyvavimo įvykdant inkriminuotą nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Apeliaciniu skundu prokurorė ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad V. K. mirtis įvyko nuo galvos ir krūtinės sužalojimų visumos ir cituoja specialisto išvados Nr. M 1068/07(02) 6 punkte nurodytą išvadą, kurios pabaigoje nurodyta, jog mirtis įvyko nuo visų konstatuotų sužalojimų visumos. Atitinkamai, apeliantės įsitikinimu, už V. K. nužudymą privalo atsakyti tiek D. D. ir G. S. , tiek E. V. ir M. P. . Tačiau pažymėtina, kad specialisto išvada kaip ir rašytiniai dokumentai, liudytojų parodymai ir kita bylos medžiaga, yra duomenys, kurie vertinami LR BPK 20 str. numatyta tvarka. Žinoma, teismas neturi specialių žinių kritikuoti byloje pateiktų specialisto išvadų, tačiau vertinant specialisto išvadą pažymėtina, jog atskirų specialisto išvados teiginių negalima suabsoliutinti, o juos vertinant būtina atsižvelgti ir į kitus specialistų ar ekspertų argumentus pateikiant galutinę išvadą. Be to, LR BPK 87 str. 1 d. ir 89 str. 5 d. numatytos galimybės teismui atliekant įrodymų tyrimą, apklausti specialistus ir/ar ekspertus. Tokiu būdu, nors teismas neturi specialių medicininių žinių spręsti apie atskirų trauminių poveikių ir sužalojimų įtaką asmens gyvybei, tačiau tai netrukdo vertinti aiškiai ir suprantamai išreikštus specialistų ir/ar ekspertų teiginius, atsižvelgiant į jų pačių ar kitų specialistų / ekspertų pateiktus argumentus. Atitinkamai, nors specialisto išvados Nr. M 1068/07(02) (T. 1, b. l. 28 – 34) 6 punkto paskutinis teiginys yra tai, jog V. K. mirtis įvyko nuo visų jam konstatuotų sužalojimų (sužalojimai padaryti ne tik galvos ir krūtinės srityse, tačiau ir rankoje, sėdmenyje ir kt.) visumos, tačiau minėtos specialisto išvados 5 ir 6 punktuose konstatuota, jog nukentėjusiojo mirtis iš esmės įvyko nuo sužalojimų galvoje visumos, o taip pat nuo sužalojimų dešinėje krūtinės pusėje. Tai, kad tarp galvos ir krūtinės sužalojimų, įvardintų specialisto išvadoje Nr. M 1068/07(02) sunkiais sveikatos sutrikdymais (galvoje ir dešinėje krūtinės pusėje) buvo tiesioginis priežastinis ryšys, ekspertas Ą. S. patvirtino ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Be to, teisme apklaustas ekspertas taip pat papildė, jog mirties priežastis buvo galvos ir abipusiai krūtinės sužalojimai, t. y. galvos ir krūtinės sužalojimų visuma. Visgi sprendžiant kitų sužalojimų (dešinėje rankoje, nugaroje, juosmenyje, kairiame sėdmenyje), kurie tiek visumoje, tiek atskirai paėmus atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo kriterijus, įtaką V. K. mirčiai pažymėtina, jog pats ekspertas pripažino, jog šie sužalojimai lemiamos įtakos nukentėjusiojo mirčiai neturėjo, o tiesiog apsunkino bendrą sveikatos būklę ir pagreitino mirtį (tai konstatuota ir specialisto išvados Nr. M 1068/07(02) 6 punkte). Tokiu būdu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra jokių abejonių, kad V. K. mirčiai būtent tuo laiku, kada ji faktiškai ir įvyko (specialisto išvados Nr. M 1068/07(02) išvadų 2 punktas) turėjo įtakos visų nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų visuma, nes visi sužalojimai apsunkino bendrą nukentėjusiojo sveikatos būklę. Tačiau, iš kitos pusės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, konkrečiu atveju mirties laikas negali turėti įtakos sprendžiant baudžiamosios atsakomybės už V. K. nužudymą klausimus, nes atsižvelgiant į bylos aplinkybes (sumuštas nukentėjusysis naktį buvo tiesiog paliktas gulėti lauke), nukentėjusysis bet kokiu atveju būtų miręs nuo patirtų sužalojimų galvos ir krūtinės srityse visumos, tarp kurios ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, Kauno apygardos teismas 2008-12-16 nuosprendyje visiškai pagrįstai konstatavo, kad V. K. mirtis įvyko nuo sužalojimų galvos ir krūtinės srityje visumos. Tiesa, apeliaciniame skunde prokurorė, motyvuodama teismų praktika nužudymų bylose, nurodo, kad net ir konstatavus, jog V. K. mirė nuo sužalojimų galvos ir krūtinės srityje visumos, tačiau nustačius, kad visi asmenys smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo siekdami jį nužudyti (tiesioginė apibrėžta tyčia) arba veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia (siekė sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą arba nužudyti), visi smurtą vartoję asmenys privalo atsakyti už pasekmes, nepriklausomai nuo to, nuo kurio iš bendrininkų suduotų smūgių įvyko nukentėjusiojo mirtis. Visgi, nors pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas bausmių D. D. bei G. S. skyrimą, ir nurodė, kad G. S. ir D. D. nusikaltimą įvykdė veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia, tačiau, kaip jau anksčiau minėta, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad D. D. ir G. S. veikė netiesiogine tyčia. Be to, pažymėtina ir tai, kad, nors apeliaciniame skunde prokurorė teigia, jog E. V. bei M. P. turėtų būti nuteisti dėl V. K. nužudymo nustačius, kad visi bendrininkai veikė tiesiogine apibrėžta arba neapibrėžta tyčia nužudyti, tačiau pati prokurorė nurodo, kad, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, darytina išvada, jog D. D. , G. S. , M. P. ir E. V. nužudė V. K. veikdami netiesiogine tyčia. Atitinkamai veikiant netiesiogine tyčia bei nustačius, kad ne visų iš smurtą naudojusių asmenų veiksmai turėjo įtakos nukentėjusiojo mirties faktui (nepriklausomai nuo laiko), tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.

Vertinant E. V. faktiškai atliktus veiksmus bei jų įtaką nukentėjusiojo mirčiai, o taip pat E. V. tyčios kryptingumą, privalo būti įvertinti byloje esantys duomenys. Visgi, visų pirma, pažymėtina, jog tik nuteistieji G. S. , D. D. , liudytojas V. D. ir pats išteisintasis E. V. parodė apie E. V. fizinį poveikį nukentėjusiajam, todėl sprendžiant apie E. V. vaidmenį vartojant smurtą V. K. atžvilgiu vertintini būtent minėtų asmenų parodymai atsižvelgiant į specialisto išvadoje Nr. M 1068/07(02) konstatuotus sužalojimus. Tačiau, kaip teisingai apeliaciniame skunde pažymėjo ir prokurorė, prieštaringi nuteistųjų parodymai vertintini kritiškai ir jais vadovautinasi tiek, kiek jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus. G. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu (T. 2, b. l. 138 – 139, 140, 143 – 144), tiek teisme tvirtino, kad būtent E. V. buvo smurto prieš V. K. vartojimo iniciatorius, kad būtent E. V. pirmas sudavė nukentėjusiajam į galvą, o vėliau kartu su D. D. sudavė dar daug smūgių kojomis į įvairias kūno vietas. Visgi pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme G. S. savo vaidmens atimant gyvybę V. K. iš esmės iš viso nepripažino ir parodė vos apie du nestiprius smūgius nukentėjusiajam į petį ir nugarą, nors byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad G. S. sudavė nukentėjusiajam daugybę smūgių į galvą ir kitas kūno vietas. Be to, nors G. S. parodė, kad pirmas nukentėjusiajam į galvą sudavė E. V. , o vėliau pastarasis vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu kartu su D. D. , tačiau pats nuteistasis D. D. teisme parodė, kad pirmas nukentėjusiajam įspyrė būtent G. S. , o D. D. apskritai nematė, kad E. V. suduotų smūgius V. K. , o tik taip galvoja. Tokiu būdu nuteistojo G. S. parodymai dėl E. V. smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu vertinami kritiškai, o nuteistojo D. D. parodymai apie jo manymą, jog smurtavo ir E. V. , vertinami ne kaip patvirtinantys, o kaip paneigiantys nuteistojo G. S. parodymus (jeigu E. V. iš tikrųjų būtų smurtavęs nukentėjusiojo atžvilgiu kartu su nuteistuoju D. D. , pastarasis neabejotinai būtų tai pats tiesiogiai matęs). Liudytojas V. D. ikiteisminio tyrimo metu (T. 1, b. l. 188 – 189) parodė, kad liudytojui atitraukiant nuteistąjį D. D. nuo gulinčio V. K. , prie pastarojo pribėgo E. V. ir spyrė du kartus į užpakalį. Tačiau apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (T. 1, 195 – 198) liudytojas V. D. parodė, jog anksčiau minėtomis aplinkybėmis E. V. gulinčiam nukentėjusiajam įspyrė vieną kartą į užpakalį (T. 1, b. l. 195 – 198), o tai liudytojas patvirtino ir apklaustas pirmosios instancijos teisme. Be to, vieną smūgį nukentėjusiajam į užpakalį pripažino ir pats išteisintasis E. V. , o tai patvirtina ir specialisto išvada Nr. M 1068/07(02) (nustatyta viena kraujosruva kairiame sėdmenyje). Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus įrodymus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neabejotinai nustatyta, kad E. V. sudavė gulinčiam nukentėjusiajam vieną kartą koja į sėdmenis. Iš esmės jokių kitų E. V. smūgių nukentėjusiajam apeliaciniame skunde nenurodo ir prokurorė, tačiau, jos nuomone, esant specialisto išvadai, jog V. K. mirė nuo visų konstatuotų sužalojimų visumos, už nužudymą privalo atsakyti visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Visgi, įvertinus specialisto išvados Nr. M 1068/07(02) argumentus bei specialisto išvadą pateikusio eksperto Ą. S. paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegijos įsitikinimu, visi kiti sužalojimai (ne galvos ir krūtinės srityse), kurie specialisto išvadoje tiek kiekvienas atskirai, tiek visi kartu įvertinti kaip atitinkantys nežymaus sveikatos sutrikdymo kriterijus, turėjo įtakos ne mirties faktui, o tik jos laikui. Be to, pažymėtina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes išteisintasis E. V. nukentėjusiajam padarė ne visus kūno sužalojimus, vertintus kiekvienas atskirai ir visumoje nežymiu sveikatos sutrikdymu, o tik jų dalį (vieną kūno sužalojimą). Taigi, atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, suabsoliutinti vieno E. V. smūgio (neturėjusio tiesioginės įtakos V. K. mirčiai) nukentėjusiajam į sėdmenis bei priskirti jį prie sužalojimų, nuo kurių nukentėjusysis mirė, visumos nėra jokio pagrindo. Atitinkamai, nors pats išteisintasis pripažino, jog spyrė V. K. norėdamas pažiūrėti, ar pastarasis dar kvėpuoja, kas aišku yra labai „savotiškas“ patikrinimo būdas, tačiau teigti, jog tokiu savo veiksmu nukentėjusysis siekė nužudyti V. K. (tiesioginė apibrėžta arba neapibrėžta tyčia), nėra jokio pagrindo. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, E. V. dėl V. K. nužudymo išteisintas visiškai pagrįstai, nesant pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo dalyvavimą įvykdant inkriminuotą nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, jog M. P. taip pat nepagrįstai išteisintas iš kaltinimo dėl V. K. nužudymo, ir nurodo, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Antai apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojo V. D. parodymus ir nepagrįstai vadovavosi liudytojų D. A. , M. K. ir T. K. duotais parodymais teisme, o siūlo vadovautis liudytojų V. D. , M. K. ir T. K. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, o M. K. – taip pat ir teisme. Nors Kauno apygardos teismas 2008-12-16 nuosprendyje vadovavosi liudytojo D. A. parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, liudytojo D. A. parodymai nei patvirtina nei paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (įvykio aplinkybių iš viso tiksliai neprisimena), todėl pripažinti jų įrodymais nėra pagrindo (LR BPK 20 str. 3 d.). Kaip išteisintojo M. P. dalyvavimo nužudant V. K. įrodymu prokurorė prašo vadovautis liudytojo T. K. parodymais, duotais papildomai apklausiant liudytoją ikiteisminio tyrimo metu (T. 1, b. l. 163 – 164), kuomet T. K. parodė, jog pribėgęs M. P. spyrė gulinčiam nukentėjusiajam du kartus į šoną, tačiau šie parodymai vertinami kritiškai ne tik dėl to, kad T. K. minėtų parodymų metu negalėjo atsakyti už melagingų parodymų davimą (buvo vos 14 metų amžiaus), o taip pat kad apklaustas pirmosios instancijos teisme šių parodymų (dėl M. P. suduotų smūgių gulinčiam nukentėjusiajam į šoną) nepatvirtino, tačiau ir todėl, kad apie jokius smurtinius M. P. veiksmus pirmosios apklausos metu liudytojas neparodė (T. 1, b. l. 161 – 162). Priešingai, liudytojas T. K. tiek pirmą kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad M. P. kėlė V. K. ir bandė jį pastatyti. Be to, teisme T. K. parodė, kad bandydamas pakelti V. K. , M. P. įrėmė keliu į sėdmenis, ką teisme dar prieš liudytojo apklausą buvo patvirtinęs ir pats išteisintasis M. P. . Tiesa, nors pats M. P. apklaustas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu ir parodė, kad vieną kartą spyrė vyrui į sėdmenis bei koją, kad atsikeltų (T. 2, b. l. 95 – 96), tačiau atsižvelgiant į paties išteisintojo, liudytojo T. K. parodymus teisme, taip pat tai, kad nustatyta tik viena kraujosruva nukentėjusiojo sėdmenyje (T. 1, b. l. 28 – 34), o nukentėjusiajam į sėdmenis, kaip jau minėta, sudavė E. V. , teismas neturi pagrindo abejoti, kad M. P. ne sudavė smūgius nukentėjusiajam, o tiesiog bandydamas pakelti V. K. , atliko jo atžvilgiu su fiziniu kontaktu susijusius veiksmus, nesukėlusius sveikatos sutrikdymo. Apeliantė pažymi, jog liudytojas M. K. teisme pats parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu viską prisiminė geriau (teisme liudytojas parodė nematęs, kad M. P. būtų sudavęs smūgius V. K. ), todėl prašo vadovautis liudytojo M. K. parodymais ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. K. apie jokius smurtinius M. P. veiksmus irgi neparodė, o tik patvirtino, jog bandydamas pakelti nukentėjusįjį, M. P. stūmė keliu į nukentėjusiojo sėdmenis, t. y. liudytojas M. K. parodė apie M. P. veiksmus, kuriuos pripažino pats išteisintasis, o taip pat patvirtino ir liudytojas T. K. , tačiau kurie, kaip jau anksčiau minėta, nesukėlė nukentėjusiajam jokio sveikatos sutrikdymo ir atitinkamai tarp minėtų M. P. veiksmų ir nukentėjusiojo mirties nėra jokio priežastinio ryšio. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, liudytojų T. K. ir M. K. parodymus vertinti kaip kaltinimą M. P. dėl dalyvavimo nužudant V. K. patvirtinančius įrodymus nėra pagrindo. Kaip M. P. dalyvavimą nužudant V. K. įrodymą prokurorė nurodo V. D. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, liudytojo V. D. parodymų objektyvumas kelia pagrįstų abejonių. Visų pirma, pirmosios instancijos teisme tiek liudytojas V. D. , tiek nuteistasis D. D. patvirtino, kad po įvykio iki apklausų buvo abu susitikę, o ikiteisminio tyrimo metu V. D. parodė, jog susitikimo metu D. D. pasakė, kad reikia teigti, jog iš jų kompanijos niekas nieko nedarė (T. 1, b. l. 188 – 189). Atitinkamai ikiteisminio tyrimo metu (T. 1, b. l. 188 - 189; 195 – 198) V. D. parodė apie ypač intensyvius M. P. smurtinius veiksmus (ne vieną ir ne du smūgius) nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas (galvą, krūtinę, šonus) tiek pirmame smurto prieš nukentėjusįjį naudojimo etape (kuomet G. S. sudavė smūgius nukentėjusiajam dėl neužkurto laužo), tiek mušant nukentėjusįjį antrą kartą (nukentėjusiajam mėginus pasišalinti, tačiau jį vėl užpuolus), nors pirmosios apklausos metu (T. 1, b. l. 186 – 187) negalėjo tiksliai įvardinti M. P. veiksmų mušant nukentėjusįjį antrą kartą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pagal liudytojo V. D. parodymus, M. P. smurtą V. K. atžvilgiu vartojo dalyvaujant tiek nuteistiesiems D. D. ir G. S. , tiek išteisintajam E. V. . Visgi atkreiptinas dėmesys, jog apie M. P. veiksmus tokiu intensyvumo mastu (daugybiniai smūgiai į galvą, krūtinę, šonus) nei ikiteisminio tyrimo metu (T. 3, b. l. 53 – 54, 56 – 57), nei teisme nepatvirtino nei pats nuteistasis D. D. , kuris parodė matęs tik du M. P. suduotus smūgius nukentėjusiajam į šoną (teisme parodė, kad jam taip atrodo, nors buvo tamsu ir konkrečiai nematė, o galbūt įspyrė vesdamas nukentėjusįjį namo). Tuo tarpu G. S. dar ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad M. P. dar sėdinčiam nukentėjusiajam spyrė pora kartų kažkur, tačiau po šių smūgių V. K. net nenukrito, o taip pat M. P. siekė apginti nukentėjusįjį (T. 2, b. l. 138 – 140). Be to, pažymėtina, kad E. V. (su kuriuo paties V. D. teigimu, jie nutarė neklausyti D. D. ir sakyti tiesą, nors, pasak E. V. , buvo prašoma „versti kaltę aleksotiniams“ (M. P. , G. S. )) ikiteisminio tyrimo metu apie M. P. veiksmus parodė tik tai, kad jis pakėlė V. K. , o vėliau gulinčiam nukentėjusiajam įspyrė vieną kartą į galvą (T. 3, b. l. 11 – 12), tačiau pastarąjį faktą teisme paneigė nurodydamas, jog to nematė. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apklaustas teisme net ir pats V. D. apklausos pradžioje teigė nematęs, kad M. P. muštų V. K. , vėliau, pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, parodė, jog M. P. mušė V. K. , bet negali pasakyti, į kurias kūno vietas, o taip pat įvykio metu buvo tamsu ir ten galėjo būti kiti asmenys. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, vadovautis prieštaringais ir jokiais kitais faktiniais duomenimis nepatvirtintais liudytojo V. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie intensyvius M. P. smurtinius veiksmus nukentėjusiojo V. K. atžvilgiu suduodant jam daugybinius smūgius į galvą, krūtinę ir šonus, nėra pagrindo. Tiesa, apeliantė atkreipia dėmesį, kad teisme apklausta ir V. D. motina L. D. , tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, L. D. parodymai, kad ikiteisminio tyrimo metu V. D. davė tokius parodymus, kurie ir yra užrašyti apklausos protokoluose, nepaneigia jo parodymų prieštaringumo. Atitinkamai nuteistųjų D. D. ir G. S. parodymai apie M. P. smūgių sudavimą nukentėjusiajam į šoną irgi nelaikytini bent iš dalies V. D. parodymus ir kartu M. P. dalyvavimą nužudant V. K. patvirtinančiais įrodymais, nes abu nuteistieji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios siekė sumenkinti savo vaidmenį vartojant smurtą V. K. atžvilgiu ir tuo pačiu mėgino versti prisiimti atsakomybę kitus asmenis. Tuo tarpu kitų įrodymų, patvirtinančių M. P. dalyvavimą nužudant V. K. dėl chuliganiškų paskatų byloje nėra, o specialisto išvada Nr. 11-2446(07), 11-2798(07) (T. 1, b. l. 39 – 47) tik patvirtina V. K. ir M. P. drabužių sąlytį, ko neneigia nei pats išteisintasis M. P. , o taip pat patvirtino ir liudytojai T. K. bei M. K. , tačiau tokie duomenys, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, negali būti laikomi pakankamais išteisintojo M. P. dalyvavimui nužudant V. K. dėl chuliganiškų paskatų nustatyti. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, Kauno apygardos teismo 2008-12-16 nuosprendžiu M. P. iš kaltinimo nužudžius V. K. dėl chuliganiškų paskatų išteisintas visiškai pagrįstai, neįrodžius, kad M. P. dalyvavo įvykdant jam inkriminuotą nusikaltimą.

Nuteistojo D. D. įstatyminė atstovė Z. D. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam D. D. , neatsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, o LR BK 91 str. 3 d. nurodyta, kad tais atvejais, kai laisvės atėmimo bausmė skiriama nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Atitinkamai vertinant nuteistajam D. D. paskirtos bausmės pagrįstumą, visų pirma, teisėjų kolegija privalo nustatyti, koks yra pusės minimalios bausmės dydis. Antai galiojančio LR BK 129 str. 2 d. sankcijoje numatyta minimali aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, ką konstatavo ir Kauno apygardos teismas 2008-12-16 nuosprendyje, o pusė minimalios bausmės tokiu atveju yra ketveri metai laisvės atėmimo. Tačiau pažymėtina, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes nusikaltimas įvykdytas nuo 2007-06-30 iki 2007-07-01, o tuo metu galiojusio LR BK 129 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) sankcijoje buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos (LR BK 3 str. 1 d.). Tuo tarpu 2007-06-28 įstatymu Nr. X-1233 (įsigaliojo nuo 2007-07-21) atsakomybė už LR BK 129 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką buvo sugriežtinta (numatyta laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė). Visgi įstatymas, griežtinantis bausmę, neturi grįžtamosios galios (LR BK 3 str. 3 d.), todėl kvalifikuodamas nuteistųjų D. D. ir G. S. įvykdytą nusikalstamą veiką, teismas privalėjo taikyti veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą (LR BK 3 str. 1, 3 d.), t. y. nuteistųjų veikas kvalifikuoti pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis tiek nuteistojo D. D. , tiek ir nuteistojo G. S. atžvilgiu keistinas. Atitinkamai pusė minimalios bausmės, numatytos LR BK 129 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) yra dveji su puse metų laisvės atėmimo (LR BK 91 str. 3 d.). Skirdama bausmę pagal LR BK 129 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad veikiant netiesiogine tyčia dėl visiškai menkavertės priežasties įvykdytas labai sunkus nusikaltimas, intensyviai vartojant smurtą prieš nesiginantį asmenį tiek rankomis, tiek kojomis suduodant daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas už patį nuteistąjį kelis kartus vyresniam asmeniui, kas rodo menkavertę nuteistojo vertybinę orientaciją Nusikaltimą D. D. įvykdė būdamas vos 14 metų amžiaus, todėl kaip asmenybė dar nėra visiškai socialiai subrendęs, tačiau konkrečiu atveju įvykdytas labai sunkus nusikaltimas gyvybei, o sprendžiant iš paties nuteistojo veiksmų (suduodant smūgius rankomis ir kojomis į galvą, užšokant gulinčiam nukentėjusiajam ant krūtinės ir pan.) įvykdant nusikaltimą, nėra jokio pagrindo abejoti, jog net ir būdamas 14 metų amžiaus nuteistasis suvokė keliantis pavojų ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei. Iš byloje esančių duomenų aišku, kad nuteistojo D. D. auklėjimu iš esmės rūpinasi viena motina, kas galėjo turėti įtakos nuteistojo asmenybės formavimuisi, tačiau tai negali būti asmens elgesio nužudant kitą asmenį pateisinimu. D. D. charakterizuojamas vos patenkinamai (T. 3, b. l. 90 – 91), o tai rodo, jog jo neatsakingas elgesys formavosi jau kurį laiką iki nusikalstamos veikos. D. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką įvykdė bendrininkų grupė (LR BK 60 str. 1 d. 1 p.), o veika įvykdyta esant apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.). Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, siekiant LR BK 41 ir 80 str. numatytų tikslų, nuteistajam D. D. skirtina žymiai mažesnė negu sankcijoje už LR BK 129 str. 2 d. 8 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė, kuri savo dydžiu visiškai prilygsta Kauno apygardos teismo 2008-12-16 nuosprendžiu D. D. paskirtai bausmei.

Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę G. S. pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) atsižvelgia į tai, kad netiesiogine tyčia įvykdytas labai sunkus nusikaltimas prieš nesigynusį ir jokio pavojaus nuteistajam nekėlusį už nuteistąjį daug vyresnį nukentėjusįjį, kas neabejotinai parodo menkavertę G. S. vertybinę orientaciją. Nuteistojo G. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką įvykdė bendrininkų grupė (LR BK 60 str. 1 d. 1 p.), o veika įvykdyta esant apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.). Nusikaltimą G. S. įvykdė būdamas 16 metų amžiaus ir, nors ne taip intensyviai kaip nuteistasis D. D. , aktyviai prisidėjo prie bendros nusikalstamos veikos atimant gyvybę V. K. (sudavė į galvą ir kitas kūno vietas apsiginti neįstengusiam neblaiviam nukentėjusiajam). G. S. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, gyvena tik su mama sunkiai finansiškai besiverčiančioje šeimoje, mokymosi įstaigoje ir darbe charakterizuojamas pakankamai gerai. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam G. S. skirtina žymiai mažesnė negu sankcijos už LR BK 129 str. 2 d. 8 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, o taip pat mažesnė už D. D. skiriamą laisvės atėmimo bausmę, bausmė, kuri savo dydžiu visiškai prilygsta Kauno apygardos teismo 2008-12-16 nuosprendžiu G. S. paskirtai bausmei.

Nuteistojo D. D. įstatyminė atstovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visiškai patenkino nukentėjusiosios J. K. civilinį ieškinį, nes, Z. D. nuomone, iš civilinio ieškinio sumos turėjo būti atimtos išlaidos, kurias nukentėjusioji patyrė pirkdama alkoholinius gėrimus, t. y. 232,40 Lt (T. 1, b. l. 141). Be jokios abejonės, nukentėjusioji J. K. turi teisę į patirtų laidojimo išlaidų atlyginimą, ko nieks ir neginčija. Tačiau LR CK 6.291 str. 1 d. pažymėta, kad atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos. Atitinkamai, nors alkoholinių gėrimų vartojimas laidotuvių metu ar keturių savaičių žmogaus mirties minėjimo metu kai kuriems žmonėms ir yra įprastas, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai nėra protingumo kriterijų atitinkančios išlaidos, kurios turėtų būti priteisiamos iš už gyvybės atėmimą atsakingo asmens. Iš kitos pusės, iš pateiktų kasos kvitų (T. 1, b. l. 141) matoma, kad ne visa pinigų suma (232,40 Lt) buvo išleista alkoholiniams gėrimams, o jiems išleista 160 litų 43 ct., todėl būtent šia suma mažintina J. K. iš abiejų nuteistųjų solidariai priteista pinigų suma (6600 – 160,43 = 6439,57) turtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniame skunde nuteistojo D. D. įstatyminė atstovė sutinka, kad nukentėjusiosios patirtos netekties įvertinti pinigais neįmanoma, tačiau teigia, kad priteisdamas 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų) nužudytojo motinai J. K. , pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į paties nuteistojo D. D. ir jo įstatyminės atstovės Z. D. turtinę padėtį, dėl ko atlyginti tokio dydžio žalą niekaip nebus įmanoma. Visgi pažymėtina, kad konkrečiu atveju nusikaltimas yra įvykdytas tyčia, o nusikalstamą veiką padaręs D. D. yra labai jaunas, todėl ateityje dirbdamas jis turės galimybę atlyginti savo veiksmais padarytą žalą, o atsižvelgti į nepilnamečio nuteistojo atstovės (iš kurios kartu su V. D. , D. D. neturint piniginių lėšų ar turto, priteista atlyginti žalą bei išieškojimą vykdyti iki D. D. sulauks pilnametystės) turtinę padėtį, teisėjų kolegijos nuomone, konkrečiu atveju nėra pagrindo. Atitinkamai atsižvelgiant į tai, kad V. K. gyveno kartu su mama, juos siejo tiek artimi šeimos santykiai, tiek ir bendra buitis bei rūpestis vienas kitu, teisėjų kolegijos nuomone, nužudytojo motinai J. K. priteista 50 000 Lt (penkiasdešimties tūkstančių litų suma) suma neturtinei žalai atlyginti, nors visiškas žalos atlyginimas objektyviai neįmanomas, yra tinkama materialinė kompensacija neturtinei žalai praeityje ir ateityje atlyginti, todėl jos mažinti nėra pagrindo.

Nuteistojo D. D. įstatyminė atstovė Z. D. taip pat mano, kad nužudytojo dukrai V. K. 25 000 Lt (dvidešimt penki tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti priteista visiškai nepagrįstai, nes su tėvu bendravo mažai, ryšiai nestiprūs, laidotuvėms materialiai neprisidėjo, tėvas išlaikymo neteikė, jie apie 20 metų gyveno atskirai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisę į dėl tėvo mirties patirtos neturtinės žalos atlyginimą turi nužudytųjų vaikai, ko iš esmės neginčija ir apeliantė, tačiau pastaroji mano, kad dukros ir tėvo santykiai buvo labai silpni. Visgi iš pačios nukentėjusiosios G. K. parodymų aišku, kad nukentėjusioji nors ir nelabai dažnai, tačiau pastoviai ir daugmaž reguliariai (kiek tai leido jų gyvenimas atskirai) bendraudavo su tėvu, o tai, kiek tėvas duodavo pinigų dukrai, negali būti pripažįstama esminiu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Tiesa, tai, kad tėvo ir dukros santykiai nebuvo labai tvirti, pripažino ir pirmosios instancijos teismas ir į tai atsižvelgdamas sumažino prašytos priteisti neturtinės žalos dydį. Visgi tėvo praradimas, nors G. K. jau ir esant pilnametei, yra ne tik vienkartinis dvasinis sukrėtimas ir išgyvenimai, tačiau ir svarbios gyvenime moralinės paramos praradimas bei bendravimo galimybių sumažėjimas, todėl konkrečiu atveju nužudytojo V. K. dukrai G. K. priteista 25 000 Lt (dvidešimt penkių tūkstančių litų) suma atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, o jos mažinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1, 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 4 p.,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2008-12-16 nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis G. S. ir D. D. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p, o taip pat nuosprendžio dalį, kuria priteista solidariai iš G. S. ir D. D. nukentėjusiajai J. K. 6600 Lt (šeši tūkstančiai šeši šimtai litų) turtinei žalai atlyginti, o D. D. neturint piniginių lėšų ir turto, priteista solidariai iš įstatyminių atstovų Z. D. ir V. D. trys tūkstančiai trys šimtai litų nukentėjusiajai J. K. turtinei žalai atlyginti iki D. D. sulauks aštuoniolikos metų.

G. S. pripažinti kaltu įvykdžius nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 8 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir skirti jam 6 (šešerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Į paskirtą bausmę įskaityti sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2007-07-02 iki 2007-09-02 įskaitytinai.

D. D. pripažinti kaltu įvykdžius nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 8 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir skirti jam 7 (septynerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant nepilnamečių pataisos namuose. Į paskirtą bausmę įskaityti sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2007-07-09 iki 2007-10-02 įskaitytinai.

Priteisti solidariai iš G. S. ir D. D. 6439,57 Lt (šešis tūkstančius keturis šimtus trisdešimt devynis litus 57 ct) nukentėjusiajai J. K. turtinei žalai atlyginti. D. D. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, iki jis sulauks pilnametystės arba prieš pilnametystę įgis turtą arba uždarbį, kurio pakaktų žalai atlyginti, iš D. D. priteistos pinigų sumos išieškojimą vykdyti iš jo tėvų Z. D. ir V. D. .

Nuteistojo G. S. ir Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Jonas Algimantas VenckusTeisėjai Svajūnas KnizlerisVioleta Ražinskaitė