- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-10-06
- Bylos Nr.
- eI3-3850-641/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06043-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Milvydaitė
- Pareiškėjas
- R. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos kalėjimų tarnybai
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir dviejų vidutinių darbo užmokesčio dydžio vienkartinės išeitinės išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas R. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl vienkartinės piniginės išmokos nemokėjimo“ (toliau – Raštas); 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – atsakovė arba Tarnyba) dviejų vidutinių darbo užmokesčio dydžio vienkartinę išeitinę išmoką – 4 658,60 Eur; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovės Tarnybos pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
1.1. nuo 1994 m. balandžio 28 d. tapo vidaus tarnybos sistemos pareigūnu (prižiūrėtoju) (duomenys neskelbtini), nuo 2022 m. birželio 15 d. iki 2024 m. rugsėjo 12 d. užėmė (duomenys neskelbtini) Saugumo valdymo skyriaus specialisto (apsaugai ir priežiūrai) pareigas, iš viso vidaus tarnybos sistemoje nepertraukiamai išdirbo virš 30 metų. Nors 2014 m. įgijo teisę į pareigūnams ir kariams skirtą valstybinę pensiją pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 dalies 8 punktą, tačiau valstybės tarnybos sistemoje išdirbo dar 10 metų. Daug kartų skatintas už gerą tarnybą ir 3 kartus apdovanotas atminimo ženklais už nepriekaištingą tarnybą.
1.2. 2024 m. rugpjūčio 28 d. pareikė prašymą Tarnybai dėl vidaus tarnybos santykių nutraukimo Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 74 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, kartu prašydamas, vadovaujantis 2020 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos šakos kolektyvine sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kolektyvinė sutartis), išmokėti dviejų mėnesių dydžio išeitinę išmoką – 4 651 Eur.
1.3. pareiškėjo nuomone, atsakovė be pagrįstos priežasties skundžiamu Raštu atsisakė jam išmokėti išeitinę išmoką ir tokiu būdu pažeidė jo teises, nes pati atsakovė pripažino pareiškėjo teisę į išmoką, todėl turėjo vykdyti Kolektyvinės sutarties 42 punktu prisiimtus įsipareigojimus ir ją išmokėti pareiškėjui, kaip bausmių vykdymo sistemos pareigūnui, įgijusiam teisę į šią socialinę garantiją ir kuriam buvo taikoma minėta Kolektyvinė sutartis.
1.4. nutraukdamas vidaus tarnybos teisinius santykius dėl įgytos teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, pareiškėjas turėjo ir tebeturi teisėtą lūkestį kartu gauti ir jam priklausančią išeitinę išmoką, o atsakovė turi pareigą – ją išmokėti per Kolektyvinėje sutartyje ir (ar) teisės aktuose numatytus terminus. Mano, jog skundžiamu Raštu atsakovė tiesiog paprasčiausiai nurodė šios pareigos nevykdysianti be pateisinamos priežasties ir teisinio pagrindo. Pabrėžė, jog nei Kolektyvinėje sutartyje, nei teisės aktuose nėra numatyta, kad Tarnybos ekonomijoje nenumatytos lėšos būtų pagrįstas pagrindas nemokėti pareiškėjui teisėtai priklausančių išeitinių išmokų, o atsakovės netinkamas ir nepakankamas finansų planavimas, pareiškėjo nuomone, nėra teisėtas pagrindas paneigti pareiškėjo teises ir teisėtus lūkesčius į išeitinę išmoką ir vienašališkai atsisakyti laikytis, vykdyti įstatymo galią turinčią Kolektyvinę sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis, Kolektyvinės sutarties 5.1 punktas).
1.5. net jeigu skundžiamo Rašto atsakymas „<...> darbo užmokesčio ekonominėje klasifikacijoje darbo užmokesčio lėšų ekonomija nenumatoma, todėl Jums išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinės piniginės išmokos šiuo metu nėra galimybės“ būtų vertinamas kaip atsakovės sprendimas atidėti išeitinės išmokos išmokėjimą, toks sprendimas nepaneigtų pareiškėjo teisės ir atsakovės pareigos išmokėti išeitinę išmoką pareiškėjui. Taip pat nurodė, jog atsakovės sprendimas Rašte nėra apibrėžtas konkrečiu terminu ir reiškia, kad atsakovė galėtų savarankiškai nuspręsti išeitinę išmoką mokėti tuomet, kada to pati pageidauja. Pareiškėjas mano, jog toks išmokos mokėjimo atidėjimas iš esmės prilygsta atsisakymui šią išmoką išmokėti, nes tampa visiškai priklausomu nuo atsakovės valios, o ne nuo Kolektyvinėje sutartyje ar teisės aktuose numatytų reikalavimų.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, jog:
2.1. 2024 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjas pateikė Tarnybai, kurios teritorinis padalinys yra (duomenys neskelbtini), prašymą atleisti iš vidaus tarnybos (registracijos data 2024 m. rugpjūčio 29 d., registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), toliau – ir Prašymas), kuriame buvo išreikštas prašymas savo noru išeiti į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pagal Statuto 74 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatas nuo 2024 m. rugsėjo 12 d. Be kita ko, savo prašyme pareiškėjas buvo nurodęs papildomą informaciją, kad vadovaujantis Kolektyvinės sutarties 42 punktu, jam būtų skirta ir išmokėta (dviejų) mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinė piniginė išmoka. Atsižvelgiant į gautą pareiškėjo Prašymą bei išreikštą norą išeiti savo noru į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, Tarnybos direktoriaus 2024 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl R. Z. atleidimo iš vidaus tarnybos“, pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2024 m. rugsėjo 12 d., nustatant jam vidaus tarnybos stažą – 30 metų 4 mėnesių 14 dienų. Įsakyme, kuris pareiškėjo skundžiamas nebuvo, Tarnybos direktorius nurodė išmokėti pareiškėjui piniginę kompensaciją už 0,45 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų, o pareiškėjo prašyme nurodytą papildomą informaciją dėl pareiškėjo nurodyto pageidavimo buvo atsakyta pareiškėjo skundžiamu Tarnybos Raštu.
2.2. atsakovės nuomone, Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Rašte yra aiškiai išdėstyti argumentai, kodėl negalimas vienkartinės išmokos mokėjimas, Raštas yra pasirašytas Tarnybos Personalo skyriaus vedėjo, pagal LKT direktoriaus 2023 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos dokumentų pasirašymo ir tvirtinimo bei įgaliojimų suteikimo“, suteiktus įgaliojimus, jame buvo nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai, kuria pareiškėjas ir pasinaudojo. Nei pareiškėjo prašymo nagrinėjimo ir skundžiamo Rašto priėmimo metu, nei šio atsiliepimo parengimo metu, Tarnyba neturėjo ir neturi sutaupytų darbo užmokesčio lėšų.
2.3. pagal Kolektyvinės sutarties 42 punktą, valstybės tarnautojams, įgijus teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją arba pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir savo noru atsistatydinantiems iš valstybės tarnautojo pareigų arba atleidžiant juos iš valstybės tarnautojo pareigų dėl amžiaus ar tarnybos pratęsimo termino pabaigos, mokama nuo vieno iki dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinė piniginė išmoka iš sutaupytų Kalėjimo departamentui pavaldžių įstaigų darbo užmokesčio lėšų, tačiau pabrėžė, kad Tarnybai Kolektyvinės sutarties 42 punkto įgyvendinimui nebuvo skirtos papildomos darbo užmokesčio lėšos ir 2024 m. darbo užmokesčio lėšų ekonomija nebuvo numatoma dėl: 1) įvykusių pareigūnų, valstybės tarnautojų, darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, kasmetinių veiklos vertinimų, kurių metu apie 30 proc. darbuotojų buvo padidintas koeficientas, didėjo kintamoji dalis; 2) Tarnybos direktoriaus 2024 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, ir valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemos patvirtinimo“ patvirtintos Tarnybos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, ir valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemos ir Tarnybos direktoriaus 2024 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos patvirtinimo“ patvirtintos Tarnybos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos, kuriomis vadovaujantis daugiau kaip 80 proc. darbuotojų buvo padidinti pareiginės algos koeficientai. Paaiškino, kad didėjant darbuotojų pareiginės algos koeficientams, didėja darbuotojų priedų išlaidos už stažą, kintamosios darbo užmokesčio dalies išlaidos ir kitos išmokos susijusios su darbo užmokesčio išlaidomis; 3) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo, t. y. „iškarjerinamų“ valstybės tarnautojų, kuriems nesutikus pereiti į darbuotojus dirbančius pagal darbo sutartis turės būti išmokėtos atostogų kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Vidutinis valstybės tarnautojų nepanaudotų atostogų likutis 32,5 darbo dienos.
2.4. tvirtino, kad Tarnyba jokiais savo veiksmais ir sprendimais pareiškėjo teisių nepažeidė, priimtas skundžiamasis Raštas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas, jo naikinti bei tenkinti pareiškėjo prašymą nėra, nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas ir atsakovė 2025 m. rugsėjo 9 d. teismo pranešimais tinkamai informuoti apie rašytinio proceso tvarka paskirto nagrinėti teismo posėdžio datą, vietą ir laiką. Pareiškėjas skundu prašė, o atsakovė nepateikė prieštaravimų dėl skundo nagrinėjimo teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, todėl administracinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (LR administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 78 straipsnio 6 dalis, 77 straipsnio 1 dalis).
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
4. Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2024 m. rugsėjo 30 d. Rašto Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl vienkartinės piniginės išmokos nemokėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
5.1. pareiškėjas R. Z. iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2024 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Statuto 56, 74 straipsnio 1 dalies 12 punktu, 2 dalimi, 76 straipsniu, 80 straipsniu, t. y. remiantis pareiškėjo prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
5.2. pareiškėjas, vadovaudamasis 2020 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos šakos kolektyvinės sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)42 punktu, 2024 m. rugpjūčio 28 d. pateiktu prašymu atleisti iš vidaus tarnybos, taip pat išreiškė (atžymėjo prašymo formoje) pageidavimą, jog jam būtų išmokėta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinė piniginė išmoka pagal Kolektyvinę sutartį. Į šią prašymo dalį dėl išeitinės išmokos išmokėjimo Tarnyba atsakė ginčijamu 2024 m. rugsėjo 30 d. Raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl vienkartinės piniginės išmokos nemokėjimo“.
5.3. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog: po reorganizacijos Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos tapo Tarnyba bei perėmė visas (duomenys neskelbtini) (buvusių (duomenys neskelbtini)) teises ir pareigas, t. y. ir įsipareigojimus pagal Kolektyvinę sutartį; pareiškėjas iki atleidimo iš pareigų buvo Tarnybos (duomenys neskelbtini) Saugumo valdymo skyriaus specialistas (apsaugai ir priežiūrai), turintis daugiau kaip 30 metų darbo stažą.
6. Vidaus tarnybos pareigūnų statusą, priėmimą į tarnybą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą į statutines profesinio mokymo įstaigas ir mokymąsi jose, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų socialines garantijas reglamentuoja Statutas (Statuto 1 straipsnis). Kituose statutinių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ir kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatytos specialios su šių įstaigų veiklos ypatumais susijusios pareigūnų tarnybos santykius reglamentuojančios normos.
7. Statuto 62 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad statutinės įstaigos kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas, kurį sudaro statutinės įstaigos vadovas arba jo įgaliotas asmuo ir pareigūnams atstovaujančios statutinėje įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos ir kuriame nustatomos statutinės įstaigos pareigūnų tarnybos (darbo) ir poilsio laiko ir kitos socialinės bei ekonominės sąlygos. Statutinės įstaigos kolektyvinėje sutartyje negali būti nustatoma papildomų sąlygų, susijusių su papildomomis valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų lėšomis. Šakos kolektyvinė sutartis yra profesinių sąjungų organizacijų (susivienijimo, federacijos, centro ir kitų), atstovaujančių vienoje viešojo administravimo veiklos srityje tarnaujantiems pareigūnams, ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos rašytinis susitarimas, kuriame nustatomos visų tos viešojo administravimo veiklos srities pareigūnų darbo užmokesčio, tarnybos (darbo) ir poilsio laiko ir kitos socialinės bei ekonominės sąlygos. Pareigūnams taikoma profesinių sąjungų organizacijų (susivienijimo, federacijos, centro ir kitų), atstovaujančių valstybės tarnautojams, ir Vyriausybės sudaryta nacionalinė kolektyvinė sutartis, kurioje nustatomos Lietuvos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio, tarnybos (darbo), poilsio laiko ir kitos socialinės ir ekonominės sąlygos.
8. Byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog Tarnyboje ir jai pavaldžiose įstaigose galioja Kolektyvinė sutartis, kuri nustato papildomas garantijas bausmių vykdymo sistemoje dirbantiems darbuotojams (pagal 1.3 papunktį, darbuotojas – Kalėjimų departamento ir jam pavaldžios įstaigos statutinis pareigūnas, kitas valstybės tarnautojas ar darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį). Jų įgyvendinimą privalo užtikrinti Tarnyba ir jai pavaldžios įstaigos, kaip darbdaviai. Kolektyvinė sutartis taikoma visiems statutiniams valstybės tarnautojams (Kolektyvinės sutarties 7 punktas). Šalys įsipareigojo vykdyti Kolektyvinę sutartį (Kolektyvinės sutarties 5.1 punktas). Iš darbo atleidžiamas darbuotojas ir darbdavys vienas su kitu privalo atsiskaityti ne vėliau kaip paskutinę darbuotojo darbo (tarnybos) dieną (Kolektyvinės sutarties 33 punktas). Valstybės tarnautojams, įgijus teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją arba pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir savo noru atsistatydinantiems iš valstybės tarnautojo pareigų arba atleidžiant juos iš valstybės tarnautojo pareigų dėl amžiaus ar tarnybos pratęsimo termino pabaigos, iš sutaupytų Kalėjimo departamentui pavaldžių įstaigų darbo užmokesčio lėšų mokama nuo vieno iki dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinė piniginė išmoka (Kolektyvinės sutarties 42 punktas). Šalys įsipareigoja užtikrinti, kas sutartis būtų vykdoma atsižvelgiant į bausmių vykdymo sistemai skiriamas valstybės biudžeto lėšas ir nepareikalautų papildomų lėšų iš 2020 metų valstybės ir savivaldybių biudžeto (Kolektyvinės sutarties 104 punktas). Keičiantis šalių baldymo organams, organizacinei struktūrai, taip pat reorganizavus juridinį asmenį, sutartimi nustatyti įsipareigojimai išlieka, išskyrus atvejį, kai sutartis nutraukiama (Kolektyvinės sutarties 112 straipsnis).
9. Pažymėtina, kad Kolektyvinės sutarties 42 punkto taikymui yra būtina sąlyga – atleidimo iš tarnybos atitinkamas teisinis pagrindas. Minėtoje nuostatoje įtvirtinta garantija yra numatyta valstybės tarnautojams, įgijusiems teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją arba pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir savo noru atsistatydinantiems iš valstybės tarnautojo pareigų, arba atleidžiant juos iš valstybės tarnautojo pareigų dėl amžiaus ar tarnybos pratęsimo termino pabaigos. Kolektyvinės sutarties 42 punktas yra taikomas atleidžiant pareigūną pagal Statuto 74 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. kai jam sukanka šio statuto 75 straipsnyje nustatytas amžius arba baigiasi pratęstos jo tarnybos laikas, arba 74 straipsnio 1 dalies 12 punktą, t. y. jo paties prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
10. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo atleistas pagal Statuto 74 straipsnio 1 dalies 12 punktą, t. y. jo paties prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, todėl šiuo atveju jis atitiko Kolektyvinės sutarties 42 punkto taikymui būtinąją sąlygą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos teisinio pagrindo.
11. Minėta, pagal Kolektyvinės sutarties 104 punktą, šalys įsipareigoja užtikrinti, kad Sutartis būtų vykdoma atsižvelgiant į bausmių vykdymo sistemai skiriamas valstybės biudžeto lėšas ir nepareikalautų papildomų lėšų iš 2020 metų valstybės ar savivaldybės biudžeto.
12. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą darytina išvada, kad Kolektyvinės sutarties 42 punkte numatyta išmoka gali būti mokama tik įstaigai turint sutaupytų darbo užmokesčio lėšų. Jeigu būtų laikoma, kad atsakovas visais atvejais privalo išmokėti Kolektyvinės sutarties 42 numatytą išmoką, nors sutaupytų darbo užmokesčio lėšų atitinkamais metais nebuvo, atsakovei šio punkto įgyvendinimas taptų neįmanomas, o taip pat, būtų pažeidžiamas Sutarties 104 punktas, kuris numato, kad Sutartis turi būti vykdoma atsižvelgiant į bausmių vykdymo sistemai skiriamas valstybės biudžeto lėšas ir nepareikalautų papildomų lėšų. Taigi Kolektyvinės sutarties 42 punktas numato atsakovei teisę, bet ne pareigą mokėti valstybės tarnautojams vienkartines pinigines išmokas turint sutaupytų darbo užmokesčio lėšų. Visgi ši Tarnybos, kaip Kolektyvinės sutarties šalies, teisė nėra absoliuti, o yra saistoma sutartinės sąlygos (Kolektyvinės sutarties 42, 104 punktai) – turi būti objektyviai pagrįsta sutaupytų darbo užmokesčio lėšų neturėjimu.
13. Nagrinėjamu atveju ginčijamu Raštu Tarnyba atsakydama į pareiškėjo prašymo dalį dėl išeitinės išmokos išmokėjimo, nurodė, kad: „<...> Sutartyje numatyta, kad vienkartinės išmokos mokamos iš darbo užmokesčio sutaupymo, tačiau atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos kalėjimų tarnybai Sutarties 42 punkto įgyvendinimui nebuvo skirtos papildomos darbo užmokesčio lėšos. 2024 m. darbo užmokesčio lėšų ekonomija nenumatoma dėl: įvykusių pareigūnų, valstybės tarnautojų, darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis (toliau bendrai – darbuotojai), kasmetinių veiklos vertinimų, kurių metu apie 30 proc. darbuotojų buvo padidintas koeficientas, didėjo kintamoji dalis; Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2024 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. V-133 patvirtintos Lietuvos kalėjimų tarnybos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, ir valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemos ir Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2024 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-267 patvirtintos Lietuvos kalėjimų tarnybos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos, kuriomis vadovaujantis daugiau kaip 80 proc. darbuotojų buvo padidinti pareiginės algos koeficientai. Didėjant darbuotojų pareiginės algos koeficientams, didėja darbuotojų priedų išlaidos už stažą, kintamosios darbo užmokesčio dalies išlaidos ir kitos išmokos susijusios su darbo užmokesčio išlaidomis. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darbo užmokesčio ekonominėje klasifikacijoje darbo užmokesčio lėšų ekonomija nenumatoma, todėl Jums išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinės piniginės išmokos šiuo metu nėra galimybės.“ Iš šio Raštu pateikto Tarnybos atsakymo turinio matyti, jog:
13.1. vienok, nėra aiškus Raštu administracinio subjekto – Tarnybos – priimtas administracinis sprendimas, nes jis turi dviprasmišką prasmę. Tarnyba Rašte nurodė „šiuo metu neturinti galimybės išmokėti“ ginčo išeitinę išmoką pareiškėjui. Iš tokios atsakymo formuluotės nėra aišku kokias teisines pasekmes pareiškėjui sukelia toks administracinis sprendimas, t. y. ar juo pareiškėjo prašymas dėl išeitinės išmokos išmokėjimo yra iš esmės netenkintas, ar visgi išeitinės išmokos išmokėjimas galimas, tik, kaip skunde kelia abejonę ir pats pareiškėjas, yra atidėtas neapibrėžtam terminui;
13.2. antra vertus, Raštas stokoja faktinio pagrindimo ir nėra pakankamai motyvuotas. Tarnyba Rašte nurodė šiuo metu neturinti galimybės išmokėti ginčo išeitinę išmoką pareiškėjui ir šią aplinkybę siejo su darbo užmokesčio ekonominėje klasifikacijoje nenumatoma darbo užmokesčio lėšų ekonomijos aplinkybe, tačiau Rašte nėra nurodyta jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų atsakovės teiginius dėl papildomų lėšų darbo užmokesčiui neskyrimo ir dėl 2024 m. nenumatomos darbo užmokesčio lėšų ekonomijos (pvz., asignavimų trūkumo ir pan.). Priešingai, Rašte Tarybos minimos aplinkybės apie kasmetinių veiklos vertinimų metu apie 30 proc. darbuotojų padidintus koeficientus, daugiau kaip 80 proc. darbuotojų padidintus pareiginės algos koeficientus, žiūrint pašalinio stebėtojo akimis, apeliuoja į Tarnybos darbo užmokesčio lėšų ekonomijos buvimą, o ne nebuvimą. Pažymėtina, jog kartu su atsiliepimu į skundą atsakovės pateikta Tarnybos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo apmokėjimo sistema bei Tarnybos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, ir valstybė tarnautojų darbo apmokėjimo sistema, pareigybių vertinimo kriterijai niekaip nepagrindžia atsakovės argumentų, jog atsakovės situacija neatitiko Kolektyvinės sutarties 42 punkto sąlygų, t. y. jog 2024 m. Tarnyba neturėjo sutaupytų darbo užmokesčio lėšų. Taigi Rašte tik formaliai nurodomi abstraktūs teiginiai, kad Tarnybai Kolektyvinės sutarties 42 punkto įgyvendinimui nebuvo skirtos papildomos darbo užmokesčio lėšos, 2024 m. darbo užmokesčio lėšų ekonomija nenumatoma, tačiau šių teiginių faktinio pagrindimo nėra ir neaišku kuo remiantis priimtas šis konkretus administracinis sprendimas pareiškėjo atžvilgiu.
14. Atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovė privalo laikytis ir VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia (be kita ko) įstatymo viršenybės bei objektyvumo principų. VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. VAĮ 3 straipsnio 9 punkte įtvirtintas objektyvumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-708/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-816/2014, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, 2017 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018).
15. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Paminėtos VAĮ nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. LVAT laikosi nuoseklios pozicijos, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ (nuo 2020 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų nuostatas) iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011). Nurodytos nuostatos patvirtina, kad individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas.
16. Pabrėžtina, jog administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-313-146/2016).
17. Be to, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013, 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įpareigotas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas ir priimti sprendimą, todėl, kai skundžiamas teisės aktas, yra vertinama, kokiais faktiniais pagrindais jis priimtas ir kokia teisinė kvalifikacija pritaikyta. Tai ir yra bylos nagrinėjimo ribos. Tik esant konkretiems teisės aktų priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1068/2014).
18. Byloje ištirtų įrodymų visuma nustatytų aplinkybių pasekoje, įvertinus Sprendimo turinį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų kontekste, konstatuotina, kad Raštas neatitinka teisinio pagrįstumo bei motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų ir nustatyti Rašto turinio (faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatui – pareiškėjui – suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, todėl Raštas yra laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, o skundas patenkinamas sekančiai: Raštas panaikinamas ir ginčas išsprendžiamas kitu įstatymų nustatytu būdu – Tarnyba įpareigojama iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. rugpjūčio 29 d. prašymo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria prašoma vadovaujantis 2020 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos šakos kolektyvinės sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 42 punkto nuostatomis išmokėti pareiškėjui R. Z. dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinę piniginę išmoką (ABTĮ 88 straipsnio 2, 4 punktai). Pareiškėjui paaiškintina, jog skundo išvestiniame reikalavime nurodytas dviejų vidutinių darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos (4 658,60 Eur) iš atsakovės (ne)išmokėjimo klausimas turės būti išspręstas Tarnybos – iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo 2024 m. rugpjūčio 29 d. prašymo Nr. (duomenys neskelbtini)dalį, kuria prašoma vadovaujantis 2020 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos šakos kolektyvinės sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)42 punkto nuostatomis išmokėti pareiškėjui R. Z. dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinę piniginę išmoką.
19. Pareiškėjas pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas sudaro už skundą sumokėtas 23,00 Eur žyminis mokestis. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo teismo sprendimu pareiškėjo skundas iš esmės buvo patenkintas, t. y. pareiškėjas laikytinas bylą laimėjusia šalimi, todėl iš atsakovės pareiškėjui priteistina 23,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 40, 41 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo R. Z. skundą tenkinti.
Panaikinti atsakovės Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. rugsėjo 30 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl vienkartinės piniginės išmokos nemokėjimo“ ir įpareigoti atsakovę Lietuvos kalėjimų tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. rugpjūčio 29 d. prašymo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria prašoma vadovaujantis 2020 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos šakos kolektyvinės sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 42 punkto nuostatomis išmokėti pareiškėjui R. Z. dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinę piniginę išmoką.
Priteisti pareiškėjo R. Z. naudai iš atsakovės Lietuvos kalėjimų tarnybos 23,00 Eur (dvidešimt tris eurus 00 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismą.