- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-29
- Bylos Nr.
- eI2-3176-983/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01315-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „C. K.“, UAB "Cargo Kaunas"
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „C. K.“, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2021-04-06 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau ir Departamentas) sprendimą Nr. 31-00118 / 4U-384 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Ukrainos piliečiui V. S.“ (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos panaikinti C.SIS perspėjimą dėl draudimo Ukrainos piliečiui V. S. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, laiku neišvykus iš Lietuvos Respublikos, t. y., viršijus leistiną buvimo be vizos terminą Šengeno erdvėje ir priėmus sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę – nuo jo išvykimo per sprendime dėl jo grąžinimo nustatytą savanoriško išvykimo terminą, šio sprendimo neįvykdžius, (per nustatytą savanoriško išvykimo terminą neišvykus į nurodytą užsienio valstybę) – nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodo, kad nesutinka su 2021-04-06 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 31-00118 / 4U-384 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Ukrainos piliečiui V. S.“, kadangi mano, jog Sprendimas yra priimtas neįvertinus visų faktinių aplinkybių, netinkamai aiškinant teisės aktų nuostatas, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis savo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išskirtinai siejo su Lietuvos Respublikoje veiklą vykdančiu darbdaviu UAB "C. K.", kurio veikla - statybų verslas. Pagal Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-2452 patvirtintą Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje sąrašą, viena iš profesijų, kurios darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, yra betonuotojai. Taigi, vienas iš Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) keliamų reikalavimų užsieniečiams, siekiantiems gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 str., yra atitinkamos profesinės žinios. Nurodo, kad Sprendime nekvestionuojama, jog su 2020 gruodžio 8 d. prašymu pareiškėjas pateikė Įstatymo 44 str. nurodomus duomenis ir dokumentus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, tačiau vienintelis Sprendime nurodomas nesutikimo išduoti leidimą argumentas yra tai, jog pareiškėjo pateiktas jo profesinę kvalifikaciją patvirtinantis liudijimas neatitinka tikrovės ir dėl to yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas Sprendime pažymi, jog neigiamo Sprendimo priėmimą pareiškėjo atžvilgiu išimtinai lėmė tai, jog mokymo centras neatsakė į atsakovo paklausimą, ar mokymo centras išdavė liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), o Kijevo miesto administracijos Kijevo miesto tarybos valdymo organo Švietimo ir mokslo departamentas nurodė, kad mokymo centras turi licenciją turi organizuoti profesinį mokymą, tačiau neatitinka reikalavimų licencijuotai veiklai vykdyti, pareiškėjo išsilavinimo liudijimo blankas neatitinka nustatytos blanko formos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog Kijevo miesto tarybos valdymo organo Švietimo ir mokslo departamentas nepatvirtino, kad pareiškėjas neturi betonuotojo profesinio išsilavinimo. Ukrainos institucija taip pat nurodė, kad mokymo centras, kuriame pareiškėjas įgijo žinias, turi licenciją vykdyti mokymo veiklą. Nors ir minima, kad mokymo centras neatitinka atestuotai įstaigai nustatytų reikalavimų licencijuotai veiklai vykdyti, tačiau nėra pateikta jokios informacijos, kad mokymo centras dėl to yra netekęs licencijos, ar licencija sustabdyta. Pažymi, jog vien tik tai, jog mokymo centro išduotas liudijimas galimai neatitinka formai keliamų reikalavimų, nepaneigia, jog pareiškėjas mokymo centre įgijo žinias, reikalingas jo darbo UAB "C. K." funkcijoms atlikti. Akcentuoja, kad faktą apie pareiškėjo įgytas profesines žinias gali patvirtinti ne tik liudijimas, tačiau ir kiti duomenys, kurie bus pateikti į bylą.
Pareiškėjas pažymi, jog vien tai, kad pareiškėjas atsakovui pateikė mokslo centro išduotą liudijimą, kuris, pagal Kijevo miesto tarybos valdymo organo Švietimo ir mokslo departamento rašte išdėstytą poziciją neatitiko liudijimo blankui keliamų reikalavimų (nors licenciją mokslo centras turi), negali būti traktuojama, kaip pareiškėjo veiksmas, atsakovui pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo profesinę kvalifikaciją. Teigia, kad Sprendime nurodytas atsakovo spėjimas apie pareiškėjo tikslą neva legalizuoti savo buvimą Šengeno valstybėse yra absoliučiai niekuo nepagrįstas, o konstatavimas, kad įvertinus visas faktines aplinkybes, V. S. atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, kad V. S. piktnaudžiauja nustatytoms procedūroms, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės. Pažymi, kad pareiškėjas objektyviai negalėjo žinoti, kad jam išduoto licenciją veiklai turinčio mokslo cento liudijimo blanko forma galimai neatitinka reikalavimų, nei, būdamas užsienio pilietis, galėjo detaliai suprasti nustatytas procedūras, susijusias su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, kad jomis galėtų piktnaudžiauti.
Skunde pažymi, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimą panaikinti skundžiamą Sprendimą pagrįstumą, būtina įvertinti ir skundžiamo Sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.
Taip pat pažymi, kad atsakovas nagrinėjamu atveju turintis teisę Sprendime surašyti administracinį nurodymą (įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos) ir skirti sankciją (įtraukti į C.SIS perspėjimą) nepateikė jokių įrodymų apie pareiškėjo priešingą teisės aktų reikalavimams veiką, tyčiniais nesąžiningais veiksmais, pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, siekį piktnaudžiauti migracijos procedūromis ar pan. Priešingai, byloje pateikti duomenys patvirtina tik tai, kad pareiškėjas siekė teisėtai įsidarbinti teisėtam darbui ir ryšium su tuo, t. y. siekiant atlikti darbo funkcijas, gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bei kartu pridėtus dokumentus ir siekdamas įvertinti, ar jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nustatytas leidimo laikinai gyventi sąlygas, nustatė, kad pareiškėjas pateikė ribotos atsakomybės bendrovės mokymo-gamybinio centro „P. B.“ (toliau – mokymo įstaiga) 2020 metais išduotą pažymėjimą Nr.(duomenys neskelbtini) (toliau – pažymėjimas), kuriame nurodoma, kad pareiškėjas mokėsi grupėje, baigė mokymo kursą, labai gerai išlaikė teorinio ir gamybinio mokymo egzaminus, ir kvalifikacinės komisijos protokolu Nr.(duomenys neskelbtini) jam suteikta trečia betonuotojo kategorija.
Migracijos departamentas, nagrinėdamas kitų užsieniečių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, kurie taip pat pateikė tos pačios mokymo įstaigos tariamai išduotus jų profesinę kvalifikaciją patvirtinančius pažymėjimus, 2021-01-26 elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) išsiuntė paklausimą Kijevo miesto Švietimo ir mokslo departamentui, prašydamas informuoti apie tai, ar iš tikrųjų paklausime nurodytiems Ukrainos piliečiams buvo išduoti jų pateikti profesinės kvalifikacijos suteikimo pažymėjimai, ar mokymo įstaigos išduoti pažymėjimai atitinka Ukrainoje taikomus standartus tokio tipo dokumentams. Gautame Kijevo miesto Švietimo ir mokslo departamento 2021-01-28 oficialiame rašte Nr. 063-621, pasirašytame Aukštojo mokslo, profesinio mokymo ir tikslinių programų prognozavimo įstaigų katedros vedėjo, nurodyta, kad, pagal Ukrainos norminius teisės aktus, mokymo įstaigos, įmonės, organizacijos ir kitos įstaigos turi teisę išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentus apie profesinį-techninį išsilavinimą (diplomus, pažymėjimus) tik tuo atveju, jeigu yra išlaikiusios atestaciją, ir kad mokymo įstaiga nėra atlikusi atestacijos procedūrų, o pridėti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai (pažymėjimai) neatitinka Ukrainoje taikomų valstybinių standartų. Pareiškėjo pateiktas pažymėjimas yra įformintas tokiame pačiame blanke kaip ir kitų Ukrainos piliečių pateikti pažymėjimai (yra tokios pat formos ir turinio), todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo pateiktas pažymėjimas neatitinka tikrovės (pažymėjime nurodyta mokymo įstaiga neturi teisės išduoti profesinį-techninį išsilavinimą patvirtinančių dokumentų, pažymėjimas neatitinka Ukrainoje taikomų valstybinių standartų). Taigi, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, kuriuose atitinkamai nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu, duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, Migracijos departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
Be to, remiantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies 1, 7, 8 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės) 4, 6, 15, 16 ir 20 punktais, Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 (toliau - SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Tvarka) 11, 12 punktais, Migracijos departamentas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo savanoriško išvykimo/išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – C.SIS) įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo jo savanoriško išvykimo/išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Pažymi, jog būtent pareiškėjas buvo atsakingas už tai, kad prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikta informacija ir kartu pateikiami dokumentai būtų teisingi (atitinkami išaiškinimai pateikiami ir LVAT praktikoje, pvz. 2016-07-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Siekdamas atitikti Įstatymo reikalavimus, pareiškėjas šiuo atveju privalėjo ne įrodyti, kad jis mokėsi betonuotojo profesijos, bet pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį, galiojantį kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjui, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, neabejotinai turėtų būti žinoma ir suprantama, jog specialybė ar profesinė kvalifikacija nėra įgyjama pabaigus bet kokius mokymus bet kokioje mokykloje, todėl pareiškėjas, būdamas sąžiningas, prieš pateikdamas duomenis Migracijos departamentui, kad jis turi betonuotojo profesiją, turėjo įsitikinti, ar jam mokymo įstaigos išduotas pažymėjimas patvirtina, kad jis turi paminėtą kvalifikaciją (reikalauti šios informacijos patvirtinimo iš mokymo įstaigos ir/ar atsakingų Ukrainos valstybinių institucijų) ir pateikti Migracijos departamentui tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas turėjo galimybę ir privalėjo įsitikinti pažymėjimo teisėtumu, tačiau to nepadarė, prieš teikdamas pažymėjimą Migracijos departamentui, taip pat nesikreipė į atsakingas Ukrainos institucijas dėl šio dokumento patvirtinimo pažyma (Apostille), todėl tikėtina, kad pareiškėjas žinojo, kad pažymėjimas nepatvirtina jo kvalifikacijos ir jame įrašyti duomenys yra klaidingi.
Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad nėra pateikta jokios informacijos, kad mokymo centras būtų netekęs licencijos, ar licencija sustabdyta. Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime konstatavo ne tai, kad mokymo įstaiga neturi licencijos ir negali vykdyti atitinkamų mokymų, o tai, kad mokymo įstaiga nėra įvykdžiusi atestacijos procedūrų, todėl negali išduoti Ukrainos valstybinius standartus atitinkančių kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, kas reiškia, jog pažymėjimas pareiškėjui negalėjo būti išduotas ir šis pažymėjimas nepatvirtina, kad pareiškėjas yra įgijęs betonuotojo kvalifikaciją. Net jeigu ir būtų galima sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad mokymo įstaiga turi galiojančią licenciją ir gali vykdyti profesinius mokymus, tai nereiškia, kad ši mokymo įstaiga gali suteikti valstybinius standartus atitinkančią profesinę kvalifikaciją – kaip jau minėta, mokymo įstaiga negali išduoti Ukrainos valstybinių standartų atitinkančių kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, nes ji nėra atestuota.
Nurodo, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai tvirtina, kad Migracijos departamentas pažeidė viešojo administravimo ir nekaltumo prezumpcijos principus. Šie pareiškėjo teiginiai visiškai nemotyvuoti ir nesuprantami – pareiškėjas tik deklaratyviai išvardija viešojo administravimo principus ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnius, teigdamas, kad Migracijos departamentas juos pažeidė, tačiau neaišku, kuo remiantis taip teigiama.
Teigia, jog aplinkybę, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, Migracijos departamentas nustatė remdamasis objektyviais ir visiems užsieniečiams vienodai taikomais kriterijais, įtvirtintais Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos apraše, patvirtintame Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 (toliau – Aprašas). Šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatyti Aprašo 6.2 papunktyje (užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės) bei 7 punkte (užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio dirbti) įtvirtinti kriterijai, sudarantys pagrindą vertinti, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi negali būti išduodamas dėl jo nelegalios migracijos grėsmės.
Motyvuojamoji dalis
Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Atsižvelgdamas į tai, bei vadovaudamasis Tvarkos 12 punktu, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, o taip pat įvertinęs tai, kad pareiškėjas neturi šeiminių bei ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje (nustatyta, kad jam darbo UAB ,,M. V. G.“ pagrindu buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2020-11-25 iki 2021-03-22, aktualiausiais 2021-04-02 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, nuo 2020-12-09 iki šiol yra įdarbintas UAB ,,M. V. G.“, taigi, minėto užsieniečio ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikio pobūdžio), Migracijos departamentas pagrįstai ginčijamu sprendimu nustatė pareiškėjui 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.
Nurodo, kad pareiškėjui pagrįstai ginčijamu sprendimu uždrausta 3 metus atvykti į Šengeno erdvės valstybes. Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti ar apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Atsižvelgdamas į tai, bei įvertindamas, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes pareiškėjas apgaulės būdu siekė pasilikti ir dirbti Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas priėjo išvados, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu vykti į kitas Šengeno valstybes ir piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis, o draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę. Be to, LVAT praktikoje išaiškinta, kad Migracijos departamento sprendimai, priimti siekiant užkardyti galimai neteisėtą pareiškėjo migraciją, nes jis nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvendinimą, nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė (LVAT 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3053-756/2015).
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „C. K.“ atsiliepimo į skundą nepateikė.
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021-04-06 sprendimo Nr. 31-00118/ 4U-384 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Ukrainos piliečiui V. S.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, jog 2020-12-08 UAB ,,C. K.“ (toliau – Bendrovė), ketindama įdarbinti pareiškėją betonuotoju, kaip minėto užsieniečio darbdavys, Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pridėdama reikiamų dokumentų skaitmenines kopijas. 2020-12-10 Departamentas priėmė pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.
Departamentas nustatė, kad pareiškėjas profesinei kvalifikacijai pagrįsti pateikė ribotos atsakomybės bendrovės mokymo-gamybinio centro „P. B.“ 2020 metais išduotą pažymėjimą Nr.(duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, kad pareiškėjas mokėsi grupėje, baigė mokymo kursą, labai gerai išlaikė teorinio ir gamybinio mokymo egzaminus, ir kvalifikacinės komisijos protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) jam suteikta trečia betonuotojo kategorija.
Departamentui kilus įtarimų dėl kitų užsieniečių profesinę kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, 2021-01-26 elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) išsiuntė paklausimą Kijevo miesto Švietimo ir mokslo departamentui, prašydamas informuoti apie tai, ar iš tikrųjų paklausime nurodytiems Ukrainos piliečiams buvo išduoti jų pateikti profesinės kvalifikacijos suteikimo pažymėjimai, ar mokymo įstaigos išduoti pažymėjimai atitinka Ukrainoje taikomus standartus tokio tipo dokumentams. Gautame Kijevo miesto Švietimo ir mokslo departamento 2021-01-28 oficialiame rašte Nr. 063-621 nurodyta, kad, pagal Ukrainos norminius teisės aktus, mokymo įstaigos, įmonės, organizacijos ir kitos įstaigos turi teisę išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentus apie profesinį-techninį išsilavinimą (diplomus, pažymėjimus) tik tuo atveju, jeigu yra išlaikiusios atestaciją, ir kad mokymo įstaiga nėra atlikusi atestacijos procedūrų, o pridėti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai (pažymėjimai) neatitinka Ukrainoje taikomų valstybinių standartų.
Departamentas remiantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis konstatavo, kad pareiškėjo pažymėjimas neatitinka tikrovės ir kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją. Departamentas vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktais atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir Departamentą įpareigoti atlikti veiksmus.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 21 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.
Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu, duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad Įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą – jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
Nagrinėjamu atveju prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodyta, jog pareiškėjas Lietuvoje pagal darbo sutartį dirbs bendrovėje UAB „C. K.“ betonuotoju. Pareiškėjas profesinei kvalifikacijai pagrįsti pateikė ribotos atsakomybės bendrovės mokymo-gamybinio centro „P. B.“ 2020 metais išduotą pažymėjimą Nr.(duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, kad pareiškėjas mokėsi grupėje, baigė mokymo kursą, labai gerai išlaikė teorinio ir gamybinio mokymo egzaminus, ir kvalifikacinės komisijos protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) jam suteikta trečia betonuotojo kategorija. Departamentui kilus įtarimų dėl kitų užsieniečių profesinę kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, 2021-01-26 elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) išsiuntė paklausimą Kijevo miesto Švietimo ir mokslo departamentui, prašydamas informuoti apie tai, ar iš tikrųjų paklausime nurodytiems Ukrainos piliečiams buvo išduoti jų pateikti profesinės kvalifikacijos suteikimo pažymėjimai, ar mokymo įstaigos išduoti pažymėjimai atitinka Ukrainoje taikomus standartus tokio tipo dokumentams. Gautame Kijevo miesto Švietimo ir mokslo departamento 2021-01-28 oficialiame rašte Nr. 063-621 nurodyta, kad, pagal Ukrainos norminius teisės aktus, mokymo įstaigos, įmonės, organizacijos ir kitos įstaigos turi teisę išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentus apie profesinį-techninį išsilavinimą (diplomus, pažymėjimus) tik tuo atveju, jeigu yra išlaikiusios atestaciją, ir kad mokymo įstaiga nėra atlikusi atestacijos procedūrų, o pridėti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai (pažymėjimai) neatitinka Ukrainoje taikomų valstybinių standartų. Taigi Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunkčio leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos, kadangi nepateiktas užsieniečio turimą kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas, kuris atitiktų tikrovę ir patvirtintų jo turimą kvalifikaciją. Teismas taip pat pažymi, kad nors pareiškėjas skunde nurodo, kad į bylą pateiks kitus įrodymus, patvirtinančius jo įgytą kvalifikaciją, tačiau iki teismo posėdžio pradžios jokių papildomų įrodymų, galinčių patvirtinti jo nurodomas aplinkybes, teismui nepateikė. Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog vien tik tai, jog mokymo centro išduotas liudijimas galimai neatitinka formai keliamų reikalavimų, nepaneigia, jog pareiškėjas mokymo centre įgijo žinias, reikalingas jo darbo UAB "C. K." funkcijoms atlikti. Teismas pažymi, kad aplinkybės, ar pareiškėjas mokėsi mokymo įstaigoje ar mokymo įstaiga pareiškėjui išdavė pažymėjimo nagrinėjamos bylos kontekste neturi teisinės reikšmės, kadangi ginčijamo Sprendimo priėmimui pakako Migracijos departamento nustatyto fakto, jog pareiškėjo pateiktas pažymėjimas yra neteisėtas ir negaliojantis. Dėl pareiškėjo argumento, kad jis neturi specialių žinių vertinti mokymo įstaigos ir pažymėjimo atitiktį Ukrainos ar kitos valstybės taikomiems standartams teismas pažymi, kad dėl tinkamo dokumentų, kurie nekeltų abejonių dėl užsieniečio ketinimų gyventi ir dirbti Lietuvoje, sutvarkymo ir jų pateikimo Departamentui yra atsakingas pats užsienietis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2452-556/2021). Tai, kad pareiškėjas galbūt neturėjo intereso pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis, nepaneigia fakto, jog Departamentui buvo pateiktas pažymėjimas neatitinka tikrovės.
Taigi, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas mokymosi įstaigoje mokėsi ir, ar mokymo įstaiga šį pažymėjimą išdavė, ar pareiškėjas suprato/nesuprato, kad pažymėjimas neatitinka reikalavimų, teismo vertinimu galima pripažinti, kad pareiškėjas, savo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo patvirtindamas, kad jis turi betonuotojo kvalifikaciją, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu piktnaudžiavo migracijos procedūromis bei siekė įgyti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje neteisėtai. Taigi panaikinti Sprendimo dalį dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi nėra teisinio pagrindo. Todėl šis pareiškėjo prašymas yra atmetamas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Teismas akcentuoja, kad aplinkybė, jog pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą, savaime nėra pagrindas priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui: toks sprendimas priimamas kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Nors Įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais - Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – Tvarka), nėra pavesta kitiems subjektams, be kita ko, Departamentui, nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujamasi nustatant pagrindus priimti sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ar tokio draudimo laikotarpį, Tvarka administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020, 2021 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2813-525/2021), t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis / panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi. Tvarkos 12 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Taip pat LVAT praktikoje išaiškinta, kad tokio pobūdžio neteisėtą veiką, kai užsienietis, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo kvalifikaciją, yra teisinis pagrindas vertinti, kaip tyčinius pareiškėjo veiksmus, kuriais siekta įgyti teisę apgaulės būdu, o tai netoleruotinas teisinės tvarkos pažeidimas, tuo pačiu yra proporcingas ir pateisinamas tokios priemonės, kaip draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo Migracijos departamento sprendimo priėmimo dienos, taikymas (LVAT 2021-02-17 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2400-415/2021). Nagrinėjamu pareiškėjas savo skunde nepateikia jokių svarių argumentų ir objektyvių duomenų, kodėl jam neturėtų būti taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, kaip kad kitiems užsieniečiams analogiškomis ar panašiomis Tvarkoje aprašytomis aplinkybėmis. Teismas atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodytus kriterijus, tai, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, daro išvadą, jog Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra pagrindo vertinti kaip neproporcingos.
Taip pat pareiškėjui pagrįstai ginčijamu Sprendimu uždrausta 3 metus atvykti į Šengeno erdvės valstybes. Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti ar apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Atsižvelgdamas į tai, bei įvertindamas, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes pareiškėjas apgaulės būdu siekė pasilikti ir dirbti Lietuvos Respublikoje, teismo vertinimu Migracijos departamentas pagrįstai priėjo išvados, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu vykti į kitas Šengeno valstybes ir piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis, o draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę. Be to, LVAT praktikoje išaiškinta, kad Migracijos departamento sprendimai, priimti siekiant užkardyti galimai neteisėtą pareiškėjo migraciją, nes jis nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvendinimą, nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė (LVAT 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3053-756/2015).
Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo duomenys į C.SIS buvo įvesti teisėtai ir pagrįstai SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytais pagrindais, Sprendimu pareiškėjui pritaikytas minėtas ribojimas yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes užsieniečio teisių nesuvaržė labiau nei tai buvo būtina.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Departamento Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, atitinka Viešojo administravimo įstatyme numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo netenkinamas.
Teismui konstatavus, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Atmetus pareiškėjo skundą, atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.