Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Pranytės-Zalieckienės, Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 6 punktus – laisvės atėmimu vienuolikai metų devyniems mėnesiams;

– pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 bei 6 punktus – laisvės atėmimu dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už atskirus nusikaltimus, subendrintos bausmių apėmimo būdu ir R. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašė nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis R. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmetamas.

4.1. Skundžiamu Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 6 punktus ir BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 bei 6 punktus už tai, kad 2017 m. kovo 11 d. apie 15.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, konflikto su sutuoktine V. K. ir jos broliu V. B. metu, tyčia pripylė benzino namo virtuvėje, kurioje buvo neįgali dėl apsunkinto judėjimo V. K., bei apipylė benzinu pačią V. K., ir, išeidamas iš patalpos, užkabino kabliu duris iš lauko pusės, kad gaisro metu iš namo negalėtų išeiti jo viduje buvę V. K. ir V. B., tyčia padegė išlaistytą benziną, taip pasikėsindamas nužudyti du žmones, bet nusikaltimo nebaigė, nes V. B. gaisro metu išlipo iš namo pro langą, nudegdamas dešinį skruostą, o namo viduje likusi V. K. dėl 3A-3B-4 laipsnio kūno odos, poodžio, raumenų nudegimo, apimančio apie 95% kūno paviršiaus, kvėpavimo takų nudegimo, sukėlusio nukentėjusiajai dideles fizines kančias, mirė įvykio vietoje.

4.2. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliaciniame skunde nuteistasis R. K. ginčija Šiaulių apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, nesutinka su nukentėjusiojo V. B. parodymų bei kitų byloje ištirtų duomenų vertinimu ir nurodo, kad tikslo ir motyvo nužudyti savo neįgalią žmoną ir jos brolį jis neturėjo, o tik norėjo pagąsdinti pastarąjį, kad šis greičiau išsikraustytų iš jo namų, nenumatė, kad išpiltas benzinas gali savaime užsidegti, pats jo nepadegė. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad jis veikė tiesiogine tyčia.

4.3. Nuteistojo R. K. parodymai viso bylos proceso metu nebuvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nepripažino ir parodė, kad jis išpylė benziną namo virtuvėje, kurioje tuo metu buvo neįgali jo žmona V. K., tačiau jo nepadegė. Nuteistojo teigimu, jis, supykęs dėl įvykusio konflikto, virtuvėje išpildamas benziną tik norėjo pagąsdinti savo žmoną ir jos brolį V. B., kuris jau ilgą laiką nesutiko išsikraustyti iš jo namų. Kaip užsidegė jo išpiltas benzinas nuteistasis teigė nežinąs. Pasak jo, išpylęs benziną virtuvėje jis išėjo į lauką, virtuvės durų lauko pusėje esančiu kabliu neužkabino. Po kelių minučių pamatęs užsiliepsnojusį namą nuteistasis bandė patekti į jo vidų ir išgelbėti žmoną, tačiau dėl didelės liepsnos ir dūmų jam nepavyko jos rasti, jis pats nukentėjo nuo ugnies. Bandydamas patekti į namo vidų nuteistasis matė, kaip iš jo pro langą iššoko V. B..

4.4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti nuteistojo R. K. parodymai, duoti 2017 m. kovo 12 d. ikiteisminio tyrimo apklausos metu. Šioje apklausoje R. K. pripažino savo kaltę pagal jam pareikštą įtarimą ir parodė, kad pykdamas dėl to, jog jo namuose gyvenantis žmonos V. K. brolis V. B. atsisako išsikraustyti, konflikto metu jis tyčia padegė savo namų virtuvę, kurioje buvo jo žmona. Pasak R. K., jis virtuvėje ant grindų išpylė benziną ir padegė jį degtukais, o išeidamas virtuvės durų neužkabino. Jo teigimu, jis norėjo pagąsdinti žmoną ir tikėjosi, kad ši sugebės pati užgesinti ugnį, tačiau namas staigiai užsiliepsnojo ir jis nebegalėjo jos išgelbėti (t. 1, b. l. 110-113).

4.5. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Nuteistojo R. K. pirmosios instancijos teisme pateiktą versiją dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas paneigia bylos duomenų (nukentėjusiojo V. B. parodymų, jo parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotų duomenų, apžiūros protokoluose nurodytų duomenų ir kitų duomenų) visetas.

4.6. Tiesiogiai įvykį matęs nukentėjusysis V. B. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įvykio išvakarėse jis kartu su savo seserimi V. K. ir jos vyru R. K. vartojo alkoholinius gėrimus. Tarp nukentėjusiojo ir R. K. kilo konfliktas dėl to, kad nukentėjusysis gyveno jo namuose ir nemokėjo nuomos mokesčio. Po šio konflikto V. B. nuėjo miegoti į tvartą, o kitą dieną, kai R. K. išvažiavo, nukentėjusysis užėjo į namus atsigerti arbatos. Maždaug po pusvalandžio į namus grįžo R. K. ir pamatęs namuose esantį V. B. liepė jam ir jo seseriai išeiti iš namų bei pagrasino, kad nepaklusus jo nurodymams, „nei man, nei jums jo nebus“. Tada R. K. išėjo iš namų, bet netrukus grįžo, rankose laikydamas baltos spalvos benzino kanistrą. Nukentėjusiojo teigimu, R. K. užpylė benzino ant virtuvės grindų (kilimo) ir jo sesers kelnių. Padegimo momento V. B. nematė, tačiau beveik iškart po to, kai R. K. išpylęs benziną išėjo iš virtuvės, joje įsiplieskė liepsna. Liepsna kilo iš po durų slenksčio, tarp jo ir durų apačios buvo apie vieno centimetro pločio tarpas. Liepsnai išplitus užsidegė ir V. K. kelnės, todėl V. B. puolė jas gesinti. Nukentėjusysis bandė atidaryti virtuvės duris, bet šios neatsidarė. Jo manymu, duris iš lauko pusės kabliu užkabino R. K.. Virtuvėje pradėjo trūkti oro, todėl V. B. iššoko iš namo pro langą ir iškart paskambino pagalbos telefonu. Virtuvėje buvo dujinė viryklė, tačiau R. K. anksčiau nusuko dujų balioną, kad ja nebūtų galima naudotis. Vienintelis elektros prietaisas virtuvėje buvo elektrinis virdulys. Virtuvėje esanti krosnis prieš įvykį nebuvo kūrenama.

4.7. Tokius pat parodymus nukentėjusysis V. B. davė ir ikiteisminio tyrimo metu. 2017 m. kovo 11 d., t. y., įvykio dieną, vykusioje apklausoje V. B. be kita ko parodė, kad išplitus ugniai, stovėdamas už užkabintų virtuvės durų R. K. pasakė „čia jums pelenų diena“ (t. 1, b. l. 56). Savo parodymus nukentėjusysis V. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. 2017 m. kovo 24 d. ir 2018 m. sausio 29 d. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuota, kad V. B. nurodė, kurioje vietoje virtuvėje stovėjo jo sesuo V. K., kai į virtuvę užėjo R. K. su benzino kanistru ir išpylė benziną ant grindų bei sesers kelnių. V. B. įvykį matė iš šalia esančio savo kambario, kurio durys tuo metu buvo atidarytos. Tada R. K. išėjo iš virtuvės, kabliu užkabino duris ir beveik iškart prasidėjo gaisras (degė durys), nuo kurio V. B. išsigelbėjo iššokdamas pro savo kambario langą, o viduje likusi jo sesuo žuvo (t. 1, b. l. 62-63; t. 2, b. l. 81-82).

4.8. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. K. nurodo, kad nukentėjusiojo V. B. parodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, yra nepatikimi, nes jis kerštaudamas siekė jį apkalbėti, tačiau toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Nukentėjusiojo V. B. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir vienodi. Tiek ikiteisminio tyrimo apklausose bei teisiamajame posėdyje, tiek ir du kartus vykusių parodymų patikrinimų vietoje metu V. B. išsamiai ir neprieštaringai nurodė, kokius konkrečius veiksmus padegdamas namą atliko R. K.: sakydamas „nei jums, nei man jo nebus“, išėjo iš namo; plastikinėje talpoje atsinešė benzino, kurį išpylė virtuvėje ant grindų ir ant V. K. kelnių; uždarė virtuvės duris ir jas iš lauko pusės užkabino kabliuku, po ko netrukus iš po durų pasirodė liepsna. Nukentėjusiojo parodymai visiškai atitinka ir kitus byloje surinktus duomenis. 2017 m. spalio 19 d. apžiūros protokole užfiksuotose nukentėjusiojo V. B. skambučių Bendrajam pagalbos centrui suvestinėse nurodyta, kad 2017 m. kovo 11 d. 15.03 val., praėjus vos keletui minučių nuo namo padegimo, paskambinęs Bendrajam pagalbos centrui V. B. operatorei nurodė, kad jo „švogeris“ (sesers vyras) atsinešė benzino, jį išpylė ir padegė namus (t. 1, b. l. 92-96). Liudytojas Raseinių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pamainos vadas E. D. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ugniagesiams gelbėtojams atvykus į įvykio vietą gesinti gaisro vienas iš prie degančio namo buvusių vyrų (V. B.) visiems girdint aiškino, kad R. K. apliejo namą benzinu ir jį padegė. Be to, 2017 m. kovo 12 d. ikiteisminio tyrimo apklausos metu pats R. K. patvirtino, kad išpiltą benziną jis padegė degtukais. Šie R. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, nes jie buvo duoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą. Minėti parodymai atitinka nukentėjusiojo V. B. parodymus ir kitus aptartus duomenis, iš kurių pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būtent R. K. namo virtuvėje padegė savo paties išpiltą benziną. Liudytojai Šiaulių AVPK vyr. patruliai D. J. ir T. M. bei tyrėjai V. P. ir A. G. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 2017 m. kovo 12 d. Kauno klinikose R. K. apklausa vyko laikantis BPK reikalavimų, jis laisva valia sutiko atsakyti į klausimus, buvo sąmoningas, pripažino savo kaltę dėl tyčinio namo padegimo, apklausoje dalyvavo jo gynėja, kuri pasirašė apklausos protokolą ir pastabų dėl jo turinio neturėjo.

4.9. Apeliaciniame skunde nuteistasis daro prielaidą, kad įvykio metu virtuvėje išpilto benzino garai galėjo užsidegti nuo kibirkšties, kilusios virtuvėje, tačiau 2018 m. vasario 20 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-195 (18), 11-278 (18)(t. 2, b. l. 113-126) nurodyta, kad elektros prietaisų kibirkščiavimo versija vertinama kaip mažai tikėtina. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio 13 ir 14 lapuose itin išsamiai pasisakė dėl kiekvieno ekspertizės akte nurodyto uždegimo šaltinio (degtukų, žiebtuvėlio, cigaretės žarijos, viryklės pakūroje degančios ugnies ir/arba smilkstančių žarijų, elektros jungiklio ar kontaktų perjungimo sąlygotos ar panašios prigimties kituose elektros prietaisuose kibirkšties), galėjusio sukelti gaisrą, ir pagrįstai bei motyvuotai atmesdamas likusius uždegimo šaltinius nurodė, kad R. K. išpiltas benzinas buvo padegtas arba žiebtuvėliu, arba degtukais, ir ši aplinkybė patvirtina nukentėjusiojo V. B. parodymus, pagal kuriuos išpiltą benziną padegė R. K..

4.10. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tais atvejais, kai nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Tuo tarpu nusikalstamas pasitikėjimas nustatomas tada, kai kaltininkas suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių.

4.11. Įvertinus ir išanalizavus aptartus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, taip pat įvertinus nuteistojo R. K. atliktus intensyvius veiksmus (būdamas neblaivus, konflikto su žmona V. K. ir jos broliu V. B. metu pasakė „nei jums, nei man jo nebus“, išėjo iš namo; plastikinėje talpoje atsinešė benzino, kurį išpylė virtuvėje ant grindų ir ant žmonos kelnių, uždarė virtuvės duris, jas iš lauko pusės užkabino kabliuku bei padegė išpiltą benziną, sakydamas „čia jums pelenų diena“, po ko netrukus iš po durų pasirodė liepsna ir kilo gaisras) galima daryti išvadą, kad būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, R. K. suprato, jog tyčia padegdamas išlaistytą benziną kėsinasi į V. K. ir V. B. gyvybes, numatė, kad nukentėjusieji nuo liepsnų ar dūmų gali mirti, ir sąmoningai tokių padarinių siekė, t. y., veikė tiesiogine tyčia. Iš 2017 m. rugsėjo 18 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 83TPK-241/2017 matyti, kad R. K. pagal savo psichikos būklę nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 1, b. l. 153-156). Nuteistasis nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų davę pagrindą manyti, kad tokios mirtinos pasekmės nekils. Jų nenustatė ir teismas. Pagal teismų praktiką veika kvalifikuojama kaip baigto nužudymo (BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalis, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių) ir pasikėsinimo nužudyti du ar daugiau žmonių sutaptis tais atvejais, kai kaltininkas nužudo vieną asmenį ir pasikėsina nužudyti kitą esant bendram nusikalstamam sumanymui nužudyti du ar daugiau žmonių. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo R. K. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 6 punktus ir BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 bei 6 punktus. Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis R. K., šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo kvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 132 straipsnio 1 dalį („Neatsargus gyvybės atėmimas“).

4.12. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, kaip bausmės švelninimo pagrindą nurodydamas aplinkybę, kad jo padaryta nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Tačiau, apeliacinės instancijos teisme nustačius, kad pagrindo perkvalifikuoti nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką nėra, tuo pačiu darytina išvada, kad nėra pagrindo ir švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

4.13. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

4.14. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 6 punktuose ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 bei 6 punktuose, dėl kurių padarymo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šių nusikalstamų veikų padarymą baudžiamajame įstatyme nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamajame įstatyme nenustatyta.

4.15. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai motyvavo nuteistajam R. K. skirtinos bausmės rūšį ir dydį. Teismas nustatė, kad nuteistojo atsakomybę lengvina tai, jog jis aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pripažindamas R. K. veiksmus bandant išgelbėti V. K. nuo mirties jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, teismas atsižvelgė ir į tai, kad gelbėdamas žmoną jis pats apdegė ir dėl to buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog nusikaltimas nebuvo iš anksto suplanuotas, o mintis jį padaryti R. K. kilo spontaniškai po konflikto dėl to, kad V. B. nesutiko išsikraustyti iš K. namo, o V. K. brolį palaikė. R. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šių nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). R. K. anksčiau neteistas (t. 1, b. l. 172), įvykdė du tyčinius nusikaltimus, priskiriamus labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), sudarančius idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, vienas nusikaltimas baigtas, kitas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nusikaltimai padaryti tiesiogine apibrėžta tyčia. Nuteistasis baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 175-176), jam konstatuotas priklausomybės alkoholiui sindromas (t. 1, b. l. 153-156), dirba ūkininko V. L. ūkyje ūkio darbininku (t. 2, b. l. 17), neįgalus (darbingumo lygis 45 procentai), darbdavio ir gyvenamosios vietos seniūnijos charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 16, 18), po nusikalstamų veikų įvykdymo naujų teisės pažeidimų nepadarė. Įvertinusi aptartas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo R. K. paskirta švelnesnė nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis bausmė nėra aiškiai per griežta. Nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) jo padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistojo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių R. K. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajam už nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

4.16. Tenkinti nuteistojo R. K. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, šis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.