Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2012-01-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-18-72-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-01-06
Bylos Nr.
1A-18-72-2012
Teisminio proceso Nr.
1-89-2-00021-2008-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigitas Bagdonavičius, Pranas Šimkus, Tomas Zdanavičius (pran.)
Nuteistasis
J. R.
Civilinis atsakovas
UAB „S.“
Civilinis ieškovas
V. V.
Kategorijos
Teisėja Laima Dumskienė Baudž. byla Nr. 1A-18-72/2012
Teisminio proceso Nr. 1-89-2-00021-2008-3 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.4.1.
(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 6 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei, dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei, nuteistajam J. R., gynėjui advokatui V. K., civilinio atsakovo UAB „S.“ atstovui advokatui K. R., nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. V., jo atstovams advokatams A. P. ir A. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R., civilinio atsakovo UAB „S.“ atstovo advokato K. R., nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. V. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 176 str. 1 d. ir nuteistas 38 MGL (4940 Lt) dydžio bauda, kurią jis turi sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Priteista iš UAB „S.“ V. V. 16 582,11 Lt turtinei ir 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. R. nuteistas už tai, kad eidamas UAB „S.“ generalinio direktoriaus pareigas, tai yra būdamas darbdavį UAB „S.“ atstovaujančiu asmeniu, bei UAB „S.“ statinių, tarp jų ir gamybinės bazės sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), Utenos m. naudotoju, pagal 2006 m. lapkričio 30 d. Generalinio direktoriaus pareiginės instrukcijos II dalies 12 punktą įpareigotas įgyvendinti priemones, susijusias, su darbuotojų sauga ir sveikata pagal bendrovės kokybės vadybos sistemos procedūros PR-08 reikalavimus, pagal IV dalies 2 punktą būdamas atsakingas už darbuotojų saugos ir sveikatos, priešgaisrinės saugos, elektrosaugos priemonių organizavimo ir vykdymo bendrovėje kontrolę, elektros įrenginius aptarnaujančio personalo parinkimą, darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais mokymą, atestavimą ir instruktavimą, pagal bendrovės kokybės vadybos sistemos dokumentų reikalavimus, dėl neatsargumo pažeidė darbų saugos įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, lėmusius statinio vartų virtimą, kurio metu atsirado sunkios pasekmės žmonėms: pagal Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 str. 1 d. įpareigotas sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais; pagal to paties Įstatymo 14 str. 1 d. įpareigotas užtikrinti, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka atitiktų šio Įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Darbo vietos būtų įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių; pagal to paties Įstatymo 19 str. 2 d. 1 p. įpareigotas organizuoti rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimą; pagal to paties Įstatymo 40 str. 1 d. įpareigotas darbuotojams sudaryti tokią darbo aplinką, kad joje nebūtų pavojingų ir (ar) kenksmingų veiksnių, keliančių susižalojimo ar kitokio sveikatos pakenkimo riziką, o jei tokia rizika yra, ji turi būti kuo mažesnė ir turi būti numatytos priemonės tokiai rizikai šalinti; pagal Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 40 str. 2 p. privalėdamas nenaudoti statinio, kol jis nustatyta tvarka nepripažintas tinkamu naudoti; pagal to paties Įstatymo 40 str. 3 p. privalėdamas laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios esminius statinio reikalavimus pagal šio Įstatymo 4 straipsnį; pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 85/233 patvirtintų Darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų 14.3 punktą privalėdamas užtikrinti, kad atverti vartai nekeltų pavojaus darbuotojams; pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2004 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. D1-347 „Dėl statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ patvirtinimo“ 10.2 punktą privalėdamas laiku pastebėti, teisingai įvertinti ir likviduoti atsiradusius statybinių konstrukcijų defektus; pagal šio aprašo 10.5 punktą privalėdamas siekti, kad statiniai nedarytų žalos žmonių sveikatai ir aplinkai; pagal 22 punktą privalėdamas užtikrinti, kad metalinių konstrukcijų ir detalių apsauga nuo korozijos būtų sistemingai atnaujinama įvertinant aplinkos cheminį aktyvumą statinių eksploatavimo metu, korozijos pažeistos vietos būtų nuvalomos, o antikorozinė danga atnaujinama, korozijos paveiktų konstrukcijų nešamoji galia patikrinama skaičiavimais ar kitais būdais; pagal 30.2 punktą privalėdamas nenaudoti statinio, kol jis nustatyta tvarka nepripažintas tinkamu naudoti; pagal 30.3 punktą privalėdamas laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio savybės atitinkančios esminius statinio reikalavimus; nesudarė darbuotojams saugių bei nekenksmingų darbo sąlygų, neužtikrino, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta atitiktų Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo reikalavimus, neorganizavo rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimo, nesiėmė priemonių darbuotojams sudaryti tokią darbo aplinką, kad joje nebūtų pavojingų veiksnių, keliančių susižalojimo riziką, nesilaikė reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio savybės, atitinkančios esminius statinio reikalavimus, naudojo statinį nustatyta tvarka nepripažintą tinkamu naudoti bei neužtikrino, kad atverti vartai nekeltų pavojaus darbuotojams, dėl šių priežasčių 2008-07-01 apie 15.40 val. UAB „S.“ metalo dažymo sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), Utenoje, nutrūkus vartų viršutiniam vyriui, virstantiems vartams išsinėrus iš apatinio vyrio ir krintant žemyn ir dėl to užspaudus virtimo trajektorijoje buvusį UAB „S.“ pakrovėjo mašinistą V. V., pastarasis patyrė dubens kaulų lūžimą, dešinio šlaunikaulio lūžimą, dešinio dilbio kaulų atvirą lūžimą, šonkaulių lūžimą, šlapimo pūslės ir šlapimtakio plyšimus, žarnų pasaitų plyšimus, plaučių plyšimą, kraujo išsiliejimą krūtinės ir pilvo ertmėse, sunkaus laipsnio šoką, o būtent sunkų sveikatos sutrikdymą dėl daugybinių vidaus organų plyšimų, nukraujavimo, sunkaus laipsnio šoko, nes tai sudaro pavojų gyvybei.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. R. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - jį išteisinti, nukentėjusiojo V. V. civilinį ieškinį atsakovui UAB „S.“ palikti spręsti Lietuvos Respublikos CPK nustatyta tvarka. Nurodo, kad teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendis priimtas remiantis tik nukentėjusiojo, liudytojų parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir specialistų išvadomis ta apimtimi, kiek tai buvo reikalinga priimti apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau byloje neįvertinti kitų liudytojų parodymai, byloje esantys rašytiniai įrodymai, lokaliniai aktai, ko pasėkoje teismas padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisingą nuosprendį. Teismas, priimdamas nuosprendį iš esmės perrašė kaltinamąjį aktą, visiškai neįvertinęs Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatų, Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo nuostatų bei Statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 reikalavimų, tų įstatymų ir norminių aktų reikalavimų nuostatas taikė tiktai jam, kaip darbdavį, t. y. UAB „S.“, atstovaujantį asmenį, nors įstatymų ir poįstatyminių aktų nuostatose yra aiškiai akcentuota, kad už tam tikrus reikalavimų nevykdymus ar pažeidimus atsakomybė tenka darbdaviui arba darbdavio įgaliotam asmeniui. Teismas nuosprendyje nurodė, kad jis pažeidė Generalinio direktoriaus pareiginės instrukcijos II dalies 12 punktą, IV dalies 2 punktą, bendrovės kokybės vadybos sistemos procedūros PR-08 reikalavimus, tačiau visai neįvertino byloje esančio 2002 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 33 „Dėl darbdavio dalies pareigų ir teisių perdavimo kompetentingiems asmenims darbuotojų saugos ir sveikatos darbe klausimais“, o būtent šiame įsakyme yra aiškiai reglamentuota ir nustatyta darbdavio dalies pareigų ir teisių perdavimas kompetentingiems bendrovės asmenims darbuotojų saugos ir sveikatos darbe klausimais. Šio įsakymo 2 skyriuje yra nurodyta kokias darbines funkcijas ir už ką atsakingi yra direktorius statybai ir direktorius spec. darbams. Kaip matyti iš punkto 2.1., pagal darbines funkcijas atsakingiems direktoriams buvo pavesta organizuoti darbo aplinkos ir darbo vietų tyrimus, darbo sąlygų vertinimą, naudojamų kolektyvinių ir individualių saugos priemonių bandymus. Šio skyriaus punkte 2.10. šiems atsakingiems vadovams pavesta kontroliuoti kaip pavaldūs darbuotojai vykdo darbuotojų saugos ir sveikatos darbe norminių aktų reikalavimus, taip pat šio skyriaus punkte 2.14 nurodyta, kad vykdant darbuotojų saugos ir sveikatos darbe norminių aktų reikalavimus organizuoti statybos - montavimo darbų saugų vykdymą priskirtame bare. Taip pat atsakingiems už savo veiklos sritį direktoriams buvo pavesta kontroliuoti kaip pavaldūs darbuotojai vykdo vidaus darbo tvarkos taisykles, darbuotojų saugos ir sveikatos darbe norminių aktų reikalavimus, bei vykdant šių norminių aktų reikalavimus organizuoti įrengimų, mechanizmų bei kito priskirto ūkio priežiūrą, registraciją, saugią eksploataciją ir remontą (2.16; 2.17 punktai).

Nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad nelaimingo atsitikimo metu už pagalbinės gamybos tarnybos veiklą darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe norminių aktų reikalavimų vykdymą ir kontrolę buvo atsakingas spec. darbų direktorius V. M.. Spec. darbų direktorius pagal savo kompetenciją už šio padalinio veiklą buvo atsakingas remiantis ne tik šiuo įsakymu, bet ir vadovaujantis bendrovės kokybės vadybos sistemos procedūros PR-08 reikalavimais. Spec. darbų direktoriaus pareiginėje instrukcijoje, kuri galioja nuo 2006 m. spalio 20 d., 2 skyriaus 7 punkte nurodyta, kad spec. darbų direktorius privalo kontroliuoti, kaip pavaldūs darbuotojai laikosi darbo drausmės, saugos darbe, priešgaisrinės saugos, elektrosaugos reikalavimų įgyvendinti saugos darbe, priešgaisrinės, elektrosaugos, higienos ir aplinkosaugos priemones, pareiginės instrukcijos 4 skyriaus 7 punkte yra numatyta šio atsakingo bendrovės darbuotojo atsakomybė už saugos ir sveikatos darbe priešgaisrinės saugos reikalavimų vykdymą. Atkreipia dėmesį, kad būtent spec. darbų direktorius pagal savo kompetenciją privalo reikalauti, kad darbuotojai tinkamai vykdytų saugos darbe ir kitus reikalavimus, nurodyti ir numatyti saugos priemones, taip pat sustabdyti darbus, jeigu yra pažeidžiami saugos darbe norminių aktų reikalavimai, technologinės sąlygos ir vidaus darbo tvarkos taisyklės, kyla grėsmė darbuotojų sveikatai. Šios spec. darbų direktoriaus teisės yra numatytos pareiginės instrukcijos 3 skyriuje.

Nurodo, kad teismas nuosprendyje visiškai neįvertino, kad 2002 m. birželio 14 d. bendrovės generalinio direktoriaus įsakymo Nr. 33 skyriuje 9 p. yra nustatyta, jog atsižvelgiant į darbinių funkcijų vykdymą, atitinkamų padalinių ir gamybos barų vadovams yra pavesta organizuoti pavaldiems darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas pagal darbuotojų saugos ir sveikatos darbe norminių aktų reikalavimus priskirtame darbo bare. Šio skyriaus 9.12 punkte numatyta, kad gamybos barų ir tarnybų vadovai privalo naudoti darbo priemones tik techniškai tvarkingas, atitinkančias darbuotojų saugos ir sveikatos darbe norminių aktų reikalavimus. Taip pat šių barų vadovai privalo kontroliuoti, kaip pavaldūs darbuotojai vykdo vidaus darbo tvarkos taisykles, darbuotojų saugos ir sveikatos darbe norminių aktų reikalavimus. Šiuo atveju už minėto baro saugos darbe reikalavimų tinkamą vykdymą buvo atsakinga pagalbinės gamybos tarnybos viršininkė N. N. (M.). Šios darbuotojos pareiginėje instrukcijoje, kuri galioja nuo 2006 m. balandžio 28 d., pagal bendrovės kokybės vadybos sistemos procedūros PR-08 reikalavimus, 1 skyriuje 5 punkte nurodyta, kad pagalbinės gamybos tarnybos viršininkas tiesiogiai pavaldus spec darbų direktoriui. Šios pareiginės instrukcijos 2 skyriuje „Pagalbinės gamybos tarnybos viršininko pareigos“ yra numatyta, kad padalinio vadovas privalo kontroliuoti, kaip prižiūrimi bazėje turimi įrenginiai, darbo priemonės, organizuoti priežiūrą ir apsaugą racionaliai panaudoti materialinius išteklius, reikalauti, kad būtų laikomasi darbuotojų sveikatos ir saugos, darbo sanitarijos ir kt. reikalavimų, imtis priemonių užtikrinti saugų darbą. Būtent už šių pareigų vykdymą šios instrukcijos 4 skyriuje yra numatyta pagalbinės tarnybos viršininko atsakomybė. Taigi akivaizdu, kad vadovaujantis nurodytais norminiais aktais už pagalbinės tarnybos darbą bei saugos ir sveikatos reikalavimų laikymąsi ir tinkamą vykdymą buvo atsakinga bendrovės pagalbinės gamybos tarnybos viršininkė N. N. (M.), kuri 2007 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr.122/PT-0307 buvo paskirta atsakinga už pagalbinės gamybos tarnybos priešgaisrinę apsaugą bei dirbančiųjų darbuotojų saugą ir sveikatą.

Nurodo, kad teismas nuosprendyje nurodė, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 str. 1 d., 14 str. 1 d., 19 str. 2 d. 1 p. ir 40 str. 1 d. reikalavimus, tačiau nepagrįstai šio įstatymo nuostatas taikė vienašališkai tiktai jam, kaip darbdavį atstovaujančiam asmeniui. Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 str. 2 d. yra nustatyta, kad darbdavį atstovaujantis asmuo siekdamas įgyvendinti darbdavio pareigą organizuoja prevencinių priemonių (techninių, medicinos, teisinių, organizacinių ir kt.), skirtų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijai, įgyvendinimą, nustatydamas įmonėje šių priemonių įgyvendinimo ir kontrolės tvarką, paskirdamas darbdavio įgaliotus asmenis. Šio įstatymo 19 str. 2 d. taip pat yra nustatyta, kad darbdavys arba jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo privalo imtis priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti. Šio įstatymo 32 straipsnyje yra aiškiai reglamentuota, kad darbdavį atstovaujantis asmuo gali pavesti darbdavio įgaliotiems asmenims, iš jų padalinių vadovams, įgyvendinti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencines priemones, kaip nustatyta šio įstatymo 11 ir kituose straipsniuose. Šiame straipsnyje nurodyta, kad pavedimas įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos priemones įforminamas darbdavį atstovaujančio asmens įsakymu, potvarkiu ar kitu dokumentu, toks pavedimas gali būti numatytas padalinio vadovo ar kito darbdavio įgalioto asmens darbo sutartyje arba pareigybės aprašyme (instrukcijoje). Kaip matyti iš šio įstatymo nuostatų, bylos medžiagos bei skunde nurodytų spec. darbų direktoriaus ir pagalbinės gamybos tarnybos viršininko pareiginių instrukcijų reikalavimų ir bendrovės generalinio direktoriaus įsakymų, už „Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo“ reikalavimų vykdymą bendrovėje buvo atsakingi darbdavio įgalioti asmenys, t. y. spec. darbų direktorius V. M. ir pagalbinės gamybos tarnybos viršininkė N. N. (buvusi pavardė M.). Teismui pateikė pažymas apie profesinės rizikos vertinimą bendrovėje, pažymą apie tai, kokias lėšas kiekvienais metais bendrovė išleidžia darbuotojų saugai ir sveikatai, taip pat pažymą, kokios buvo skirtos lėšos pagalbinės - gamybinės bazės remonto darbams ir pagrindinėms priemonės įsigyti, kas taip pat patvirtina, kad pagal galiojančius norminius aktus jis tinkamai vykdė visas jam priskirtas funkcijas darbų saugos ir sveikatos srityje.

Teigia, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 40 str. 2 ir 3 punktų reikalavimus, t. y. privalėjo nenaudoti statinio, kol jis nustatyta tvarka nepripažintas tinkamu naudoti bei privalėjo laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių) inžinerinių sistemų savybes atitinkančios esminius statinio reikalavimus pagal šio Įstatymo 4 straipsnį, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 85/233 patvirtintų Darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų 14.3 punktą, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2004 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. Dl-347 „Dėl statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ patvirtinimo“ 10.2, 10.5, 22, 30.2, 30.3 punktų reikalavimus. Mano, kad teismas neįvertino šių aplinkybių, kad pagal 2002 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 33, II skyriaus 2.17 p., būtent spec. darbų direktorius privalėjo užtikrinti jam priskirto ūkio priežiūrą, teisinę registraciją ir saugią eksploataciją. Be to, 2005 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 64 „Dėl statinių techninės priežiūros organizavimo“ statinio techninių prižiūrėtoju gamybinės bazės statiniams buvo paskirtas spec. darbų direktorius V. M.. Vėliau, 2006 m. lapkričio 08 d. įsakymu Nr. 18a „Dėl 2005-12-16 įsakymo Nr. 64 „Dėl statinių techninės priežiūros organizavimo“ pakeitimo“ statinio techniniu prižiūrėtojų gamybinės bazės statiniams buvo paskirta A. L.. Būtent šie asmenys vadovaujantis STR ir kitų norminių aktų reikalavimais privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo reikalavimų. Be to, pagal 2005 m. gruodžio 16 d. įsakymą Nr. 64 „Dėl statinių techninės priežiūros organizavimo“ būtent darbų direktorius V. M. buvo paskirtas kasmetinių ir neeilinių apžiūrų vykdymui tos komisijos pirmininku. Minėta komisija pagal savo kompetenciją privalėjo kasmet bei esant reikalui atlikti neeilines statinių apžiūras ir pastebėję kokius nors neatitikimus ar defektus nedelsiant juos konstatuoti ir apie tai atitinkama tvarka jį, kaip bendrovės vadovą, informuoti. Atkreipia dėmesį, kad statinio techninės priežiūros žurnale 2006 m. kovo mėnesį buvo nurodyta ištiesinti vartų rėmą, privirinti išlūžusį vyrių bei atlikti kitus minėtų vartų remonto darbus. Kaip matyti, komisija buvo nurodžiusi kuriuos darbus atlikti, tam buvo skirtas atitinkamas reikalingas finansavimas, minėti darbai buvo atlikti ir apie tai yra minėtame žurnale atitinkamas įrašas, kad vartai sutvarkyti 2006 m. kovo 31d. Taigi akivaizdu, kad pagal savo kompetenciją bei pagal kitus bylos dokumentus, bendrovės spec. darbų direktorius privalėjo patikrinti, ar minėti darbai atlikti tinkamai ir tik po to surašyti tai patvirtinantį dokumentą - aktą. Byloje yra 2006 m. kovo mėnesio atliktų darbų aktas, iš kurio matyti, kad minėtus darbus atliko pagalbinės gamybos tarnybos viršininkė N. N. (M.), o darbus priėmė spec. darbų direktorius V. M.. Minėtas aktas patvirtina, kad pagal savo kompetenciją tiek darbus vykdęs asmuo N. N. (M.), tiek juos priėmęs V. M., privalėjo juos priimti kokybiškai atliktus. Atsakingų darbuotojų esantys parašai tik dar kartą patvirtina, kad jie tai privalėjo padaryti pagal savo pareigas. Be to, teismo posėdyje liudytojas V. Ž. parodė, kad statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 reikalavimuose nėra nurodyta, kad turi būti tikrinami vartai, langai. Reglamente nurodyta, kad turi būti tikrinamos tik laikančios konstrukcijos, o vartai šiuo atveju nėra laikanti konstrukcija, tačiau teismas nuosprendyje šių aplinkybių nevertino.

Nurodo, kad teismas nuosprendyje rėmėsi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. lapkričio 25 d. specialisto išvada, kad 1983 m. gruodžio 30 d. aktu priimtas eksploatuoti sandėlis po kapitalinio remonto, o ne naujai pastatytas. Išvadoje specialistas nurodė, kad nėra galimybės nustatyti kokiam eksploatuojamam sandėliui buvo atliktas kapitalinis remontas, nes akte nėra sandėlį identifikuojančių duomenų. Mano, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo laikyti, jog šiuo aktu buvo priimtas naudoti naujai pastatytas pastatas - sandėlis, unikalus Nr. 4400-0007-9027, žymėjimas 39F1b, kadangi visiškai neįvertino liudytojų parodymų, kurie dalyvavo komisijos sudėtyje, priimant statinį bei surašant 1983 m. gruodžio 30 d. pastato, statinio, gyvenamojo namo po kapitalinio remonto priėmimo eksploatuoti aktą, kuris buvo patvirtintas tuometinio Utenos statybos tresto - aikštelės valdytojo E. M.. Byloje apklaustas liudytoju G. N. parodė, kad jis dalyvavo bazės sandėlio, pastatyto apie 1983 m. priėmimo komisijoje, sudarytoje tresto valdytojo E. M.. Sandėlio priėmimo metu jis buvo inžinierius - konstruktorius ir vertinant konstrukciniu požiūriu, šis objektas buvo paprastas, vartai buvo tvarkingi. Pastatas pripažintas tinkamu naudoti. Byloje esantis aktas yra pakankamas dokumentas, kad sandėlis galėtų būti eksploatuojamas, nes jis buvo priskirtas prie nesudėtingų statinių. Sandėlis buvo naujai pastatytas, tik buvo naudojamos įmonės nuosavos lėšos. Liudytoju byloje apklaustas P. P. parodė, kad jis buvo valstybinės komisijos, kuri priėmė pastatytą sandėlį, pirmininkas. Sandėlį statėsi pati įmonė, kad turėtų kur laikyti statybines medžiagas. Sandėlis buvo priduotas valstybinės komisijos aktu. Valstybinė komisija buvo sudaryta E. M., tuomet tresto aikštelės valdytojo įsakymu, nes objektas nebuvo ypatingos svarbos, buvo skirtas savo poreikiams tenkinti. Sandėlis pastatytas iš kapitalinio remonto lėšų. Kai priduodavo objektą, jo aprašymas būdavo toks kaip nurodyta valstybinės komisijos akte. Šitas sandėlis priduotas vienas, o visa bazė priduota kitu aktu. Pastatas pavadintas sandėliu, nes bazėje kitokių tokio tipo sandėlių nebuvo, o adresą duodavo po to, kai pastatą priimdavo valstybinė komisija. Šio akto pakako, kad objektą laikyti tinkamu naudoti. Liudytojas A. Z. parodė, kad jis buvo sandėlio priėmimo komisijos narys. Dalyvavo komisijoje ir kaip energetikas apžiūrėjo energetinę dalį ir pasirašė akte. Objektas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Toks sandėlis toje teritorijoje buvo pastatytas vienas. Jis skyrėsi plotu, buvo didesnis ir pailgas, pastatytas iš gelžbetonio. Bazės plane šis sandėlis pažymėtas 39F1b. Liudytojas J. T. parodė, kad pagal priėmimo aktą jis buvo sandėlio priėmimo komisijos narys. Bazės schemoje naujas sandėlis, kurio priėmimo komisijos narys jis buvo, pažymėtas 39Fl/b. Taigi minėti liudytojai nurodė 1983 m. gruodžio 30 d. akto surašymo aplinkybes bei patvirtino, kad tuo metu minėtas sandėlis, pažymėtas plane 39Flb, buvo priimtas eksploatuoti bei pripažintas tinkamu naudoti. Kad minėtas sandėlis buvo tinkamai naudojamas bei buvo vykdoma statinio techninė priežiūra, patvirtina ir byloje esantis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 lapkričio 12 d. raštas, kuriame nurodyta, kad buvo UAB „S.“ tikrinta statinių naudojimo priežiūra „2005 m. lapkričio 03 d. surašytas aktas Nr. 143 U-80, tikrintų statinių techninė priežiūra nebuvo vykdoma, pateiktas reikalavimas vykdyti statinių techninę priežiūrą, 2007 m. birželio 27 d. surašytas aktas Nr. 143 U-47, techninė dokumentacija pateikta, vizualiai apžiūrėtas statinys, defektų nenustatyta, 2008 m. rugpjūčio 28 d. surašytas aktas Nr. 143 U-70, tęsiama techninė priežiūra, trūkumų šiam pastatui nenustatyta, 2009 m. gegužės 29 d. surašytas aktas Nr. 143 U-49, tęsiama techninė priežiūra, trūkumų šiam pastatui nenustatyta“. Šiame Utenos teritorinių planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus rašte yra nurodyta, kad vykdant valstybinę statinių naudojimo priežiūrą tikrinamas statinių naudojimo techninės priežiūros organizavimas, techninio prižiūrėtojo veikla ir jo vedama dokumentacija. Sandėlio, kurio žymėjimas plane 39Flb, unikalus Nr. 4400-0007-9027, buvo pateiktas užpildytas statinio techninis pasas, kadastrinių matavimų byla, periodinių patikrinimų registracijos žurnalas. Šiame rašte nurodyta, kad nagrinėjant dokumentus nebuvo nustatyta, kad šis statinys nėra pripažintas tinkamu naudoti. Būtent pagal Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo reikalavimus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius privalėjo konstatuoti, kad statinys yra nepripažintas tinkamu naudoti ir neleisti jo toliau eksploatuoti. Taip pat įvertintina, kad Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 40 str. 2 p. nuo 2010 m. spalio 01 d. yra pripažintas negaliojančiu.

Nurodo, kad visiškai nepagrįstas teismo teiginys, kad nesant patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių sandėlio, unikalus Nr. 4400-0007-9027, žymėjimas plane 39Flb, pripažinimo tinkamu naudoti faktą, daroma išvada, kad UAB „S.“ šį statinį eksploatavo pažeisdama Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 40 str. 2 p. reikalavimus. Šiuo atveju byloje apklausti liudytojai G. N., P. P., A. Z., J. T. konkrečiai nurodė, kad 1983 m. gruodžio 30 d. aktas buvo surašytas būtent priimant eksploatuoti sandėlį, pažymėtą plane 39Flb, bei nurodė, kad pagal tuo metu galiojusius norminiu aktus ir tvarką, šio akto pakako, kad pastatas būtų tinkamai eksploatuojamas. Mano, kad teismas negalėjo vadovautis abejonėmis ar prielaidomis konstatuodamas šią faktinę aplinkybę, kad tariamai pastatas nebuvo pripažintas tinkamu naudoti, o byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, paneigiančių šių liudytojų parodymus. Taip pat teismas nepaneigė aplinkybės, kad pagal tuo metu (1983 m. - 1985 m.) galiojusią tvarką minėtas aktas buvo pakankamas pagrindas statinį pripažinti tinkamu ir jį eksploatuoti, o statinio identifikavimo dokumentai būdavo suteikiami jau statinį registruojant atitinkamoje institucijoje. Mano, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad jis įmonei vadovauja nuo 1987 m. sausio mėnesio. Šiuo atveju nuo 1987 m. sausio 04 d. jis buvo priimtas į darbą Panevėžio PST Utenos KMK - 23 viršininku. Tiktai 1989 m. rugsėjo 07 d. LTSR Valstybinio statybos komiteto įsakymu Nr. 97 Utenos KMK - 23 buvo atskirta nuo Panevėžio PST ir tapo savarankiška įmone nuo 1989 spalio 02 d. bei buvo pakeistas jos pavadinimas į (duomenys neskelbtini). Atkreipia dėmesį, kad tuo metu minėtas sandėlis, plane pažymėtas 39Flb, jau buvo priimtas eksploatuoti ir pripažintas tinkamu naudoti. Minėtas sandėlis buvo perduotas su visu kitu reorganizuojamos įmonės turtu. 1993 m. balandžio 19 d. VĮ (duomenys neskelbtini) buvo privatizuota ir tapo AB „S.“, vėliau reorganizuota į UAB „S.“. Mano, kad byloje esant abejonių ar nepakankamai įrodymų ir nesant galimybių jų pašalinti, jam negalėjo būti inkriminuota nusikalstama veika ir jis negalėjo būti teismo pripažintas kaltu. Bylos medžiaga patvirtina, kad dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kurio metu buvo sunkiai sužalotas nukentėjusysis V. V., padarinius lėmė ne jo, kaip UAB „S.“ generalinio direktoriaus, t. y. atstovaujančio asmens veiksmai, nes buvo paskirti atsakingi asmenys už pagalbinės gamybos tarnybos dirbančiųjų darbuotojų saugą ir sveikatą bei už statinių naudojimą, priežiūrą ir eksploataciją. Jis, kaip bendrovės vadovas, tinkamai vykdė savo pareigas lokaliniais teisės aktais paskirdamas atsakingus darbuotojus už darbuotojų saugą ir sveikatą darbe, tinkamai įgyvendino priemones, susijusias su darbuotojų sauga ir sveikata pagal bendrovės kokybės vadybos sistemos procedūros PR-08 reikalavimus. 2007 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 122/PT-0307 atsakinga už darbuotojų saugą ir sveikatą šiame padalinyje, kur įvyko nelaimingas atsitikimas, buvo paskirta N. N. (M.), pagal Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo ir STR 01.12.07:2004 reikalavimus, 2006 m. lapkričio 08 d. įsakymu Nr. 18a gamybinės bazės statinių techniniu prižiūrėtoju buvo paskirta A. L., kuri atliko statinio techninę priežiūrą, ir ji, kaip techninis statinio prižiūrėtojas pagal Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo nuostatas, tapo pastato naudotoju, privalančiu vykdyti statybines ir technines priemones statinio techninei būklei palaikyti, kad būtų užtikrinti statinio esminiai reikalavimai per statinio naudojimo laiką. Pagal 2002 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 33, II skyriaus 2.17 punktą spec. darbų direktorius V. M. privalėjo užtikrinti jam priskirto ūkio priežiūrą, teisinę registraciją ir saugią eksploataciją. Pagal 2005 m. gruodžio 16 įsakymą Nr. 64 „Dėl statinių techninės priežiūros organizavimo“ spec. darbų direktorius V. M. buvo paskirtas kasmetinių ir neeilinių apžiūrų vykdymui sudarytos komisijos pirmininku. Minėta komisija pagal savo kompetenciją privalėjo kasmet bei esant reikalui atlikti neeilines statinių apžiūras, apie statinio defektus ar kitus neatitikimus saugiam eksploatavimui jam nebuvo žinoma. Šiuo atveju jam, kaip darbdavį atstovaujančiam asmeniui, baudžiamoji atsakomybė galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jei būtų nustatyti statinio (sandėlio) defektai ar jo eksploatavimo pažeidimai, jam apie juos būtų pranešta, o jis nebūtų ėmęsis priemonių šiems defektams ar trūkumams pašalinti. Mano, kad jis, kaip bendrovės vadovas, pagal savo kompetenciją tinkamai organizavo darbą bendrovėje, jo veiksmai ar neveikimas nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su gamybinės bazės vartų vyrio trūkimu ir vartų griuvimu bei nukentėjusiojo V. V. sužalojimu, t. y. su atsiradusiomis pasekmėmis, todėl jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 176 str. 1 d., požymių.

Nurodo, kad nukentėjusiojo ieškinys šiuo nuosprendžiu buvo nepagrįstai priteistas. Lietuvos Respublikos BPK 111 str. nurodyta, kad civiliniais atsakovais gali būti taip pat įmonės, kurios pagal įstatymus materialiai atsako už įtariamojo ar kaltinamojo veiką. Šiuo atveju baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuotą veiką, todėl remiantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p. pagrindu, civiliniam atsakovui UAB „S.“ pareikštas ieškinys paliktinas nenagrinėtas nukentėjusiajam –civiliniam ieškovui V. V. paliekant teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Apeliaciniu skundu civilinis atsakovas UAB „S.“ atstovas advokatas prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo J. R. išteisinti. Nukentėjusiojo V. V. civilinį ieškinį UAB „S.“ palikti nenagrinėtą, išaiškinant nukentėjusiajam teisę kreiptis dėl šio ieškinio nagrinėjimo Lietuvos Respublikos CPK nustatyta tvarka. Mano, kad Utenos rajono apylinkės teismas visiškai be pagrindo apkaltino UAB „S.“ generalinį direktorių J. R. įvykdžius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 176 str. 1 d., ko pasėkoje be teisinio pagrindo priteisė iš UAB „S.“ nukentėjusiajam V. V. 16 582,11 Lt turtinei ir 150 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismas buvo šališkas, neobjektyviai ir tendencingai įvertino byloje ištirtus įrodymus bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teisėja nenusišalino nuo pakartotinio tos pačios baudžiamosios bylos Nr. 1-28-373/2011 nagrinėjimo. Ankstesnio šios bylos nagrinėjimo metu kaltinamoji buvo N. M., ši byla buvo visiškai išnagrinėta, tačiau teismo nuosprendis nebuvo priimtas tik dėl to, kad prokuroras pareiškė prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą. Ilgalaikis pirminis šios bylos nagrinėjimas tiesiogiai suformavo išankstinę teisėjos L. Dumskienės nuomonę apie asmenis kaltus dėl nelaimingo atsitikimo, o tai vėliau, nagrinėjant J. R. pateiktus kaltinimus, turėjo įtakos įrodymų vertinimui. Teismo išvados, kad UAB „S.“ generalinis direktorius J. R. pažeidė Generalinio direktoriaus pareiginės instrukcijos II dalies 12 punktą, IV dalies 2 punktą neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pareiginės instrukcijos II dalies 12 punktas iš tiesų įpareigoja generalinį direktorių įgyvendinti priemones, susijusias su darbuotojų sauga ir sveikata pagal bendrovės kokybės vadybos sistemos procedūros PR-08 reikalavimus, o IV dalies 2 punktas nurodo, kad generalinis direktorius atsakingas už darbuotojų saugos ir sveikatos, priešgaisrinės saugos, elektrosaugos priemonių organizavimo ir vykdymo bendrovėje kontrolę, elektros įrenginius aptarnaujančio personalo parinkimą, darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais mokymą atestavimą ir instruktavimą pagal bendrovės kokybės vadybos sistemos dokumentų reikalavimus. Teismas užuot ištyręs, išsiaiškinęs ir išanalizavęs ką tiesiogiai generalinis direktorius privalo atlikti pagal bendrovėje įdiegtą kokybės vadybos sistemos procedūrą PR-08, iš karto padarė nepagrįstą išvadą, kad tokie pažeidimai buvo ir būtent jie sąlygojo UAB „S.“ metalo dažymo sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), Utenoje, vartų viršutinio vyrio nutrūkimą, ko pasėkoje virstantiems vartams išsinėrus iš apatinio vyrio ir krintant žemyn buvo užspaustas virtimo trajektorijoje buvęs UAB „S.“ pakrovėjo mašinistas V. V., kuris dėl to patyrė sunkius kūno sužalojimus. Iš kokybės vadybos sistemos procedūrą PR-08 atsakomybės paskirstymo matricos matyti, kad generaliniam direktoriui privalu tvirtinti darbų saugos ir sveikatos užtikrinimo sistemos dokumentų rengimą ir paskirstymą išklausyti informaciją apie darbuotojų įvadinį instruktavimą, apsirūpinimą asmeninėmis apsaugos priemonėmis, darbų saugos ir sveikatos užtikrinimo kontrolę ir neatitikčių valdymą padaliniuose, dalyvauti darbuotojų mokyme darbų saugos ir sveikatos klausimais, organizuoti privalomąjį sveikatos patikrinimą ir kontroliuoti darbų saugos ir sveikatos užtikrinimą bei neatitikčių valdymą visuose bendrovės padaliniuose, tuo tarpu tiesioginis šių funkcijų vykdymas - įgyvendinimas ir jų kontrolė pavesta kitiems bendrovės specialistams grafoje „Vykdytojai“. Todėl akivaizdu, kad faktiškai UAB „S.“ generalinis direktorius J. R. tiesiogiai savo pareiginės instrukcijos nepažeidė. Mano, kad teismo išvados, kad UAB „S.“ generalinis direktorius J. R. pažeidė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 str. 1 d., 14 str. 1 d., 19 str. 2 d. 1 p. ir 40 str. 1 d. reikalavimus, taip pat neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 str. 2 d. yra nustatyta, kad darbdavį atstovaujantis asmuo ( šiuo atveju J. R.) siekdamas įgyvendinti darbdavio pareigą tik organizuoja prevencinių priemonių (techninių, medicinos, teisinių, organizacinių ir kt.), skirtų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijai, įgyvendinimą, nustatydamas įmonėje šių priemonių įgyvendinimo ir kontrolės tvarką paskirdamas darbdavio įgaliotus asmenis. Minėto įstatymo 32 straipsnyje yra aiškiai reglamentuota, kad darbdavį atstovaujantis asmuo gali pavesti darbdavio įgaliotiems asmenims, iš jų padalinių vadovams, įgyvendinti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencines priemones, kaip nustatyta šio įstatymo 11 ir kituose straipsniuose. Šiame straipsnyje nurodyta, kad pavedimas įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos priemones įforminamas darbdavį atstovaujančio asmens įsakymu, potvarkiu ar kitu dokumentu, toks pavedimas gali būti numatytas padalinio vadovo ar kito darbdavio įgalioto asmens darbo sutartyje arba pareigybės aprašyme (instrukcijoje). Nurodo, kad teismas, užuot išsiaiškinęs ir išanalizavęs, kaip UAB „S.“ generalinis direktorius J. R. yra bendrovėje įgyvendinęs aukščiau minėtas darbdavio pareigas, padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad darbdavį atstovaujantis asmuo šių pareigų nevykdė ir būtent šie pažeidimai sąlygojo UAB „S.“ metalo dažymo sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), Utenoje, vartų viršutinio vyrio nutrūkimą, ko pasėkoje buvo sunkiais traumuotas UAB „S.“ pakrovėjo mašinistas V. V.. Iš 2002 m. birželio 14 d. UAB „S.“ generalinio direktoriaus J. R. įsakymo Nr. 33 „Dėl darbdavio dalies pareigų ir teisių perdavimo kompetentingiems asmenims darbuotojų saugos ir sveikatos darbe klausimais“ matyti, kad darbdavio pareigų darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo darbe klausimais buvo paskirstytos kompetentingiems bendrovės asmenims. Šio įsakymo 2 skyriuje yra nurodyta kokias darbines funkcijas ir už ką atsakingi yra direktorius statybai ir direktorius spec. darbams. Kaip matyti iš punkto 2.1., pagal darbines funkcijas atsakingiems direktoriams buvo pavesta organizuoti darbo aplinkos ir darbo vietų tyrimus, darbo sąlygų vertinimą naudojamų kolektyvinių ir individualių saugos priemonių bandymus. Šio skyriaus punkte 2.10. šiems atsakingiems vadovams pavesta kontroliuoti, kaip pavaldūs darbuotojai vykdo darbuotojų saugos ir sveikatos darbe norminių aktų reikalavimus, taip pat šio skyriaus punkte 2.14 nurodyta, kad vykdant darbuotojų saugos ir sveikatos darbe norminių aktų reikalavimus organizuoti statybos - montavimo darbų saugų vykdymą priskirtame bare. Minėtu įsakymu atsakingiems už savo veiklos sritį direktoriams buvo pavesta kontroliuoti, kaip pavaldūs darbuotojai vykdo vidaus darbo tvarkos taisykles, darbuotojų saugos ir sveikatos darbe norminių aktų reikalavimus bei vykdant šių norminių aktų reikalavimus organizuoti įrengimų, mechanizmų bei kito priskirto ūkio priežiūrą, registraciją, saugią eksploataciją ir remontą. Šio įsakymo 9 p., 9.1. p. vyr. darbų vykdytojams, statybos vadovams, darbų vykdytojams, meistrams, vadybininkams, cechų ir kitų gamybos barų vadovams, kurie tiesiogiai vadovauja darbuotojams pavesta organizuoti pavaldiems darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas pagal darbuotojų saugos ir sveikatos darbe norminių aktų reikalavimus priskirtame darbo bare. Iš kokybės vadybos sistemos procedūros PR-08 „Atsakomybės paskirstymo matricos“ matyti, kad visos darbuotojų saugos ir sveikatos darbe funkcijos yra paskirstytos konkretiems vykdytojams grafoje „Vykdytojai“, už darbų saugos reikalavimų užtikrinimą atskiruose bendrovės padaliniuose atsakingi darbuotojai įvardinti 1 lentelėje, už darbų saugos ir sveikatos užtikrinimo kontrolę ir neatitikčių valdymą atsakingi darbuotojai įvardinti 2.6 punkte. Toks pat darbuotojų saugos ir sveikatos darbe funkcijų paskirstymas įformintas ir bendrovės UAB „S.“ generalinio direktoriaus J. R. parašu patvirtintuose atsakingų darbuotojų pareiginiuose nuostatuose. Iš 2007 m. balandžio 18 d. UAB „S.“ generalinio direktoriaus J. R. įsakymo Nr. 122/PT-03-07 matyti, kad už pagalbinės gamybos tarnybos dirbančiųjų saugą ir sveikatą atsakingu asmeniu yra paskirta pagalbinės gamybos tarnybos viršininkė N. M.. Todėl akivaizdu, kad faktiškai UAB „S.“ generalinis direktorius J. R. Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 str. 1 d., 14 str. 1 d., 19 str. 2 d. 1 p. ir 40 str. 1 d. reikalavimų nepažeidė ir negalėjo pažeisti, kadangi jis, kaip darbdavį atstovaujantis asmuo, teisėtai, to paties įstatymo pagrindu, darbdaviui priklausančias funkcijas darbų saugos klausimais pavedė vykdyti, įgyvendinti, kontroliuoti kitiems bendrovės asmenims, turintiems reikiamą išsilavinimą papildomai apmokytiems ir atestuotiems. Iš jau išdėstyto įstatymo nuostatų, bylos medžiagos, spec. darbų direktoriaus ir pagalbinės gamybos tarnybos viršininko pareiginių instrukcijų ir UAB „S.“ bendrovės generalinio direktoriaus įsakymų už „Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo“ reikalavimų vykdymą kontrolę bendrovės pagalbinės gamybos sandėlyje buvo atsakingi du darbdavio įgalioti asmenys, t. y. spec. darbų direktorius V. M. ir pagalbinės gamybos tarnybos viršininkė N. N. (buvusi M.). Taigi akivaizdu, kad pagal galiojančius norminius aktus UAB „S.“ generalinis direktorius J. R. tinkamai, įstatymo nustatyta tvarka, įvykdė visas jam, kaip darbdaviui atstovaujančiam asmeniui, priskirtas funkcijas darbų saugos ir sveikatos srityje, perpaskirstydamas šias funkcijas kitiems asmenims ir jas tinkamai įformindamas įsakymais, pareiginėmis instrukcijoms ir kt.. Dėl to mano, kad ne UAB „S.“ generalinis direktorius J. R., o darbdavio atstovo įgalioti asmenys tiesiogiai privalo atsakyti už jiems pavestų funkcijų netinkamą vykdymą, jeigu toks neveikimas sąlygojo nelaimingą atsitikimą. Be to, iš 2002 m. birželio 14 d. UAB „S.“ generalinio direktoriaus J. R. įsakymo Nr. 33, 2.13 str. turinio matyti, kad šios bendrovės direktorius statybai yra paskirtas darbdavio įgaliotu asmeniu darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais, todėl J. R., kaip asmuo, iš viso negali būti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 176 str., subjektas. Nurodo, kad teismo išvados, kad UAB „S.“ generalinis direktorius J. R. pažeidė Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 40 str. 2 ir 3 punktų reikalavimus, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 85/233 patvirtintų Darboviečių įrenginio bendrųjų nuostatų 14.3 punktą, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2004 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. D 1-347 „Dėl statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ patvirtinimo“ 10.2, 10.5, 22, 30.2, 30.3 punktų reikalavimus neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes pagal jau minėtą bendrovės generalinio direktoriaus 2002 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 33. II skyriaus 2.17 punktą, šių funkcijų įgyvendinimas tiesiogiai yra pavestos spec. darbų direktoriui V. M., kuris ir privalėjo užtikrinti jam priskirto ūkio priežiūrą teisinę registraciją bei saugią eksploataciją. Be to, 2006 m. lapkričio 08 d. įsakymu Nr. 18a „Dėl 2005-12-16 įsakymo Nr. 64 „Dėl statinių techninės priežiūros organizavimo“ pakeitimo“ gamybinės bazės statinių techniniu prižiūrėtoju paskutiniu metu buvo paskirta A. L.. Taigi būtent šie asmenys vadovaujantis STR ir kitų norminių aktų reikalavimais privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo reikalavimų. Nurodo, kad tuo pat metu, pagal 2005 m. gruodžio 16 d. įsakymą Nr. 64 „Dėl statinių techninės priežiūros organizavimo“ tas pats spec. darbų direktorius V. M. buvo paskirtas kasmetinių ir neeilinių statinių techninės priežiūros apžiūrų vykdymui sudarytos komisijos pirmininku. Minėta komisija pagal savo kompetenciją privalėjo kasmet bei esant reikalui atlikti neeilines statinių apžiūras ir konstatavus kokius nors neatitikimus ar defektus nedelsiant imtis priemonių jiems pašalinti ir apie tai atitinkama tvarka informuoti bendrovės vadovą. Mano, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktą rašytinį įrodymą - Statinio techninės priežiūros žurnalą, su jame esančiu 2006 m. kovo mėnesio įrašu: ištiesinti vartų rėmą, privirinti išlūžusį vyrių bei atlikti kitus minėtų vartų remonto darbus. Teismas padarė išvadas, kad išlūžęs vartų vyrius tuo laiku nebuvo remontuotas. Tuo tarpu iš įrašo turinio statinio techninė prižiūrėtoja A. L. kaip tik ir buvo nurodžiusi atlikti šiuos darbus saugiam vartų naudojimui. Tam savalaikiai buvo skirtas atitinkamas reikalingas finansavimas, darbai buvo atlikti ir apie tai yra minėtame žurnale atitinkamas įrašas, kad vartai sutvarkyti 2006 m. kovo 31d. Iš byloje esančio 2006 m. kovo mėnesio atliktų darbų akto matyti, kad minėtus darbus atliko pagalbinės gamybos tarnybos viršininkė N. N. (M.), o darbus priėmė spec. darbų direktorius V. M.. Minėtas aktas patirtina, kad pagal savo kompetenciją darbus vykdė ir darbų kokybę kontroliavo ne bendrovės generalinis direktorius J. R., o N. N. (M.) ir spec. darbų direktorius V. M., taigi šie asmenys ir privalėjo remontuojant vartus bei jų vyrius atidžiai apžiūrėti, patikrinti ir pasirūpinti, kad darbai būtų atlikti kokybiškai. Nurodo, kad teismas byloje netinkamai įvertino rašytinį įrodymą - 1983 m. gruodžio 30 d. statinio priėmimo naudoti aktą ir liudytojų parodymus bei padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo laikyti, jog šiuo aktu buvo priimtas naudoti pastatas - sandėlis, unikalus Nr. 4400-0007-9027, žymėjimas 39Flb, kuriame ir įvyko nelaimingas atsitikimas. Byloje liudytojas G. N. parodė, kad jis dalyvavo minėto bazės sandėlio, pastatyto apie 1983 m. priėmimo komisijoje, sudarytoje tresto valdytojo E. M.. Sandėlio priėmimo metu jis buvo inžinierius - konstruktorius ir vertinant konstrukciniu požiūriu, šis objektas buvo paprastas, vartai buvo tvarkingi. Pastatas pripažintas tinkamu naudoti. Aktas, esantis byloje, buvo pakankamas dokumentas, kad sandėlis galėtų būti eksploatuojamas, nes jis buvo priskirtas prie nesudėtingų statinių. Sandėlis buvo naujai pastatytas, tik buvo naudojamos įmonės nuosavos lėšos. Liudytojas P. P. parodė, kad jis buvo valstybinės komisijos, kuri priėmė pastatytą sandėlį, pirmininkas. Sandėlį statėsi pati įmonė, kad turėtų kur laikyti statybines medžiagas. Sandėlis buvo priduotas valstybinės komisijos aktu. Valstybinė komisija buvo sudaryta E. M., tuomet tresto aikštelės valdytojo įsakymu, nes objektas nebuvo ypatingos svarbos, buvo skirtas savo poreikiams tenkinti. Sandėlis pastatytas iš kapitalinio remonto lėšų. Kai priduodavo objektą, jo aprašymas būdavo toks, kaip nurodyta valstybinės komisijos akte. Minėtas sandėlis priduotas vienas, o visa bazė priduota kitu aktu. Pastatas pavadintas sandėliu, nes bazėje kitokių tokio tipo sandėlių nebuvo, o adresą duodavo po to, kai pastatą priimdavo valstybinė komisija. Šio akto pakako, kad objektą laikyti tinkamu naudoti. Liudytojas A. Z. parodė, kad jis buvo sandėlio priėmimo komisijos narys. Dalyvavo komisijoje ir kaip energetikas, apžiūrėjęs energetinę dalį, pasirašė ant akto. Objektas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Toks sandėlis toje teritorijoje buvo pastatytas vienas. Jis skyrėsi plotu, buvo didesnis ir pailgas, iš gelžbetonio. Bazės plane šis sandėlis pažymėtas 39Flb. Liudytojas J. T. parodė, kad pagal priėmimo aktą jis buvo sandėlio priėmimo komisijos narys. Bazės schemoje minėtas sandėlis pažymėtas 39Flb. Nurodo, kad teismas minėtų liudytojų parodymų nevertino, nors visi jie nurodė 1983 m. gruodžio 30 d. akto surašymo aplinkybes bei patvirtino, kad tuo metu minėtas sandėlis, pažymėtas plane 39Flb, buvo priimtas eksploatuoti ir buvo pripažintas tinkamu naudoti. Mano, kad teismas sureikšmino įrašus 2007-06-27 pastatų techninės priežiūros patikrinimo akto 13 eilutėje, kur nurodyta, kad sandėlis, 1577,13 m2, unikl. Nr. 4400-0007-9027, pastatytas 1985 m., techniniame pase, parengtame 2006-01-01, kur nurodyta, kad šio sandėlio statybos metai - 1985, 2007 m., 2008 m. UAB „S.“ inventorizacijos aprašuose įrašus, kad sandėlio - 39Fl, įvedimo eksploatacijon data nurodyta 1974-06-01, NTR centrinio duomenų banko išrašus, kad sandėlio, pažymėto 39Flb, statybos pabaigos metai nurodyti 1985, nors šie įrašai daryti praėjus daugiau kaip 20 metų nuo sandėlio statybos pabaigos ir padarė nepagrįstą išvadą, kad iki 2008 m. liepos 1 d. šis statinys nebuvo pripažintas tinkamu naudoti, todėl vadovaujantis Statybos įstatymo 40 str. 2 punktu padarė išvadą, kad 2008 m. liepos 1 d. minėtą sandėlį iš viso nebuvo galima naudoti. Tai, kad sandėlis buvo tinkamai naudojamas bei buvo vykdoma statinio techninė priežiūra, patvirtina ir byloje esantis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. lapkričio 12 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad buvo UAB „S.“ tikrinta statinių naudojimo priežiūra „2005 m. lapkričio 03 d. surašytas aktas Nr. 143 U-80, tikrintų statinių techninė priežiūra nebuvo vykdoma, pateiktas reikalavimas vykdyti statinių techninę priežiūrą, 2007 m. birželio 27 d. surašytas aktas Nr. 143 U-47, techninė dokumentacija pateikta, vizualiai apžiūrėtas statinys, defektų nenustatyta, 2008 m. rugpjūčio 28 d. surašytas aktas Nr. 143 U-70, tęsiama techninė priežiūra, trūkumų šiam pastatui nenustatyta, 2009 m. gegužės 29 d. surašytas aktas Nr. 143 U-49, tęsiama techninė priežiūra, trūkumų šiam pastatui nenustatyta“. Šiame Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus rašte yra nurodyta, kad vykdant valstybinę statinių naudojimo priežiūrą tikrinamas statinių naudojimo techninės priežiūros organizavimas, techninio prižiūrėtojo veikla ir jo vedama dokumentacija. Sandėlio, kurio žymėjimas plane 39Flb, unikalus Nr. 4400-0007-9027, buvo pateiktas užpildytas statinio techninis pasas, kadastrinių matavimų byla, periodinių patikrinimų registracijos žurnalas. Šiame rašte nurodyta, kad nagrinėjant dokumentus nebuvo nustatyta, kad šis statinys nepripažintas tinkamu naudoti. Be to, teismo posėdyje liudytojas V. Z. parodė, kad statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 reikalavimuose nėra nurodyta, kad turi būti tikrinami vartai, langai. Reglamente nurodyta, kad turi būti tikrinamos tik laikančios konstrukcijos, o vartai šiuo atveju nėra laikanti konstrukcija, tačiau teismas nuosprendyje šių aplinkybių nevertino. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms mano, kad teismas nepagrįstai tendencingai vertindamas aukščiau išdėstytus įrodymus padarė išvadą, jog sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), Utenoje, nepripažinimu tinkamu naudoti faktas, sąlygojo sandėlio vartų viršutinio vyrio trūkimą ir nukentėjusiojo V. V. patirtus sunkius kūno sužalojimus bei sąlygoja generalinio direktoriaus J. R. atsakomybę, nors visiškai akivaizdu, kad tiesioginio ar netiesioginio priežastinio ryšio tarp pastato pripažinimo tinkamu naudoti fakto ir vartų viršutinio vyrio trūkimo nėra. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Statybos įstatymas įsigaliojęs 1996 m., t.y. praėjus 13 metų po sandėlio, kurio žymėjimas plane 39Flb, pastatymo. Pagal šio įstatymo 1 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias šio įstatymo paskirtį ir jo taikymą Lietuvos Respublikoje, šis įstatymas nustato visų Lietuvos Respublikos teritorijoje statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, naujų statinių statybos, rekonstravimo, remonto, jų pripažinimo tinkamais naudoti, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo bei visos šios veiklos priežiūros tvarką statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkų (ar naudotojų), kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus. Todėl iš principo Statybos įstatymas 40 str. nuostatos nepagrįstai taikomos 1983 m. statiniui. Be to, Lietuvos Respublikos Statybos įstatymas 40 str. 2 p. nuo 2010 m. spalio 01 d. yra pripažintas negaliojančiu. Nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai priėjo išvadą, kad J. R. nusikaltimą įvykdė nusikalstamo nerūpestingumo pasėkoje. Mano, kad teismo išvados apie J. R. nusikalstamą nerūpestingumą yra teisėjos formalaus ir šališko pobūdžio samprotavimai, kurie tiesiogiai nerodo į nuteistojo kaltę nusikalstamo nerūpestingumo forma ir tuo labiau nepaneigia fakto, kad generalinis direktorius J. R. dirbo įsitikinęs ir žinodamas, kad visi bendrovės statiniai, įskaitant ir sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), Utenoje, buvo seniai komisijų pripažinti tinkamais naudoti. Utenos rajono apylinkės teismas užuot išsiaiškinęs ar tiesiogiai pats generalinis direktorius J. R. turėjo kaltinimo akte įvardintas pareigas imtis konkrečių įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytų priemonių, padarė šališką išvadą, kad jis yra atsakingas už visų darbdavio teisėtai įgaliotų asmenų veiksmus, nors tiesioginė sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), Utenoje, vartų viršutinio vyrio trūkimo priežastis ikiteisminio ir teisminio bylos tyrimo metu nėra nustatyta. Šią aplinkybę nuosprendyje pripažino ir teismas, nurodydamas, kad „vartų viršutinio vyrio nutrūkimo priežastis nenustatyta, nes dar neatvykus į nelaimingo atsitikimo vietą darbo inspekcijos pareigūnams vyriai tiek ant vartų, tiek jų angoje buvo nušlifuoti ir nebesimatė jų surūdijimo plotų bei trūkimo vietų“. Teismas nuosprendyje ydingai išsiaiškino priežastinį ryšį tarp tariamų darbų saugos ir kitų įstatymų pažeidimų ir nukentėjusiojo V. V. sužalojimo, nes šis nelaimingas atsitikimas, kurio metu sužalotas V. V., tiesiogiai sąlygotas vartų viršutinio vyrio trūkimo, o ne to, kad sandėlio pastatas buvo pripažintas tinkamu naudoti ar nebuvo pripažintas. Nors vartų viršutinio vyrio trūkimo priežastis nėra aiškiai įvardinta specialistų išvadose, tačiau jų nėra tiek daug, o labiausia tikėtinomis priežastimis nurodomos dvi: metalo korozija ir netinkamas vyrio privirinimas. Nurodo, kad teismas, net neanalizuodamas kam pagal bendrovės generalinio direktoriaus J. R. įsakymus, pareigines instrukcijas ir bendrovės kokybės vadybos sistemos procedūros PR-08 reikalavimus iš darbdavio įgaliotų asmenų priklausė rūpintis vartų vyrių sutepimu, apsauga nuo korozijos, jų apžiūra, tinkamu privirinimu, padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad šios funkcijos priklausė pačiam J. R. ir, kad jis iš viso negalėjo niekam pavesti tokių funkcijų, nes sandėlio statinys nebuvo priimtas naudoti, nors pagal bylos medžiagą ne tik bendrovės darbuotojai, bet ir juos kontroliuojantys asmenys, žinojo apie tai, kad sandėlis buvo priimtas naudoti ir kad šio statinio priežiūrai bendrovės generalinis direktorius J. R. savo įsakymais buvo skyręs statinių techninius prižiūrėtojus bei sudaręs komisiją statinių techninei priežiūrai. Mano, kad UAB „S.“ generalinis direktorius J. R., kaip bendrovės vadovas pagal savo kompetenciją tinkamai organizavo darbą bendrovėje, susijusį su darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų įgyvendinimą. Generalinio direktoriaus J. R. atlikti veiksmai, darbdaviui pavestų funkcijų, statinio naudotojo funkcijų paskirstymas kitiems kompetetingiems asmenims, nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su gamybinės bazės vartų vyrio trūkimu ir vartų griuvimu, nukentėjusiojo V. V. sužalojimu t.y. su atsiradusiomis pasekmėmis, todėl jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 176 str. 1 d., požymių. Kadangi generalinis direktorius J. R. pripažintas kaltu nepagrįstai, jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 176 str. 1 d., sudėties požymių, nukentėjusiojo V. V. ieškinys baudžiamojoje byloje negali būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.264 str. 2 d. pagrindu ir turėtų būti paliktas nenagrinėtas. Kita vertus, nukentėjusysis V. V. buvo draustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismas privalėjo laikytis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.283 str. 4 d. nuostatų ir iš viso negalėjo priteisti iš UAB „S.“ žalos atlyginimo šiuo pagrindu. Be to, teismas, nukentėjusiajam V. V. padarytą neturtinę žalą įvertino pernelyg didele, tuo aiškiai nukrypdamas nuo jau suformuotos teisminės praktikos dėl neturtinės žalos dydžio ir neatsižvelgdamas į tai, kad UAB „S.“ dėl šalyje įsivyravusios finansinės krizės ir sumažėjusių statybos apimčių tokių lėšų neturi.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis – civilinis ieškovas V. V. prašo pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d nuosprendį ir pripažinti, kad nuteistasis J. R. nusikaltimą įvykdė sunkesne forma - dėl nusikalstamo pasitikėjimo, o likusioje nuosprendžio dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 176 str. 1 d. ir dėl jam paskirtos bausmės - palikti galioti nuosprendį nepakeistą, priteisti jam iš civilinio atsakovo UAB „S.“ neturtinei žalai atlyginti 500 000 litų, o nuosprendžio dalį dėl turtinės žalos - palikti galioti nepakeistą, priteisti jam iš civilinio atsakovo UAB „S.“ visas jo patirtas išlaidas, susijusias su jam suteikta advokatų teisine pagalba tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pagal visus jo pateiktus rašytinius įrodymus, sudarant galimybę juos pateikti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kitą teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr.1-28-373/2011 dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad UAB „S.“ dirbo nuo 1989-10-02 iki 2008-07-01, kada darbo pabaigoje apie 16 val. nelaimingo atsitikimo darbe metu buvo sužalotas nugriuvusių sandėlio metalinių vartų. 2008-07-01 turėjo būti išleistas į kasmetines apmokamas atostogas, tačiau buvo iš jų atšauktas ir visą dieną dirbo su autopakrovėju. UAB „S.“ pagalbinės gamybos tarnybos viršininkė N. M. tą dieną jam davė užduotį iš metalo cecho pagamintus gaminius išvežti į sandėlį dažymui. Apie 15 val. 40 min. baigęs darbą pastatė autopakrovėją sandėlyje ir rengėsi eiti namo. Jam jau išėjus iš sandėlio į kiemą, o kitiems darbininkams baigiant uždaryti sandėlio metalinių vartų antrąją pusę, ši vartų dalis nukrito ir jį sunkiai sužalojo. Jam buvo padaryti sužalojimai: politrauma, dubens kaulų lūžimai, dešinio šlaunikaulio lūžimas, dešinio dilbio kaulų atviras lūžimas, šonkaulių lūžimai, šlapimo pūslės ir šlapimtakio plyšimai, žarnų pasaitomas, kraujo išsiliejimas krūtinės ir pilvo ertmėse, sunkaus laipsnio šokas, kurie buvo įvertinti sunkiu sveikatos sužalojimu. Šio nelaimingo atsitikimo darbe pasekmės yra ilgalaikės ir negrįžtamos - jo būklė praėjus daugiau kaip 3 metams yra sunki: iki šiol tebevaikšto tik su ramentais arba juda invalido vežimėliu, negali ilgai sėdėti, negali normaliai maitintis. Iki bylos nagrinėjimo pabaigos jam buvo daryta 16 operacijų (teismas taip konstatavo savo nuosprendyje, nors iš tikrųjų tuo metu jam jau buvo atlikta 19 operacijų), ir tai dar ne pabaiga, nes gydytojai negali pasakyti, kiek kartų jam vėl teks gultis į ligoninę atlikti operacijas. Jam nustatytas netektas darbingumas - 80 %. Jis savimi negali pasirūpinti, turi nuolat kreiptis pagalbos į draugus, pažįstamus ar samdytis žmones, kurie galėtų juo pasirūpinti. Nelaimingo atsitikimo darbe akte nurodyta, kad UAB „S.“ pagalbinės gamybinės bazės teritorijoje ant jo užgriuvusiuose vartuose buvo įtaisyti 3 vyriai, iš kurių 2 viršutiniai buvo surūdiję ir nutrūkę, tačiau šiuo aktu taip pat konstatuota, kad dar iki tyrimo pradžios UAB „S.“ pagalbinės gamybinės bazės tarnybos viršininkės N. M. nurodymu, nutrūkę vartų vyriai buvo apdirbti kampiniu šlifuokliu, todėl VDI Utenos skyriaus inspektorius neteko galimybės nustatyti surūdijimo plotų, trūkimo vietų, kas leidžia daryti išvadą, kad civilinis atsakovas, sąmoningai, siekdamas išvengti būsimos atsakomybės sunaikino tikruosius įkalčius. Be to, nelaimingo atsitikimo akte konstatuota, kad apie 10 metų vartų vyriai iš viso nebuvo tepami, dažomi, nebuvo paruoštos metodikos, susijusios su vartų eksploatavimu, juolab nebuvo AB „S.“ ir rizikos vertinimo dokumentų, kuriuose būtų aptarti klausimai, susiję su pastatų ir kitų statinių eksploatacija ir priežiūra, nes, kaip paaiškėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, vartai buvo apžiūrimi tik vizualiai ir tik formaliai tokias apžiūras įforminant įrašais „apžiūrėta“. Šias aplinkybes baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teisme tvirtinto apklausti liudytojai UAB „S.“ darbuotojai A. L., V. N., N. B., B. Š., R. G., A. P.. Taip pat nelaimingo atsitikimo darbe aktu konstatuotos įvykusio nelaimingo atsitikimo priežastys: ne tik, kad civilinis atsakovas UAB „S.“ tinkamai neprižiūrėjo savo pastatų (statinių),bet ir profilaktiškai netikrino, ar šios bendrovės teritorijoje esantys ir bendrovės eksploatuojami pastatai bei statiniai nepadarys žalos žmonių sveikatai ir/ar aplinkai - t.y. pažeidė STR 1.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisykles ir kvalifikacinius reikalavimus, keliamus statinių prižiūrėtojams (nurodyto STR 10.3 punkto ir 1.5 punkto, 22 punkto reikalavimus). Svarbiausia išvada, padaryta nelaimingo atsitikimo akte, kad civilinis atsakovas UAB „S.“ neįvertino profesinės rizikos eksploatuojant pastato, kurio konstrukcija jį užgriuvo ir sužalojo, metalinius vartus: t.y. pažeidė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos tymo (2003-07-01 redakcija) 2 str. ir 39 str. reikalavimus, taip pat ir Profesinės rizikos vertinimo nuostatų (2003-10-16 redakcija) 13 punkto reikalavimus. Taigi jau VDI Utenos skyrius konstatavo, kad jo darbdavys ir civilinis atsakovas - UAB „S.“, kurios generaliniu direktoriumi nuo 1987 metų buvo nuteistasis J. R., privalomai neorganizavo rizikos savo darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimo, neužtikrino, kad darbo vieta (ne tik darbo patalpos), bet ir visa UAB „S.“ teritorija, įskaitant ir joje esančius pastatus, statinius bei kitus įrenginius, atitiktų teisės aktų, reglamentuojančių darbuotojų saugos ir sveikatos garantijas, nuostatas, o kartu neužtikrino, kad tie asmenys, kurie atsakingi už visų darbuotojų saugą šioje konkrečioje bendrovėje tinkamai atliktų savo pareigas, kad žmonės būtų apsaugoti nuo traumų ir ne tik nuo jų. Šias pirmines VDI Utenos skyriaus išvadas patvirtino ir baudžiamojoje byloje atlikta darbų saugos ekspertizė. Mano, kad ne mažiau svarbi yra ir pirmosios instancijos teismo pagrįsta išvada, kad pats nuteistasis J. R. po įvykusio nelaimingo atsitikimo elgėsi labai nesąžiningai: jis ne tik kad nesistengė užtikrinti, kad nelaimingo atsitikimo vieta po jo išvežimo į ligoninę būtų apsaugota iki atvyks VDI Utenos skyriaus specialistai ir ją apžiūrės, kad galėtų įvertinti tokio sunkaus nelaimingo atsitikimo faktines aplinkybes ir tikrąsias priežastis, bet ir sąmoningai siekė paslėpti visus galimus įkalčius, tikėdamasis išvengti bet kokios atsakomybės dėl jam padaryto suluošinimo: t.y. iš karto po įvykio davė nurodymą UAB „S.“ padalinio vadovei N. M. pašalinti rūdis nuo nugriuvusių vartų, o pastaroji besąlygiškai paklusdama savo tiesioginiam vadovui analogiškus nurodymus davė savo pavaldiniams, todėl nei darbo inspekcijos darbuotojams, nei ekspertams nepavyko lokalizuoti vartų ir jų vyrių pažeistos korozija vietų, kas apsunkino ir ikiteisminį šios bylos tyrimą, ir bylos nagrinėjimo teisme procesą, o kartu sudarė nuteistajam J. R. galimybę bent jau pabandyti perkelti kaltę dėl jam padaryto sveikatos suluošinimo savo pavaldiniams. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė ir dėl J. R. bandymo išvengti atsakomybės, formaliai perkeliant ją savo pavaldiniams ir bandant juos apkaltinti, kad jie generalinio direktoriaus pavedimu privalėjo tikrinti ir kontroliuoti jų darbo vietos ir darbo vietos aplinkos saugumą. Neneigia, kad asmenys, kuriems buvo pavesta atlikti UAB „S.“ statinių priežiūrą, į savo darbą taip pat žiūrėjo tik formaliai, tačiau jie jo bent jau atsiprašė ir pareiškė jam savo užuojautą, o nuteistasis J. R. jokios savo kaltės iš viso nepripažino ir jokios užuojautos jam neišreikė, jo neatsiprašė ir pagalbos rankos neištiesė. Priešingai, jis bandė išvengti bet kokios atsakomybės, teigdamas, kad jį sužalojusios metalinės durys pastato, kuris dėl nuteistojo kaltės (teismas nustatė J. R. kaltės formą - nusikalstamas nerūpestingumas, tačiau jis yra įsitikinęs ir mano, kad visa bylos medžiaga tai patvirtina, jog iš tikrųjų jam turi būti inkriminuota kita kaltės forma - nusikalstamas pasitikėjimas) iš viso nebuvo teisiškai įregistruotas, ir dėl šios priežasties negalėjo būti pradėtas eksploatuoti (naudoti). Nuteistasis J. R., kuris nuo 1987 metų dirbo ir buvo Utenos KMK (vėliau – (duomenys neskelbtini), reorganizuotos į UAB „S.“) ilgametis vadovas, privalėjo užtikrinti, kad perduoti iš Panevėžio statybos tresto balanso į civilinio atsakovo balansą pastatai būtų tinkamai įregistruoti nekilnojamojo turto viešajame registre ir tik po to pradėti eksploatuoti (naudoti po kapitalinio remonto). Teisinė pastatų registracija pradėta vykdyti dar iki 1994, todėl be jokios abejonės nuteistasis J. R., turintis ilgametę vadovo patirtį, negalėjo nežinoti, kad būtina registruoti visus pastatus, net jeigu jie buvo perduoti iš balanso į balansą. Ta aplinkybė, kad civilinis atsakovas daugelį metų mokėjo nekilnojamojo turto mokestį ir už šį pastatą tik patvirtina, kad nuteistasis buvo aplaidus ne tik darbo saugos srityje, bet ir kitoje UAB „S.“ veikloje. Visiškai pagrįstai teismas pateiktą 1983-12-30 aktą nelaikė tinkamu įrodymu, nes aktą pasirašę komisijos nariai tvirtino, kad pastatas buvo pastatytas iš įmonės kapitalinio remonto lėšų, tačiau šiuos liudytojų parodymus paneigia įrašai viešajame registre, patvirtinantys, kad nurodytas sandėlys pastatytas 1985 metais, o UAB „S.“ inventorizacijos aprašuose nurodyta, kad jis pradėtas eksploatuoti dar 1974-06-01. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Aplinkos ministerijos specialisto išvada, kad 2008-07-01 pastatas nebuvo įregistruotas tinkamu naudoti, nebuvo įregistruotas viešajame registre, todėl jo nebuvo galima eksploatuoti, juolab, kad jokio akto nerasta ir Utenos apskrities archyve. Todėl akivaizdu, kad lygiai taip pat, kaip bandoma liudytojos A. N. parodymais maskuoti civilinio atsakovo, o tiksliau - nuteistojo J. R. ir sekretorės A. N., klastojamus dokumentus (dėl įsakymo Nr.l8a surašymo datos ir aplinkybių), tokiu pat būdu bandoma rastą civilinio atsakovo archyvuose 1983-12-30 aktą „pritempti“ prie nurodyto sandėlio tariamai teisėto naudojimo. Lygiai taip pat elgėsi nuteistasis J. R. ir duodamas parodymus sunaikinti nelaimingo atsitikimo vietoje jo įkalčius (liepdamas sutvarkyti nugriuvusias sandėlio duris, kad neliktų rudžių pėdsakų dar iki VDI Utenos skyriaus inspektoriaus atvykimo), ką patvirtino liudytojais apklausta N. M. ir darbininkai, vykdę tokius savo viršininkų nurodymus. Ta aplinkybė, kad civilinio atsakovo UAB „S.“ generalinis direktorius, būdamas šio juridinio asmens dalyvis ir tinkamas atstovas, neužtikrino, kad sandėlis, kurio metalinės durys virsdamos jį sunkiai sužalojo, būtų pripažintas tinkamu naudoti ir būtų pradėtas eksploatuoti (naudoti) tik po to, kai bus įregistruotas viešajame registre, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 40 str. 2 p. (redakcija, galiojusi iki 2010-10-01), įrodo, kad jis buvo nenusikalstamai nerūpestingas, bet nusikalstamai pasitikintis. Kad jam turėtų būti inkriminuota būtent šita kaltės forma, įrodo ir ta aplinkybė, jog J. R. dar 1996-03-12 žinojo, kad pastatas neįregistruotas, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė, kad jis nebūtų eksploatuojamas. Nurodo, kad jo bandymai raštu aiškintis priežastis, dėl kurių UAB „S.“ iš balanso į balansą perduotas pastatas iki šiol nėra viešajame registre įregistruotas, kaip ir jo kiti veiksmai (bandymas 1983 metų aktu paneigti viešajame registre įregistruotus oficialius duomenis apie sandėlio statybos laiką) yra lygiai toks pat bandymas formaliai perduoti savo pareigų ir atsakomybės dalį (Generalinio direktoriaus pareiginės instrukcijos II d. 12 p.) savo pavaldiniams, ir tokiu būdu išvengti atsakomybės už savo neveikimą formaliais pagrindais. Pažymi ir tai, kad perduodamas formaliai savo kompetencijoje esančių klausimų sprendimą savo pavaldiniams, nuteistasis ir toliau nieko nepadarė (bent jau jokių aktyvių veiksmų neatliko), kad uždraustų (ar bent sustabdytų) šio pastato eksploataciją iki bus atlikta jo teisinė registracija arba bent jau tinkamai atliktas pastato įvertinimas darbuotojų saugos atžvilgiu. Visos šios faktinės aplinkybės įrodo, kad pirmosios instancijos teismas nors ir pripažino nuteistojo J. R. kaltę įvykdžius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tačiau neįvertino tinkamai visos jo veiklos (o tiksliau - nusikalstamo neveikimo pasikliaunant formaliu atsakomybės perkėlimu kitiems pavaldiniams), todėl nors pagrįstai pripažino jo įvykdytą nusikaltimą netyčiniu, be jokio pagrindo jo kaltės formą sušvelnino. Mano, kad jo išdėstytos faktinės aplinkybės ir jo apeliacinio skundo motyvai bus pakankami pakeisti šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pripažinti, kad nuteistasis J. R. nusikalstamą veiką įvykdė sunkesne forma (nusikalstamo pasitikėjimo), nes jis žinojo apie neteisėtai eksploatuojamą UAB „S.“ pastatą ir sąmoningai nieko nepadarė, kad išvengti nelaimės (juolab, kad buvo rašomi aktai, kad pastatui reikia remonto), nes tikėjosi, kad esant formaliai kompetencijos paskirstymui atsakomybės jis išvengs irgi formaliu pagrindu. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo pripažinti, kad nuteistojo J. R. kaltės forma yra sunkesnė - savo neveikimu nuteistasis numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti Lietuvos Respublikos BK 176 str. 1 d. numatytos pasekmės, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (Lietuvos Respublikos BK 16 str. 2 d.).

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas jo ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo, iš esmės akcentavo tik jam padarytos sveikatos sužalojimo mąstą (2011-02-09 jam dar 2 metams pratęstas laikotarpis dėl 80 % netekto nedarbingumo nustatymo), visiškai teisingai konstatavęs, kad dėl patirtų sužalojimų jis patyrė ne tik didelį fizinį skausmą (ką patvirtino ir medicininės ekspertizės išvados), dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą (tikintis, kad nuteistasis ir civilinis atsakovas bent jau dėl jų neturtinės žalos atsiradimo pagrindų nesiginčys), bet ir pilnaverčio gyvenimo praradimą bei susirūpinimą dėl savo fizinės būklės ateityje. Tačiau mano, kad ne mažiau svarbi ir ta aplinkybė, kaip elgėsi nuteistasis J. R. ir jo atstovaujamas civilinis atsakovas UAB „S.“ tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu - nors nuteistasis ir civilinio atsakovo atstovas advokatas K. R. ir negalėjo nematyti jo fizinės būklės (visą laiką teisiamojo posėdžio metu, o tai daugiau kaip 1,5 metų, jis praleido teismo posėdžių salėje sėdėdamas invalido vežimėlyje) kęsdamas ne tik fizinį skausmą, bet ir toliau patirdamas neturtinę žalą dėl nuteistojo ir civilinio atsakovo atstovo nepagarbaus elgesio jų ilgamečiam darbuotojui, sužalotam darbo vietoje atliekant darbines savo funkcijas, tačiau jokios užuojautos ir pagarbos sau, o tuo labiau atsiprašymo ir bent dalinio žalos atlyginimo nesulaukė iki šiol. Teismas neįvertino jo moralinių kančių stebint, kaip nuteistasis J. R. bando išvengti atsakomybės, nors jo išsilavinimas ir ilgalaikis vadovavimas UAB „S.“ leidžia jam tvirtinti, kad jis turėjo suprasti, kad jam padarytą žalą gali ir privalo bent jau iš dalies atlyginti jo darbdavys. Mano, kad teismas, pripažinęs, kad dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo nėra jokios jo kaltės, be pagrindo sumažino sumą iki priteistos sumos. Jo sužalojimai yra tikrai dideli, jo sveikata yra sužalota nepataisomai, jis negali dirbti, negali tinkamai maitintis, negali net savimi pasirūpinti, negali nors kaip pagerinti ar pataisyti savo gyvenimo kokybės, nes net ir gydytojai negali pasakyti, kiek jo dar laukia operacijų ateityje. Jam šiuo metu yra 55 metai, ir jeigu nebūtų įvykęs šis nelaimingas atsitikimas arba bent jau jo pasekmės nebūtų tokios skaudžios, jis bent jau iš dalies būtų darbingas dar ne mažiau kaip 10 metų (o nuo nelaimingo atsitikimo dienos - 13 metų). Nurodo, kad sunkiausia yra emociškai suvokti, kad kiekvieną dieną, kiekvieną minutę yra priklausomas nuo kitų žmonių: gydytojų, artimųjų, draugų, pažįstamų ar net nepažįstamų žmonių ir supranta, kad kiekvieni metai ateityje jam bus vis sunkesni. Jeigu civilinis atsakovas ir nuteistasis būtų bent jau pasiūlęs jam surasti kitą butą pirmajame aukšte, gal jį ir tenkintų pirmosios instancijos teismo priteista suma, tačiau jokios užuojautos ir pagarbos, kaip ilgametis UAB „S.“ darbuotojas, jis nesulaukė. Yra įsitikinęs, kad pripažinus, jog nuteistasis J. R. yra įvykdęs nusikaltimą sunkesne forma, negu jam buvo inkriminuota Utenos rajono apylinkės teismo, o taip pat įvertinus tiek civilinio atsakovo, tiek ir nuteistojo elgesį iš karto po nelaimingo atsitikimo slepiant įkalčius, ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, jo civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti pakeistas padidinant priteistą sumą iki jo ieškinyje nurodytos sumos. Teismas jam priteisė 150 000 Lt arba po 15 000 Lt už kiekvienus jo ateities metus iki jam sukaks 65 metų amžius, kada jis turėtų teisę į senatvės pensiją. Mano, kad jo patirti sužalojimai, jau atliktos iki nuosprendžio priėmimo ir po jo bei dar gresiančios ateityje operacijos, nuolatinis vaistų vartojimas, slaugos poreikių tenkinimas, saviraiškos stoka dėl sveikatos būklės leidžia teigti, kad jam turi būti kompensuota didesnė neturtinė žala (bent jau papildoma suma, kuri leistų jam įsigyti Utenos mieste netoli ligoninės butą pirmajame aukšte ir jį įsirengti, kad galėtų naudotis invalido vežimėliu ir jam nereikėtų kitų asmenų pagalbos nuvykti į polikliniką ar išeiti pakvėpuoti grynu oru). Mano, kad šioje byloje atsižvelgus į visas jo nurodytas aplinkybes neturtinės žalos dydis turėtų būti padidintas iki jo civiliniame ieškinyje nurodytos sumos.

Nurodo, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos jis nepateikė visų rašytinių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl prašo sudaryti galimybę šiuos dokumentus pateikti apeliacinės instancijos teisme ir priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal visus jo turimus rašytinius įrodymus.

Atsikirtimu į nuteistojo J. R. ir civilinio atsakovo UAB „S.“ apeliacinius skundus nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. V. prašo kaip nepagrįstus atmesti nuteistojo J. R. ir civilinio atsakovo UAB „S.“ apeliacinius skundus ir tenkinti jo apeliacinį skundą. Atsikirtime nukentėjusysis dėsto analogiškus savo apeliaciniam skundui argumentus.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo ir civilinio atsakovo apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiajam palikti teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso nustatyta tvarka, nuteistojo gynėjas advokatas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiajam palikti teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso nustatyta tvarka, civilinio atsakovo atstovas advokatas prašo civilinio atstovo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo – atmesti, nukentėjusysis prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovai advokatai prašo nuteistojo ir civilinio atsakovo apeliacinius skundus atmesti, o nukentėjusiojo - tenkinti.

Nuteistojo J. R. ir civilinio atsakovo UAB „S.“ apeliaciniai skundai tenkinami, nukentėjusiojo V. V. apeliacinis skundas atmetamas, Utenos rajono apylinkės teismo 2011-09-19 nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes J. R. nepadarė veikos, turinčios BK 176 str. 1 d., numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Pagal BK 176 str. 1 d. atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Taigi nusikaltimo, numatyto BK 176 str. 1 d., objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) veika – darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų darbų saugos ar sveikatos saugos darbe reikalavimų pažeidimu; 2) pavojingais padariniais – nelaimingo atsitikimo žmonėms, avarijos ar kitokių sunkių padarinių kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Nustatant priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, būtina nustatyti, dėl kokių konkrečių darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų atsirado šiame BK straipsnyje nurodyti padariniai. Aptariamas nusikaltimas gali būti padaryta tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus kolegija daro išvadą, jog J. R. pagal BK 176 str. 1 d. nuteistas nepagrįstai. Bylos įrodymais nustatyta, kad 2008-07-01, apie 15.40 val. UAB „S.“ darbuotojams T. K., M. P. ir S. K. darant UAB „S.“ gamybinės bazės teritorijoje (duomenys neskelbtini), Utenoje esančio metalo dažymo sandėlio vartus, nutrūko du minėtų vartų viršutiniai vyriai, ko pasėkoje virsdami vartai išsinėrė iš apatinio vyrio ir krito žemyn, užspausdami virtimo trajektorijoje buvusį UAB „S.“ darbuotoją V. V., pastarajam dėl daugybinių vidaus organų plyšimų, nukraujavimo bei sunkaus laipsnio šoko padarydami sunkų sveikatos sutrikdymą. 2008-09-05 nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 12 (T. 1, b. l. 58-89) įvardytos dvi tokio nelaimingo atsitikimo priežastys, o būtent: netinkama statinių (pastatų) priežiūra, pažeisti Statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“, patv. 2004-06-21 (Žin., 2004, Nr. 98-3658) 10.3 p. „profilaktinėmis priemonėmis tausoti (saugoti nuo ankstyvojo susidėvėjimo) statinius ir jų konstrukcijas“; 10.5 p. „siekti, kad statiniai nedarytų žalos žmonių sveikatai ir aplinkai“, 22 p. „Metalinių konstrukcijų ir detalių apsauga nuo korozijos turi būti sistemingai atnaujinama įvertinant aplinkos cheminį aktyvumą statinių eksploatavimo metu. Korozijos pažeistos vietos turi būti nuvalomos, o antikorozinė danga atnaujinama....“, reikalavimai ir neįvertinta profesinė rizika eksploatuojant vartus, pažeisti LR darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo, priimto 2003-07-01 (Žin., 2003, Nr. 70-3170) 2 str. „Darbdavys imasi priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje. Tuo tikslu darbdaviui atstovaujantis ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo: 1) organizuoja rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimą, kaip nurodyta šio Įstatymo 39 str. ir kituose jų darbo saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose“ ir Profesinės rizikos vertinimo nuostatų, patv. 2003-10-16 (Žin., 2003, Nr. 100-4504) 13 p. „Fiziniai rizikos veiksniai nustatomi vertinant, ar patalpos, darbo vietos ar kitos vietos darbovietėje atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nuostatas dėl darbuotojų apsaugos nuo traumų....“ reikalavimai. 2009-06-30 darbų saugos ekspertizės akte Nr. 11-3413(08) nurodytos įvykusio nelaimingo atsitikimo, kurio metu buvo sužalotas V. V., priežastys – LR darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672, priimto 2003-07-01 (galioja nuo 2003-08-16) 16 str. 1 p. reikalavimų neįgyvendinimas (minėto įstatymo 16 str. 1 p. numatyta, kad įmonėse privalo būti naudojamos tik techniškai tvarkingos darbo priemonės) bei Darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1998-05-05 įsakymu Nr. 85/233 (su pakeitimais ir papildymais galioja nuo 1998-05-14) 14.3 p. reikalavimų nevykdymas (minėtų nuostatų 14.3 p. numatyta, kad atverti vartai neturi kelti pavojaus). Minėtame ekspertizės akte konstatuota ir tai, kad pagal tyrimui pateiktą medžiagą, vartų nutrūkusių vyrių vietos buvo paveiktos korozijos, o tai, tikėtina, turėjo įtakos vartų vyrių stiprumui (duomenų apie vartų vyrių nutrūkimo priežasčių ištyrimą ikiteisminio tyrimo byloje nėra), todėl darytina išvada, kad tiriamo įvykio tikėtina priežastimi buvo ir Statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“, patvirtinto LR aplinkos ministro 2004-06-21 įsakymu Nr. D1-347 (galioja nuo 2005-01-01) 22 punkto netinkamas vykdymas (minėto reglamento 22 p. numato, kad metalinių konstrukcijų ir detalių apsauga nuo korozijos turi būti sistemingai atnaujinama įvertinant aplinkos cheminį aktyvumą statinių eksploatavimo metu). Darbų saugos ekspertizės aktu nustatyta, kad tiriamojo įvykio metu sandėlio metaliniai vartai buvo techniškai netvarkingi, dėl to nebuvo įgyvendinti LR darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672, priimto 2003-07-01 (galioja nuo 2003-08-16) 16 str. 1 p. bei neįvykdyti Darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1998-05-05 įsakymu Nr. 85/233 (su pakeitimais ir papildymais galioja nuo 1998-05-14)14.3 p. ir, tikėtina Statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“, patvirtinto LR aplinkos ministro 2004-06-21 įsakymu Nr. D1-347 (galioja nuo 2005-01-01) 22 p. reikalavimai. Kitu atveju, esant techniškai tvarkingiems vartams, nelaimingas atsitikimas nurodytomis aplinkybėmis nebūtų įvykęs (T. 1, b. l. 153-157). Taigi kaip matyti, tiek LR Valstybinė darbo inspekcija, tyrusi nelaimingo atsitikimo, kurio metu nukentėjo V. V., aplinkybes, tiek ekspertas, atlikęs jam pavestą užduotį, iš esmės nustatė analogišką nelaimingo atsitikimo darbe priežastį - techniškai netvarkingus vartus. Po nelaimingo atsitikimo vartų vyrius šlifavę liudytojai D. G. ir V. P. taip pat patvirtino, kad sandėlio vartų vyrių siūlės buvo paveiktos korozijos. Taigi šiuo atveju svarbu nustatyti, kas - ar darbdavį UAB „S.“ atstovaujantis pats nuteistasis J. R. ar kiti jo deleguoti įmonės darbuotojai, privalėjo užtikrinti saugų sandėlio vartų eksploatavimą, t. y. vykdyti tas funkcijas, kurios sąlygojo patį nelaimingą atsitikimą darbe. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nelaimingą atsitikimą darbe sąlygojusia priežastimi nurodė – statinio nepripažinimą tinkamu naudoti ir padarė išvadą, kad jei statinys nepripažintas tinkamu naudoti, tai nuteistasis J. R., būdamas darbdavį UAB „S.“ atstovaujančiu asmeniu negalėjo pavesti kitiems asmenims vykdyti funkcijas darbų saugos klausimais bei negalėjo reikalauti atsakomybės nei iš statinio techninio prižiūrėtojo, nei iš apžiūrų komisijos, todėl kaip nepripažinto tinkamu naudoti statinio naudotoju, pats lieka atsakingas už jo eksploataciją. Tačiau kolegija su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir konstatuoja, jog sandėlio nepripažinimo tinkamu naudoti faktas pats savaime nesąlygojo ir nebuvo tiesioginė priežastis vartų griuvimui ir atitinkamai nukentėjusiojo V. V. patirtam sunkiam sveikatos sutrikdymui. Be to, kolegija neturi pagrindo abejoti, kad sandėlio, kurio griūdami vartai sunkiai sužalojo nukentėjusįjį, nelaimingo atsitikimo metu nebuvo galima eksploatuoti. Nuteistasis J. R., kuris įmonėje dirba nuo 1972-08-01, o jai vadovauja nuo 1987 m. sausio mėnesio (T. 4, b. l. 112), viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad sandėlis, kurio išvirtę vartai krisdami žemėn prispaudė jų virtimo trajektorijoje buvusį nukentėjusįjį, buvo nustatyta tvarka pripažintas tinkamu naudoti byloje esančiu 1983 m. aktu. Nuteistojo paaiškinimu, jis pats sandėlio nestatė ir nepriėmė. Prieš jam dar vadovaujant įmonei, minėtą sandėlį eksploatavo kitos įmonės. Sandėlį įmonei, kaip materialinę vertybę, iš balanso į balansą perdavė Panevėžio statybos trestas. Nuteistasis paaiškino, kad jis tinkamai, įstatymo nustatyta tvarka vykdė visas jam priskirtas funkcijas darbų saugos ir sveikatos srityje, t. y. savo įsakymais funkcijas darbų saugos klausimais buvo pavedęs vykdyti kitiems bendrovės asmenims bei buvo sudaręs komisiją statinių techninei priežiūrai. Įgyvendinti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencines priemones įmonės padaliniuose kontrolę buvo pavedęs spec. darbų direktoriui V. M.. Už darbų saugą pagalbinėje gamybinėje bazėje atsakinga buvo paskirta pagalbinės gamybos tarnybos viršininkė N. M.. Minimo sandėlio techninė priežiūra buvo pavesta A. L.. Kolegija pažymi, kad tokie nuteistojo paaiškinimai bylos duomenimis nepaneigti. Pirmosios instancijos teismo nuomone, UAB „S.“, kaip įrodymą, kad sandėlis, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, buvo pripažintas tinkamu naudoti, pateiktą 1983-12-30 pastato, statinio, gyvenamojo namo po kapitalinio remonto priėmimo eksploatuoti aktą, patvirtintą LTSR statybos ministerijos antspaudu, pagal kurį akte nurodyta komisija priėmė sandėlį po kapitalinio remonto (T. 5, b. l. 38-40), paneigia specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti kokiam eksploatuojamam sandėliui buvo atliktas kapitalinis remontas, nes nėra pastatą identifikuojančių duomenų, todėl nėra teisinio pagrindo laikyti, kad šiuo aktu priimtas naujai pastatytas sandėlis, kurio unikalus Nr. 4400-0007-9027, žymėjimas 39F1b. Tuo tarpu teisėjų kolegija minėtą specialisto išvadą vertina kitaip ir laiko, kad specialisto išvada negali būti vertinama kaip J. R. kaltinantis įrodymas, nes akto turinys neleidžia konkretizuoti sandėlio bei atitinkamai kaltinime nurodytą sandėlį laikyti būtent ne tuo, kurio vartams griūnant buvo sunkiai sužalotas V. V.. Teisėjų kolegija kitaip vertina ir teisiamojo posėdžio metu apklaustų 1983-12-30 aktą pasirašiusių liudytojų G. N., P. P., A. Z. ir J. T. parodymus, kurie tvirtino, kad 1983 m. gruodžio 30 d. aktas buvo surašytas būtent priimant eksploatuoti sandėlį, plane pažymėtą 39F1b bei nurodė, kad pagal tuo metu galiojusius norminius aktus ir tvarką, šio akto pakako, kad sandėlis būtų tinkamas eksploatuoti. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių, kad pagal tuo metu galiojusią tvarką minėtas aktas nebuvo pakankamas pagrindas statinį pripažinti tinkamu naudoti bei jį eksploatuoti, todėl netikėti minėtų liudytojų parodymais kolegija neturi pagrindo. Be to, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius ne kartą yra tikrinęs statinių naudojimo priežiūrą UAB „S.“, tačiau nenustatė, kad sandėlis, kurio žymėjimas plane 39F1/b, unikalus numeris 4400-0007-9027 būtų nepripažintas tinkamu naudoti (T. 5, b. l. 14). Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas bei kiti norminiai aktai suteikia teisę darbdavį atstovaujančiam asmeniui pavesti kitiems asmenims spręsti profesinės rizikos, darbo vietų saugos užtikrinimo ir pan. klausimus. Iš kokybės vadybos sistemos procedūros PR – 08 „Atsakomybės paskirstymo matricos“ (T. 4, b. l. 117) matyti, kad darbdavį UAB „S.“ atstovaujantis nuteistasis J. R. darbuotojų saugos ir sveikatos darbe funkcijas buvo paskirstęs konkretiems vykdytojams. Toks pat darbuotojų saugos ir sveikatos darbe funkcijų paskirstymas įformintas ir bendrovės generalinio direktoriaus J. R. parašu patvirtintuose atsakingų darbuotojų pareiginiuose nuostatuose. Iš 2007 m. balandžio 18 d. UAB „S.“ generalinio direktoriaus J. R. įsakymo Nr. 122/PT-03-07 matyti, kad už pagalbinės gamybos tarnybos dirbančiųjų saugą ir sveikatą atsakingu asmeniu paskirta pagalbinės gamybos tarnybos viršininkė N. M. (T. 1, b. l. 121). 2006 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 18 a „Dėl 2005-12-16 įsakymo Nr. 64 „Dėl statinių techninės priežiūros organizavimo“ pakeitimo“ gamybinės bazės statinių techniniu prižiūrėtoju paskutiniu metu buvo paskirta A. L. (T. 1, b. l. 120). Pagal 2005 m. gruodžio 16 d. įsakymą Nr. 64 „Dėl statinių techninės priežiūros organizavimo“ spec. darbų direktorius V. M. buvo paskirtas kasmetinių ir neeilinių statinių techninės priežiūros apžiūrų vykdymui sudarytos komisijos pirmininku (T. 1, b. l. 119). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad minėti įmonės darbuotojai vykdė jiems darbdavį atstovaujančio nuteistojo J. R. atskirais įsakymais pavestas pareigas darbų saugos srityje. Liudytoja A. L. parodė, kad ji kiekvieną savaitę vizualiai apžiūrėdavo sandėlį ir rastus trūkumus įrašydavo į šio statinio techninės priežiūros žurnalą. 2006-03-10 jai apžiūrint sandėlį vartai, kurie nelaimingo atsitikimo metu griūdami prispaudė V. V., sunkiai darinėjosi iš viršaus, todėl ji žurnale įrašė, kad reikia sutvarkyti vartus ir apie tai pasakė tuometinei pagalbinės gamybos tarnybos viršininkei N. N. (M.), kuri kvietė komisiją, surašė defektinį aktą ir vartai buvo sutaisyti. Bylos duomenimis, pastebėti sandėlio vartų defektai buvo pažymėti statinio techninės priežiūros žurnale, vartų sutaisymui buvo skirtas reikalingas finansavimas, darbai buvo atlikti ir apie tai minėtame žurnale yra atitinkamas įrašas, kad vartai sutvarkyti 2006 m. kovo 31 d. Iš byloje esančio 2006 m. kovo mėnesio atliktų darbų akto matyti, kad minėtus darbus atliko pagalbinės gamybos tarnybos viršininkė N. N. (M.), o darbus priėmė spec. darbų direktorius V. M.. Taigi bylos medžiaga patvirtina, kad darbdavį UAB „S.“ atstovaujantis nuteistasis J. R. teisės aktų nustatyta tvarka buvo delegavęs atsakingus darbuotojus už pagalbinės gamybos tarnybos dirbančiųjų darbuotojų saugą ir sveikatą bei už statinių naudojimą, priežiūrą ir eksploataciją. Byloje nėra duomenų, kad nuteistajam J. R. būtų buvę žinoma apie nagrinėjamo statinio defektus ar kitus neatitikimus jo saugiam eksploatavimui. Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis J. R. pažeidė jam kaltinime nurodytus norminius aktus ir kad jo veiksmai ar neveikimas būtų tiesioginiame priežastiniame ryšyje su gamybinės bazės, šiuo atveju sandėlio, pažymėto 39F1b, vartų netinkama priežiūra, t. y. jų viršutinių vyrių nutrūkimu bei vartų užgriuvimu ant virtimo trajektorijoje buvusio nukentėjusiojo V. V. bei pastarojo sunkaus sveikatos sutrikdymo, t. y. su atsiradusiomis pasekmėmis. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad J. R. veiksmuose nėra nusikaltimo požymių, todėl jis pagal LR BK 176 str. 1 d. išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Esant tokiam priimtam sprendimui nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai dėl J. R. kaltės formos nebenagrinėtini.

BPK 115 str. 3 d. 2 p. numatyta, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, baudžiamojoje byloje pareikštas nukentėjusiojo – civilinio ieškovo V. V. civilinis ieškinys dėl 16 582,11 Lt turtinės ir 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktinas nenagrinėtas.

Priimant išteisinamąjį nuosprendį proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų (BPK 105 str. 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas aukščiau išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. R. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 176 str. 1 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamojoje byloje pareikštą nukentėjusiojo – civilinio ieškovo V. V. civilinį ieškinį dėl 16 582,11 Lt turtinės ir 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Proceso išlaidas apmokėti iš valstybės lėšų.

Kolegijos pirmininkas Tomas ZdanavičiusTeisėjai Sigitas BagdonavičiusPranas Šimkus