Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. (toliau – A. G.) atstovės pagal įstatymą V. A. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, kuri, BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant A. G. sumažintą 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. A. G. paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu A. G. paskirta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausme, prie neatliktos bausmės dalies pridedant šiuo nuosprendžiu paskirtą 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, paskiriant A. G. galutinę subendrintą – 2 (dvejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Į bausmės laiką įskaičiuotas A. G. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. liepos 18 d. 11.30 val. iki 2017 m. liepos 20 d. 10.19 val. (2 paros), vieną sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

A. G. taikytos kardomosios priemonės – nepilnamečio atidavimas priežiūrai ir dokumento paėmimas – panaikintos, teismo salėje paskiriant A. G. kardomąją priemonę suėmimą 2 (dviem) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo faktinio A. G. sulaikymo dienos, suėmime išbūtą laiką įskaitant į paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės laiką, vieną suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Tuo pačiu nuosprendžiu kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį buvo pripažintas ir T. R., tačiau apeliaciniai skundai dėl jo Kauno apygardos teismui pateikti nebuvo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. G. Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis įvykdė plėšimą įsibrovęs į patalpą, o būtent: 2017 m. liepos 18 d., apie 01.00 val., veikdamas iš anksto susitaręs bendrininkų grupėje su T. R., jis, turėdamas bendrą tikslą gauti pinigų įvykdyti plėšimą, įsibrovė pro langą į E. Š. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir atrakinęs buto duris iš vidaus, pro jas įsileido į E. Š. priklausantį butą T. R., kurie prašė E. Š. pinigų, o jai atsisakius duoti, T. R. paklupdęs nukentėjusiąją E. Š. ant grindų, ant jos užmetė kambaryje buvusį chalatą, po to spaudė ranka nukentėjusiosios galvą žemyn liepė tylėti ir reikalavo pinigų ir tokiu būdu atėmė nukentėjusiajai E. Š. galimybę priešintis ir tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai E. Š. sukėlė fizinį skausmą, tuo metu pagrobė iš nukentėjusiajai E. Š. priklausančios rankinės telefoną ALCATEL ir telefono ALCATEL kroviklį, kurių vertė 40,00 eurų, iš kambaryje kabančio drabužio kišenės dvi monetas po 2,00 eurų ir iš durų spynos raktus, kurių vertė 10,00 eurų, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai padarydamas 54,00 eurų turtinę žalą.Apeliaciniu skundu nuteistojo A. G. atstovė pagal įstatymą V. A. prašo pakeisti Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį – A. G. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir jam paskirtos 2 (dvejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Apeliantės teigimu, skundžiamu nuosprendžiu A. G. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, neadekvati padarytai nusikalstamai veikai, jos pasekmėms bei prieštaraujanti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams, neatitinkanti bausmės tikslų ir įgyvendinanti vien tik represinę bausmės paskirtį. Motyvuojant šią išvadą pažymima, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad A. G. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pripažino visiškai, gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios. Be to, jis yra nepilnametis, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra baigęs 8 klases, šiuo metu mokosi Prienų jaunimo mokykloje, vasaros metu dirbo atsitiktinius darbus. Šių duomenų visumoje, pasak apeliantės, nėra pagrindo abejoti, jog atidėjus A. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, bus pasiekti bausmių skyrimo tikslai, tinkamai įgyvendintos bausmės skyrimo taisyklės ir atsižvelgta į esmines bausmių skyrimo taisykles. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo A. G. gynėjas advokatas bei nuteistojo atstovė pagal įstatymą V. A. pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui bei jį pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nesutikdamas su pateikto apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti.Nuteistojo A. G. atstovės pagal įstatymą V. A. apeliacinis skundas atmetamas. Analizuojant pateikto apeliacinio skundo argumentus, matyti, kad juo nesutinkama tik su nuteistajam A. G. paskirta realia laisvės atėmimo bausme, nurodant, kad ji yra aiškiai per griežta ir prašant atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais. Atsižvelgiant į šiuos nuteistojo atstovės pagal įstatymą argumentus bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teisėjų kolegija patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (atsižvelgiant į tai, kad A. G. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju prašoma taikyti BK 92 straipsnio nuostatas ir jų pagrindu atidėti A. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kaip nepilnamečiui asmeniui).Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. G. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013). Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu A. G. buvo nepilnametis, pažymėtina ir tai, kad baudžiamajame įstatyme (BK XI skyrius) įtvirtintų nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis yra ne tik riboti laisvės atėmimo bausmės taikymo šiems asmenims galimybes, bet ir padėti nepilnamečiams pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį, sulaikyti juos nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. BK 91 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, jog kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Pagal BK 92 straipsnio 1 dalį nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis ir bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 91 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kartu su bausmių ypatumų nepilnamečiams normų taikymu turi būti vadovaujamasi ir BK bendrosios dalies normomis, reglamentuojančiomis bausmės skyrimą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-201-222/2017).Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę A. G., atsižvelgė į tai, kad jis padarė tyčinę pavojingą nusikalstamą veiką asmens nuosavybei, įvertino A. G. įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą (sunkus nusikaltimas) bei įvykdymo aplinkybes (nakties metu, įsibraunant į svetimą patalpą, nukentėjusiajai darant psichologinį spaudimą, įbauginant ją parklupdžius ir ant jos galvos užmetus chalatą), ankstesnius jo teistumus, tame tarpe ir už analogiško pobūdžio nusikaltimų nuosavybei padarymą (b. t. 1, b. l. 107-129), jo baustumus administracine tvarka (b. t. 1, b. l. 130-133), atsižvelgė į tai, kad naują nusikalstamą veiką A. G. įvykdė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Be šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas įvertino ir A. G. amžių, tai, kad jis mokosi, psichologinio ar narkologinio gydymo įstaigoje neregistruotas (b. t. 1, b. l. 135), atsižvelgė į vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), A. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Visumos šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje padarymą, A. G. skyrė vienintelę komentuojamo straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas artimesnį sankcijoje numatytos bausmės minimumui, o paskirtą bausmę subendrinęs su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme ir paskyręs subendrintą 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nuteistajam netaikė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu ir taikyti A. G. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, priešingai nei tai konstatuojama nuteistojo atstovės pagal įstatymą apeliaciniu skundu, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad nors komentuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu A. G. buvo nepilnametis, tačiau šis teistumas jam nėra pirmasis – praeityje už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą jis jau buvo ne kartą teistas, jam buvo taikytos tiek švelnesnio pobūdžio bausmės (laisvės apribojimas), tiek ir terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau akivaizdu, kad teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, turėdamas net tris neišnykusius teistumus, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, jis ir vėl padarė vieną sunkų nusikaltimą, kas neabejotinai atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, o jo daromos nusikalstamos veikos savo pobūdžiu tik sunkėja. Darant šią išvadą, o tuo pačiu ir atmetant nuteistojo atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad praeityje A. G. buvo ne tik teistas, bet ir baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio ir sunkumo administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų – svetimo turto sugadinimas, smulkios svetimo turto vagystės iš parduotuvės (pagrobdamas alkoholį), šlitinėjimas miesto gatvėmis, nerišli kalba, įžeidžiant žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę (b. t. 1, b. l. 130-133), padarymą, kas vėlgi neabejotinai neigiamai charakterizuoja asmenį ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jokių išvadų iš savo išimtinai neigiamo elgesio A. G. nedaro, pažeidinėja tiek visuomenėje priimtas elementarias elgesio normas, tiek ir įstatymus. Šios išvados kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu A. G. buvo įpareigotas būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., tačiau šio įpareigojimo, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuota nusikalstama veika buvo įvykdyta nakties metu, jis akivaizdžiai nesilaikė. Negana to, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančio Kauno apygardos probacijos tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus 2017 m. liepos 26 d. rašto, tai ne pirmasis kartas, kai A. G. nesilaikė jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų – nuteistasis laiku neatvyko į probacijos tarnybą individualiam darbui, 2 kartus baustas administracine tvarka, 1 kartą nustatytu laiku nerastas namuose. Dėl padarytų A. G. pažeidimų, buvo ruošiamas teikimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo (b. t. 1, b. l. 140), kas vėlgi A. G. charakterizuoja neigiamai ir nesudaro pagrindo manyti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti taikant bausmės vykdymo atidėjimą. Darant šią išvadą įvertintina ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu A. G. inkriminuota nusikalstama veika buvo įvykdyta ne tik bendrininkaujant su kitu asmeniu (ankstesni A. G. nusikaltimai buvo įvykdyti analogišku būdu, t. y. veikiant kartu su kitais asmenimis), bet ir apsvaigus nuo alkoholio, kas neabejotinai didina tiek paties nuteistojo, tiek ir jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Ir nors skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu ši aplinkybė A. G. atsakomybę sunkinančia pripažinta nebuvo, tačiau tiek kiek ji atskleidžia nuteistojo asmenybę, kurios įvertinimas, sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, yra itin aktualus, ji vis tik neturėtų būti sumenkinama. Aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių plotmėje vertinant nuteistojo A. G. atstovės pagal įstatymą V. A. (A. G. motinos) apeliacinio skundo argumentus pažymėtina ir tai, kad, sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, šeima, kurioje gyvena A. G. ir į kurią jis grįžtų gyventi taikant laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, nuo 2001 metų yra įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą dėl motinos, t. y. V. A. girtavimo bei vaikų nepriežiūros. Nors tarp A. G. ir V. A. didelių konfliktų šeimoje ir nekyla, tačiau didelės įtakos nuteistojo elgesiui V. A. neturi (b. t. 1, b. l. 138), ką neabejotinai patvirtina tiek ankstesni teistumai, tiek administraciniai teisės pažeidimai, tiek šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės bei laikas, todėl manyti, jog nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimas ar socialiniai ryšiai su artimaisiais vertinamu atveju galėtų veikti kaip apsauginis faktorius nuo pakartotinio A. G. nusikalstamo elgesio, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniu skundu, teisinio pagrindo nėra. Įvertinus aukščiau paminėtas nuteistojo A. G. asmenybę bei jo padarytos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam paskirtą bausmę tiek už naujai padarytą nusikaltimą, tiek subendrintą bausmę, vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). BK nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimo nepilnamečiams taisykles vertinamu atveju pažeistos taip pat nebuvo. Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant A. G. paskirtą bausmę buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti A. G. teisinę padėtį – jo atžvilgiu taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje nenustatyta. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo įstatyminės atstovės apeliacinio skundo teiginiai, kad A. G. pripažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, gailisi dėl jos įvykdymo, atsiprašė nukentėjusiosios, mokosi, vasarą dirbo atsitiktinius darbus. Sprendžiant iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinio, akivaizdu, kad visos šios aplinkybės, įskaitant ir jauną nuteistojo amžių, jau buvo įvertintos parenkant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę – artimesnė sankcijoje numatytam bausmės minimumui, pritaikant ir BK 64¹ straipsnio nuostatas, tokiu būdu vienu trečdaliu sumažinant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, todėl dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį tais pačiais motyvais, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Be to, paskirtą bausmę bendrindamas su 2016 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme, (kurios vykdymo atidėjimo metu buvo padarytas šioje byloje nagrinėjamas nusikaltimas), teismas taikė nuteistajam palankesnį bendrinimo būdą – paskirtas bausmes subendrino tik iš dalies sudėdamas, todėl ir paskirtą galutinę subendrintą bausmę vertinti, kaip aiškiai per griežtą bei neteisingą, nėra pagrindo. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Juo labiau, kad praeityje A. G. atžvilgiu jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino ir vėl nusikalto, kas leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis negeba pozityvaus savo elgesio išlaikyti ilgesį laikotarpį. Tuo tarpu taikant asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą siekiama, kad jis laikytųsi įstatymų imperatyvų ne tik jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bet ir toliau rinktųsi socialiai pozityvius savo elgesio veikimo būdus. Kartu pažymėtina, kad bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl švelninti A. G. teisinę padėtį aukščiau bendrųjų visuomenės interesų iškeliant asmeninius nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens interesus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, teisinio pagrindo nėra.Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Be kita ko, skundžiamu nuosprendžiu pirmos instancijos teismas, panaikino A. G. paskirtas kardomąsias priemones – nepilnamečio atidavimą priežiūrai ir dokumento paėmimą, ir paskyrė kardomąją priemonę suėmimą 2 (dviem) mėnesiams, suėmimo terminą skaičiuojant nuo kaltinamojo faktinio sulaikymo dienos. Iš byloje gauto pranešimo matyti, kad A. G. buvo sulaikytas 2017 m. spalio 25 d. (b. l. 30, t. 3). Suėmimo terminas iš esmės baigiasi, pagrindo nuteistajam taikomą kardomąją priemonę pakeisti švelnesne nėra, kadangi suėmimo paskyrimo pagrindai neišnyko, suėmimo taikymo terminas nuteistajam pratęstinas iki bus pradėta vykdyti bausmė (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, 2, 4 dalys, 139 straipsnio 3 dalis). Atkreiptinas pirmos instancijos teismo dėmesys, kad nuosprendyje išdėstyta formuluotė, dėl suėmimo taikymo dviejų mėnesių laikotarpiui, neatitinka teismų praktikos nagrinėjamu klausimu, kadangi asmeniui paskyrus bausmę, turi būti sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės taikymo iki bus pradėta vykdyti bausmė (BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 139 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. atstovės pagal įstatymą V. A. apeliacinį skundą atmesti.

A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą palikti nepakeistą (pratęsti) iki bus pradėtas bausmės vykdymas.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.