Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-11-12 · Civilinė byla Nr. 2S-2473-467/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-11-12
Bylos Nr.
2S-2473-467/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-20545-2015-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alma Urbanavičienė
Ieškovas
L. B.
Atsakovas
V. U.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-2473-467/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20545-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.17.; 3.3.2.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 22 d. nutarties patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį ir bylą nutraukti civilinėje byloje pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovui V. U. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. B. 2015 m. birželio 12 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo V. U. išlaikymą nepilnamečiam sūnui S. U., gim. 2000 m. liepos 21 d., mokamą 150 EUR dydžio periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo 2015 m. birželio 11 d. iki vaiko pilnametystės, taip pat 3 000 EUR dydžio išlaikymo įsiskolinimą. Nurodė, kad atsakovas nuo 2013 m. spalio mėn. vaiku nesirūpina, prie jo išlaikymo neprisideda, todėl iš jo turi būti priteistas tiek išlaikymas, tiek ir išlaikymo įsiskolinimas.

Atsiliepimas

Atsakovas V. U. atsiliepime su ieškiniu sutiko iš dalies, prašė ieškinio sumą sumažinti bei nustatyti įsiskolinimo dengimą po 50 EUR.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. parengiamajame posėdyje šalys nusprendė užbaigti bylą taikiai ir po pertraukos pateikė teismui pasirašytą taikos sutartį, kurią prašė patvirtinti ir civilinę bylą nutraukti. Nurodė, kad šalims yra žinomos bylos nutraukimo pasekmės, numatytos CPK 140, 293 ir 294 straipsniuose.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 22 d. nutartimi patvirtino šalių 2015 m. liepos 21 d. sudarytą taikos sutartį, kuria nepilnamečio S. U., gim. 2000 m. liepos 21 d., gyvenamoji vieta nustatyta su motina L. B., o atsakovas V. U. įsipareigojo mokėti nepilnamečio vaiko išlaikymui po 162,50 EUR kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2015 m. liepos 21 d. iki vaiko pilnametystės. Sutartyje šalys patvirtino, jog neturi kitų reikalavimų ar pretenzijų vienas kitam ir visi ginčai tarp jų yra išspręsti. Teismas, patvirtindamas taikos sutartį, sprendė, kad jos sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų asmenų, nepilnamečio vaiko teisių ir teisėtų interesų, nėra kitų sandorių negaliojimo pagrindų, taip pat kitų aplinkybių, dėl kurių pateikta taikos sutartis negalėtų būti tvirtinama.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė L. B. prašo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų išspręstos visos taikos sutartyje aptartos sąlygos. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šalys taikos sutartimi susitarė dėl ieškinyje keltų reikalavimų, t.y. dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, tačiau patvirtino taikos sutartį, kurioje nebuvo aptartas išlaikymo įsiskolinimas. Tai pažeidžia nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus.

Atsiliepimas

Atsiliepime atsakovas V. U. su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jo netenkinti, o skundžiamą nutartį palikti galioti. Nurodo, jog taikos sutartį surašė pati ieškovė, apie įsiskolinimo padengimą buvo sutarta žodžiu, o įtraukti jo į sutarties tekstą nebuvo poreikio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas iš esmės sudaro pagrindą apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas ginčo sprendimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010; 2010-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2010; kt.). Procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo, kuris šalims suteikia teisę disponuoti tiek ginčo objektu, t.y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, tiek procesinėmis priemonėmis, išraiškų. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 str.), šalys gali pasirinkti, kokias tarpusavio nuolaidas taikys, kokiu būdu ir apimtimi išspręs kilusį teisminį ginčą, taip pat kurioje proceso stadijoje tai padarys (CPK 140 str. 3 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2009; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2010; kt.). Kita vertus, dispozityvumo principas nėra absoliutus. Įstatyme nustatyta, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d.).

Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje pažymima, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas). Šeimos bylose ypatingas dėmesys skiriamas vaiko interesų apsaugai, įvardijant tai kaip viešąjį interesą, kurį turi ginti valstybė (CPK 49 str.). Visų pirma tai susiję su didesniu vaiko pažeidžiamumu ir priklausymu nuo suaugusiųjų valios, taip pat būtina sėkminga vaiko raida, užtikrinančia geresnę visos visuomenės ateitį. Viešojo intereso, taigi ir vaiko interesų apsauga, apima teisės aktuose įtvirtintas prevencines priemones bei jų įgyvendinimą, siekiant išsaugoti esamas socialiai reikšmingų vaiko poreikių tenkinimo galimybes, sudaryti sąlygas tolesnei plėtotei ir užkirsti kelią vaiko interesų pažeidimams.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi patvirtino šalių pasirašytą taikos sutartį joje šalių aptartomis sąlygomis. Apeliantė atskirajame skunde tvirtina, kad teismas, patvirtindamas šalių pasirašytą taikos sutartį, neatsižvelgė ir neaptarė vieno iš ieškinio reikalavimų – išlaikymo įsiskolinimo reikalavimo, taip pažeisdamas šalių nepilnamečio vaiko interesus. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu iš dalies sutinka.

Susipažinus su bylos medžiaga, o būtent, su 2015 m. liepos 21 d. parengiamojo teismo posėdžio garso įrašu, konstatuotina, kad šio teismo posėdžio metu atsakovas pripažino egzistuojant vaiko išlaikymo įsiskolinimą, taip pat sutiko su išlaikymo vaikui teikimu nuo kreipimosi į teismą dienos. Taip pat ir teismas, siūlydamas šalims bylą užbaigti taikos sutartimi, pakartotinai aptarė ieškovės keliamų reikalavimų – išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo išsprendimą taikiai ir šias aplinkybes pakartotinai suderino su šalimis. Dėl to aplinkybė, jog tą pačią dieną teismui pateiktoje šalių pasirašytoje taikos sutartyje nėra aptartas vaiko išlaikymo įsiskolinimo klausimas, turėjo sukelti teismui pagrįstų abejonių dėl tokios sutarties sąlygų neatitikimo nepilnamečio vaiko interesams. Tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės skundžiamoje nutartyje neišanalizavo, apsiribodamas formaliu konstatavimu, jog taikos sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų asmenų, nepilnamečio vaiko teisių ir teisėtų interesų, nėra kitų sandorių negaliojimo pagrindų, taip pat kitų aplinkybių, dėl kurių pateikta taikos sutartis negalėtų būti tvirtinama. Pažymėtina ir tai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas bylą vedė asmeniškai ir neturėjo jiems atstovaujančių teisininkų, todėl dėl nepakankamų teisinių žinių pasirašė taikos sutartį nepilnamečiam vaikui itin nenaudingomis sąlygomis. Dėl to apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, neišsiaiškinęs reikšmingos bylai aplinkybės - ar pasirašydama taikos sutartį ieškovė atsisakė reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir ar tokiu atsisakymu (jeigu jis buvo) nebuvo pažeisti nepilnamečio vaiko interesai (CPK 42 str. 2 d.).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apskųstoji pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias taikos sutarties tvirtinimą, galimai prieštarauja nepilnamečio vaiko interesams, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str.1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 22 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Alma Urbanavičienė