Panevėžio apygardos teismo nutartis

2007-08-14 · Civilinė byla Nr. 2A-382-227/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-08-14
Bylos Nr.
2A-382-227/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Edmundas Jaras (pirm.), Valentinas Jaras, Margarita Dzelzienė (pran.), Zina Mickevičiūtė
Ieškovas
E. A.
Atsakovas
A. G.
Trečiasis asmuo
Rokiškio rajono 2-ojo notarų biuro
Advokatai
Albertas Kučinskas, Rima Ražinskienė

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A – 382 – 227 / 2007

Malvyra Bučienė Procesinio sprendimo kategorija:(S)42.11.3; 45.6; 50.8; 121.15; 121.21PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. rugpjūčio 14 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Edmundo Jaro,

kolegijos teisėjų: Margaritos Dzelzienės (pranešėja), Zinos Mickevičiūtės,sekretoriaujant Ritai Norkūnienei,

dalyvaujant ieškovei E. A., jos atstovams įgaliotam asmeniui K. M. ir advokatui Albertui Kučinskui,

atsakovui A. G., jo atstovams įgaliotam asmeniui S. G. ir advokatei Rimai Ražinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei teisinės registracijos panaikinimo pagal ieškovės E. A. ieškinį atsakovui A. G., tretiesiems asmenims Rokiškio rajono 2-ojo notarų biuro notarei L. S., VĮ Registrų centrui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Šalies argumentai

Ieškovė E. A. kreipėsi į teismą ir prašė:

1) pripažinti negaliojančia 2000-05-25d 3 ha žemės sklypo ir jame esančių pastatų, es. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 2R-2125, sudarytą tarp E. A. ir A. G., panaikinti jos pagrindu atliktą teisinę registraciją;

2) pripažinti negaliojančia 2000-05-25 0,15 ha žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 2R-2123, sudarytą tarp E. A. ir A. G., panaikinti jos pagrindu atliktą teisinę registraciją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ;

3) pripažinti negaliojančia 200-06-26 12,89 ha žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 2R-l 716, sudarytą tarp E. A. ir A. G., panaikinti jos pagrindu atliktą teisinę registraciją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

4) priteisti iš A. G. padarytą žalą – 1669,64 Lt, atsakovo gautus iš Lašų žemės ūkio bendrovės gautus už nuo 2002 m. išnuomotą jos žemę;

5) pripažinti negaliojančia 2003-06-04 12,46 ha žemės nuomos sutartį, sudarytą tarp A. G. ir Lašų ž.ū.b, panaikinti jos teisinę registraciją. Šio reikalavimo bylos nagrinėjimo metu atsisakė (t. 2, b. l. 147).

Prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad Rokiškio rajono Kriaunų seniūnas A. R. 2000-05-17 patvirtino ieškovės įgaliojimą, kuriuo ji (ieškovė) įgaliojo atsakovą atstovauti ją sutvarkant jos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, gauti ir pateikti tam tikslui reikalingus dokumentus ir pažymas, E. A. vardu rašyti pareiškimus, nes su atsakovu, kurį senai pažinojo, buvo susitarta dėl pirties ir 0,5 ha žemės sklypo, esančių prie (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo ir tuo tikslu ji 2000-05-25 vyko pas notarę. Atsakovas 2000-05-17 ir 2000-05-22, neturėdamas tam įgaliojimo, pateikė prašymą VĮ Registrų centrui dėl jos (ieškovės) pastatų perkainojimo ir išdavimo pažymų sandoriams – jos 0,15 ha ir 3,00 ha žemės sklypams bei juose esantiems pastatams. 2000-05-24 VĮ Registrų centras, viršydamas atsakovui suteiktus įgaliojimus ir pažeisdamas įstatymų reikalavimus (tai pažymėta VĮ Registrų centras 2006-11-13 pažymoje Nr. (1.7./1100) s-81114), išdavė tokias pažymas. Apgaulės būdu 2000-05-25 buvo sudaryti ginčo sandoriai: dėl 0,15 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ir tame žemės sklype esančių pastatų: gyvenamojo namo, turinčio 72,46 m² bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), poilsio namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkinio (pirties), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkinio (tvarto), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkinio (kiemo rūsio), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių (šulinio), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Teigia, kad atsakovas, veikdamas nesąžiningai ir iš anksto suplanavęs ją apgauti, pas notarą ją vežė vieną, be lydinčio asmens, nors ji nemoka skaityti ir turi ypatingai blogą regėjimą, yra garbingo amžiaus – 75 metų, sunkiai vaikšto, neturi artimų giminų, todėl negalėjo matyti ir aiškiai suprasti, kad atsakovas pažeidė tarp jų buvusį susitarimą. Sutarčių ji neskaitė, o notarė neperskaitė jų tekstų garsiai, neišaiškino sutarčių prasmės ir pasekmių. Iki šios dienos ji neturi ginčijamų sutarčių originalų. Jos yra pas atsakovą, kuris, pažadėjęs sutartis grąžinti iki 2006-09-01, to iki šiol nepadarė. Tokiu būdu, ji iki 2006-08-17 buvo įsitikinusi, kad pardavė atsakovui tik pirtį ir 0,5 ha žemės sklypą, nes Rokiškio rajono Kriaunų seniūnijoje esančiais duomenimis pastatai priklauso būtent jai. Tik 2006-11-21 VĮ Registrų centre išaiškėjo, kad ji neturi nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų.

Tvirtina, kad A. G. veikė apdairiai, siekdamas nesukelti jai (ieškovei) įtarimo dėl apgaule sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių, niekada jai neužsiminė, kad jau ne ji, o jis tikrasis viso E. A. turto savininkas, net buvo pasikvietęs matininkę, kuri tariamai atliko matavimus ir nurodė E. A. 0,5 ha žemės sklypo ribas, kurias įsigijo A. G. Atsakovas nuo 2000 m. visiškai nesirūpino turtu, išskyrus pirtį, tokiu būdu nesukeldamas jai įtarimo dėl neteisėtai įvykusių sandorių. Ji gyveno savo namuose ir tebegyvena iki šiol (tai patvirtina Kriaunų seniūno pažyma), ji šešerius metus mokėjo draudimo įmokas net neįtardama, kad gyvena jau ne jai priklausančiuose namuose. Atsakovas elektros tiekimo sutartį pasirašė tik po trejų metų po ginčijamų sandorių sudarymo, o pagal belaidžio telefono sutartį, naudos gavėja – ieškovė. Ji gyvena viena, neturi vaikų, G. veikė naudodamas apgaulę E. A. atžvilgiu ir savo iniciatyva. E. A. neabejojo, jog vyksta pas notarą parduoti pirties ir 50 arų žemės sklypo, todėl prieš atlikdama tą veiksmą neturėjo galimybės pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu ar apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Ieškovė nuoširdžiai nesitikėjo, kad atsakovas gali turėti ketinimų užvaldyti visą jos turtą ir tai nuo jos slėpti. Atsakovas A. G. savo tyčiniais veiksmais veikė nuo pat pradžių, dėl ko ieškovė buvo apgauta, todėl sandoriai naikintini dėl apgaulės. Ieškovė siekė parduoti pirtį ir 50 arų žemės sklypą. Po ginčo sutarčių pasirašymo nebuvo sudaryta nei panaudos sutartis dėl naudojimosi turtu, nei išlaikymo ar rūpybos (slaugos, priežiūros) sandoriai. Ieškovė E. A. negavo pinigų už parduotą turtą ir neteko viso turto. Vadovaujantis protingumo principu, ji negalėjo sudaryti tokio sandorio, nes būtų likusi tik su gaunama pensija iš valstybės – 573,64 Lt, be gyvenamojo ploto, žemės. Jos valia, išreikšta ginčo sandoriuose, neatitiko jos tikrosios valios. Atsakovas 6 metus neatliko savo, kaip savininko pareigų: nemokėjo už elektros energiją, nedraudė pastatų ir jais nesirūpino, net neperdavė ieškovei sutarčių antrųjų egzempliorių, kad niekas negalėtų jų perskaityti ir pasakyti ieškovei kokią apgaulę jos atžvilgiu yra įvykdęs A. G. Aplinkybę, kad atsakovas bijojo, kad gali paaiškėti tiesa, patvirtina ta aplinkybė, jog atsakovas net nereikalavo, kad E. A. įvykdytų prievolę –išsikraustytų iš namų.

2007 m. birželio 1 d. sprendimu Rokiškio rajono apylinkės teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies: civilinę bylą dalyje dėl 2003-06-04 žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir teisinės registracijos panaikinimo, ieškovei atsisakius šio reikalavimo, nutraukė; pripažino negaliojančia 2000-05-25 pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. 2R-2126, sudarytą tarp E. A. ir A. G.; panaikino 2000-05-25 pirkimo–pardavimo sutarties, registro Nr. 2R-2126, pagrindu atliktą A. G. nuosavybės teisių į pastatus, unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini), ir į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), įregistravimą Nekilnojamojo turto registre; pripažino negaliojančia 2000-05-25 pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. 2R-2123, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo; panaikino 2000-05-25 pirkimo–pardavimo sutarties, registro Nr. 2R-2123, pagrindu atlikta A. G. nuosavybės teisių į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įregistravimą Nekilnojamojo turto registre; pritaikė restituciją ir grąžino 3 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kartu žemės sklype esančius pastatus: gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), poilsio namelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,15 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), E. A.; kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad ieškovė 2000-05-25 ir 2001-06-26 sandorius ginčija 1964 m. CK 57 str. pagrindu (LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. Nr.VIII -1864) 9 str. 1 d.).

Byloje teismas nustatė, jog 2000-05-25 pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė pardavė atsakovui 3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jame esančius pastatus už 3200 Lt. Tą pačią dieną kita sutartimi pardavė 0,15 ha žemės sklypą, esantį ten pat už 800 Lt. Bylos metu ieškovė nuosekliai teigė, jog tikrieji jos ketinimai buvo parduoti tik pirtį ir 0,50 ha dydžio žemės sklypą. Šiuos ieškovės ketinimus patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai: G. I., A. P., J. G., A. M., kurie paliudijo, jog iš ieškovės žinojo, kad ji pardavė A. G. tik pirtį ir 0,50 ha žemės sklypą, o liudytojos G. I. parodymais A. G. atskyrė savo prie pirties esantį žemės plotą – apsodino berželiais ir šienaudavo tik tą plotą.

Teismas iš pateikto įgaliojimo nustatė, kad E. A. 2000-05-17 įgaliojo A. G. atstovauti ją sutvarkant jos namo, esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, gauti ir pateikti tam tikslui reikalingus dokumentus ir pažymas, jos vardu rašyti pareiškimus, už ją pasirašyti ir atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Nepaisydamas įgaliojimo ribų atsakovas kreipėsi į VĮ Registrų centro Panevėžio filialo Rokiškio rajono gyventojų aptarnavimo biurą dėl pažymų sandoriams (pastatų ir žemės sklypo) sudaryti išdavimo. VĮ Registrų centras, atsakovui A. G. neturint įgaliojimo gauti pažymas sandorių sudarymui, be jokio teisinio pagrindo tokias pažymas išdavė. VĮ Registrų centras 2006-11-13 pažymoje Nr. (1.7./1100)s-8114, (b. l. 63), nurodė ir jo atstovė teismo posėdyje patvirtino, kad pagal tokį E. A. įgaliojimą pažymos sandoriams A. G. neturėjo būti išduotos.

Nurodė, kad ieškovės teiginį, jog ji nežinojo, kad pastatai, kuriuose ji gyvena, yra parduoti, patvirtina byloje esantys įrodymai: pagal pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė pastatus pardavė 2000-05-25, tačiau ir toliau draudė juos savo vardu; Kriaunų seniūnijos ūkinėse knygose ieškovės pastatų ir žemės sklypų pirkimo–pardavimo faktas neregistruotas (Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Kriaunų seniūnijos raštas), Kriaunų seniūnijos 2006-12-14 pateiktoje charakteristikoje nurodoma, jog E. A. (duomenys neskelbtini) turi sodybą; be to, ji mokėjo už suvartotą elektros energiją, ir elektros energijos tiekimo – vartojimo sutartis iki 2003m. 2 mėn. buvo sudaryta su ieškove.

Teismas sprendime nurodė, jog pagal turto vertės nustatymo pažymą 3 ha žemės sklypas ir pastatų rinkos vertė pagal 2000 metų II ketvirčio rinkos konjunktūros sąlygas galėjo būti 52 000 Lt, tačiau ieškovė 3,15 ha dydžio žemės sklypus ir pastatus, esančius prie ežero (duomenys neskelbtini) regioniniame parke pardavė už 4000 Lt, t. y. 13 kartų mažesnę už rinkos kainą, visiškai sau nenaudingomis sąlygomis. Analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs tokio sandorio. Tokiu būdu, ieškovei esant senyvo amžiaus, vienišai, pradinio išsilavinimo, atsakovui pasinaudojant jos neakylumu, neinformuotumu, nepatyrimu, buvo sudaryti sandoriai. Todėl teismas pripažino, kad ieškovei buvo sunku suvokti sandorio esmę ir jo pasekmes. Pažymėjo, kad nors visose sutartyse nurodyta, jog ieškovė sutarties tekstą perskaitė, tačiau notarė teismo posėdyje pripažino, kad sutarties tekstą perskaitė ji – notarė ir tiktai per klaidą sutartyje buvo užrašyta, kad sutartis perskaitė pati ieškovė. Byloje nustatyta, kad sandoris neišreiškė tikrosios ieškovės E. A. valios, sutartyse nurodyta turto kaina neatitiko tikrosios perleidžiamo turto vertės, atsakovas siekė apgauti ieškovę, nes jis pagal galiojančius norminius aktus negalėjo įsigyti ieškovės sklypo dalies, ir kad ieškovė suklydo dėl atsakovo kaltės. Šis sandoris visais aspektais palankus ir finansiškai naudingas tik atsakovui. Sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys ieškovei tenka nepateisinamai dideli neigiami padariniai ir tai traktuotina kaip esminė šalių nelygybė. Sudarant ginčijamus sandorius buvo pažeistos geros moralės normos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad atsakovas bandė įrodyti, jog ieškovė žinojo, kad parduoda visą sodybą, o ne tik jos dalį. Liudytojų A. A. ir L. S. parodymais, ieškovė į jų prašymus leidimo pasistatyti palapinę, prisirišti valtį, atsakė, kad klaustų A. G. Šie jų parodymai neprieštarauja aukščiau minėtiems įrodymams, nes ieškovė pripažįsta pardavusi atsakovui 0,5 ha žemės sklypą prie ežero ir pirtį.

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, jog yra pagrindas pripažinti negaliojančiomis 2000-05-25 pirkimo–pardavimo sutartis ir šio turto teisinę registraciją atsakovo vardu bei restitucijos taikymui (1964 m. CK 57 str.).

Atmesdamas reikalavimą pripažinti 2001-06-26 12,89 ha žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, teismas motyvavo tuo, jog pagal nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr.73/18383 esantį įgaliojimą, 2001-03-09 ieškovė įgaliojo atsakovą atstovauti jai žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Panevėžio filialo Rokiškio gyventojų aptarnavimo biure gaunant dėl jai priklausančios žemės pardavimo visus reikalingus dokumentus ir pažymas, rašyti jos vardu prašymus, be to, pati E. A. teismo posėdyje pripažino, jog šis įgaliojimas jai buvo perskaitytas, ji nepateikė įrodymų, kad sandoris dėl šio žemės sklypo pardavimo buvo sudarytas apgaulės įtakoje.

Teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 669,64 Lt jo gautų pajamų už išnuomotą žemę Lašų žemės ūkio bendrovei, sprendimą motyvavo tuo, jog nurodytas žemės sklypo pirkimas–pardavimas nenuginčytas, o ieškovė atsisakė reikalavimo pripažinti negaliojančia žemės nuomos sutartį.

Teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 93 str. 2 d. proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

Apeliaciniu skundu atsakovas A. G. dėl civilinio proceso normų pažeidimo, sprendime išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, dėl įrodymų, patvirtinančių faktines aplinkybes, nepakankamumo, jų kokybės ir netinkamo vertinimo, prašo panaikinti apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas ir priimti naują sprendimą reikalavimus atmetant. Teismo išvados pagrįstos duomenimis, kurie negali būti laikomi tinkamais ir pagrįstais įrodymais. Teigia, kad teismas byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus vertino tendencingai, neobjektyviai, visiškai ignoruodamas civilinės teisės įtvirtintus principus.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nurodo tas pačias aplinkybes, kaip aiškindamas pirmosios instancijos teisme. Teigia, kad ieškovė ieškinio neįrodė. Pagal susitarimą mokesčius mokėjo ieškovė ir to nedraudė įstatymai, o privalomo reikalavimo įsigijus nuosavybę sudaryti visas paslaugų tiekimo sutartis, nėra. Nesutinka su teismu, kad jis (atsakovas) visiškai nesirūpino savo turtu, išskyrus pirtimi. Teigia, kad sodyba visą laiką nuo jos įsigijimo buvo prižiūrima: genėjamas sodas, šienaujama žolė, tvarkoma aplinka, dažomas namas ir kt. Teismas negalėjo vertinti liudytojų parodymų, nes ieškovė apie liudytojų egzistavimą ir galimą dalyvavimą posėdyje nenurodė nei ieškinyje, nei parengiamojo posėdžio metu, nors tokią galimybę turėjo ir privalėjo tai padaryti, o teismas nutartyje skirti bylą posėdžiui taip pat nenurodė, kad bus kviečiami liudyti ieškovės nurodyti liudytojai. Liudytojus ieškovė nurodė tik bylą nagrinėjant iš esmės ir jie (liudytojai) buvo apklausti neatsižvelgiant į atsakovo išreikštus prieštaravimus. Be to, byloje apklausti liudytojai: E. G., L. S., V. Š., A. A., Ž. B. patvirtino kad ieškovė pardavė visą sodybą

Teigia, kad sandorių sudarymo metu ieškovę nebuvo tokios blogos sveikatos, kaip dabar teigia. Jai buvo 69 metai, ji buvo žvali, normaliai protaujanti ir bendraujanti, notarė jai perskaitė sutarties tekstą ir įteikė sutartį. Teismo posėdžio metu puikiai prisiminė jai naudingas aplinkybes, susijusias su nekilnojamo turto sandoriais. Ieškovės teiginius, kad ji pradinio išsilavinimo, nemoka skaityti, blogai mato, nevaldo dešinės rankos, paneigia tai, jog apylinkės teismo posėdžio metu ji garsiai perskaitė priesaikos tekstą ir pasirašė, pripažino, kad buvo užsiprenumeravusi laikraštį „Valstietis“, moka megzti ir iki šiol tai daro, ko neįmanoma atlikti nevaldant vienos rankos bei labai prastai matant. Tai vertina ieškovės nesąžiningumu. Kaip svarbią aplinkybę, keliančią pagrįstų abejonių ieškovės sąžiningumu, bei susijusią su išankstinės teismo nuomonės formavimu, nurodo publikacijas laikraštyje „Valstietis“ (pavadinimas „Liko tik su lazda rankoje“), kuris buvo publikuotas likus kelioms savaitėms iki pirmo posėdžio dienos.

Nesutinka su teismo teiginiu, jog ieškovė žemės sklypus ir pastatus pardavė 13 kartų mažesne už rinkos kainą, sau nenaudingomis sąlygomis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sandoris įvyko prieš septynerius metus ir tuo metu buvo visai kitos nekilnojamojo turto kainos. Ieškovų pateiktoje turto vertinimo pažymoje nurodyta, kad kainos „galėjo būti“, tai reiškia, kad jos tokios galėjo ir nebūti. Joje nurodytas 2003 m., parduotas namas prie (duomenys neskelbtini) ežero už 22 000 Lt, kas rodo, kad dar tuo metu (2003 m.) nebuvo sukilusios nekilnojamo turto kainos, kaip bando teigti. Teismas nevertino, jog ieškovė neginčija 2000-03-16 parduoto už 3000 Lt 4,21 ha miško šalia ežero. Apeliantas daro išvadą, jog šio sklypo, esančio šalia ginčijamo, besiribojančio su ežero pakrante bei užsodinto mišku, vertė yra panaši su ginčo sklypo verte. Tai, jog kaina atitiko tikrovę, patvirtina draudimo polisuose nurodytos draudimo vertės: 1998 m. polise – 5000 Lt, 2000 m. – 6500 Lt.

Apeliantas atkreipia dėmesį tai, jog atsakovas įsipareigojo ieškovę prižiūrėti iki gyvos galvos ir šių ketinimų neatsisakė, ieškove rūpinosi ir toliau po sodybos pirkimo ir nežino, kiek turės išlaidų, nes jas sunku prognozuoti ir tuo labiau suskaičiuoti.

Teismas nevertino šių aplinkybių: a) kad esant pas notarę, ieškovei buvo pasiūlyta sudaryti ir išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, tačiau ir tai daryti ji atsisakė; b) po 2000-05-25 sutarties sudarymo E. A. buvo pasiūlyta nupirkti butą Rokiškyje, tačiau šio pasiūlymo ji atsisakė; c) A. G., įgijęs nuosavybę iš ieškovės, ja toliau sąžiningai rūpinosi – nereikalavo išsikraustyti iš jam priklausančių namų.

Teismas ieškovės grindžiamus tais pačiais motyvais – apgaule – sandorius vertino skirtingai.

Teismas, pažeisdamas procesinės teisės normas, 2007-05-22 neleido susipažinti su šios bylos gegužės 21 d. protokolu ir padaryti jo kopiją, o teismo pirmininkas tokį 2007-05-25 prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Dėl to, kad laiku negavo posėdžio protokolo, neteko galimybės pareikšti rašytines pastabas (CPK 171 str.). Pažeidžiant CPK 270 str. 4 d. nuostatas, motyvuojamoje dalyje nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė atsakovo pateiktus įrodymus ir jų nevertino. Teismas taip pat nenurodė teisinio padarytų išvadų pagrindimo. Apsiribojo konstatavimu, kad sudarant ginčijamus sandorius buvo pažeistos geros moralės normos, nors vėliau pripažino, kad antrasis 2001-06-26 sandoris dėl 12,89 ha teisėtas. Sandorių negaliojimo institutas taip pat turi užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą, jo pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Tokiu būdu mano, kad sodyba ir žemė įsigyta teisėtai, ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepimu prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str.). Priimdama procesinį sprendimą kolegija vadovaujasi ir CK 1.5 str.

Apeliacinio skundo motyvas, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą, atmestinas.

Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos procesiniame įstatyme, t. y. CPK 185 straipsnyje. Šių taisyklių esmė yra ta, kad įrodymus vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų vertinimas grindžiamas taip vadinama tikėtinumo taisykle, kurios esmę sudaro laisvo įrodymų vertinimo principas – teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Šioje byloje Rokiškio rajono apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino pagal CPK 176 ir 185 str. nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, jog 2000-05-25 pirkimo–pardavimo sandoriai buvo sudaryti apgaulės įtakoje (1964 m. CK 57 str.) (CPK 176 str., 185 str.). Kolegija pilnai sutinka su apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir jų nekartoja. Pasisako tiek, kiek tai susiję su apeliaciniu skundu, jo motyvais.Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovės nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai nebuvo teisiškai sutvarkyti ir tam tikslui ieškovė suteikė įgalinimus atsakovui, kurį senai pažinojo. Analizuodami teisės normas, reguliuojančias atstovavimo santykius, matome, kad įgaliotojas suteikia kitam asmeniui (įgaliotiniui) teisę veikti atstovaujamojo vardu ir jo interesais santykiuose su trečiaisiais asmenimis (1964 m. CK 65, 66 ir 67 str.). Įgaliotinis neturi teisės viršyti įgalinimus (1964 m. CK 66 str.). Tai reiškia, kad įgaliotas asmuo gali veikti tik susitarimų ribose. Atsižvelgiant į atsakovui suteikto įgaliojimo turinį, apelianto teiginys, jog jis turėjo teisę prašyti ir gauti reikiamas pažymas sandorių sudarymui, nes įgaliojime tik dėl klaidos praleistas vienas žodis – „sandoriams“, atmestinas kaip prieštaraujantis įstatymui (1964 m. CK 66 str.), nes atsakovas neįrodė, jog ieškovė žinojo apie apskritai pažymų, kaip tokių, išėmimą ir joms (jų turiniui) pritarė (CPK 178 str.). Esant šioms aplinkybėms, Rokiškio rajono apylinkės teismo išvada, kad atsakovas, išeidamas už susitarimo su ieškove ribų, pateikė prašymą VĮ Registrų centrui dėl ieškovės pastatų perkainavimo ir dėl pažymų ieškovės žemės sklypų bei pastatų pardavimui išdavimo, o Registrų centras pagal tokį įgaliojimą nepagrįstai jas išdavė, pagrįstas.

Apylinkės teismas iš byloje esančių įrodymų visumos pagrįstai sprendė, kad tikroji ieškovės valia buvo parduoti atsakovui pirtį ir 0,50 ha dydžio žemės sklypą. Apeliantas su tokia išvada nesutinka ir teigia, jog ieškovės valia buvo parduoti visą žemę su juose esančiais pastatais ir judviejų susitarimas buvo ne tik sumokėti už visą perkamą iš ieškovės turtą pinigus – 3000 Lt, tačiau ja rūpintis: prižiūrėti, teikti maistą, vaistus, nupirkti butą ir kt. Vienok, toks susitarimas ginčijamose sutartyse nenurodytas ir ieškovė jo nepripažįsta. Atsakovas įrodymais nepaneigė ieškovės nuo ieškinio padavimo pradžios tvirtinimo, jog ji pinigų pagal sutartis negavo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovas atsiliepime į ieškinį šio ieškovės teiginio neginčijo, kaip neginčija apeliaciniu skundu teismo išvados, jog ieškovė E. A. negavo pinigų už parduotą turtą. Todėl apylinkės teismas, naikindamas apgaulės būdu sudarytus sandorius, bei jų pagrindu atliktą teisinę registraciją, pagrįstai taikė vienašalę restituciją – grąžino žemę, pastatus ieškovės nuosavybėn.

Kolegija sutinka su apeliantu, kad ieškovė, pagal tuo metu galiojusius įstatymus neturėjo teisės parduoti dalies savo žemės sklypo ir ji neturėjo atskiro 0,50 ha dydžio žemės sklypo. Vadinasi, šią aplinkybę atsakovas žinojo. Ieškovė – vieniša, senyvo amžiaus, seniai pažinojo atsakovą ir juo pilnai pasitikėjo, nes nepasitikėti nebuvo pagrindo. Tai, jog ieškovė neturi net pradinio išsilavinimo, nemoka skaityti, tik pasirašo, nes mokėsi pusę metų, šeštadieninius laikraščius užsisakydavo pakuroms ir juos paskaitydavo jai padedantis ūkyje P. (t. 2, b. l. 168 – ieškovės paaiškinimas), iš dalies patvirtino liudytoja A. P., kuri, kaip paštininkė, šias aplinkybes gerai žino (2, b. l. 175). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovas pasiruošimą išimtinai jam naudingų ginčijamų sandorių sudarymui pradėjo nuo įgaliojimo ribų viršijimo, sąlygojusių neteisingų, neatspindinčių ieškovės valios pažymų gavimo, nes atsakovas neįrodė ir neįrodinėjo, jog ieškovė žinojo pažymų turinį, o notarei, kaip nurodyta teismo posėdžio protokole, buvo nesvarbus jų turinys. Esant šioms aplinkybėms apelianto teiginys, jog ieškovė galėjo ginčyti pažymas, nesutikti su jų turiniu, ar pareikšti dėl jų pretenzijas, neišlaiko kritikos ir todėl atmestinas. Taigi, ieškovė buvo apgauta tiek atsakovui išimant pažymas iš VĮ Registrų centro, neatspindinčias tikrosios ieškovės valios, tiek pažymų pagrindu sudarant ginčijamas sutartis. Minėta, kad ji pinigų pagal sandorius negavo. Kolegija sutinka su apylinkės teismo pagrįsta išvada, jog sandoriai sudaryti apgaulės įtakoje ir todėl naikinti. Teismas šią išvadą grindė ir tuo, jog 2000-05-25 sandoriai, kuriais nacionaliniame parke prie ežero parduotas 3 ha žemės sklypas su trobesiais už 3000 Lt ir ten pat esantis 0,15 ha žemės sklypas už 800 Lt, neatspindi tikrosios jos valios, turtas parduotas 13 kartų mažesne nei rinkos kaina, ieškovei visiškai nenaudingomis sąlygomis. Apeliantas, tvirtindamas priešingai, remiasi draudimo polisuose nurodytomis draudimo vertėmis. Toks palyginimas netinkamas dėl to, kad draudimo polisais apdrausti tik pastatai, išskyrus žemę ir Draudimo įmonės drausdamos nekilnojamą turtą įvertina savo riziką dėl galimų draudiminių įvykių, įprastai įkainuoja pastatus žymiai mažesne nei rinkos verte. Teiginys, jog teismas, vertindamas ieškovės turtą, nepagrįstai rėmėsi Turto vertinimo pažyma, nes joje sandorių sudarymo metu turto vertė nurodyta 52 000 Lt, „kaip galima“, nepagrįstas. Nekilnojamojo turto vertintojai turto rinkos vertės nustatymo metodų pagalba daro išvadą apie turto būklę, bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje sandorių sudarymo metu, nes metodų, leidžiančių nustatyti konkretaus turto vertę vienu ar kitu metu, kaip to pageidauja apeliantas, kol kas nėra. Į apelianto teiginį, jog turtas nupirktas už realią vertę, grindžiamą tuo, jog ieškovė analogišką mišku apaugusį žemės sklypą pardavė už 3000 Lt ir šio sandorio neginčija, ieškovė paaiškino, kad miškas buvo sergantis (apkrėstas) ir be sutartų pinigų ji buvo aprūpinta malkomis.

Apeliantas teismo nustatytas aplinkybes apverčia ir aiškina sau naudinga linkme, net nebandydamas jų pagrįsti įrodymais, ar bent nurodyti teisingai. Kaip patvirtinimą rūpinimosi namu, jis nurodo namo dažymą, kuomet namas niekada nedažomas, nes yra mūrinis. Atsakovas neįrodė, kad buvo susitarimas su ieškove, jog ji pastatus apdraus, mokės už elektrą ir kt. (CPK 178 str.).

Ieškovė nuosekliai teigė, kad sandoriais buvo apgauta, nes ji, pasirašydama pas notarą dokumentus, pagrįstai manė, jog vykdo susitarimą su atsakovu ir jam parduoda 0,50 ha žemės sklypą ir pirtį. Kaip minėta, neįrodyta, kad ieškovė žinojo atsakovo išimtų pažymų turinį ir tokiu būdu pritarė sandoriams. Nuo bylos pradžios ji tvirtino, kad sutarčių pati neskaitė ir notarė jų taip pat balsu neperskaitė, neišaiškino teisinių pasekmių. Taigi, ieškovei tvirtinant, kad ji vyko pas notarę tikslu parduoti tik 0,50 ha žemės sklypą ir pirtį ir tik šį turtą pardavė, o atsakovui tvirtinant priešingai ir teigiant, kad buvo susitarimas su ieškove dėl visos žemės ir visų trobesių pardavimo ir šis susitarimas įformintas ginčijamomis sutartimis, atsakovui neįrodžius, kad ieškovė žinojo atsakovo gautų (viršijant įgaliojimus) pažymų sandorių sudarymui turinį, teismui nustačius, kad ginčijamose sutartyse nuorodos, jog ieškovė perskaitė sutartis, klaidingos, labiau tikėtina, kad ieškovė buvo apgauta, juo labiau, kad notarė, aiškindama teismui dėl ieškovės parduoto turto, posėdžio metu nurodė, kad jai pasakė (galima spręsti, kad ieškovė), kad „parduoda pastatus ir žemę.“ Toks notaro paaiškinimas duoda pagrindo abejoti, kad ieškovė tokiu būdu patvirtino parduodanti visus žemės sklypus ir pastatus, nes duomenų, jog notarė aiškinosi ir konkretizavo žodžiu su ieškove parduodamą turtą, nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog sutarčių 2 punkte nurodyta, kad „pinigus pardavėjas gavo iš pirkėjos prieš pasirašant sutartį“ (t. 1, b. l. 65 ir 72), kuomet apylinkės teismui atsakovas aiškindamas pokalbį, vykusį notarės biure, susitarimą prižiūrėti ieškovę iki gyvos galvos bei notarės pasiūlymą tokį susitarimą įteisinti, nurodė: „aš jai sakiau, kad nupirksiu 1 kambario butą ir sumokėsiu 3000 Lt“ (t. 2, b. l. 171). Tuo atsakovas pripažino, jog pinigai iki sutarčių pasirašymo nebuvo sumokėti, kas reiškia, kad sutarčių 2 punktas neatspindi tikrovės, ir tuo patvirtinamas ieškovės teiginys, jog ji pinigų pagal sandorius negavo. Beje, atsakovas, tvirtindamas, kad yra sąžiningas ir vykdydamas susitarimus ieškovės atžvilgiu nupirko butą, pripažino, kad butas nupirktas jo vardu. Iš šių aplinkybių ir kitų, apylinkės teismo nustatytų visumos seka, kad sandoriai neatspindėjo tikrosios ieškovės valios, juose iškreiptai buvo išreikštas ieškovės valios turinys ir aukščiau aptartais motyvais pagrįstai sandoriai pripažinti negaliojantys 1964 m. CK 57 str. pagrindu.

Po sandorių sudarymo tolesni atsakovo veiksmai: įgytų pastatų nedraudimas, paslaugų sutarčių nepasirašymas, telefono įvedimas ieškovės vardu, jos nekeldinimas iš pastatų, tvarkymasis (šienavimas) išimtinai prie pirties, nepateikimas ieškovei sutarčių antrųjų egzempliorių, atsakovui neįrodžius buvus tokiam susitarimui su ieškove, tik įrodo, jog atsakovas tokiais savo veiksmais siekė, jog ieškovei nekiltų abejonių dėl parduoto turto apimties.

Įstatymas nustato, kad apgaulė sudarant sandorį gali pasireikšti pasyviais arba aktyviais kitos šalies veiksmais, kuriais siekiama suklaidinti kitą šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Aukščiau nurodyti atsakovo veiksmai įrodo, kad jis aktyviais ir pasyviais veiksmais apgaudamas ieškovę pasiekė sau norimą rezultatą – tapo viso ieškovės turto savininku už tai ieškovei nesumokėdamas.

Apeliacinio skundo motyvas, kad teismas 2007-05-22 neleido susipažinti su 2007-05-21 protokolu, dėl ko jis neteko galimybės parašyti pastabų dėl protokolo pilnumo ir tikslumo ir tuo pažeidė jo teises, nepagrįstas ir atmestinas. CPK 170 str. 5 ir 6 d. nustatyta, kad protokolas turi būti baigtas rašyti ar spausdinti ir pasirašytas posėdžio pirmininko ne vėliau, kaip kitą dieną po teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo pabaigos. Iš protokolo (t. 3, b. l.15-22) matyti, kad teismo posėdis prasidėjo 2007-05-21 ir baigėsi 2007-06-01 teismui paskelbus sprendimą, t. y surašytas vientisas dokumentas, su kurio turiniu apeliantas įgijo teisę susipažinti ne anksčiau, kaip po sprendimo paskelbimo teisėjui jį pasirašius ir per tris dienas pareikšti dėl jo pastabas (CPK 171 str.). Duomenų, kad atsakovas pageidavo įstatymu nustatyta tvarka ir laiku susipažinti su posėdžio protokolu, tačiau jam tokia teisė buvo suvaržyta, nėra. Taigi pats atsakovas dėl savo kaltės, ar nežinojimo nepasinaudojo CPK 171 str. suteiktomis teisėmis. Kolegija atkreipia dėmesį tai, jog skundas negrindžiamas protokolo neteisingumu ar jame išdėstytų aplinkybių neatitikimu tikrovės.

Apelianto teiginiai, susiję su liudytojais – prieštaringi. Vienu metu jis teigia, kad teismas neturėjo teisės išklausyti ieškovės liudytojų, jų vertinti nes ieškovė nei ieškinyje, nei parengiamajame teismo posėdyje nenurodė savo teiginių įrodinėsianti liudytojų pagalba, kitu metu teigia, jog teismas juos įvertino netinkamai ir pats kritikuoja bei abejoja liudytojos Z. M. parodymais, galiausia pats remiasi ieškovės liudytojos A. P. parodymais, kaip, neva, patvirtinusiais jo teiginius. Su tuo negalima sutikti, nes atsakovas šios liudytojos parodymus interpretuoja sau naudinga linkme, neatitinkančia tikrųjų parodymų. Priešingai apeliantui, liudytojos Z. M. parodymai sutampa su liudytojos A. P. parodymais (t. 2, b. l. 173, 175). Pastarosios tvirtinimu ji nuo 2000 m. žinojo, kad ieškovė pardavė pirtį ir nuo pirties pardavimo bandė atkalbėti ieškovę (t. 2, b. l. 175). Atkreipiamas dėmesys į liudytojos A. P. parodymus, duotus apylinkės teisme, jog atsakovas prieš posėdį buvo atvykęs, siūlė 100 Lt, kad ji neliudytų teisme. Atsakovas iš pradžių tai neigęs ir aiškinęs, kad to net negalėjo būti, nes jis net nežinojo, kad apskritai liudytojai bus kviečiami į teismą, galiausia pripažino, kad teismo posėdžio išvakarėse kvietęs ją liudyti. Pastaroji aplinkybė duoda pagrindo abejoti atsakovo sąžiningumu.

Teiginys, jog liudytojai :E. G., L. S.. V. Š., A. A. , Ž. B. partvirtino, jog ieškovė visą sodybą pardavė jam, nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad susitarimas buvo parduoti atsakovui žemės dalį – 0,50 ha, esančią prie atsakovo vagonėlio (pirties). Kadangi liudytojai A. A. ir V. Š. būtent toje vietoje norėjo pasistatyti palapinę, pririšti valtį, tai ieškovė pagrįstai pasiūlė leidimo prašyti G., kurį pripažino tos dalies žemės sklypo savininku. Liudytojas E. G. nurodė tik matęs, kaip atsakovas kažką atveža ieškovei, o liudytojas Ž. B. tik iš atsakovo žino apie sodybos pirkimą. Kadangi liudytojos L. S. parodymai, jog ji iš ieškovės sužinojusi, jog ji sodybą pardavė atsakovui, nedetalūs, net nenurodyta, kada sužinojo, kokiomis aplinkybėmis ir jų, be atsakovo teiginių, nepatvirtinta kiti įrodymai, jie nepaneigia aukščiau nurodytų įrodymų visumos, patvirtinančios ieškovės teiginius.

Kolegija sprendžia, kad atsakovo apgaulingi tikslai ir motyvai buvo įrodyti. Teismo nustatyti atsakovo veiksmai turėjo įtakos E. A. vidinės valios formavimuisi ir kad apylinkės teismo aptarti jo konkretūs veiksmai ir neveikimas sudarė apgaulės turinį. A. G. sąžiningumo prezumpcija nagrinėjamoje byloje yra visiškai paneigta (CPK 185 str.). Naikinti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra. Todėl aptartais motyvais jis atmestinas. (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Iš apelianto priteistinos teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies pirmu punktu,

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. G. 21,00 Lt (dvidešimt vieną litą) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Teisėjai Margarita DzelzienėEdmundas Valentinas JarasZina Mickevičiūtė