Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-1539-305/2017 pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovui Vilkaviškio socialinės pagalbos centrui dėl su darbo santykiais susijusių neišmokėtų išmokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš Vilkaviškio socialinės pagalbos centro jos naudai 103,94 Eur kelionės išlaidų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės, atstovaujamos advokato Stanislovo Raulušaičio, ieškinyje nurodyta, kad 2017 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija (toliau – Darbo ginčų komisija) priėmė sprendimą Nr. DGKS-2377, kuriuo ieškovės prašymą tenkino iš dalies ir nusprendė įpareigoti Vilkaviškio socialinės pagalbos centrą sumokėti jos naudai 222,72 Eur už kelionėje sugaištą laiką, reikalingą nuvykti ir parvykti pas paslaugų gavėją V. Š.. Ieškovės prašymo įpareigoti Vilkaviškio socialinės pagalbos centrą kompensuoti jai 103,94 Eur kelionės išlaidų Darbo ginčų komisija netenkino. Ieškovė nesutinku su Darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi, kuria netenkintas jos prašymas kompensuoti kelionės išlaidas. Darbo ginčų komisijos išvada, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą ir įpareigoti Vilkaviškio socialinės pagalbos centrą kompensuoti ieškovei kelionės išlaidas, yra nemotyvuota ir prieštaraujanti patenkintam reikalavimui. Jeigu jau buvo nuspręsta, kad privaloma apmokėti už kelionėje sugaištą laiką, tai sprendimas nekompensuoti išlaidų už kelionės išlaidas yra prieštaringas, prieštaraujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis). Pažymėtina, kad už darbą pas V. Š. (0,2 etato darbo krūvis) atskaičius mokesčius, lieka apie 70 Eur, todėl už kelionės bilietus sumokėta suma (50 Eur) yra beveik lygi gautam darbo užmokesčiui. Vilkaviškio socialinės pagalbos centre pagal neterminuotą darbo sutartį lankomosios priežiūros darbuotoja ieškovė dirba nuo 2004 m. gegužės 11 d. Darbo krūvis darbdavio iniciatyva buvo dažnai keičiamas. Nuo 2014 m. ieškovė dirbo 0,4 etato darbo krūviu, nors nuolat ir raštu, ir žodžiu prašė darbdavio darbo krūvį padidinti. Iki 2017 m. vasario pradžios Pilviškių mst. (savo gyvenamojoje vietoje) ieškovė prižiūrėjo du asmenis, tačiau vienam iš jų sunkiai susirgus, jai liko tik vienas prižiūrimas asmuo (kas sudaro 0,2 etato). Vilkaviškio socialinės pagalbos centre nusistovėjusi tvarka, kad sumažėjus darbo krūviui (mirus prižiūrimam asmeniui ar jam atsisakius centro paslaugų) darbuotojas privalo parašyti sutikimą dėl darbo krūvio mažinimo. Ieškovė nesutiko dirbti už 0,2 etato darbo krūvį, nes pragyventi už 70 Eur/mėn. neįmanoma. Tada jai buvo pasiūlyta nuo 2017 m. vasario 6 d. prižiūrėti V. Š., gyv. Virbalio mst. (kitoje seniūnijoje nei gyvena ieškovė). Sutartis su paslaugų gavėjais sudarinėja Vilkaviškio socialinės pagalbos centro administracija. Darbdavys ieškovei nurodo, kokiu adresu, kokiu laiku ir pas kokius asmenis ji privalo lankytis ir kokias paslaugas jiems teikti. Taigi, darbdavys organizuoja darbą ir tik nuo jo priklauso, kur bus ieškovės darbo vieta. Pažymėtina, kad pastovios (nuolatinės) darbo vietos ieškovė niekada neturėjo ir neturi. Ieškovė gyvena Pilviškių mst. Tarp Pilviškių ir Virbalio yra 30,5 km. atstumas. Akivaizdu, kad vykdama pas V. Š., šį atstumą ieškovė privalo nuvažiuoti. Dar prieš paskiriant jai prižiūrėti šį asmenį, buvo akivaizdu, kad reikės papildomai laiko ir lėšų pas jį nuvykti. Apie tai ieškovė informavo administraciją, tačiau darbdavys nusprendė, kad ji prižiūrės jų klientą, gyvenantį Virbalio mst. Ieškovei nekompensuotos išlaidos kelionei (nesumokėta už pirktus kelionės bilietus). 2017 m. vasario mėnesį kelionės bilietams ieškovė išleido 43,54 Eur, 2017 m. kovo mėnesį kelionės bilietams išleido 60,40 Eur. Tokiu būdu Vilkaviškio socialinės pagalbos centras ieškovei skolingas 103,94 Eur (43,54 Eur + 60,40 Eur = 103,94 Eur). Kelionės bilietai Vilkaviškio socialinės pagalbos centro administracijai pateikti kartu su kitais darbo laiko apskaitos dokumentais.Teismo posėdžio metu ieškovė savo ieškinio reikalavimus palaikė. Papildomai paaiškino, kad Pilviškiuose ji turėjo du klientus. Vienam iš jų atsisakius Vilkaviškio socialinės pagalbos centro paslaugų, 2017 m. vasario 2 d. jai buvo nurodyta atvykti į Vilkaviškio socialinės pagalbos centrą; ten darbo vadovė nurodė, kad šiuo metu klientų Pilviškiuose neturi, turi klientą V. Š. kitoje seniūnijoje, Virbalio mstl. Ieškovė pasirašytinai sutiko, kadangi darbdavys siūlo darbą, o darbuotojas turi sutikti su jo nurodymais. Ji paklausė, kas apmokės kelionės išlaidas, jai buvo atsakyta, kad tokios kelionės išlaidos neapmokamos. Kadangi ji mokėjo už keliones po 50-60 Eur/mėn., tai gaunasi, kad pas V. Š. dirbo veltui (garso įrašas nuo 2.07 min. ir nuo 25.25 min.).Ieškovės atstovas advokatas Stanislovas Raulušaitis teismo posėdžio metu nurodė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 229 straipsnis numato darbdavio pareigas. Nustatyta, kad darbdavio administracija privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų ir t. t. Taigi, darbdavys organizuoja darbą ir nurodo, kaip, kur jį atlikti. Jeigu darbdavys siunčia darbuotoją dirbti už 30 km, tai jis privalo organizuoti nuvežimą ir parvežimą iš darbo arba apmokėti kelionės išlaidas. Taigi, kadangi darbdavys iniciavo darbo sąlygų pakeitimą, tai jis ir privalo kompensuoti kelionės išlaidas. Darbuotojas yra silpnesnioji šalis, visada darbo sąlygas siūlo darbdavys, darbuotojas sutinka. Akivaizdu, kad ieškovė dirbti į kitą vietovę vyko ne savo noru, nėra įrodyta, kad pati ieškovė sutiko su tuo, kad jai nebus apmokama kelionės išlaidos. Beje, ir protingumo kriterijus rodo į tai, kad dirbti ir uždirbti 70 Eur ir kelionei išleisti iš jų 50 Eur finansiškai neapsimokėtų nė vienam žmogui (garso įrašas nuo 6.39 min. ir nuo 25.47 min.).

Vilkaviškio socialinės pagalbos centras 2017 m. liepos 4 d. atsiliepime nurodė, kad su ieškovės ieškinio reikalavimais nesutinka ir mano, kad jie turi būti atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovės atstovo skundas dėl 2015 m. gegužės 15 d. Darbo ginčų komisijos sprendimo dalyje dėl transporto išlaidų apmokėjimo yra nepagrįstas. Vilkaviškio socialinės pagalbos centras yra biudžetinė įstaiga, t.y. finansuojama savivaldybės biudžeto lėšomis, todėl negali savo nuožiūra didinti ar mažinti darbuotojos atlyginimo, todėl negali mokėti didesnio atlyginimo už 0,2 etato, nei numatyta įstatyme. Ieškovei nesutikus dirbti mažesniu darbo krūviu, nes šios gyvenamoje vietoje (Pilviškių sen.) nebuvo klientų, darbdavys buvo priverstas pasiūlyti kitą klientą, t.y., V. Š. (jis buvo pirmas eilėje asmenų, laukiančių paslaugų į namus, gyvenantį Virbalio seniūnijoje, nors šioje seniūnijoje centro darbuotojos taip pat dirba 0,4 etato ir laukia darbo krūvio padidinimo). Nei įstaigai, nei visuomenei nenaudinga siųsti darbuotoją į kitą seniūniją, apmokant kelionėje sugaištą laiką ir bilietus, lėšų apmokėti šias išlaidas centro biudžete nėra, iš darbo užmokesčio atėmus šias lėšas, rajono gyventojams bus suteikiama mažiau paslaugų. Ieškovė buvo informuota, kad pagal Įstaigoje patvirtintas tvarkas už vykimą pas klientą ir iš jo nebus mokama. Tarnybinė kelionė į kitą darbo vietą pagal DK 221 straipsnį apmokama, kai darbdavys perkelia darbuotoją, kai tai vyksta darbuotojo reikalavimu išmokos gali būti nustatomos šalių susitarimu. Ieškovė nusprendė teikti paslaugas V. Š., siekdama gauti didesnį darbo užmokestį. Prašymo kompensuoti išlaidas nepateikė, susitarimas dėl kompensavimo nebuvo sudarytas. 2017 m. vasario 28 d. atsiskaitydama už darbą, ieškovė, pateikė autobusų bilietus reikalaudama apmokėti patirtas išlaidas.Vilkaviškio socialinės pagalbos centro atstovė G. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad ji laikosi pozicijos, išdėstytos atsiliepime. Pažymėjo, kad darbdavys neperkėlė ieškovės į Virbalio seniūniją, įstaiga neturėjo tam jokio reikalo, tai nebuvo komandiruotė, kadangi Virbalio seniūnijoje dirba 4 darbuotojai taip pat nepilnais darbo krūviais, jie taip pat laukia krūvio padidinimo. Vienai iš ieškovės klienčių Pilviškiuose atsisakius Vilkaviškio socialinės pagalbos centro paslaugų, ieškovė turėjo atvykti ir pasirašyti sutikimą dėl krūvio sumažinimo, nes tuo metu Pilviškiuose kito kliento nebuvo. Paslaugos klientams yra teikiamos eilės tvarka, nepriklausomai nuo klientų gyvenamosios vietos, ir pirmas eilėje buvo V. Š. iš Virbalio. Ieškovė pasirašė, kad atsisako, jog darbo krūvis būtų sumažintas, todėl jai buvo pasiūlyta teikti paslaugas žmogui, kuris yra pirmas eilėje. Kaip ir visuomet, ieškovei buvo paaiškinta, kad už kelionės išlaidas nėra apmokama. Šitą ieškovė puikiai žinojo, nes ir 2015 m. buvo panaši situacija. Ieškovė teikti paslaugas kitoje seniūnijoje sutiko, dėl kelionės išlaidų apmokėjimo nei žodžiu, nei raštu susitarta nebuvo. Net prašymo apmokėti už kelionės išlaidas nebuvo, vasario mėnesį atėjusi atsiskaityti už darbą, pateikė kelionės bilietus, prisegusi juos prie atsiskaitymo lapo, reikalaudama apmokėti. Vilkaviškio socialinės pagalbos centras yra biudžetinė įstaiga, tokių lėšų, kurios būtų skirtos kelionės išlaidoms, neturi. Yra bendras darbo užmokesčio fondas. Tokia praktika yra, kad niekada niekam kelionės išlaidų nemokėjo, todėl yra daug darbuotojų (65), kurie dirba skirtingose seniūnijose, dauguma jų dirba nepilnais darbo krūviais, darbo krūvis yra kintamas, priklausomai nuo klientų. Jei iš darbo užmokesčio fondo mokėtų kelionės išlaidas, rajono gyventojai gautų mažiau paslaugų, nes piniginės lėšos yra ribotos. Dėl to ir siūloma darbuotojams klientai, gyvenantys netoli jų gyvenamosios vietos. Vilkaviškio socialinės pagalbos centre kolektyvinės darbo sutarties nėra. Darbo sutartyse nėra numatyta, kad bus kompensuojamos kelionės išlaidos (garso įrašas nuo 9.57 min. ir nuo 29.56 min.).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Teismas, išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų (jų atstovų) paaiškinimus (garso įrašas nuo 2.07 min., 9.57 min.), ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus (2004 m. gegužės 10 d. darbo sutartis Nr. 89, sudaryta tarp Vilkaviškio socialinės pagalbos centro ir A. P., kelionės bilietai, Lankomosios priežiūros darbuotojos A. P. darbo grafikai 2017 m. vasario ir kovo mėn. bei kita Darbo ginčo komisijos bylos Nr. APS-8-4363 medžiaga), nustatė, kad ieškovė A. P. Vilkaviškio socialinės pagalbos centre dirba nuo 2004 m. gegužės 11 d. lankomosios priežiūros darbuotoja pagal 2004 m. gegužės 10 d. darbo sutartį Nr. 89 (darbo sutarties 1, 15 punktai). Pagal darbo sutarties 2 punktą darbo sutarties galiojimo terminas buvo apibrėžtas „iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo, pasibaigimo (mirus ar išvykus prižiūrimam asmeniui, atsisakius teikiamų paslaugų, atsisakius teikti paslaugas ir kt.)“. Taip pat darbo sutartyje buvo numatyta, kad ieškovė dirbs 0,3 etato. Ši darbo sutartis nuo jos sudarymo dienos keliasdešimt kartų buvo keista, didinant arba mažinant ieškovės darbo krūvį, atsižvelgiant į klientų skaičių, kitų darbuotojų pavadavimo laikotarpius ir pan. Nuo 2014 m. gruodžio 11 d. ieškovės darbo krūvis buvo 0,4 etato, paslaugas į namus ieškovė teikė dviem klientams, gyvenantiems Pilviškių seniūnijoje, t.y. toje pačioje vietovėje, kurioje ir gyvena ieškovė. 2017 m. sausio mėnesio pabaigoje vienas iš ieškovės klientų atsisakė paslaugų į namus. Tuo metu kitų asmenų, pageidaujančių gauti lankomosios priežiūros paslaugas ir gyvenančių Pilviškių seniūnijoje, nebuvo, todėl turėjo būti keičiamos darbo sutarties sąlygos – ieškovei sumažintas darbo krūvis. Tačiau ieškovė nesutiko dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis. Todėl, kol atsiras galimybė teikti paslaugas Pilviškiuose, 2017 m. vasario 2 d. atsakovo administracija ieškovei pasiūlė lankomosios priežiūros paslaugas teikti V. Š., gyvenančiam Virbalyje, nes lankomosios priežiūros paslaugos klientams teikiamos pagal sudarytą paslaugų laukiančių klientų eilę, o pirmas šioje eilė tuo metu buvo minėtas asmuo. Ieškovė pasirašytinai sutiko su šiuo pasiūlymu, sutarties sąlygų pakeitimas įrašytas į darbo sutartį ir patvirtintas darbuotojo (ieškovės) ir darbdavio (atsakovo) parašu: darbo sutartyje nurodyta, kad nuo 2017 m. vasario 6 d. 0,2 et. darbo krūviu A. P. dirbs pas V. P. N. ir 0,2 et. darbo krūviu pas V. Š., gyv. (duomenys neskelbtini). Darbo sutartyje dėl kelionės išlaidų kompensavimo susitarta nebuvo. Pateikti ieškovės darbo grafikai liudija, kad 2017 m. vasario - kovo mėn. ieškovė dirbo pas minėtus paslaugos gavėjus. Remiantis ieškovės paaiškinimais ir pateiktais viešojo transporto kelionių bilietais nustatyta, kad ieškovė važinėjo pas V. Š. į Virbalį ir atgal viešuoju transportu ir vasario bei kovo mėnesiais dėl to turėjo 103,94 Eur kelionės išlaidų. Ieškovė pateikė kelionių bilietus atsakovui apmokėti, tačiau atsakovas ieškovės turėtas kelionės išlaidas atsisakė kompensuoti. Kilus ginčui tarp ieškovės, kaip darbuotojos, ir atsakovo, kaip darbdavio, ieškovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri, išnagrinėjusi šį ginčą, 2017 m. gegužės 15 d. priėmė sprendimą Nr. DGKS-2377, kuriuo ieškovės reikalavimo įpareigoti Vilkaviškio socialinės pagalbos centrą kompensuoti kelionės išlaidas netenkino. Darbo ginčų komisija minėtame sprendime nurodė, kad „nei tarp šalių sudarytoje darbo sutartyje, nei kituose atsakovo lokaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta išlaidų kompensavimo tvarka. Komisijos nuomone, tai galėtų būti šalių susitarimu aptarta tvarka. Pažymėtina, kad DK 216 str. yra numatyta, kad darbuotojams, kurių darbas yra atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos. Šių išmokų dydį ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. 2003 m. sausio 28 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 116 „Dėl Kompensuojamų išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos“. Pagal šiuo nutarimu patvirtintos Kompensuojamų išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos 2 punktą padidėjusios išlaidos gali būti kompensuojamos iki penkiasdešimties procentų mėnesinės algos ar valandinio tarifinio atlygio už faktiškai dirbtą laiką. Konkretūs padidėjusių išlaidų kompensuojamasis dydis nustatomas kolektyvinėje arba darbo sutartyje. Nagrinėjamu atveju tokio susitarimo tarp šalių nebuvo.“.Vilkaviškio socialinės pagalbos centre kolektyvinė darbo sutartis nesudaryta (Vilkaviškio socialinės pagalbos centro 2017 m. liepos 28 d. raštas SD Nr. 118 Dėl informacijos pateikimo).

Ginčui spręsti taikytina teisė, sprendimo motyvai ir teisiniai argumentai

Taigi, ginčas tarp šalių yra kilęs dėl kelionės išlaidų, patirtų vykstant pas asmenį, kuriam teikiamos lankomosios priežiūros paslaugos, ir atgal, kompensavimo.Vilkaviškio socialinės pagalbos centro direktorės 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. VĮ-22 patvirtintų darbo užmokesčio skaičiavimo ir mokėjimo taisyklių 48 punkte numatyta, kad socialinių darbuotojų, socialinių darbuotojų padėjėjų, lankomosios priežiūros darbuotojų kelionės į darbą ir atgal išlaidų kompensavimo tvarką nustato Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba sprendimu. Tokia tvarka buvo patvirtinta Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. B-TS-632, kuri galiojo iki 2009 m. birželio 1 d. Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. B-TS-849, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio pakeitimus, 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. B-TS-632 buvo pripažintas netekusiu galios. Nuo 2009 m. birželio 1 d. pakeistas Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnis numato pareigą savivaldybėms nustatyti mokinių ir vaikų globos įstaigų gyventojų važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką (Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad savivaldybių tarybos gali savo nustatyta tvarka kompensuoti važiavimo išlaidas ir kitais atvejais. Tačiau Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo kompensuoti ir kitas išlaidas (pvz., lankomosios priežiūros darbuotojų kelionės į darbą ir atgal išlaidas).DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) 216 straipsnyje numatyta, kad darbuotojams, kurių darbas yra atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimu arba yra kilnojamojo pobūdžio, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos; šių išmokų dydį ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 116 patvirtinto Kompensuojamų išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos aprašo 4 punkte numatyta, kad konkretus padidėjusių išlaidų kompensuojamasis dydis nustatomas kolektyvinėje arba darbo sutartyje ir mokamas iš darbo užmokesčiui skiriamų lėšų.Kaip minėta, Vilkaviškio socialinės pagalbos centre kolektyvinė darbo sutartis nesudaryta. O 2004 m. gegužės 10 d. darbo sutartyje Nr. 89 (nei pradinėse jos nuostatose, nei jos pakeitimuose) susitarimo dėl kelionės išlaidų kompensavimo nėra. Remiantis pačios ieškovės paaiškinimais teismo posėdžio metu, konstatuotina, kad nebuvo ir žodinio susitarimo tarp ieškovės ir atsakovo administracijos dėl kelionės išlaidų kompensavimo: ieškovė nurodė, kad jai sutikus dirbti pas V. Š. ir paklausus, kas apmokės kelionės išlaidas, jai buvo atsakyta, kad tokios kelionės išlaidos neapmokamos (garso įrašas nuo 3.20 min.). Ieškovės atstovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis), įvertinti tai, kad darbdavys organizuoja darbą, nustato darbo sąlygas, o darbuotojas, kaip silpnesnioji šalis, tik sutinka su darbo sąlygomis; todėl jei darbdavys siunčia darbuotoją dirbti už 30 km, darbdavys privalo organizuoti jo nuvežimą/parvežimą arba kompensuoti kelionės išlaidas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra svarbu tai, kad ieškovė, vis dėlto, pati sutiko dirbti, paslaugas teikti Virbalyje, nors dėl kelionės išlaidų kompensavimo su darbdaviu susitarta nebuvo. Ieškovė ir jos atstovas traktuoja, kad ne pati ieškovė nusprendė, bet atsakovas jai nurodė lankomosios priežiūros paslaugas teikti Virbalyje. Su tokiu situacijos vertinimu teismas nemato pagrindo sutikti. Atsakovo atstovės nurodytos aplinkybės – kad Pilviškių seniūnijoje kito asmens, kuriam reikėtų teikti lankomosios priežiūros paslaugas, tuo metu nebuvo, o pagal Vilkaviškio socialinės pagalbos centre esamą tvarką lankomosios priežiūros paslaugos asmenims teikiamos eilės tvarka, ir tuo metu pirmas toje eilėje buvo V. Š., gyvenantis Virbalyje, – nebuvo nuneigtos. Taigi, ieškovei nesutikus su darbo sutarties sąlygų pakeitimu (darbo krūvio sumažinimu), atsakovas pagrįstai ieškovei pasiūlė (o ne privalomai nurodė) paslaugas teikti V. Š., gyvenančiam Virbalyje. Atsakovo atstovė taip pat nurodė, kad siųsti ieškovę dirbti į Virbalį nebuvo jokio poreikio, nes Virbalio seniūnijoje dirba kelios darbuotojos, kurios taip pat laukia darbo krūvio padidinimo, nes dirba nepilnais etatais.Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta – kad pati ieškovė sutiko teikti lankomosios priežiūros paslaugas asmeniui, gyvenančiam kitoje seniūnijoje, negu jos gyvenamoji vieta, tačiau dėl kelionės išlaidų kompensavimo susitarimo tarp ieškovės, kaip darbuotojos, ir atsakovo, kaip darbdavio, nebuvo – sprendžia, kad Darbo ginčų komisija 2017 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. DGKS-2377 teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą ir įpareigoti Vilkaviškio socialinės pagalbos centrą kompensuoti kelionės išlaidas. Todėl ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi nagrinėjamu atveju yra priimtas atsakovui palankus sprendimas, atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau duomenų apie atsakovo šioje byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimas nespręstinas.Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, ieškovei tenka pareiga atlyginti valstybei 4,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (ieškovė, kaip darbuotoja, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleista įstatymu (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas)) (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 307, 310, 410 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) 4,17 Eur (keturis eurus 17 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas: „Swedbank“, akcinė bendrovė Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, akcinė bendrovė „Citadele“ bankas Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, akcinė bendrovė „DNB bankas“ Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, akcinė bendrovė „SEB bankas“ Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, akcinė bendrovė „Šiaulių bankas“ Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, Danske Bank A/S Lietuvos filialas Nr. LT74 7400 0000 0872 3870, Nordea Bank akcinė bendrovė Lietuvos skyrius Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, uždaroji akcinė bendrovė „Medicinos bankas“ Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.