Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Ledina Šinkūnienė Administracinio teisės pažeidimo byla

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. liepos 11 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs P. S., a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pažeidėjas) apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu apylinkės teismas nubaudė Pažeidėją pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 1 ir 2 dalis galutine nuobauda – 216 eurų bauda, už tai, kad jis 2015 m. spalio 10 d. apie 17 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme nevykdė teisėto policijos pareigūnų nurodymo sustoti ir policijos pareigūnams bandant jį sulaikyti pasipriešino fizine jėga.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Visų pirmiausiai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta atsakomybė asmeniui, kuris, be kita ko, nevykdė teisėto policijos pareigūno nurodymo ar reikalavimo ir pasipriešino jam.

ATPK 256 ir 257 straipsniuose suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad įrodymų vertinimas grindžiamas vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir vadovaujantis įstatymu bei teisine sąmone. Proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareikšti savo nuomonę dėl įrodymų galios. Tačiau nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimų, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos, o kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės.

Skundžiamame nutarime apylinkės teismas nurodė ir išvardijo visus Pažeidėjo kaltės dėl jam inkriminuotų teisės pažeidimų įrodytumui reikšmės turinčius duomenis, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nutarime, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi nuosekliais ir vienas kitą papildančiais policijos pareigūnų A. K. ir G. M. parodymais apie tai, kad Pažeidėjas įvykio metu vairavo dviratį pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, todėl jie stabdė Pažeidėją. Tačiau pastarasis teisėtą policijos pareigūnų reikalavimą sustoti ignoravo, o sulaikomas pasipriešino panaudodamas fizinę jėgą. Šie proceso dalyviai pakankamai smulkiai papasakojo apie Pažeidėjo elgesį įvykio vietoje (51–52 b. l.). Tokius policijos pareigūnų parodymus patvirtino byloje esančios nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, darbo plano, tarnybinių pranešimų, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nutarties ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. balandžio 18 d. nutarties kopijos (5–11, 29–34 b. l.). Policijos pareigūnai iki įvykio Pažeidėjo nepažinojo ir jiems nebuvo pagrindo apkalbėti Pažeidėją kaltinant jį jam inkriminuotų pažeidimų padarymu. Priežasčių, dėl kurių minėti asmenys galėtų apkalbėti Pažeidėją, pastarasis taip pat nenurodė. Todėl netikėti policijos pareigūnų parodymais, kuriuos patvirtino kiti byloje esantys įrodymai, nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokole Pažeidėjas iš esmės patvirtino, kad jis nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams sustoti, sulaikomas muistėsi ir priešinosi policijos pareigūnams, nes policijos tarnybinis automobilis buvo be skiriamųjų ženklų, tamsintais langais ir jis manė, kad policijos pareigūnai jį su kažkuo supainiojo (2 b. l.). Tačiau apylinkės teisme Pažeidėjas prašė bylos nagrinėjimą iš esmės atidėti, pareiškė teismui nušalinimą, išsakė su bylos esme nesusijusius teiginius, galiausiai į bylos nagrinėjimą iš esmės neatvyko ir apie pažeidimų padarymo aplinkybes nieko nepaaiškino (22–23, 40, 41–42 b. l.).

Apibendrindamas pirmiau išdėstytas aplinkybes, įvertinęs visus bylos duomenis įrodymų vertinimo aspektu, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritardamas skundžiamo nutarimo motyvams apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutarimą. Byloje esantys ir apylinkės teismo posėdžio metu ištirti duomenys patvirtina Pažeidėjo kaltę dėl jam inkriminuotų pažeidimų, numatytų ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse, padarymo, todėl skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas. Apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų apylinkės teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Pažeidėjas abejoja skundžiamą nutarimą priėmusio apylinkės teismo nešališkumu. Tačiau klausimų dėl skundžiamą nutarimą priėmusio apylinkės teismo nešališkumo nagrinėjimas yra ne apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Be to, šį klausimą 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi išsprendė apylinkės teismo pirmininkas (43–44 b. l.). Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad reikšdamas savo abejones dėl apylinkės teismo nešališkumo Pažeidėjas apsiribojo vien tik deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais teiginiais. Byloje nėra duomenų, kad nors vienas bylą išnagrinėjusio apylinkės teismo teisėjas negalėtų šioje byloje dalyvauti procese dėl teisės aktuose nustatytų priežasčių. Taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad bylą išnagrinėjęs teisėjas turėjo išankstinę nuomonę dėl Pažeidėjo dalyvavimo jam inkriminuojamose veikose. Nenustatyta ir tai, kad nagrinėjant šią bylą apylinkės teisme kuriam nors proceso dalyviui būtų reiškiamas priešiškumas ar palankumas, kad bylą nagrinėjęs teisėjas asmeniškai pažinotų nors vieną proceso dalyvį ir dėl to būtų suinteresuotas šios bylos baigtimi bei šališkas, kad jis būtų suvaržęs kokias nors proceso dalyvių teises. Pažeidėjui nepalanki bylos eiga jokiu būdu nereiškia, kad buvo pažeista jo teisė į objektyvų ir nešališką bylos nagrinėjimą bei nerodo bylą išnagrinėjusio apylinkės teismo ir jo teisėjų šališkumo.

Taip pat Pažeidėjas abejoja policijos pareigūnų veiksmų, nesusijusiu su jam inkriminuotų pažeidimų tyrimu, teisėtumu. Tačiau šioje vietoje apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nenustato teismų ir policijos įstaigų pavaldumo vienas kitam, todėl Pažeidėją sulaikiusių policijos pareigūnų veiksmų, nesusijusių su jam inkriminuotų pažeidimų tyrimu (galimai nepagrįstu Pažeidėjo laisvės apribojimu atlikus veiksmus, būtinus pažeidimų tyrimui ir pan.), teisėtumo vertinimas yra ne apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Dėl galimai netinkamo paminėto policijos pareigūnų elgesio Pažeidėjas turi teisę kreiptis į policijos pareigūnų vadovybę pagal kompetenciją.

Įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutarimą nėra jokio pagrindo, todėl Pažeidėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutarimą nepakeistą ir P. S. apeliacinio skundo netenkinti.