Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danutės Milašienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili linija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-350-41/2007 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili linija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Jumisa“, dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys - uždaroji akcinė bendrovė „Jonuta“, uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“, uždaroji akcinė draudimo bendrovė „ERGO Lietuva“, D. J. .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas atmetė atsakovo argumentą, jog už krovinio praradimą turėtų atsakyti tiesioginis vežėjas – UAB „Jonuta“, kuriam UAB „Jumisa“ pavedė vežti krovinį 2006 m. sausio 26 d. sutarties-užsakymo pagrindu. Teismas nurodė, kad pagal CMR konvencijos 3 straipsnį vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojosi, kai šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo įpareigojimus. Teismo teigimu, nagrinėjamu atveju UAB „Jonuta“, kuri faktiškai įsipareigojo atlikti ir pradėjo vykdyti krovinio pervežimą, laikytina atsakovo UAB „Jumisa“, betarpiškai prisiėmusio sutartinius įsipareigojimus ieškovo UAB „Mobili linija“ atžvilgiu 2006 m. sausio 23 d. krovinių vežimo sutarties Nr. 60101 ir 2006 m. sausio 26 d. užsakymo pervežimui Nr. 26-01-2006/DE-LT pagrindu, agentu. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju UAB „Jonuta“ galėtų būti laikoma subvežėju, kuris negabena krovinio savo vardu ir rizika, bet veikia kaip pagrindinio vežėjo (šiuo atveju – UAB „Jumisa“) pagalbininkas, o už subvežėjo veiksmus pagal CMR konvencijos 3 straipsnio nuostatas atsako pagrindinis vežėjas. Teismas nurodė, kad ekspeditoriumi 2006 m. sausio 26 d. sutartyje su UAB „Jonuta“ pasivadinęs atsakovas UAB „Jumisa“ iš esmės veikė kaip vežėjas CMR konvencijos prasme, nors faktiškai ir neturėjo krovinio, jo nevaldė. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos teismų praktikoje dominuoja pozicija, pagal kurią atsakovas, faktiškai atlikęs ekspedijavimo veiksmus, laikytinas vežėju pagal CMR konvencijos 3 straipsnio nuostatas ir atsako kaip vežėjas, pripažįstant, kad, jeigu sutartimi su krovinio siuntėju (bylos atveju – su gavėju) pervežimo procese dalyvaujantis ekspeditorius įsipareigoja būti vežėjas (įsipareigoja nugabenti krovinį į paskyrimo vietą, nors veža ne pats, o tik atlieka ekspedijavimo paslaugas), jis atsako kaip vežėjas nepriklausomai nuo to, ar jis veš pats, ar paves tai padaryti trečiajam asmeniui.

Teismas, įvertinęs krovinio praradimo aplinkybes, kontekstą bei vežėjo elgesį plėšimo metu, iki ir po jo, konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog vežėjas nepadarė visko, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad išvengtų ginkluoto plėšimo ir neteisėto laisvės atėmimo, tapusių krovinio praradimo priežastimi. Teismo nuomone, į bylą pateikti įrodymai apie įvykusį plėšimą patvirtina, kad UAB „Jonuta“ vairuotojas D. J. buvo tiek apdairus ir rūpestingas toje situacijoje, kiek tai buvo būtina: vairuotojas buvo priverstas sustoti privalomam poilsiui, sustota buvo ne nuošalioje vietoje, o aikštelėje, kuri yra skirta sunkvežimių stovėjimui ir kurioje tuo metu taip pat stovėjo kiti sunkvežimiai bei ilsėjosi kitų sunkvežimių vairuotojai, t.y. buvo sustota poilsiui įprastoje sunkvežimių stovėjimo vietoje tarp kitų sunkvežimių prie visą parą veikiančios „Shell“ degalinės; vairuotojas visą laiką buvo transporto priemonėje, ir byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis buvo palikęs transporto priemonę bei krovinį be priežiūros ar kitaip neatsargiai ir nerūpestingai elgęsis; vairuotojas priešinosi jį ginklu užpuolusiems plėšikams, tačiau buvo sumuštas, surištas, todėl jokių objektyvių galimybių priešintis daugiau neturėjo; iš karto išsilaisvinęs apie įvykį pranešė Vokietijos policijai bei savo įmonei, po to buvo nuvežtas į ligoninę. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo teigti, jog vairuotojo elgesys neatitiko to atsargumo laipsnio, kuris buvo būtinas konkrečiomis sąlygomis, o vien tik ta ieškovo nurodyta aplinkybė, jog UAB „Jonuta“ vairuotojas sustojo nesaugomoje stovėjimo aikštelėje, negali būti pagrindas pripažinti nepakankamą vežėjo atidumą ir atsargumą, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog vairuotojas nors trumpam būtų palikęs transporto priemonę ir krovinį be priežiūros, išėjęs, priešingai – vairuotojas liko nakvoti sunkvežimyje, kuris buvo pastatytas tarp kitų sunkvežimių, tokiu būdu pašaliniams asmenims, norintiems neteisėtai užvaldyti krovinį, sudarant papildomas kliūtis, kurias reikėtų įveikti jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga priešintis. Teismas pažymėjo, kad krovinys šiuo atveju buvo neteisėtai ir nusikalstamai užvaldytas panaudojant prieš vairuotoją fizinį smurtą, dėl ko vežėjas iš esmės tapo bejėgis prieš vartojamą kėsinimąsi ir objektyviai negalėjo užkirsti kelio krovinio praradimui toje situacijoje.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes (valstybę, įvykio paros laiką ir t.t.) bei į tai, jog paprastai tarptautinėje teismų praktikoje transporto priemonėje miegančio vairuotojo ginkluotas užpuolimas, kai transporto priemonė yra stovėjimo aikštelėje, traktuojamas kaip neišvengiama aplinkybė, konstatavo, kad egzistuoja CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkte numatytas atleidimo nuo atsakomybės už krovinio praradimą pagrindas, todėl atsakovas UAB „Jumisa“ neturi pareigos atlyginti ieškovo patirtą žalą.

Teismas, konstatuodamas aplinkybes, jog vairuotojas visą laiką buvo transporto priemonėje, liko nakvoti sunkvežimyje, kuris buvo pastatytas tarp kitų sunkvežimių, ir byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad jis buvo palikęs transporto priemonę bei krovinį be priežiūros ar kitaip neatsargiai ir nerūpestingai elgęsis, konstatavo tikrovės neatitinkančius faktus, kadangi tikrovėje vairuotojas 2 val. nakties išėjo iš transporto priemonės (į tualetą) ir buvo užpultas.Teismas nepakankamai vertino šalių pateikiamus įrodymus bei netinkamai paskirstė įrodinėtinų aplinkybių naštą. Atsakovas privalėjo įrodyti, jog yra aplinkybė, atleidžianti jį nuo atsakomybės už prarastą krovinį, tačiau į bylą nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Dėl to laikytina, kad vežėjas neįrodė, jog buvo pakankamai rūpestingas ir atidus paslaugos teikėjas. Be to, teismas netikrino atsakovo teiginio dėl privalomo poilsio pagal tachografų parodymus. Šie parodymai buvo pavogti užpuolimo metu, tačiau aplinkybė, jog buvo būtina sustoti, liko neįrodyta.Teismo argumentas, kad ieškovui krovinio vežimo sutartyje nenurodžius reikalavimo papildomai apsaugai ir/ar dviejų vairuotojų dalyvavimui, ieškovas netenka teisės reikšti pretenzijų vežėjui dėl nepakankamo rūpestingumo ir atidumo, nepagrįsta. UAB „Jumisa“, priėmusi paraišką vežimui joje nurodytomis sąlygomis bei pradėjusi vykdyti vežimą, privalėjo užtikrinti krovinio saugumą veždama jį tomis konkrečiomis aplinkybėmis, kuriomis, priimdama paraišką, sutiko vežti, ir iš anksto numatyti bei įvertinti visas galimas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, bei imtis visų įmanomų priemonių krovinio praradimo rizikos faktoriams pašalinti ar krovinio praradimo laipsniui sumažinti.UAB „Mobili linija“ pagrįstai tikėjosi gauti profesionalią vežimo paslaugą, kadangi 2006 m. sausio 23 d. krovinių vežimo sutartį Nr. 60101 bei 2006 m. sausio 26 d. užsakymą sudarė su atsakovu UAB „Jumisa“ prisijungimo prie sutarties būdu ir minėtame užsakyme nebuvo skilties nei papildomiems pageidaujamiems saugumo reikalavimams įrašyti, nei krovinio vertei nurodyti.Krovinio vežimo sutarties tarp UAB „Jumisa“ ir UAB „Jonuta“ 2 punktas, nustatantis, kad UAB „Jonuta“ įsipareigoja pristatyti krovinį saugiai ir nesugadintą, reiškia, jog vežėjas imasi visų rizikos įvertinimo veiksmų ir adekvačių priemonių, kurių, kaip būtinų šioje situacijoje, ieškovas UAB „Mobili linija“ gali nežinoti. Atsakovas UAB „Jumisa“ negali būti atleistas nuo atsakomybės už krovinio praradimą, kadangi nebuvo imtasi visų reikiamų ir tinkamų priemonių grobimui išvengti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Mobili linija“ ir atsakovas UAB „Jumisa“ 2006 m. sausio 23 d. sudarė krovinių vežimo sutartį Nr. 60101. 2006 m. sausio 26 d. ieškovas UAB „Mobili linija“ ir atsakovas UAB „Jumisa“ pasirašė užsakymą pervežimui Nr. 26/01/2006/DE-LT. Atsakovas UAB „Jumisa“ ir tretysis asmuo UAB „Jonuta“ 2006 m. sausio 26 d. sudarė sutartį-užsakymą dėl krovinio vežimo gavėjui UAB „Mobili linija“. Trečiojo asmens UAB „Jonuta“ vairuotojui D. J. vežant krovinį – 1770 vnt. mobiliųjų telefonų (1300 kg) iš Vokietijos Hamburgo miesto į Lietuvos Vilniaus miestą 2006 m. sausio 28 d. apie 2 val. nakties automobilio su kroviniu stovėjimo Hamburgo Berge West, Meldfeldstrasse stovėjimo aikštelėje šalia „Shell“ degalinės metu krovinys buvo pagrobtas. Tarp ieškovo UAB „Mobili linija“ ir atsakovo UAB „Jumisa“ kilo ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl krovinio praradimo, atlyginimo.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.

Taikant CMR konvenciją, vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo įpareigojimus (CMR konvencijos 3 str.). Todėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovui UAB „Jumisa“ tektų atsakomybė už minėto krovinio praradimą, jei nebūtų CMR konvencijoje nurodytų pagrindų, atleidžiančių vežėją nuo atsakomybės už krovinio praradimą, yra pagrįstos.

Vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti (CMR konvencijos 17 str. 2 p.). Vežėjas turi įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar pristatytas ne laiku dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkte nurodytų aplinkybių (CMR konvencijos 18 str. 1 p.). Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad minėto prarasto krovinio vežėjas įrodė, jog minėtas krovinys buvo prarastas dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti.

Apeliacinio skundo argumentas, kad UAB „Jumisa“ ir UAB „Jonuta“ 2006 m. sausio 26 d. sutarties-užsakymo vežėjo įsipareigojimų 2 punkte įsipareigota krovinį pristatyti saugiai bei nesugadintą, nėra pagrindas apeliaciniam skundui ir ieškiniui tenkinti. Minėtas įsipareigojimas nereiškia, kad vežėjui netaikytina CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto teisės norma. Nepažeidžiant CMR konvencijos 40 straipsnio nuostatų, visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos, laikomi negaliojančiais (CMR konvencijos 41 str. 1 p.).

Apeliacinio skundo argumentai, kad 2006 m. sausio 23 d. krovinių vežimo sutartį Nr. 60101 bei 2006 m. sausio 26 d. užsakymą ieškovas su atsakovu sudarė prisijungimo prie sutarties būdu ir minėtame užsakyme nėra skilties pageidaujamiems saugumo reikalavimams įrašyti bei krovinio vertei nurodyti, neįrodo aplinkybių, kad ieškovas neturėjo galimybės susitarti su atsakovu bei sutartyje, užsakyme įrašyti papildomas sąlygas ir kad ieškovas neturėjo galimybės užsakyme papildomai įrašyti krovinio vežimo saugumo reikalavimų bei nurodyti krovinio vertę. Be to, ieškovas reikalavimus dėl krovinio vežimo saugumo galėjo pateikti atsakovui atskiru raštu ir dėl to susitarti su atsakovu. Pažymėtina, kad krovinio vežimo padidinto saugumo bei krovinio padidintos apsaugos sąlygos gali būti labai plačios ir įvairios. Dėl tokių sąlygų atsakovas būtų turėjęs daugiau išlaidų ir tai yra susiję su krovinio vežimo kaina. Į bylą nepateikta įrodymų, kad vežant 1770 vnt. mobiliųjų telefonų krovinį Vokietijos valstybės teritorijoje reikalingos bei būtinos papildomos nei įprasta krovinio vežimo saugumo ir krovinio apsaugos priemonės. Dėl to atsakovas, sudarydamas krovinio vežimo sutartį, neprivalėjo savo iniciatyva susitarti su ieškovu dėl papildomos krovinio apsaugos. Todėl nepriklausomai nuo krovinio vežimo sutarties sudarymo prisijungimo būdu dėl padidintos krovinio apsaugos nurodymus atsakovui turėjo duoti ieškovas ir dėl to susitarti su atsakovu. Tai numatyta 2006 m. sausio 26 d. krovinių vežimo sutarties Nr. 60101 3.1.4, 3.2.1, 3.2.2, 3.2.5 punktuose.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas neįrodė, jog krovinys prarastas dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Teisėjų kolegijos nuomone, teismų praktikoje krovinio praradimo neišvengiama aplinkybe pripažįstamas ginkluotas ar kitoks užpuolimas panaudojant prievartą. Pažymėtina, kad vežamo keliais krovinio nepraradimo dėl tokio užpuolimo absoliučiai negali užtikrinti ir papildomos krovinio apsaugos priemonės. Ginkluotas užpuolimas naudojant prievartą yra ypatingas atvejis ir pats tokio užpuolimo faktas patvirtina, kad krovinys nebuvo paliktas be priežiūros. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad 1770 vnt. mobiliųjų telefonų krovinys buvo pagrobtas ginkluoto užpuolimo panaudojant prievartą prieš vežėjo vairuotoją metu, kai 2006 m. sausio 28 d. apie 2 val. nakties automobilis su kroviniu stovėjo Hamburgo Berge West, Meldfeldstrasse stovėjimo aikštelėje šalia „Shell“ degalinės. Vokietija nėra laikoma krovinių pagrobimo dėl ginkluoto užpuolio padidintos rizikos valstybe, todėl automobilio su kroviniu sustojimo laikas bei stovėjimo vieta atitiko reikalavimus, ką galėtų padaryti sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad išvengtų krovinio praradimo. Pažymėtina, kad ginkluotas užpuolimas gali įvykti įvairiu paros metu ir įvairiose vežamo krovinio kelio vietose. Aplinkybė, kad automobilio, kuriame buvo krovinys, vairuotojas D. J. buvo užpultas ginkluotų krovinio pagrobėjų kai išlipo iš automobilio dėl reikalingumo pasinaudoti tualetu, nereiškia, kad vairuotojas krovinį paliko be priežiūros, ir taip pat nereiškia, kad vairuotojas sudarė sąlygas ginkluotam užpuolimui bei nesiėmė visų reikiamų priemonių tokiam užpuolimui išvengti. Priešingas nurodytų aplinkybių aiškinimas reikštų, kad vienas vairuotojas neturėtų galimybės bei negalėtų vežti krovinio. Automobilio vairuotojas tiek išlipęs iš automobilio, tiek būdamas automobilyje neturėjo realios galimybės pasipriešinti ginkluotiems užpuolikams, todėl aplinkybė, kad vairuotojas buvo užpultas kai tik išlipo iš automobilio dėl svarbių bei pateisinamų priežasčių, o ne automobilyje, neturi reikšmės aplinkybėms, dėl kurių buvo prarastas krovinys ginkluoto užpuolimo naudojant prievartą metu. Krovinio vežėjas, veždamas krovinį, privalo elgtis apdairiai, rūpestingai ir padaryti viską, kad būtų galima išvengti krovinio praradimo, tačiau negalima suabsoliutinti vežėjui taikomų krovinio pervežimo reikalavimų ir nustatyti jam pareigą užtikrinti visišką krovinio saugumą. Pažymėtina, kad teisės aktai, reglamentuojantys krovinių vežimą keliais, nenustato reikalavimų dėl krovinius vežančių vairuotojų pareigos pasipriešinti ginkluotam užpuolimui, nes pasipriešinimas ginkluotam užpuolimui yra susijęs su tokio pasipriešinimo pasekmėmis. Todėl nurodyto ginkluoto užpuolimo naudojant prievartą atveju aplinkybė, vienas ar keli vairuotojai automobiliu vežė krovinį, neturi esminės reikšmės pasipriešinimo ginkluotam užpuolimui galimybei bei aplinkybėms, dėl kurių prarastas krovinys. Apeliacinio skundo argumentas, kad į bylą nepateikti įrodymai apie tai, jog vežėjas krovinį vežančiam vairuotojui davė privalomus nurodymus, kaip elgtis krovinio vežimo metu, kad krovinys nebūtų prarastas, taip pat argumentas, kad teismas netikrino atsakovo teiginio dėl vairuotojo privalomo poilsio pagal tachografų parodymus, nors tokie parodymai ir buvo pagrobti užpuolimo metu, neturi reikšmės aplinkybėms, dėl kurių buvo prarastas krovinys, nes krovinys buvo prarastas ginkluoto užpuolimo naudojant prievartą metu. Atsakovas, elgdamasis rūpestingai bei pareigingai, dėl krovinio priežiūros bei apsaugos reikalavimų neprivalėjo mobiliųjų telefonų krovinį vežančiam vairuotojui duoti nurodymus vežti tokį krovinį Vokietijos valstybės teritorijoje tik dienos metu ir nesustoti poilsiui automobilių stovėjimo aikštelėse, tokiose kaip Hamburgo Berge West, Meldfeldstrasse stovėjimo aikštelė šalia „Shell“ degalinės. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo nurodyta aplinkybė, kad minėto ginkluoto užpuolimo metu buvo taip pat pagrobtas ir kitas UAB „Lantana“ priklausantis krovinys ir vežėjo draudikas sumokėjo draudimo išmoką dėl vežėjo krovinio praradimo, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai, nes ginčas teisme dėl nurodytos draudimo išmokos mokėjimo nebuvo nagrinėjamas ir minėta draudimo išmoka buvo išmokėta draudiko sutikimu. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad atsakovas įrodė, kad 1770 vnt. mobiliųjų telefonų krovinys buvo prarastas dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis bei nustatytas byloje aplinkybes konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio atmetimo yra pagrįstos.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir atsakovo UAB „Jumisa“ atstovo advokato darbo bei laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, sprendžia, kad priteistinas iš ieškovo UAB „Mobili linija“ atsakovui UAB „Jumisa“ 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimas.

Trečiojo asmens UAB „Jonuta“ atstovė advokatė suteikė trečiajam asmeniui UAB „Jonuta“ teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme tik parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir trečiojo asmens UAB „Jonuta“ atstovės advokatės darbo bei laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, sprendžia, kad priteistinas iš ieškovo UAB „Mobili linija“ trečiajam asmeniui UAB „Jonuta“ 250 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tretysis asmuo UADB „ERGO Lietuva“ nepateikė iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka pabaigos įrodymų apie išlaidas advokato pagalbai apeliaciniame teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad ieškovui UAB „Mobili linija“ ir trečiajam asmeniui UAB DK „PZU Lietuva“ bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimas nepriteistinas, kadangi apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamas CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš ieškovo UAB „Mobili linija“ valstybei 20 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili linija“ (įmonės kodas 124273115) atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Jumisa“ (įmonės kodas 123626740) 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili linija“ (įmonės kodas 124273115) trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Jonuta“ (įmonės kodas 159937939) 250 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili linija“ (įmonės kodas 124273115) valstybei 20 Lt (dvidešimt litų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.