Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. atstovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus apygardos teismui ir teisėjams A. K., R. K., V. K., Lietuvos aukščiausiajam teismui ir teisėjams D. A., G. K., R. N., Vilniaus miesto apylinkės teismui ir teisėjams J. V., R. K., S. J., E. Ž.-J. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti apelianto ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliantas ieškinyje atsakovu nurodydamas Lietuvos valstybę ir jos atstovus, juos įvardijo kaip kriminalinę Lietuvos Respubliką, ,,kriminalinės Lietuvos „teisingumo“ ministeriją, „kriminalinės Lietuvos aukščiausiąjį teismą“, „kriminalinę instituciją Vilniaus apygardos teismą“ ir „kriminalinę instituciją Vilniaus miesto apylinkės teismą“. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovo V. B. ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pripažino, kad apeliantas, reikšdamas ieškinį, sąmoningai siekia piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, rodo nepagarbą teismui ir proceso dalyviams. Skundžiama nutartis atitinka šiuo metu Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040-464/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-741-178/2015; 2015 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-287-157/2015), todėl atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo ieškinį. Skundžiama nutartimi teismas ieškinį atsisakė priimti konstatavęs ne CPK 115 straipsnio 4 dalyje nurodytus formalius ieškinio netikslumus, o apelianto netinkamą elgesį, prilyginamą piktnaudžiavimui teise, todėl atskirojo skundo argumentai, kad netikslus teismo pavadinimas ar pavadinimo nenurodymas ir kiti neesminiai trūkumai nėra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį, šiuo atveju atmestini kaip faktiškai nepagrįsti.

Dėl to pačios priežasties atmestini, kaip nepagrįsti ir apelianto argumentai dėl to, kad teismas, atsisakydamas priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, turėjo nurodyti, į kurią instituciją kreiptis, kad ieškinys būtų išnagrinėtas. Dėl ieškinio ydingumo jį pareiškus neegzistuojančiam subjektui, o tuo pagrindu jo negalint nagrinėti teisme, CPK 137 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas teismui nurodyti kitą instituciją, į kurią turi kreiptis ieškovas, netaikytinas. Tokiu būdu apeliantui teisę į teisminę gynybą naudojant ne pagal įstatyme nustatytą paskirtį, nėra pagrindo konstatuoti CPK 137 straipsnio 3 dalies įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040-464/2015).

Apeliantas atskirajame skunde pažymi, kad „niekas negali būti teisėjas savo byloje“, todėl atsižvelgiant į šį principą, pirmos instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta, kadangi šioje byloje atsakovais nurodyti kiti Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nenurodo jokių aplinkybių ir nepateikia įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad teisėjas G. S., priėmęs atskiruoju skundu apskųstą nutartį, turi išankstinį nusistatymą ar asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. yra šališkas subjektyviuoju aspektu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne samprotavimais ir/ar prielaidomis. Iš apelianto atskirojo skundo matyti, kad jis abejoja ne tik teisėjo nešališkumu sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, bet visų Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų nešališkumu, nes panaikinus skundžiamą nutartį prašo bylą perduoti nagrinėti kitam apylinkės teismui. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovo nurodomos abejonės savaime nelemia teisėjo, priėmusio nutartį, šališkumo. Aplinkybė, kad ieškovas reiškia ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjams, o ieškinio priėmimo klausimą sprendžia kitas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas, nesudaro pagrindo abejoti teisėjo nešališkumu. Be to, apeliantui iš jo paties inicijuotų bylų yra žinoma teisminė praktika, kad tokios kategorijos bylose atsakovas yra ne konkretus teismas ar teisėjas, o valstybė, tuo tarpu sprendžiant byloje teisėjo (ne)šališkumo klausimą vertintina tai, ar yra/gali būti pagrindas manyti, kad tas teisėjas suinteresuotas bylos baigtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012). Todėl nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad šiuo atveju pažeidžiamas principas „niekas negali būti teisėju savo byloje“, nes byloje nebuvo keliamas klausimas dėl bylą nagrinėjusios teisėjos neteisėtų veiksmų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apelianto V. B. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.