Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio, teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. L. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo S. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir jam paskirta 1(vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką nuspręsta įskaityti kardomojo kalinimo laiką nuo 2010-11-29 iki 2010-11-30, vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai. Iš S. L. nukentėjusiajam ir civiliniam R. A. priteista 5000 (penkis tūkstančius) litų neturtinės žalos atlyginimo. R. A. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu, paliekant jam teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. L. nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio mėn. 15 d., apie 16 val. 50 min., (duomenys neskelbtini), G. B. priklausančio gyvenamojo namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ginčo dėl asmeninio pobūdžio nesutarimų metu tyčia ranka sudavė smūgį R. A. į pilvą, padarydamas pilvo sumušimą su plonosios žarnos pasaito šaknies plyšimu, kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę (1200 ml), hipovoleminiu šoku, tai yra padarė nukentėjusiajam R. A. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jo veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalies į 136 straipsnį ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Skundas motyvuojamas tuo, kad teismas nuosprendyje padarė prielaidą, kad galėjo būti neatsargus sveikatos sutrikdymas, tačiau analizės dėl to neatliko. Iš tiesų, nuteistojo teigimu, jis nesiekė sunkiai sutrikdyti sveikatą ir suduodamas vieną smūgį kumščiu į pilvą nenumatė, kad dėl to gali būti sunkus sveikatos sutrikdymas, jis nesinaudojo jokiu įrankiu suduodamas R. A., veiksmas nebuvo iš anksto suplanuotas. Mano, kad jo veikoje yra visi BK 136 str. požymiai, dėl šių priežasčių: jis atėjo į R. A. namus su taikiais ketinimais, jis buvo blaivus, o nukentėjusysis ne, R. A. jo atžvilgiu vartojo smurtą, pamatęs jo rankoje pistoletą jis labai išsigando, labai susijaudino dėl neteisėtų R. A. veiksmų. Nuteistojo teigimu, jo ir nukentėjusiojo santykiai buvo normalūs, jis pas jį ėjo norėdamas išgerti, jo pakviestas. S. L. nesutinka su teismo išvada, kad jo veiksmuose nėra būtinosios ginties požymių, nes jis, būdamas blaivus, labai susijaudino dėl neteisėtų R. A. veiksmų, jam reikėjo apsiginti, nes gyvybei ir sveikatai grėsė pavojus. Nuteistasis vertina nukentėjusiojo veiksmus kaip siekimą pasipelnyti, nes šis bandė pateikti teismui klaidingus duomenis apie jo iki sužalojimo gautas pajamas.

Skunde taip pat nurodoma, kad teisėja nepagrįstai atmetė S. T. parodymus kaip prieštaraujančius kitų liudytojų parodymams. R. A., G. B., D. T. yra suinteresuoti bylos baigtimi ir dėl to ikiteisminio tyrimo metu prašė liudytojo duoti neteisingus parodymus.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja adv. S. Šulcaitė prašė skundą patenkinti, prokurorė S. Borščienė prašė skundą atmesti, apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Skundas tenkintinas iš dalies. Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BK 328 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė iš esmės visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai S. L. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį. Savo apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad smūgiavo R. A. neperžengdamas būtinosios ginties ribų ir būdamas labai susijaudinęs dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų ir mano, kad jo veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 136 straipsnį. Taip pat nuteistasis ginčija teismo nustatytą nusikalstamos veikos padarymo subjektyvinės pusės požymį – netiesioginę tyčią ir mano, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl neatsargumo.

Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje įrodymų tyrimą, apklausęs liudytoją S. T., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginklo atsiradimo aplinkybių pas liudytoją nepagrįsta. Iš bylos medžiagos matyti, kad šis ginklas buvo laikomas nukentėjusiojo kambaryje, spintelėje prie lovos, tai pripažino pats nukentėjusysis. Būtent tame kambaryje nukentėjusysis R. A. buvo konflikto pradžios momentu, todėl galėjo pasiimti ginklą eidamas į virtuvę aiškintis konflikto. Liudytojas S. T. apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino savo parodymus, duotus Raseinių rajono apylinkės teisme, apie tai, kad jis nepaėmė ginklo iš nukentėjusiojo kambario, o konflikto lauke metu rado jį šalia nukentėjusiojo. Savo parodymų ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų neatitikimą liudytojas paaiškino savo priklausomybe nuo nukentėjusiojo ir savo motinos, pas kuriuos įvykio metu gyveno. Liudytojas S. C. paties įvykio nematė, paliudijo, kad atvykus policijai ginklas buvo rastas pas S. T. (2 t., 96, 97 b. l.), o tai neprieštarauja liudytojo versijai, kad jis ginklą rado lauke ant žemės ir jį pakėlė. Liudytoja D. T. parodė, kad ji nematė, kad lauke būtų buvęs pistoletas, ginklą ji pamatė, kai policijos pareigūnai ištraukė jį S. T. iš po drabužių (2 t., 98 b. l.). Įvertinusi aplinkybes, kad D. T. pažįsta nukentėjusįjį, jis yra jos sugyventinis, S. T. duotų parodymų pakeitimo priežastį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, nukentėjusysis konflikto metu turėjo su savimi dujinį pistoletą, tačiau ši aplinkybė nekeičia nuteistųjų veikos teisinio įvertinimo dėl žemiau išdėstytų motyvų.

Nusikalstama veika sunkiu sveikatos sutrikdymu labai susijaudinus kvalifikuojama tada, kai veiką padaręs asmuo būna fiziologinio afekto būsenos, kai emocinis stresas stabdo intelektualinę veiką, smarkiai susilpnėja asmens gebėjimas suvokti ir kontroliuoti savo veiką. Staigų didelį susijaudinimą turi sukelti arba neteisėtas, arba itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis. Nuteistojo S. L. skunde teigiama, kad nusikalstamą veiką prieš R. A. jis padarė dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų. Nuteistojo nuomone, neteisėti nukentėjusiojo veiksmai pasireiškė tuo, kad R. A., nieko nesakęs, puolė jį ir pradėjo jį stumti, suplėšė striukę, laikė rankoje pistoletą, todėl jis buvo priverstas gintis. Neteisėtas poelgis – kėsinimasis į kaltinimo ar jo artimo gyvybę, sveikatą, kitas nusikaltimas at baudžiamasis nusižengimas. Iš byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo ištirtų bylos duomenų matyti, kad S. L. ir R. A. konflikto priežastis buvo R. A. siekimas išvaryti S. L. ir L. L. iš namo, kuriame jis gyveno. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, neturi reikšmės, ar šis siekis kilo dėl draugiško sudavimo V. B. per kaktą, ar dėl R. A. suvokimo, kad kažkas juos puola. Visi įvykio metu name, (duomenys neskelbtini), buvę asmenys, apklausti pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad R. A. pradėjo varyti L. lauk iš namo po to, kai L. L. delnu sudavė V. B. per kaktą ir G. B. pradėjo šaukti, kad „atėjo banditai“. Kolegijos nuomone, R. A. siekio ir veiksmų, išvarant svečius, kurie pagal jo suvokimą kėlė grėsmę šeimos nariams, iš namo, kuriame jis gyveno, net ir turint rankose dujinį pistoletą, negalima laikyti neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais. Byloje nenustatyta aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad R. A. veiksmai būtų kėlę grėsmę S. L. ar L. L. gyvybei ar sveikatai. Nuteistojo versija, kad muštynes pradėjo nukentėjusysis, o S. L. tik gynėsi, pirmosios instancijos teismo atmesta pagrįstai. Aplinkybę, kad nuteistasis S. L. puolė mušti R. A., prie nukentėjusiojo su pagaliu puolė L. L., patvirtintino pats nukentėjusysis (2 t., 117 b. l.), liudytojai G. B. (2 t., 119, 120 b. l.), S. J. (2 t., 120, 121 b. l.) ir S. T. (2 t., 97 b. l.). Kolegijos nuomone, nebuvo jokio pavojingo ir akivaizdaus kėsinimosi į S. L. ar L. L. gyvybę ir sveikatą, nes nukentėjusysis varė nuteistuosius iš savo gyvenamosios vietos. Aplinkybė, kad R. A. rankoje laikė pistoletą, negali būti vertinama kaip pavojingas kėsinimasis, nes nukentėjusysis ginklu nuteistiesiems negrasino, jokių veiksmų neatliko, nustatytos bylos aplinkybės rodo, kad ginklą jis išsitraukė lauke, gindamasis nuo S. L. ir L. L. puolimo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad S. L. veiksmuose nebuvo baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties.

Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai padarius sunkų kūno sužalojimą dėl neatsargumo, kolegijos nuomone, nėra pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pripažino S. L. padarius sunkų kūno sužalojimą nukentėjusiajam netiesiogine tyčia. Pagal baudžiamosios teisės teoriją netiesioginę tyčią nusako šie požymiai: pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas, numatymas, kad gali atsirasti BK numatyti padariniai; padarinių nenorėjimas, bet sąmoningas leidimas jiems kilti. Padarinių nenorėjimas, bet sąmoningas leidimas jiems atsirasti apibūdina asmens abejingumą tam, kad jo daroma veika gali sukelti nusikalstamos veikos sudėtyje nurodytus padarinius. Nuteistasis skunde nurodo, kad nesiekė sunkiai sutrikdyti R. A. sveikatą ir, suduodamas vieną smūgį kumščiu į pilvą, nenumatė, kad dėl to gali būti sunkus sveikatos sutrikdymas. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis S. L., tyčia kumščiu suduodamas smūgį R. A. į pilvą, suvokė, jog nuo šio veiksmo jis gali kilti sunkūs padariniai jo sveikatai, taigi abstrakčiai padarinius suvokė ir jų norėjo, todėl turi atsakyti už kilusius padarinius – sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai S. L. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį.

Savo apeliaciniame skunde nuteistasis S. L. prašo paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. S. L. nuteistas už nusikalstamą veiką, kuri pagal Lietuvos Respublikos BK 11 str. yra sunkus nusikaltimas, už kurį baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Jeigu pagal Baudžiamojo kodekso sankciją numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, švelnesnė bausmė gali būti paskirta tik remiantis Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. arba 62 str. nuostatomis.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 62 str., gali paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę tik nustatęs, kad byloje yra visos būtinos sąlygos, nurodytos Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 ar 2 dalyse. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė nė vienos nurodytoje teisės normoje išvardytos alternatyvios sąlygos, kuri leistų minėtą normą pritaikyti nuteistojo S. L. atžvilgiu. Darytina išvada, kad nėra galimybės nuteistajam S. L. paskirti švelnesnę, negu numato įstatymas, bausmę.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti LR BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytą sankciją ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas jau paminėtas kitas bylos aplinkybes bei padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, t. y. gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Vertinant S. L. padarytos nuskalstamos veikos pavojingumą, atkreiptinas dėmesys, kad nusikaltimas nebuvo iš anksto suplanuotas, padarytas netiesiogine tyčia. S. L. nėra teistas, turi vieną galiojančią administracinę nuobaudą, gyvenamosios vietos seniūnija nusiskundimų dėl jo elgesio neturi, iš pažymos apie nuteistojo šeimos sudėtį matyti, kad jis augina tris vaikus, nuteistasis dėl nusikaltimo labai gailisi. Vis dėlto, net ir esant visoms šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šios aplinkybės nėra išskirtinės, Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neprieštarauja teisingumo principui, todėl nėra pagrindo taikyti BK 54 str. 3 d. normų.

Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas ( BK 41 str. 2 d.). Apylinkės teismas, skirdamas S. L. bausmę, nepakankamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį bei kitas aplinkybes, todėl paskirta laisvės bausmė vieneriems metams ir 6 mėnesiams, neatitinka BK 54 str. 2 d. reikalavimų ir yra aiškiai per griežta. Kolegija, atsižvelgusi į padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai, kad padaryta nusikalstama veika nebuvo dėsningas nuteistojo gyvenimo būdo padarinys, paskirtą bausmę švelnina, sumažindama laisvės atėmimo bausmės trukmę.

Nuosprendis keičiamas, nes teismas neteisingai paskyrė bausmę (BPK 328 str. 2 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

n u sprendžia:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendį pakeisti:

S. L., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., paskirti 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.