Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EURAZ.LT“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą, civilinėje byloje Nr. 2-363-440/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EURAZ.LT“ ieškinį atsakovams antstolei V. Š. ir uždarajai akcinei bendrovei „ELTIMO“, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Kosmelita“, uždarajai akcinei bendrovei „Prie viaduko“, V. M. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ab initio ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

I. Ginčo esmė

Apeliacine tvarka byloje pagal atskirąjį skundą nagrinėjama, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė klausimą dėl žyminio mokesčio dalies sumokėjimo atidėjimo. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „EURAZ.LT“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti niekiniu bei negaliojančiu ab initio antstolės V. Š. 2015 m. gegužės 27 d. surašytą turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 71-1283/2014 ir taikyti restituciją, t. y. grąžinti ieškovei varžytinėse parduotą nekilnojamąjį turtą. Ieškinyje ieškovė prašė atidėti žyminio mokesčio (4 516 Eur) už ieškinį mokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo dėl sunkios įmonės padėties. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartimi ieškovės prašymo netenkino, nurodęs, kad ieškovė yra finansiškai pajėgi sumokėti žyminį mokestį. Išnagrinėjęs ieškovės atskirąjį skundą, Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartį paliko nepakeistą. Po šių nutarčių priėmimo, ieškovė sumokėjo 250 Eur žyminio mokesčio dalį ir remdamasi sunkios finansinės padėties aplinkybe pareiškė teismui prašymą išdėstyti likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimą 6 mėnesiams. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gruodžio 29 d. nutartimi ieškovės prašymo netenkino. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) nenumatyta galimybė išdėstyti žyminio mokesčio mokėjimą. Pakartotinai remdamasi įmonės sunkios finansinės padėties aplinkybe ieškovė pareiškė teismui prašymą atleisti ją nuo 4 266 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimo. Ieškovė paaiškino, kad įmonė neturi lėšų, jos banko sąskaita areštuota, nekilnojamojo turto neturi, o įmonės balanse nurodytas turtas tik formaliai apskaitytas.Šiaulių apygardos teismas 2016 m. sausio 13 d. nutartimi ieškovės prašymo netenkino ir nustatė ieškovei terminą iki 2016 m. sausio 20 d. sumokėjo likusią 4 266 Eur žyminio mokesčio dalį. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog į ieškovės banko sąskaitą, atidarytą UAB „Medicinos bankas“ 2015 m. birželio 29 d. pervesta 126 314,61 Eur suma. Ieškovė, teikdama prašymus atidėti žyminio mokesčio dalies mokėjimą ar nuo jo atleisti, nurodytos aplinkybės nenurodė. Tai, kad ieškovės banko sąskaitose nuo 2015 m. liepos 4 d. nevyko piniginių lėšų judėjimas, nereiškia, kad įmonė yra nepajėgi sumokėti viso žyminio mokesčio. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį paliko nepakeistą; nustatė ieškovei terminą iki 2016 m. balandžio 21 d. sumokėti 4 266 Eur žyminio mokesčio dalį ir pateikti Šiaulių apygardos teismui mokėjimo faktą patvirtinančius įrodymus.2016 m. balandžio 21 d. ieškovė Šiaulių apygardos teismui pateikė prašymą atidėti 4266,00 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimą dviem mėnesiams, iki 2016-06-21. Nurodė, kad sunkios finansinės padėties tokio dydžio žyminio mokesčio šiai dienai sumokėti neišgali. Pažymėjo, kad yra paskaičiavusi, jog po dviejų mėnesių turės 4266,00 Eur sumą. Atkreipė dėmesį, kad byloje esantys duomenys apie ieškovės turtą bei kartu su prašymu pateikiami banko sąskaitos išrašai patvirtina prašymo pagrįstumą. Teigia, kad teismui netenkinus prašymo ir neatidėjus žyminio mokesčio sumokėjimo, ieškovei bus užkirstas kelias į tinkamą teisminį procesą bei pažeistų teisių gynimą.2016 m. balandžio 28 d. atsakovė antstolė V. Š. pateikė prašymą atmesti ieškovės prašymą atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą ir skirti ieškovei baudą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą; pratęsė ieškovei UAB „EURAZ.LT“ terminą iki 2016 m. gegužės 9 d. pašalinti ieškinio trūkumus – sumokėti likusią 4 266,00 Eur žyminio mokesčio dalį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus; išaiškino ieškovei, kad iki nurodyto termino pašalinus nutarties motyvuojamoje dalyje nurodytus trūkumus, ieškinys bus laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną, o nepašalinus bus laikomas nepaduotu ir gražintas jį padavusiam asmeniui.Teismas, įvertinęs ieškovės pateikto prašymo dėl žyminio mokesčio atidėjimo turinį, nurodytus argumentus bei pateiktus rašytinius duomenis, pažymėjo, kad jau ne kartą byloje buvo konstatuota, kad 2015-06-29 skolininkei UAB „EURAZ.LT“ į banko sąskaitą, esančią UAB „Medicinos bankas“, buvo pervesta 126314,61 Eur suma (t. 1, b.l. 79-80). Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 7 d. priimtoje nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad sulyginus ieškovės 2015 m. balandžio 2 d. parengto balanso už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., taip pat įmonės banko sąskaitų ir kasos knygos išrašų bei antstolės V. Š. 2015 m. birželio 16 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo Nr. 71-1283/2014 duomenis, spręstina, kad varžytinėse gautos sumos turėjo ne tik pakakti atsiskaityti su įmonės kreditoriais, bet ir jos dalis, pakankama sumokėti visą žyminį mokestį, turėjo likti nepanaudota. 2014-12-31 įmonės skolos buvo 183 418,96 Eur, iš kurių mokėtinos per vienerius metus – 110 475,27 Eur. Pardavus įmonės turtą gauta 335 800 Eur, t. y. suma viršijanti visas ieškovės skolas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-04-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-717-943/2016).Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, ankstesnėmis teismų nutartimis nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė kreipimosi į teismą metu turėjo galimybę sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį, o ieškovės pateikti rašytiniai duomenys (išrašai apie banko sąskaitoms taikomus apribojimus), neįrodo, jog kreipimosi į teismą metu jos finansinė būklė buvo tokia, kad ji neturėjo galimybės sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą byloje jau buvo spręstas (2015-07-08 nutartis), bylos nagrinėjimas tęsiasi nuo 2015 m. liepos 3 d., ieškovė teismui jokių naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą pateiktą prašymą dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo vertinti kitaip, nenurodė.Teismas pabrėžė, kad įstatymas numato, jog dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai. Sąmoningas šalies veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą laikomas piktnaudžiavimu proceso teisėmis, dėl kurio gali kilti įstatyme numatytos pasekmės (LR CPK 7 straipsnio 2 dalis, 95 straipsnis). Teismas sprendė, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti ieškovės prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovė įpareigotina iki 2016 m. gegužės 9 d. sumokėti 4266,00 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, pripažino, kad yra pagrindo vertinti, jog ieškovė nepagrįstais prašymais vilkina bylos nagrinėjimą. Nors teismas neskyrė baudos, tačiau pažymėjo, kad ieškovei reiškiant pakartotinį analogiškų prašymą šiame procese, teismas turės pagrindo spręsti dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis bei spręsti dėl baudos skyrimo CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – tenkinti ieškovės prašymą atidėti žyminį mokesčio dalies sumokėjimą dviem mėnesiams (iki 2016 m. birželio 21 d.). Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas iš ieškovės pateiktų dokumentų turėjo pagrindą spręsti, kad ieškovės finansinė padėtis sunki.Teismo akcentuojama 126 314,61 Eur suma ieškovė nedisponuoja. Iš šios sumos buvo padengti kreditorių reikalavimai. Šią aplinkybę įrodo sąskaitos išrašas. Ieškovė apskaičiavo, kad iki 2016 m. birželio 21 d. turės 4 266 Eur sumą ir žyminį mokestį susimokės, dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą ir neužkirsti kelio ieškovei ginti pažeistas teises.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Skundžiama nutartimi buvo vertinamas ieškovės prašymo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymo netenkino, konstatavęs, jog ieškovė tinkamai neįrodė savo prastos finansinės būklės kreipimosi į teismą metu. Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantė iš esmės grindžia ta aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad ieškovės turimas nekilnojamas turtas bei gautos lėšos nepagrindžia jos galimybes sumokėti žyminį mokestį. Siekiant išspręsti šį klausimą byloje būtina aptarti, kokios yra prašymo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą tenkinimo sąlygos ir tvarka.Nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą, įstatymų leidėjas, siekdamas, kad teisė į teisminę gynybą būtų prieinama visiems asmenims neatsižvelgiant į jų turtinę padėtį ar teisinių santykių subjektų specifiką, taip pat numatė atvejus, kuomet asmuo gali kreiptis į teismą ir prašyti: atsižvelgiant į sunkią asmens turtinę padėtį iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str.) arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą (CPK 84 str.). Šiomis įstatymo nuostatomis siekiama užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kuomet dėl sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio. Teismas, esant motyvuotam ir pagrįstam asmens prašymui bei atsižvelgęs į to asmens turtinę padėtį, turi teisę atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą (CPK 84 str.). Šios nuostatos tikslas – užtikrinti asmeniui realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl susiklosčiusios sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti šio mokesčio. Sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įvertinama turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu bei tai, kiek tokia padėtis tęsis. Kai asmens turtinė būklė ieškinio padavimo metu yra komplikuota, tačiau yra aplinkybių, rodančių, jog artimiausiu laiku turtinė būklė gali iš esmės pagerėti (pvz., per atitinkamą laikotarpį asmuo gaus (sukaups) reikiamą pinigų sumą), žyminio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas. Taigi remiantis CPK 84 straipsnio nuostatomis ieškovo prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą gali būti tenkinamas tuomet, kai ieškovas įrodo teismui, jog šiuo metu jo esama finansinė padėtis neleidžia jam sumokėti nustatyto dydžio žyminio mokesčio, tačiau žiūrint į ateities perspektyvas, tokią galimybę jis turės. Vadinasi, ieškovas, prašydamas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, turi įrodyti, kad jo turtinė padėtis yra nepalanki bei tai, kad ji pagerės (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai ieškinį pareiškęs asmuo, remdamasis iš esmės tais pačiais faktiniais duomenimis, iš pradžių prašė atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, vėliau išdėstyti jo mokėjimą, dar vėliau atleisti nuo didžiosios dalies žyminio mokesčio mokėjimo, ir, galiausiai, vėl atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Taigi ieškovės procesinė pozicija žyminio mokesčio mokėjimo klausimu yra nenuosekli. Ieškovė iš pradžių įrodinėjo, kad žyminio mokesčio negali sumokėti tik šiuo metu, tačiau bus pajėgi tą padaryti vėliau arba sumokėti žyminį mokestį dalimis. Vėliau ieškovė nurodo, kad įmonės finansiniai sunkumai yra nuolatinio pobūdžio ir ji nepajėgtų sumokėti viso žyminio mokesčio ir ateityje. Dabar vėl teigia, kad įmonės finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio ir kad žyminį mokestį galės susimokėti. Toks pozicijos keitimas, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pateikė ne visą ginčo klausimo tinkamam išsprendimui reikšmingą informaciją (žr. 24–26 punktus), teikia pagrindą ieškovės veiksmus vertinti kaip nesąžiningą bandymą pasinaudoti procesinėmis teisėmis, nustatytomis CPK 83 straipsnio 3 dalyje ir 84 straipsnyje.Nustatyta, kad ieškovė, teikdama pirmąjį iš 23 punkte paminėtų prašymų, teismui atskleidė ne visą reikšmingą informaciją apie savo turtinę padėtį, t. y. nenurodė, kad prieš pat ieškinio teismui pareiškimą antstolė, vykdžiusi įmonei priklausiusio turto pardavimą iš varžytynių, pervedė įmonei į vieną iš jos banko sąskaitų 126 314,61 Eur. Pastarąjį faktą pirmosios instancijos teismas įvardijo kaip vieną esminių ieškovės prašymų nepagrįstumą patvirtinančių aplinkybių. Ginčydama teismo išvadas, atskirajame skunde ieškovė teigia, kad paminėtą sumą panaudojo atsiskaitymams su kreditoriais dar iki ieškinio pareiškimo, todėl pinigų gavimo faktas nepaneigia to, jog įmonė nėra pajėgi sumokėti 4 266 Eur dydžio žyminio mokesčio dalies. Šiame konstekste pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 7 d. nutartyje nurodė, kad ieškovė neatskleidė visų reikšmingų duomenų arba siekia suklaidinti teismą dėl savo tikrosios finansinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas iš ieškovės 2015 m. balandžio 2 d. parengto balanso už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., taip pat įmonės banko sąskaitų ir kasos knygos išrašų bei antstolės V. Š. 2015 m. birželio 16 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo Nr. 71-1283/2014 duomenis (t. 1, b. l. 11, 16, 58–59, 76–78, 99–102), sprendė, kad varžytynėse gautos sumos turėjo ne tik pakakti atsiskaityti su įmonės kreditoriais, bet ir jos dalis, pakankama sumokėti visą žyminį mokestį, turėjo likti nepanaudota. 2014 m. gruodžio 31 d. įmonės skolos buvo 183 418,96 Eur, iš kurių mokėtinos per vienerius metus – 110 475,27 Eur. Pardavus įmonės turtą gauta 335 800 Eur, t. y. suma viršijanti visas ieškovės skolas. Vis dėlto ieškovė nurodė, kad jokių lėšų nebeturi, nes antstolės 2015 m. birželio 29 d. grąžintas lėšas panaudojo atsiskaitymui su kreditoriais. Kaip matyti iš įmonės banko sąskaitos išrašo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartyje konstatuotų aplinkybių, paminėti kreditoriai – tai su įmone tiesiogiai susiję asmenys (t. 1, b. l. 117–118, 125-127). Jiems mokėjimai atlikti prieš pat ieškinio pateikimą teismui (2015 m. liepos 3 d.). Pažymėtina, kad šių apeliacinės instancijos nurodytų aplinkybių ieškovė neneigė ir nagrinėjamos apeliacinės bylos atskirajame skunde. Iš ieškovės pateikto sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovės teisės disponuoti dalimi lėšų yra apribotos (t. 2, b. l. 3-19). Vis dėlto ieškovės pateiktų įrodymų prieštaravimai (įmonės skolų ir turto skirtumai), kuriuos ieškovė vengė ir vengia pašalinti, bei ieškovės procesinis elgesys neatskleidžiant teismui ginčo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingų aplinkybių, kaip ir atskirojo skundo argumentai, kad iki 2016 m. birželio 21 d. sumokės trūkstamą žyminio mokesčio dalį, nors iki 2016 m. rugsėjo 29 d. (apeliacinės instancijos teismo posėdžio) jos taip ir nesumokėjo, leidžia konstatuoti, kad ieškovė be pagrindo siekia pasinaudoti žyminio mokesčio dalies sumokėjimo atidėjimo instrumentu. Kaip Lietuvos apeliacinis teismas jau konstatavo (2016 m. balandžio 7 d. nutartis), ieškovės pasirinkta veikimo forma yra objektyvi kliūtis lanksčiam požiūriui į esamą situaciją. Sąmoningai neatskleisdama teismui visos aktualios ir tikslios informacijos apie finansinę padėtį ieškovė kartu paneigia ir pareikšto prašymo tenkinimo galimybę. Klausimo svarstymui pateiktų duomenų visetas patvirtina, kad ieškovės turtinė padėtis nėra teisės kreiptis į teismą realizavimo kliūtis. Dėl to spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino ieškovės prašymą atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą. Kadangi yra pasibaigęs ieškovei skundžiama nutartimi nustatytas terminas žyminio mokesčio daliai sumokėti, nustatomas naujas terminas ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 7 straipsnis, 115 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį.

Nustatyti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „EURAZ.LT“ terminą iki 2016 m. spalio 13 d. sumokėti 4 266 Eur (keturių tūkstančių dviejų šimtų šešiasdešimt šešių eurų) žyminio mokesčio dalį ir pateikti Šiaulių apygardos teismui mokėjimo faktą patvirtinančius įrodymus.