- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-13
- Bylos Nr.
- eA-2195-143/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01937-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Arnelitos“
- Atsakovas
- Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 9.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 10.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Arnelitos“ prekyba apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Arnelitos“ prekyba, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) kreipėsi su prašymu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2015 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. S-31(7-6/2015) ,,Dėl UAB „Arnelitos“ prekyba 2014 m. gruodžio 23 d. skundo“ nusprendžiamosios dalies 2 dalį, kuria pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Arnelitos“ prekyba (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Arnelitos“ prekyba, apeliantas) įregistruota mokestinė prievolė muitinei (3 516 Eur importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 1 257 Eur importo PVM delspinigių ir 351 Eur importo PVM baudos) panaikinta.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo), gavęs Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (toliau – ir OLAF) duomenis, atliko pareiškėjo importuotų prekių patikrinimą ir 2014 m. birželio 27 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 4KM320061M (toliau – ir Ataskaita) nusprendė, kad pareiškėjo importo deklaracijose Nr. 11LTKR1000IM011002, Nr. 11LTKR1000IM02972, Nr. 11LTKR1000IM02FB90 ir Nr. 11LTKR1000IM033932 deklaruotos prekės yra ne Tailando Karalystės, o Kinijos Liaudies Respublikos kilmės, todėl pareiškėjui buvo įregistruotos 12 125 Lt importo muito, 278 557 Lt galutinio antidempingo muito, 73 186 Lt importo PVM, 24 057 Lt PVM delspinigių ir 36 388 Lt baudos mokestinės prievolės. Pareiškėjas, nesutikdamas su šia ataskaita, kreipėsi į Muitinės departamentą, kuris 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 1A-610 Ataskaitą patvirtino. Mokestinių ginčų komisija ginčijamu 2015 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. S-31(7-6/2015) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: 1) patvirtino Muitinės departamento 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 1A-610 dalį, kuria pareiškėjui įregistruotos mokestinės prievolės muitinei: 3 511 Eur importo muito, 80 675 Eur galutinio antidempingo muito, 17 680 Eur importo PVM, 5 710 Eur PVM delspinigių ir 10 187 Eur baudos; 2) panaikino Muitinės departamento 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 1A-610 dalį, kuria pareiškėjui įregistruotos mokestinės prievolės muitinei: 3 516 Eur importo PVM, 1 257 Eur PVM delspinigių ir 351 Eur baudos. Atsakovas nesutiko su ginčijamo sprendimo dalimi, kuria panaikintos pareiškėjui įregistruotos mokestinės prievolės muitinei: 3 516 Eur importo PVM, 1 257 Eur PVM delspinigių ir 351 Eur baudos, nes Mokestinių ginčų komisija ir Muitinės departamentas skirtingai interpretavo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punkto nuostatas. Muitinės departamentas nesutiko su Mokestinių ginčų komisijos išvada, kad, vietos mokesčių administratoriui neįtraukus į apskaitą muito ir antidempingo muito sumos, šios sumos netrauktinos į importuojamų prekių apmokestinamąją vertę, nuo kurios skaičiuojamas importo PVM. Muitinės departamento nuomone, ši išvada nepagrįsta, nes įstatymų leidėjas sumokėtas ar mokėtinas muitų sumas sieja su ne Europos Sąjungoje ar ne Lietuvos Respublikoje nustatytais muitais, o reglamentuojant Europos Sąjungoje nustatytų muitų įtraukimą į PVM apmokestinamąją vertę, įstatyme šie muitai nesiejami su jų mokėtinumu, o yra vartojama sąvoka „nustatytus importo muitus“, todėl, atsakovo manymu, į PVM apmokestinamąją vertę yra įtraukiami ne sumokėti ar mokėtini, o Europos Sąjungoje nustatyti muitai. Vadovavosi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 221 straipsnio 3 dalimi, 201 straipsnio 2 dalimi, 217 straipsnio 1 dalimi bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 13 dalimi ir teigė, jog skolos muitinei atsiradimo momentas yra deklaracijos įforminimo diena.
Pareiškėjas atsiliepimu į prašymą (b. l. 33–35, 38–40) prašė nepatenkinti prašymo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su atsakovo pateiktu Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punkto aiškinimu, ir teigė, jog žodžiai „sumokėtus arba sumokėtinus“ yra parašyti prieš visas toliau vardijamas sumas, todėl turi būti taikomi visų toliau šiame punkte išvardytų sumų atžvilgiu. Paminėtoje normoje žodis „nustatytus“ nėra alternatyvus požymiui „sumokėtus arba sumokėtinus“, nes jis vartojamas kalbant apie ne Europos Sąjungoje ar ne Lietuvos Respublikoje nustatytus muitus, mokesčius ar kitas įmokas. Jis apibrėžia tik tam tikrų muitų, mokesčių ar kitų įmokų nustatymo teritoriją. Nurodė, kad vietos mokesčių administratorius apskaičiavo muitą bei antidempingo muitą pagal 2011 m. kovo 23 d. importo deklaraciją, tačiau jų į apskaitą neįtraukė pagal Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalį, nes pasibaigė 3 metų terminas pranešimui apie skolą muitinei pateikti, todėl muitai ir antidempingo muitai, apskaičiuoti pagal 2011 m. kovo 23 d. importo deklaraciją, negali būti laikomi sumokėtinomis ar sumokėtomis sumomis ir dėl to jie neįtrauktini į pagal 2011 m. kovo 23 d. importo deklaraciją importuotų prekių PVM apmokestinamąją vertę.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į prašymą (b. l. 26–27) prašė patenkinti prašymą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog sutinka su atsakovo prašyme išdėstyta pozicija.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 29 d. sprendimu (b. l. 65–67) patenkino atsakovo prašymą. Teismas panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2015 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. S-31(7-6/2015) nusprendžiamosios dalies 2 dalį, kuria pareiškėjui įregistruota mokestinė prievolė muitinei (3 516 Eur importo PVM, 1 257 importo PVM delspinigių ir 351 Eur importo PVM baudos) panaikinta, o Muitinės departamento 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1A-610 paliko nepakeistą.
Teismas nustatė, kad byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar Mokestinių ginčų komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, tinkamai aiškino Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punkto nuostatas. Muitinės departamento teigimu, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punktu, į PVM apmokestinamąją vertę yra įtraukiami ne sumokėti ar sumokėtini, o Europos Sąjungoje nustatyti muitai, neatsižvelgiant į tai, jog jie yra neįtrauktini į apskaitą (pasibaigęs 3 metų laikotarpis pranešimui apie skolą muitinei pateikti). Mokestinių ginčų komisijos manymu, vietos mokesčių administratoriui neįtraukus į apskaitą muito ir antidempingo muito sumos, šios sumos netrauktinos į importuojamų prekių apmokestinamąją vertę, nuo kurios skaičiuojamas importo PVM.
Teismas vadovavosi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punktu ir šios teisės normos komentaru, pagal kurį, importuojamų prekių PVM apmokestinamoji vertė apskaičiuojama tam tikroje muitinės deklaracijoje importo PVM apmokestinimo momentu – šios deklaracijos muitinėje priėmimo (Bendrijos muitinės kodekso 201 str. 2 d.) ir prievolės apskaičiuoti importo PVM atsiradimo momentu. Pažymėjo, jog, tiekiant prekes, teikiant paslaugas ir įsigyjant prekes Europos Sąjungos viduje, apmokestinamoji vertė apima visus atvejus, kai prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas už sandorius gauna atlygį iš prekes ar paslaugas įsigyjančio asmens. Tai apima ir tiesiogiai su šių sandorių kaina susijusias subsidijas. Apmokestinamoji vertė apima mokesčius, muitus ir rinkliavas (išskyrus patį PVM), taip pat atsitiktines išlaidas, kurias tiekėjui turi padengti prekes ar paslaugas įsigyjantis asmuo, bet neapima tam tikro kainos sumažinimo, nuolaidų ir patirtų išlaidų padengimo. Teismas taip pat vadovavosi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva) 86 straipsnio 1 dalies a punktu. Teigė, jog, importuojant prekes, apmokestinamoji vertė yra muitinės vertė, kuri apima mokesčius, muitus ir rinkliavas, kuriuos reikia mokėti už importo Europos Sąjungos valstybės ribų ir kuriuos reikia mokėti importuojant prekes (išskyrus patį PVM), taip pat atsitiktines išlaidas (pakavimo, transporto ir t. t.). Taigi Europos Sąjungoje nustatyti muitai, juos įtraukiant į PVM apmokestinamąją vertę, siejami ne su jų mokėtinumu, o su jų nustatymu. Be to, aiškinant Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punktą, matyti, jog po sakinio dalies „pridedant už šias prekes sumokėtus arba sumokėtinus ne Europos Sąjungoje ar ne Lietuvos Respublikoje nustatytus muitus, mokesčius ir kitas įmokas“ yra pavartotas žodžių junginys „taip pat“, kurio sinonimas, remiantis lietuvių kalbos žodynu, yra „irgi“. Tai leido teismui daryti išvadą, jog taikomi ne tik sumokėti arba sumokėtini ne Europos Sąjungoje ar ne Lietuvos Respublikoje nustatyti muitai, mokesčiai ir kitos įmokos, bet ir Europos Sąjungoje nustatyti importo muitai, mokesčiai ir kitos įmokos (išskyrus PVM).
Teismas nurodė, kad posėdžio metu pareiškėjo atstovas teigė, jog Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punktas turi būti aiškinamas taip, jog visi paminėtoje normoje nustatyti atvejai yra siejami su mokėtinomis ir sumokėtomis sumomis, nes tam tikrus atvejus siejant su nustatytais mokesčiais susiklostytų situacija, kad turėtų būti sumokėti visi nustatyti mokesčiai. Teismas nesutiko su tokiu pareiškėjo atstovo argumentu, nes sąvoka „nustatytos sumos“ negali būti aiškinama plečiamai, t. y. negali būti teigiama, jog įtraukiamos apskritai visos nustatytos sumos, o ne konkrečiai prekei nustatytos sumos. Lingvistiškai aiškinant Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punktą, matyti, jog prieš visas toliau šioje normoje išvardytas sumas yra žodžiai „už šias prekes“. Vadinasi, tiek sumokėtos ir sumokėtinos sumos, tiek ir nustatytos sumos yra siejamos su konkrečia preke, o ne apskritai su visais nustatytais importo muitais, mokesčiais ir kitomis įmokomis. Be to, kaip paminėta, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punkto nuostatos yra perkeltos iš Direktyvos 86 straipsnio 1 dalies a punkto, kuriame aiškiai nurodoma, kokie atvejai yra siejami su sumokėtinomis ir sumokėtomis sumomis ir kokie atvejai siejami su nustatytomis sumomis.
Teismas padarė išvadą, kad Muitinės departamentas pagrįstai teigė, jog nagrinėjamu atveju UAB „Arnelitos“ prekyba importo metu turėjo sumokėti ne tik 2011 m. kovo 23 d. deklaracijoje nurodytas sumokėtas arba sumokėtinas sumas, bet ir Europos Sąjungoje nustatytus importo muitus, mokesčius ir kitas įmokas (išskyrus PVM), todėl, net vietos mokesčių administratoriui neįtraukus į apskaitą muito ir antidempingo muito sumos pagal 2011 m. kovo 23 d. importo deklaraciją, šios muito ir antidempingo muito sumos yra įtrauktinos į importuojamų prekių apmokestinamąją vertę, nuo kurios skaičiuojamas PVM. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sutiko su Muitinės departamento argumentu, jog Mokestinių ginčų komisija netinkamai aiškino Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punktą, ir šiuo pagrindu ginčijama sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 70–73) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimą ir Mokestinių ginčų komisijos 2015 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. S-31(7-6/2015) 2 dalį, kuria apeliantui įregistruota mokestinė prievolė muitinei panaikinta, palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai teigė, kad PVM bazę sudaro ne tik sumokėti mokesčiai ir rinkliavos, bet ir nesumokėti mokesčiai. Pagal faktines bylos aplinkybes, prekių importo metu prievolės mokėti didesnius importo mokesčius, nuo kurių būtų skaičiuojamas didesnis importo PVM, nebuvo. Vietos mokesčių administratorius apskaičiavo muitą bei antidempingo muitą pagal 2011 m. kovo 23 d. importo deklaraciją Nr. 11LTKR1000IM011002, tačiau jų į apskaitą neįtraukė pagal Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalį, nes pasibaigė 3 metų terminas pranešimui apie skolą muitinei pateikti. Todėl muitai ir antidempingo muitai, apskaičiuoti pagal importo deklaraciją, negali būti laikomi sumokėtomis ar sumokėtinomis sumomis ir dėl to jie neįtrauktini į pagal importo deklaraciją importuotų prekių PVM apmokestinamąją vertę.
2. Teismas nepagrįstai teigė, kad Europos Sąjungoje nustatyti muitai, juos įtraukiant į PVM apmokestinamąją vertę, siejami ne su jų sumokėtinumu, o jų nustatymu. Lingvistiškai aiškinant Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punktą, matyti, jog žodžiai „sumokėtus arba sumokėtinus“ yra parašyti prieš visas toliau vardijamas sumas, todėl turi būti taikomi visų toliau šiame punkte išvardytų sumų atžvilgiu. Šioje įstatymo normoje žodis „nustatytus“ nėra ir negali būti alternatyvus požymiui „sumokėtus ar sumokėtinus“. Akivaizdu, kad į PVM apmokestinamųjų prekių vertę įtrauktini tik sumokėti ar sumokėtini Europos Sąjungoje nustatyti muitai. Jei muitai nėra ir nebus sumokėti, tai jie negali būti įtraukti PVM bazę. Teismas painioja teisės normos žodžių junginio „taip pat“ funkciją ir vietą sakinyje. Žodžių junginys analizuojamoje teisės normoje sujungia normos dalis „ne Europos Sąjungoje ar ne Lietuvos Respublikoje nustatytus muitus“ ir „Europos Sąjungoje už šias prekes nustatytus importo muitus“. Pagal teisės normos struktūrą loginė jungtis tarp veiksmažodžių „sumokėtus arba sumokėtinus“ ir „nustatytus“ negalima. Toks Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normos aiškinimas iš principo prieštarauja PVM taikymo praktikai, PVM sistemos principams. Teismas sumodeliavo situaciją, kuri sudaro galimybes susigrąžinti PVM nuo fiktyvios prekių vertės.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 83–85) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad apelianto Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punkto aiškinimas yra neteisingas ir klaidinantis. Vadovaujantis šia teisės norma, importuojamų prekių apmokestinamoji vertė, nuo kurios skaičiuojamas importo PVM, apskaičiuojama prie šių prekių muitinės vertės papildomai pridedant Europos Sąjungoje už šias prekes nustatytus importo muitus, Europos Sąjungoje ar Lietuvos Respublikoje nustatytus mokesčius ir kitas įmokas (išskyrus patį PVM). Sutinka su teismo padaryta išvada, jog Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punkto analizė suponuoja, kad Europos Sąjungoje nustatyti muitai, juos įtraukiant į PVM apmokestinamąją vertę, siejami ne su jų mokėtinumu, o su jų nustatymu. Laikosi pozicijos, kad į PVM apmokestinamąją vertę yra įtraukiami ne sumokėti ar mokėtini, o Europos Sąjungoje nustatyti muitai, neatsižvelgiant į tai, kad jie, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalimi, yra netrauktini į apskaitą ir nemokėtini (yra pasibaigęs 3 metų laikotarpis pranešimui apie skolą muitinei pateikti). Pažymi, kad skolos muitinei atsiradimo momentas yra importo deklaracijos įforminimo diena. Vietos mokesčių administratorius muitą bei antidempingo muitą pagal 2011 m. kovo 23 d. importo deklaraciją Nr. 11LTKR1000IM011002 apskaičiavo pagrįstai, nepriklausomai nuo to, kad pranešimas skolininkui apie šių muitų sumos įtraukimą į apskaitą neteiktinas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šie muitai Europos Sąjungoje skolos muitinei atsiradimo dieną buvo nustatyti ir mokėtini, jie, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punktu, turėjo būti įtraukti į apmokestinamąją vertę, nuo kurios skaičiuojamas importo PVM. Pastebi, kad apeliantas nenurodė, kokioje konkrečioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė dėl šiam ginčui aktualios teisės normos taikymo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 80–82) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad iš Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punkto analizės galima daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas sumokėtas ar mokėtinas sumas sieja su ne Europos Sąjungoje ar ne Lietuvos Respublikoje nustatytais muitais (pvz., eksporto muitais, nustatytais eksporto valstybės), bet, reglamentuojant Europos Sąjungoje nustatytų muitų įtraukimą į PVM apmokestinamąją vertę, įstatyme šie muitai nesiejami su jų mokėtinumu (sumokėjimu), o yra vartojama sąvoka nustatytus importo muitus. Taigi, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalimi, importo skola (taip pat ir Europos Sąjungoje nustatyti muitai) muitinei atsiranda išleidžiant į laisvą apyvartą importo muitais apmokestinamas prekes tuo momentu, kai priimama muitinės deklaracija. Sąvoka ,,nustatytos sumos“ negali būti aiškinama plečiamai, t. y. negali būti teigiama, jog įtraukiamos apskritai visos nustatytos sumos, o ne konkrečiai prekei nustatytos sumos. Esminę reikšmę turi tai, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punkto nuostatos yra perkeltos iš Direktyvos 86 straipsnio 1 dalies a punkto, kuriame aiškiai nurodoma, kokie atvejai yra siejami su sumokėtinomis ir sumokėtomis sumomis ir kokie atvejai siejami su nustatytomis sumomis. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Europos Sąjungoje nustatyti muitai, juos įtraukiant į PVM apmokestinamąją vertę, siejami ne su jų mokėtinumu, o su jų nustatymu. Pastebi, kad iš apeliacinio skundo turinio neaišku, apie kokį prieštaravimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai yra kalbama, kadangi tik deklaratyviai nurodomas prieštaravimas esamai teisminei praktikai, nenurodant nei konkrečios bylos (-ų) numerio, nei sprendimo (-ų) datos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teismo nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl šį ginčą ikiteismine tvarka išnagrinėjusių institucijų (Mokestinių ginčų komisijos ir Muitinės departamento) skirtingo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punkto (2010-11-30 įstatymo Nr. XI-1187 redakcija) interpretavimo. Byloje (teisminio jos nagrinėjimo stadijoje) nėra kvestionuojamos mokesčių administratoriaus (Kauno teritorinės muitinės) nustatytos faktinės aplinkybės, kurios nulėmė nurodytos materialinės teisės normos taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje, taip pat nėra kvestionuojamas būtinumas taikyti ginčo santykiams būtent šią (nurodytos redakcijos) teisės normą. Todėl kolegija, spręsdama šią bylą, dėl šių (šalių nekvestionuojamų) bylos aplinkybių toliau nepasisako.
Pasisakydama dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija akcentuoja šias bylai reikšmingas ir, kaip pasakyta pirmiau, mokestinio ginčo šalių nekvestionuojamas faktines aplinkybes:
1) byloje nagrinėjamas prekių importas pareiškėjo buvo įvykdytas (importo prekės jo buvo deklaruotos) pagal 2011 m. kovo 23 d., 2011 m. liepos 1 d., 2011 m. liepos 26 d. ir 2011 m. rugpjūčio 10 d. importo deklaracijas;
2) pareiškėjo deklaruota prekių kilmė buvo nurodyta neteisingai (tai, atlikus šio importo patikrinimą, buvo konstatuota Ataskaitoje), todėl muitinė įregistravo pareiškėjui importo muito, galutinio antidempingo muito, importo PVM skolas bei apskaičiavo importo PVM delspinigius ir šio PVM baudą;
3) importo muito ir galutinio antidempingo muito mokesčiai, kurie buvo apskaičiuoti pagal paminėtą 2011 m. kovo 23 d. importo deklaraciją (Nr. 11LTKR1000IM02972), mokesčių administratoriaus nebuvo įtraukti į apskaitą, nes buvo suėjęs teisės aktų nustatytas trejų metų terminas, per kurį buvo galima pateikti pareiškėjui (muitinės skolininkui) pranešimą apie skolos įtraukimą į apskaitą.
Kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai yra aktualus ir svarstytinas klausimas dėl su paminėta 2011 m. kovo 23 d. importo deklaracija siejamų importo muito ir galutinio antidempingo muito apskaičiuotų, bet į ataskaitą neįtrauktų sumų įtraukimo (arba jų neįtraukimo) į importuojamų prekių apmokestinamąją vertę, nuo kurios skaičiuojamas importo PVM. Teisės taikymo požiūriu šis klausimas yra reglamentuojamas specialiosios teisės normos - Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punkto – kurio aiškinimas ir turi būti pateiktas šioje administracinėje byloje.
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punkte, be kita ko, nurodyta, kad importuojamų prekių apmokestinamoji vertė, nuo kurios skaičiuojamas importo PVM, apskaičiuojama prie šių prekių muitinės vertės, nustatytos vadovaujantis Muitinės kodeksu ir jo taikymą reglamentuojančiais teisės aktais <...>, papildomai pridedant už šias prekes sumokėtus arba sumokėtinus ne Europos Sąjungoje ar ne Lietuvos Respublikoje nustatytus muitus, mokesčius ir kitas įmokas, taip pat Europos Sąjungoje už šias prekes nustatytus importo muitus, Europos Sąjungoje ar Lietuvos Respublikoje nustatytus mokesčius ir kitas įmokas (išskyrus patį PVM).
Aiškindama nurodytą teisės normą lingvistiniu teisės aiškinimo būdu, kolegija daro išvada, kad (kalbant apie prie prekių muitinės vertės papildomai pridedamas sumas) joje yra išskiriamos dvi viena nuo kitos atskirai taikomos mokesčių ir kitų įmokų grupės, kurios tarpusavyje skiriasi nuorodomis į tai, kokioje mokestinėje teritorijoje jie yra (buvo) nustatyti. Pirmuoju atveju, kai yra kalbama apie ne Europos Sąjungoje ar ne Lietuvos Respublikoje nustatytus muitus, mokesčius ir kitas įmokas, nustatyta taisyklė, kad (į importuojamų prekių apmokestinamąją vertę) turi būti papildomai pridėti už šias prekes sumokėti arba sumokėtini mokesčiai ir kitos įmokos. Tai reiškia, kad šiai papildomai pridedamų mokesčių ir įmokų grupei yra reikšmingas šių mokesčių (įmokų) sumokėjimo praeityje ar būtinumo sumokėti ateityje faktas. Antruoju atveju, kai yra kalbama apie Europos Sąjungoje už šias prekes nustatytus importo muitus, Europos Sąjungoje ar Lietuvos Respublikoje nustatytus mokesčius ir kitas įmokas, toks faktas nėra reikšmingas, t. y. šiuo atveju yra svarbus tik tam tikrų importo muitų, mokesčių ir kitų įmokų nustatymas (nustatymo faktas). Taip aiškinant aptariamas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1 punkto nuostatas, kolegijos manymu, būtų teisingai suprantamas (ir aiškinamas) šiame punkte panaudotas žodžių junginys „taip pat“. Šiuo aiškinimo aspektu kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodyta šio junginio reikšme. Kartu kolegija sutinka ir su teismo padarytomis aptariamos teisės normos lingvistinio aiškinimo išvadomis.
Pasisakydama dėl aptariamos teisės normos aiškinimo sisteminiu teisės aiškinimo būdu ir jos reikšmės (pirmosios instancijos teismo nurodytų) Europos Sąjungos teisės normų taikymo kontekste, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams (jų nekartodama), pripažįsta juos pagrįstais ta prasme, kad ir jie patvirtina pirmiau padarytos šios normos lingvistinio aiškinimo išvados teisingumą.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą teisingu ir pagrįstu.
Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Arnelitos“ prekyba apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.