- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-22
- Bylos Nr.
- I-9909-561/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03510-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Arūnas Kaminskas, Irena Paulauskienė
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- E. D.
- Advokatai
- Svetlana Pronina
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Svetlanai Proninai, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Elenai Petrauskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. D. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus (toliau – ir Departamentas) 2015-06-23 sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-686 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Azerbaidžano Respublikos piliečiams E. D. ir M. D.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo iš naujo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovo priimtas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų, todėl negali būti laikytinas teisėtu bei pagrįstu. Pabrėžė, kad 2014-07-04 Departamentas buvo priėmęs sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris galiojo vienerius metus. Atkreipė dėmesį į tai, kad leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduodami nepertraukiamai eilę metų, kad Lietuvos Respublikoje jis gyvena jau dvidešimt metų, kad kiekvienais metais laiku kreipdavosi į atsakovą dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, kad Departamentas visuomet leidimą išduodavo, todėl skundžiamą sprendimą laikė neproporcingu ir nepagrįstu.
Nurodė, kad tarp pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos yra susiklostę glaudūs socialiniai ryšiai, o su kilmės valstybe neliko jokių ryšių. Pabrėžė, kad Lietuvoje turi savo verslą, kuriame pats ir dirba bei moka visus mokesčius. Nesutiko su Departamento argumentu, kad už 2010 metais padarytą baudžiamąjį nusižengimą liko nesumokėta dalis baudos ir pabrėžė, kad dar 2014 metais paskirtą baudą sumokėjo. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad į 2010-01-25 Vilniaus apygardos teismo priimtą baudžiamąjį įsakymą Departamentas jau atsižvelgė bei vertino išduodamas laikinius leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje 2011–2014 metais.
Taip pat nesutiko su atsakovo Sprendimo motyvu dėl sistemingų administracinių teisės pažeidimų padarymo, nurodydamas, kad padaryti pažeidimai nebuvo nei grubūs, nei šiurkštūs, dėl kurių galėtų kilti grėsmė Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Ir vėl gi pabrėžė, jog išduodant 2011–2014 metų leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, minėti pažeidimai nebuvo kliūtimi tenkinti jo prašymus.
Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas Sprendimo motyvuojamojoje dalyje neteisingai nurodė, jog pareiškėjas yra UAB „Vazga“ vienintelis akcininkas ir generalinis direktorius ir pabrėžė, jog jis yra UAB „Mobitra“ vienintelis akcininkas ir generalinis direktorius. Jo įmonė vykdo prekybą fasuotais vaisiais, kurie laikytini greitai gendančiu produktu, todėl, pareiškėjo teigimu, buvimas ne Lietuvos Respublikoje trukdys sėkmingai valdyti įmonę. Pabrėžė, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, neapklausė pareiškėjo bei nesuteikė galimybės pateikti rašytinių įrodymų, kas, pareiškėjo vertinimu, sąlygojo netinkamą pareiškėjo prašymo išnagrinėjimą.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė palaikė pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą tenkinti visą. Papildomai pažymėjo, jog Departamentas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į visas aplinkybes, kurios, pareiškėjo atstovės teigimu, sąlygojo neigiamo sprendimo priėmimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 str. 1 d. 1 punkte nustatyta, kad atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Pabrėžė, kad Departamentas, apibendrinęs visą turimą informaciją, vadovaudamasis Įstatymo 35 str. 1 d. 1 punktu, priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dėl to, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Tuo pačiu sprendimu atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjo sutuoktinei, nes ji buvo pateikusi prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Kadangi pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, negalėjo būti tenkinamas ir jo sutuoktinės prašymas.
Nurodė, kad atsakovas su paklausimu kreipėsi į Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, ar užsienietis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Policijos departamentas 2015-06-04 pateikė išvadą Nr. 5-IL-2595 „Dėl E. D. grėsmės viešajai tvarkai“ (toliau – ir Išvada), kurioje nurodė, kad pareiškėjas 2010-01-25 baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 str. 1 dalį, kad jam buvo paskirta 98 MGL bauda, kuria jis turėjo sumokėti iki 2010-04-11 (terminas buvo pratęstas iki 2011-03-31, tačiau iki 2013-03-06 buvo sumokėta tik dalis baudos).
Pabrėžė, jog patikrinus Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre buvo nustatyta, kad yra įrašų apie pareiškėjo padarytus administracinius teisės pažeidimus, t. y. 2010 m. surašytas protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 201² straipsnį ir ATPK 123 str. 1 dalį; 2011 m. – ATPK 123 str. 1 dalį; 2012 m. – ATPK 124 str. 5 dalį; 2013 m. – ATPK 163³ str. 1 dalį, 124 str. 4 dalį; 2014 m. – ATPK 124 str. 3 ir 4 dalis; 2015 m. – ATKP 124 str. 4 dalį ir 134 straipsnį. Nurodė, kad Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikalstamų veikų ir sistemingu administracinių teisės pažeidimų darymu, valstybės institucijų nustatytų prievolių nevykdymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, rodo, kad asmuo ignoruoja elgesio normas, nėra linkęs laikytis teisės aktų reikalavimų, kelia pavojų saugiam eismui, žmonių sveikatai ir gyvybei, vertinamas kaip galintis grėsti viešajai tvarkai.
Atsakovas nurodė, kad priimdamas Sprendimą pareiškėjo pažeidimų nevertino administracinės atsakomybės taikymo kontekste, nes Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti institucija, o Sprendimas nėra baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymo aktas. Atkreipė dėmesį į tai, kad net ir nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad praeityje asmens padaryti pažeidimai leidžia daryti išvadas apie asmens požiūrį į teisės normų laikymąsi.
Pabrėžė, kad ankstesni Departamento sprendimai dėl leidimo laikinai gyventi neįpareigoja Departamento ateityje priimti tik sprendimus pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui. Buvo įvertinta duomenų visuma bei faktas, jog pareiškėjas sumokėjo baudą, tačiau prieita išvados, jog pareiškėjo šiurkštūs administraciniai teisės pažeidimai, bendrų viešo elgesio taisyklių nesilaikymas yra socialiai žalingas, trikdo viešąją rimtį, kelia grėsmę žmonių sveikatai ir gyvybei, neigiamai apibūdina pareiškėjo asmenybę.
Departamentas akcentavo, jog Įstatymas, nustatydamas, kad atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, nedetalizuoja, kas yra laikytina tokia grėsme. Užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai pagal kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Nurodė, kad buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika. Pagal pateiktus duomenis pareiškėjas nuo 2008-12-30 yra „Mobitra“ savininkas ir direktorius, tačiau, atsakovo vertinimu, Sprendimas savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu. Departamento duomenimis, pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turi tik nuo 2009 m., pareiškėjo sutuoktinė – Azerbaidžano pilietė (turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu).
Nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų, pažymėdamas, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės yra motyvuotos.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu Departamento atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Byloje nustatyta, kad 2015-04-24 pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 28–33).
Departamentas 2015-06-01 su prašymu Nr. (15/6-1) 10K-23505 kreipėsi į Policijos departamentą „Dėl grėsmės viešajai tvarkai vertinimo“ (b. l. 58).
Policijos departamentas 2015-06-04 surašė išvadą „Dėl E. D. grėsmės viešajai tvarkai“ Nr. 5-IL-2595 (b. l. 60–61). Išvadoje konstatavo, kad Azerbaidžano Respublikos piliečio E. D. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyrius 2015-06-23 priėmė sprendimą „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Azerbaidžano Respublikos piliečiams E. D. ir M. D.“ (b. l. 78–82).
Nors pareiškėjas prašė teismo panaikinti 2015-06-23 Departamento Sprendimą visoje apimtyje, tačiau iš skundo turinio spręstina, kad pareiškėjas kelia reikalavimą tik dėl Sprendimo dalies, kuria buvo atsisakyta tenkinti jo prašymą dėl laikino leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo.
Byloje ginčas kilęs dėl Sprendimo dalies, kuria buvo nuspręsta atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi bei dėl įpareigojimo atsakovui iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo, patvirtinto vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas).
Pareiškėjo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo yra paduotas 2015-04-24. Vadovaujamasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 4, 19, 21, 26, 32, 33, 34, 35, 36, 40, 43, 44, 44-1, 45, 46, 49-2, 50, 51, 57, 58, 62, 64, 71, 94, 101, 104, 128, 141 straipsnių pakeitimo ir 141-1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo 31 str. 3 dalimi, sakančia, kad, jeigu užsieniečiui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais, šio užsieniečio prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateiktas iki 2015-05-01 nagrinėjamas ir sprendimas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamas vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir kitų teisės aktų nuostatomis. Šiam užsieniečiui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje keičiamas tokiam terminui, kuris buvo nustatytas iki šio įstatymo įsigaliojimo, o, pasibaigus jo galiojimui, – keičiamas pagal jo keitimo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į šias nuostatas teismas teisės aktus taikys tokiu būdu, koks yra nustatytas minėtoje teisės normoje.
Įstatymo 40 str. 1 dalyje nustatyti leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai, kurio 5 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas savo teisę gauti tokį leidimą grindžia Įstatymo 40 str. 1 d. 5 punktu – užsiima teisėta veikla (turi teisėtą verslą) Lietuvos Respublikoje.
Leidimų laikinai gyventi išdavimo ir keitimo sąlygose, numatytose Įstatymo 26 straipsnyje, be kita ko, nurodoma, jog leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas. Šengeno sienų kodekso, nustatyto 2006-03-15 Europos parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 562/2006, 5 str. 1 dalyje nustatomos trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos, tarp kurių e papunktyje įtvirtinta, jog atvykstantis užsienietis negali būti laikomu keliančiu grėsmę nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, pirmiausia – dėl jų valstybių narių duomenų bazėse neturi būti įtrauktas įspėjimas neįsileisti dėl išvardintų priežasčių.
Įstatymo 35 str. 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 punktas).
Taigi, sprendžiant ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, reikalinga įvertinti, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
Užsieniečių apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik minėtos teisės normos, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kuriomis pripažįstamos plačios valstybės teisės renkantis apsaugos priemones tais atvejais, kai valstybėje gyvenantis užsienietis padaro sunkių nusikaltimų. Tačiau valstybei taikant apsaugos priemones būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytinos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (Europos žmogaus teisių teismo 2003-07-15 sprendimas byloje Mokrani prieš Prancūziją). Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas dėl asmens teisės į šeimos sujungimą ir pavojaus valstybės saugumui santykio, 2001-08-02 sprendime byloje Boultif prieš Šveicariją pateikė principines nuostatas, į kurias turėtų būti atsižvelgta, sprendžiant, ar asmens išsiuntimas iš valstybės yra būtinas demokratinėje visuomenėje pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją: turi būti atsižvelgiama į padaryto pažeidimo pobūdį, į pareiškėjo buvimo priimančioje valstybėje, iš kurios norima išsiųsti, trukmę, taip pat į laiką, kuris praėjo nuo pažeidimo padarymo ir asmens elgesį tuo laikotarpiu, į susijusių asmenų pilietybes, pareiškėjo šeiminę situaciją.
Sprendimas dėl leidimo gyventi nepratęsimo sukelia asmeniui rimtas pasekmes, kadangi jis netenka teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, kurią turėjo iki šiol. Toks asmens teisių apribojimas turi būti objektyviai pateisinamas ir proporcingas jo padarytiems pažeidimams.
Pareiškėjas teigė, kad tarp jo ir Lietuvos Respublikos yra susiklostę glaudūs socialiniai ryšiai – jau 20 metų gyvena Lietuvoje, turi verslą, kuris sėkmingai vystomas, moka mokesčius yra sukūręs darbo vietas sau ir kitiems asmenims. Atsakovas šių pareiškėjo aplinkybių neneigia, tik patikslino, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas 2009 metais.
Įvertintina tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2009 metų, t. y. apie septynerius metus. Kadangi pareiškėjas šį laikotarpį gyveno teisėtai, tai jis turėtų būti vertinamas kaip ilgalaikis imigrantas. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijoje Rec(2000)15 teigiama, jog kiekviena šalis ilgalaikio imigranto statusą turi pripažinti asmeniui, kuris teisėtai ir nuolat gyveno jos teritorijoje mažiausiai penkerius metus. Leidimą gyventi ilgalaikiam imigrantui galima panaikinti tik išskirtiniais atvejais, tame tarpe, kai jis nuteisiamas už sunkius nusikaltimus arba kelia didelę grėsmę nacionaliniam saugumui. Tai rodo, jog galimybė išsiųsti ilgalaikį imigrantą dėl grėsmės viešajai tvarkai yra apribojama reikalingumu nustatyti faktą, jog asmuo yra nuteistas už sunkius nusikaltimus, o ne už bet kokius kitus teisės pažeidimus. Dėl ilgalaikio migranto išsiuntimo iš šalies nurodoma, kad tokiu atveju būtina įvertinti imigranto elgesį, buvimo laikotarpį, pasekmes imigrantui bei jo šeimai, o taip pat imigranto bei jo šeimos ryšius su kilmės valstybe.
Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vien tik Policijos departamento pateiktos Išvados pagrindu. Atsakovas nurodė ir tai, jog nevertino pareiškėjo padarytų pažeidimų administracinės atsakomybės taikymo kontekste. Iš nagrinėjamos bylos aišku, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjo buvimo Lietuvoje trukmę, taip pat nepateikė nei vieno argumento, kodėl nuo 2011 metų, kas metus išduodamas pareiškėjui leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir vertindamas (turėjo būti vertinamos) aplinkybes, susijusias su pareiškėjo padarytu baudžiamuoju nusikaltimu ir administracinio teisės pažeidimais, 2015 metais nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi atsakovas tinkamai neištyrė, ar pareiškėjo išsiuntimas iš valstybės yra būtinas ir ar jis proporcingas siekiamam tikslui, ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.
Departamentas, nustatydamas grėsmės viešajai tvarkai aplinkybę, pats turi įvertinti šios sąvokos turinį. Draudimas pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje skundžiamu sprendimu nustatytas neįvertinus tokio draudimo būtinumo demokratinėje visuomenėje bei teisių apribojimo proporcingumo siekiamam tikslui.
Teismo vertinimu, pareiškėjas turi stiprius ryšius su Lietuvos Respublika. Jis gana seniai gyvena Lietuvos Respublikoje bei užsiima ūkine veikla. Vertinant leidimo laikinai gyventi nepakeitimo pasekmes, atsižvelgtina ir į kitas su pareiškėjo asmeniu susijusias aplinkybes, o būtent jo šeiminę padėtį, galimybę su šeima gyventi užsieniečio kilmės valstybėje, į pareiškėjo buvimo Lietuvoje trukmę, taip pat į laiką, kuris praėjo nuo pažeidimų padarymo ir asmens elgesį tuo laikotarpiu.
Su atsakovo argumentais, jog ankstesni padaryti asmens pažeidimai ir nusižengimai leidžia daryti išvadas apie jo asmenį, iš dalies galima būtų sutikti. Tačiau būtina pabrėžti, kad BK nustato, jog kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais (97 str. 6 dalis), o ATPK – jeigu asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda (ATPK 36 straipsnis). Teismo vertinimu, padaryti pažeidimai charakterizuoja asmenį, tačiau jie turi būti įvertinti visų aplinkybių kontekste – atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytinos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams. Teismo vertinimu, priimant neigiamą sprendimą asmens atžvilgiu nepakanka nurodyti, jog ankstesni Departamento sprendimai dėl leidimo laikinai gyventi neįpareigoja atsakovo ateityje priimti tik teigiamus sprendimus pareiškėjui.
Kadangi šiai bylai esminės aplinkybės Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2015-06-23 sprendime Nr. (15/4-1) 3I-686 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Azerbaidžano Respublikos piliečiams E. D. ir M. D.“ nebuvo aptartos, o taip pat nebuvo surinkti pakankami duomenys skiriamos sankcijos – leidimo laikinai gyventi nepratęsimo, proporcingumui įvertinti, pareiškėjo reikalavimas dėl Migracijos departamento sprendimo dalies panaikinimo tenkinamas. Migracijos departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgdamas į šiame teismo sprendime nurodytą teisės aiškinimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 str. 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo E. D. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2015-06-23 sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-686 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Azerbaidžano Respublikos piliečiams E. D. ir M. D.“ dalį, kuria atsisakyta pakeisti Azerbaidžano piliečiui E. D. leidimą laikinai gyventi (1 punktas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti E. D. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.