Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-679-200/2013

Teisėjas Miroslavas Gvozdovičius Teisminio proceso Nr. 1-13-1-03163-2011-3

2013 m. lapkričio 19 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Angelės Ikasalienės, teisėjų Jurgitos Mačionytės, Jolantos Čepukėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-02 nuosprendžio, kuriuo R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. 4 metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 284 str. 1 d. 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė – 4 metų laisvės atėmimas, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad 2011-12-26 apie 03.20 val. jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, jėga įsiveržė į butą, adresu (duomenys neskelbtini), ir viešoje vietoje įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, be jokios priežasties, kitų bute buvusių asmenų akivaizdoje tyčia sudavė ne mažiau 2 smūgių kumščiu į dešinę veido sritį R. L., po ko iš buto virtuvės pasiėmęs peilį, vieną kartą dūrė su juo nukentėjusiajam į pilvo sritį, padarydamas nukentėjusiajam kiauryminę durtinę žaizdą pilve žemiau bambos su prisieninės pilvaplėvės pažeidimu bei kraujo susikaupimu pilvo ertmėje, tokiu būdu sunkiai sužalojo žmogų ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apelianto neblaivumas nebuvo patikrintas iš karto po įvykio, kadangi jis buvo sulaikytas praėjus beveik 10 mėnesių. Kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių teismo nuomonę apie jo apsvaigimą, byloje nėra, todėl darytina išvada, kad apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta nepagrįstai. R. S. nurodė, kad jis įvykio metu buvo tik šiek tiek išgėręs, nukentėjusysis jo būklės iš viso apibūdinti negalėjo, nes įvykio metu buvo girtas, liudytoja A. L. taip pat negalėjo nurodyti, ar jis buvo išgėręs, juolab, kad ji pati buvo vartojusi alkoholį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad girtumas galėjo turėti įtakos jo nusikalstamiems veiksmams.

Teismas, konstatuodamas, kad R. S. sužalojo nukentėjusįjį be jokios priežasties, netinkamai įvertino apelianto ir kitų apklaustų asmenų parodymus, iš kurių matyti, kad tokio jo elgesio priežastis – pavydas. Su A. L. jie buvo pora, vėliau santykius nutraukė, tačiau nuteistasis puoselėjo viltį su ja susitaikyti. Jis įtarė, kad A. L. jį apgaudinėja su nukentėjusiuoju R. L., todėl draugės namuose pamatęs R. L. jis dėl pavydo supyko ir sudavė jam kelis smūgius į veidą.

Be to, apylinkės teismas nepagrindė savo išvados, kad smūgius nuteistasis sudavė kitų bute buvusių asmenų akivaizdoje, kadangi nenurodė, kokių konkrečiai asmenų akivaizdoje jis minėtus veiksmus atliko. Byloje nustatyta, kad įvykio vietoje tuo metu buvo nukentėjusysis R. L., liudytojos A. L. ir J. L., tačiau pastaroji kažkuriuo metu iš buto išbėgo. Tai teismo nuosprendį daro netiksliu ir neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, kas pažeidžia apelianto teisę į gynybą.

Teismo išvada, kad R. S. iš buto virtuvės pasiėmė peilį, kuriuo sužalojo nukentėjusįjį, taip pat grindžiama prielaida. Apeliantas minėtą aplinkybę neigia, o liudytoja A. L. vėlesnės apklausos metu nurodė, kad nematė, jog R. S. būtų užėjęs į virtuvę, teisme negalėjo nurodyti, kokiu daiktu buvo sužalotas R. L., nepatvirtino, kad nuteistasis buvo virtuvėje. Dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ji nurodė, kad tokias aplinkybes jai pasakė sūnus, kuris byloje apklaustas nebuvo, todėl laikytina, kad liudytojos informacijos šaltinis nebuvo patikrintas. Be to, ši liudytoja nebuvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl jos parodymais kaip įrodymais remtasi nepagrįstai.

Peilis ar kitas daiktas, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis, nebuvo rastas, neištirtas, prie bylos kaip daiktinis įrodymas nepridėtas. Iš teismo medicinos ekspertizės matyti, kad R. L. buvo padaryta durtinė žaizda, tuo tarpu apklausta teisme specialistė paaiškino, kad neįmanoma nustatyti, kokiu daiktu padarytas sužalojimas nukentėjusiajam. Taigi apeliantui neaišku, kuo remdamasis teismas nustatė tokias faktines aplinkybes, kad nukentėjusysis buvo sužalotas peiliu. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad R. L. padaryta durtinė žaizda yra savo paties ranka pasiekiamoje vietoje. Savižalojimo versija byloje patikrinta nebuvo, juolab, kad R. L. įvykio metu buvo neblaivus ir galėjo būti įniršęs už jam suduotus smūgius į veidą. Nuteistasis pas A. L. atėjo ne 03.20 val., kaip nurodyta nuosprendyje, o žymiai anksčiau, t. y. apie 1 val. nakties (tai patvirtina ir liudytojos J. L. parodymai). Nuteistojo mobiliojo ryšio telefono išklotinės nebuvo išreikalautos ir ištirtos, o tai patvirtintų jo parodymus dėl susitikimo su A. L. laiko. Taigi neaišku, ką tiek laiko veikė likę bute asmenys po R. S. išėjimo iki medikų ir policijos atvykimo.

Byloje nesant liudytojų, mačiusių sužalojimo momentą, taip pat kitų objektyvių duomenų, neginčijamai patvirtinančių R. S. kaltę, teismas turėjo jį pagal BK 135 str. 1 d. išteisinti, kadangi pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 str. apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik nukentėjusiojo parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai.

Nuteistasis pripažįsta, kad sudavė keletą smūgių kumščiu nukentėjusiajam į veidą, todėl praėjus kuriam laikui rašė kelias žinutes R. L., teiraudamasis apie jo savijautą, ar jis labai pyksta dėl incidento, tuo pačiu išreiškė savo atsiprašymą, tačiau tai neįrodo, kad jis sunkiai sužalojo nukentėjusįjį dūriu į pilvo sritį.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis jokių pretenzijų nuteistajam neturi, jo veiksmais nekilo sunkių, nepataisomų pasekmių, todėl nustačius, kad jo kaltė dėl BK 135 str. 1 d. numatyto nusikaltimo yra įrodyta, manytina, kad pagal minėtą straipsnį jam skirtina švelnesnė bauda.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl kaltės pagal LR BK 135 str. 1 d.

Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu asmens padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį ir jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (LR BK 2 str. 3 d., 4 d.).

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jį išteisinti pagal BK 135 str. 1 d., nurodo, kad šios nusikalstamos veikos jis nepadarė, nuteistasis nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir teigia, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės dėl nurodyto nusikaltimo. Pagrįsdamas šiuos teiginius, apeliantas kelia savo versiją, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, bando sumenkinti liudytojų parodymų ir kitų byloje ištirtų duomenų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo. Tačiau, kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo tokį nuteistojo prašymą tenkinti.

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalauja, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar jo kaltė įrodyta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, ar pirmosios instancijos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, ar baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai; taip pat pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.

Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nėra suklastoti. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus teismai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, išvadas daryti pagal savo vidinį įsitikinimą, remiantis nešališka teismo pozicija. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Aplinkybė yra įrodyta, kai teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma rodo, kad tos aplinkybės buvimas yra neabejotinas.

LR BK 135 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas.

Šiuo atveju, teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad R. S. kaltė pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. yra neabejotina, t.y. kad jis tyčia peiliu vieną kartą dūrė nukentėjusiajam R. L. į pilvo sritį, padarydamas nukentėjusiajam kiauryminę durtinę žaizdą pilve žemiau bambos su prisieninės pilvaplėvės pažeidimu bei kraujo susikaupimu pilvo ertmėje, tokiu būdu sunkiai sužalojo žmogų.

Apylinkės teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, ir laikydamasis BPK 20 str. nuostatų, pagrįstai konstatavo R. S. kaltę dėl BK 135 str. 1 d. numatyto nusikaltimo.

Nors apeliantas neigia dūręs nukentėjusiajam į pilvo sritį, tačiau tokia pastarojo pozicija paneigta byloje surinktų įrodymų visuma, todėl vertintina kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Analizuojant nukentėjusiojo R. L. parodymus, matyti, kad 2011-12-26 jam būnant bute, esančiame (duomenys neskelbtini), R. S. sudavė jam į veidą ne mažiau nei 2 smūgius ranka, vėliau dūrė vieną kartą peiliu į pilvo sritį.

Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, kurie iš esmės buvo nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Pažymima ir tai, kad, kaip nustatyta byloje, nukentėjusysis su apeliantu anksčiau jokių konfliktų neturėjo, todėl jį apkalbėti jis neturėjo jokio pagrindo. Be to, nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes pagrindžia ir kiti byloje surinkti duomenys bei rašytinė bylos medžiaga: liudytojų A. L., J. L., E. P., G. B., specialistės J. M. – Č. parodymai, įvykio vietos, mobiliojo ryšio telefono apžiūrų protokolai, medicinos išvada, išrašai iš nukentėjusiojo gydymo stacionare ligos istorijos.

Apelianto manymu, aplinkybė, kad jis iš buto virtuvės pasiėmė peilį, kuriuo sužalojo nukentėjusįjį, byloje nėra įrodyta, tačiau skundą nagrinėjantis teismas su tokia išvada nesutinka. Nukentėjusysis R. L. jau pirmosios apklausos metu (t. 1 b. l. 26 – 28) kitą dieną po įvykio patvirtino, kad R. S., sudavęs smūgius jam į veidą, staigiai įbėgo į virtuvę, grįžęs dūrė peiliu jam į dešinės pusės šoną. Aplinkybę, kad nuteistasis nukentėjusįjį sužalojo su peiliu, kurį atsinešė iš kito kambario, R. L. patvirtino ir teisme (t. 2 b. l. 72 – 73), kas leidžia apeliacinio skundo argumentus, kad peilis nebuvo rastas, vertinti kaip neturinčius reikšmės sprendžiant R. S. kaltės klausimą. Nors, kaip matyti iš liudytojos A. L. parodymų, ji paties veiksmo, kai buvo sužalotas nukentėjusysis, nematė, tačiau pagal jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 45, 46 – 46), jos sūnus buvo virtuvėje, kai ten staigiai įbėgo apeliantas ir iš karto išbėgo. Tai, kad liudytojos mažametis sūnus nebuvo apklaustas, nesuteikia pagrindo nesiremti liudytojos A. L. paaiškinimais, juolab, kad jie viso proceso metu dėl esminių aplinkybių buvo nuoseklūs ir nesikeitė. Galimybės vadovautis minėtos liudytojos parodymais nepanaikina ir ta aplinkybė, kad liudytoja nebuvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Be to, minėtus paaiškinimus patvirtina ir liudytojos J. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 49 – 51) ir pagarsinti teisiamajame posėdyje, kad po smūgių R. L. į veidą R. S. įbėgo į virtuvę, kur iš spintelės griebė peilį ir vėl grįžo į kambarį. Liudytoja J. L. nurodė ir tai, kad virtuvėje tuo metu buvo A. L. sūnus, bei jos sūnus.

Apelianto teiginiai dėl specialistės, vertinusios nukentėjusiajam padarytą kūno sužalojimą, J. M. – Č. parodymų teisme neatitinka faktinių aplinkybių. Ši specialistė teisme nurodė, kad sunku atsakyti, kokiu daiktu buvo padarytas sužalojimas, kai nematai žaizdos, durtinis sužalojimas padaromas aštriu daiktu. Pagal med. dokumentus nustatyta durtinė žaizda. Peilis dažniausiai padaro durtinę pjautinę žaizdą, turėjo būti aštrus daiktas (b.l.89, t.2). Taigi specialistė nepaneigė, kad sužalojimas nukentėjusiajam negalėjo būti padarytas aštriu peiliu.

Apeliaciniame skunde keliama versija, kad R. L. galėjo susižaloti pats, kadangi jam padaryta durtinė žaizda yra savo paties ranka pasiekiamoje vietoje, tačiau, apygardos teismo nuomone, tai nėra patvirtinta jokiais byloje surinktais duomenimis. Atvirkščiai, išanalizavus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, matyti, kad peiliu nukentėjusysis buvo sužalotas iš karto po to, kai jam R. S. trenkė į veidą; kaip jau minėta anksčiau, byloje įrodyta, kad apeliantas įvykio metu iš virtuvės pagriebė peilį; A. L. nukentėjusiojo sužalojimą pilve pastebėjo netrukus apeliantui išėjus iš buto, taip pat iškvietė greitąją pagalbą. Tai leidžia apeliacinio skundo argumentus atmesti kaip nepagrįstus. Taip pat vertinama ir apelianto nurodoma aplinkybė, kad medikai ir policija į įvykio vietą atvyko praėjus kelioms valandoms po jo išėjimo iš buto. Skirtingai nei nurodoma skunde, liudytoja J. L. nepatvirtino, kad R. S. į butą atėjo apie 1 val. nakties – ji nurodė, kad tai buvo apie 2 val., be to, tiksliai laiko negalėjo atsiminti. Tačiau ši liudytoja nurodžiusi faktą, kad į butą įsiveržus R. S. ir jam pradėjus smurtauti prieš jos vyrą, ji išsigandusi su vaiku pabėgo iš buto ir tuo metu skambino bendruoju pagalbos telefonu. Liudytojos A. L. aiškinimu, į butą apeliantas atėjo apie 2 - 3 val. nakties, po to, kai R. S. išėjo ir ji pamatė, kad R. L. sužalotas, ji iš karto kvietė medikus ir policiją. Bylos duomenimis informacija apie įvykį policijoje gauta 2011-12-26 3 val. 25 min. (b.l. 8, t.1), patruliai pranešimą apie įvykį gavo apie 03.30 val., todėl įvertinęs šiuos duomenis apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad nusikalstama veika padaryta apie 03.20 val., kas tik patvirtina, kad nukentėjusiojo savižalojimo versija, kurią kelia nuteistasis, neatitinka byloje surinktų įrodymų, yra nelogiška.

Taigi iš byloje nustatytų aplinkybių seka, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažino R. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., kad jis, įsiveržęs į butą, tyčia sudavė ne mažiau 2 smūgių kumščiu į dešinę veido sritį R. L., po ko iš buto virtuvės pasiėmęs peilį, vieną kartą dūrė juo nukentėjusiajam į pilvo sritį, padarydamas nukentėjusiajam kiauryminę durtinę žaizdą pilve žemiau bambos su prisieninės pilvaplėvės pažeidimu bei kraujo susikaupimu pilvo ertmėje. Apeliantą išteisinti ir skundžiamą nuosprendį panaikinti šioje dalyje nėra jokio pagrindo.

Apeliantas nepagrįstai skunde remiasi BPK 301 str. ir savaip interpretuoja šią normą, nurodančią kuriais įrodymais pagrindžiamas nuosprendis. BPK 301 str. 1 dalis numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, antroje dalyje pasakyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Nagrinėjamu atveju nei nukentėjusiajam, nei liudytojams nebuvo taikomas anonimiškumas.

Dėl BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta paprastai yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent

gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Tačiau kaip viešosios tvarkos trikdymas gali būti kvalifikuoti veiksmai, padaryti ir privačioje aplinkoje, į kurią pašalinių žmonių patekimas be tam tikro leidimo yra apribotas arba negalimas. Viešoji tvarka yra pažeidžiama, jei veiksmai, padaryti privačioje aplinkoje, sudaro nepatogumų, sudirgina, sutrikdo asmenis, negyvenančius šioje aplinkoje, esančius kitoje vietoje, arba suardo jų normalią įprastą gyvenseną, taigi pažeidžia jų teisę į normalią ir ramią aplinką. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis, jo sutuoktinė ir mažametis sūnus negyvena bute, kuriame padarytas nusikaltimas. Jie Kalėdų proga svečiavosi bute pas A. L., kur buvo ir pastarosios mažametis sūnus. Šioje aplinkoje buvo pažeista viešoji tvarka, kai į butą įsiveržė R. S. ir smurtavo prieš nukentėjusįjį R. L.. R. S. elgesys buvo įžūlus, tai pasireiškė smurto veiksmais. Bute buvusių minėtų asmenų rimtis buvo sutrikdyta, išsigandusi R. S. veiksmų, J. L. su vaiku pabėgo, kvietė pagalbą.

Nors apeliantas savo kaltės dėl BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo neneigia, tačiau skunde nurodo, kad, skirtingai nei nustatyta nuosprendyje, jo elgesio priežastis buvo pavydas, pyktis, o taip pat, kad teismas, nenurodydamas, kokių konkrečiai asmenų akivaizdoje jis sudavė smūgius nukentėjusiajam, pažeidė apelianto teisę į gynybą.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog R. S. agresyviai elgėsi nukentėjusiojo atžvilgiu dėl pavydo, nagrinėjamu atveju esminės įtakos neturi. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai BK 284 str. 1 d. prasme. Tais atvejais, kai asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirenka būtent viešą vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdo visuomenės rimtį, pademonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 str. 1 d. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje yra laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis.

Byloje yra įrodyta, kad apeliantas įžūliai elgėsi kitų asmenų akivaizdoje (smūgius matė liudytoja J. L., tame pačiame bute buvo ir liudytoja A. L., taip pat du vaikai), o tai, kad skundžiamame nuosprendyje teismas neįvardino, kokie konkrečiai tai buvo asmenys, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti baudžiamųjų įstatymų reikalavimai ar apelianto teisė į gynybą, nes šios aplinkybės aprašytos nuosprendyje vertinant įrodymus.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio – pripažinta neteisingai, kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog jis veikos darymo metu buvo neblaivus. Atsižvelgdama į argumentą, kad iš karto po įvykio jo neblaivumas nebuvo patikrintas, teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistojo girtumo aplinkybė nebūtinai turi būti patvirtinta tik remiantis neblaivumo testo duomenimis, nes jie ne visada objektyviai galimi baudžiamojoje byloje. BPK normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, nenumato griežtos taisyklės, kad girtumo konstatavimui būtinas įrodymas – tam tikra specialisto išvada. Nustatant šią aplinkybę gali būti remiamasi ir kitais bylos įrodymais, kurie liudija apie asmens apsvaigimą nusikalstamos veikos darymo metu, pvz. remiantis liudytojų, nukentėjusiųjų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais. Šioje byloje nuteistojo apsvaigimą nusikalstamos veikos darymo metu patvirtino nukentėjusysis R. L. (nors teisme jis negalėjo nurodyti, ar apeliantas buvo blaivus, ar ne, tačiau ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad R. S. buvo stipriai išgėręs, b.l.25-27, t.1) ir liudytoja A. L., nurodžiusi, kad įvykio metu R. S. buvo išgėręs (b.l.47, t.1), jų parodymai teismo pripažinti patikimais įrodymais. Taip pat minėtą aplinkybę iš dalies pripažįsta ir pats nuteistasis. Tam, kad būtų inkriminuota ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė, svarbu konstatuoti faktą, jog apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nagrinėjamoje byloje nustatytas veikos mechanizmas, padarymo pobūdis, t. y. kad nuteistojo agresyvūs veiksmai kilo dėl menkavertės priežasties, jis elgėsi iššaukiančiai, agresyviai, puolė taikiai kambaryje sėdėjusį nukentėjusįjį, elgėsi neadekvačiai, patvirtina, kad apsvaigimas nuo alkoholio aiškiai susilpnino savikontrolę ir suteikė nuteistajam nevaldomos agresijos, taigi turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Darytina išvada, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. pripažino R. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p., keisti šį sprendimą nėra pagrindo. Nors ši nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, tačiau ji buvo nurodyta nusikalstamos veikos aprašyme, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, nustatydamas R. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 9 punkte, t. y. tai, kad veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nei baudžiamojo proceso, nei baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė (LAT 2013-10-08 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2k-367/2013).

Dėl paskirtos bausmės

Apygardos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. S. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. LR BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti LR BK 54 str. LR BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad jam paskirta bausmė – per griežta, yra nepagrįstas. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, jog R. S. praeityje tris kartus teistas už tyčines nusikalstamas veikas, nors teistumas išnykęs, tačiau tai jį neigiamai charakterizuoja, rodo polinkį į nusikalstamas veikas ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatyti nusikalstami veiksmai nebuvo atsitiktiniai. Be to, jis baustas administracine tvarka, duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra. Nustatytos aplinkybės taip pat neigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę, rodo, kad jis reikiamų išvadų nepadarė, yra linkęs nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms ir yra socialiai pavojingas, todėl yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka. Pirmosios instancijos teismas, paskyręs laisvės atėmimo bausmes, BK įtvirtintų nuostatų nepažeidė.

Apeliantas skunde nurodo, kad jis turi sveikatos problemų dėl stuburo, kad nukentėjusysis jokių pretenzijų nuteistajam neturi, tačiau, apygardos teismo nuomone, šios apelianto nurodomos aplinkybės nesuteikia pagrindo švelninti nuteistajam paskirtas bausmes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmes, pagrįstai įvertino tai, kad nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, lengvinančių atsakomybę aplinkybių nėra, taip pat atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, konkrečias smurtinės nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios rodo jo pavojingumą, keliamą grėsmę aplinkiniams. Atvirkščiai nei mano apeliantas, tokiais nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos sunkios pasekmės – nukentėjusiajam sunkiai sutrikdyta sveikata, dėl ko jam teko ilgai gydytis, atliekant operaciją, gulint ligoninėje. Šias nusikalstamas veikas R. S. padarė po mėnesio pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikui (vieneriems metams) pagal Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010-11-24 nuosprendį. Vilniaus priklausomybės ligų centras 2012-01-06 pažymoje Nr. 174 nurodė R. S. nustatytą diagnozę – psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant opioidus, priklausomybės sindromas (b.l. 144, t. 1).

Įvertinus šiuos bylos duomenis darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami paskirtų bausmių švelninimui. Kitų reikšmingų objektyvių duomenų apeliantas skunde nepateikia.

Tuo pačiu netenkintinas ir apelianto prašymas atidėti bausmės, paskirtos už BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą, vykdymą BK 75 str. tvarka, nesant tam įstatyminio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtų bausmių dydžius, įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, nuteistajam už nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 str. 1 d. ir BK 284 str. 1 d., paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios savo dydžiais net nesiekia sankcijose numatytų vidurkių. Be to, subendrindamas bausmes, apylinkės teismas tinkamai pritaikė įstatymo numatytą bausmių bendrinimo būdą, esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, tai bausmių apėmimo būdą. Todėl galutinę bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir ją švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo R. S. apeliacinį skundą.