- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-12-11
- Bylos Nr.
- I-4272-171/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška (pirm.), Irena Paulauskienė (pran.), Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- S. M.
- Atsakovas
- LR teisingumo ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Januškos, teisėjų Irenos Paulauskienės (pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės, sekretoriaujant Daivai Sinkevičienei, dalyvaujant atsakovų atstovams Dainiui Jasui ir Eglei Dervinskienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovams LR teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas teismui pateikė skundą (b. l. 2–11), kuriame prašo:
panaikinti Teisingumo ministerijos 2008-08-11 sprendimą Nr. (1.23.)-7R-6974;įpareigoti atsakovus laikytis įstatymų, išmokant pinigines sumas;priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 500 Lt neturtinės žalos;priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 1 300 Lt neturtinės žalos;priteisti žyminį mokestį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ųjų pataisos namų (toliau – Pataisos namai) direktorių, nes negavo valstybės skirtų piniginių išmokų, t. y. jam priklausančios iki 0,3 MGL dydžio išmokos ir iki 0,4 MGL dydžio piniginės pašalpos. Jam buvo paaiškinta, kad Pataisos namų fonde nėra pakankamai lėšų, nes Kalėjimų departamentas neskiria tiek lėšų, kad nuteistiesiems būtų galima išmokėti visas pinigines išmokas. Pareiškėjas mano, kad Kalėjimo departamentas netinkamai skirsto lėšas, nes jis negali gauti mažesnių nei 0,3 ir 0,4 MGL dydžio piniginių išmokų kas mėnesį. Be to, nuteistieji gauna nevienodas išmokas, todėl mano, kad yra pažeidžiamas įstatymas.
Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir 2008-08-11 gavo atsakymą, kuriame nurodyta, kiek jam priklauso piniginių išmokų pagal įstatymą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Teisingumo ministerija išsamiai neištyrė skundo, nesiaiškino, kodėl yra pažeidžiamas įstatymas.
Pareiškėjas paaiškino, kad dėl Kalėjimo departamento veiksmų jis patiria didelius sveikatos sutrikimus, kankina nemiga ir savo išgyvenimus įvertino 1 300 Lt. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl Teisingumo ministerijos veiksmų – neobjektyvaus skundo tyrimo ir biurokratinio atsakymo – patyrė 500 Lt neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovė Teisingumo ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 34–37) nurodė, kad priimdama skundžiamą sprendimą veikė pagal savo kompetenciją, nepažeidė teisės aktų, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl negali būti panaikintas.
Atsakovė paaiškino, kad LR bausmių vykdymo kodekso (toliau – LR BVK) 173 str. 7 d. nustatyta, kad nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 MGL dydžio išmoka, kuri nustatoma pagal Kalėjimų departamento direktorius nustatytus kriterijus. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jam kas mėnesį turi būti mokamos 0,3 MGL dydžio išmokos, yra nepagrįstas ir jo teisių nepažeidžia.
Atsakovė pažymėjo, kad jos veiksmuose nėra civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas nenurodė, koks neigiamas poveikis ir kokių neigiamų išgyvenimų jis patyrė.
Atsakovė paaiškino, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti žyminį mokestį, nes pagal LR administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str., pareiškėjo skundas žyminiu mokesčiu neapmokestinamas.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 45–47) nurodė, kad jis, kaip centrinis asignavimų valdytojas, iš valstybės gautas lėšas paskirsto pavaldžioms įstaigoms pagal kiekvienos įstaigos poreikius ir galimybes. Kiekvienos įstaigos direktorius pats sprendžia, kokią dalį gautų lėšų skirti nuteistųjų piniginėms išmokoms. Įstaigos direktorius, skirdamas nuteistajam piniginę išmoką, vadovaujasi LR BVK 173 str. 7 d. ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2005-12-23 įsakymu Nr. 4/70-260 patvirtintomis piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėmis (toliau – Piniginių išmokų taisyklės).
Šalies argumentai
Paaiškino, kad pareiškėjas teisingai skunde nurodė, kad turi teisę gauti iki 0,3 MGL dydžio išmoką (Piniginių išmokų taisyklių 2.1 p.) ir iki 0,4 MGL dydžio pašalpą (Piniginių išmokų taisyklių 3.1). Piniginių išmokų taisyklių 3 punktas nustato, kad jeigu nuteistasis einamąjį mėnesį gavo pašalpą iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo, piniginė išmoka nuteistajam gali būti skiriama, tačiau bendra pašalpos ir Socialinės paramos nuteistiesiems fondo ir piniginės išmokos suma negali būti didesnė kaip 0,4 MGL, o kai pašalpa iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo buvo skirta remiantis 2003-04-14 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 457 patvirtintos Socialinės paramos nuteistiesiems fondo sudarymo ir naudojimo tvarkos (toliau – Tvarka) 3.4 punktu – negali būti didesnė kaip 0,5 MGL. Taigi pareiškėjui skiriama pašalpa ir piniginės išmokos negali viršyti 0,4 MGL (52 Lt) sumos, o jam mokamos Socialinės paramos nuteistiesiems fondo pašalpa ir piniginės išmokos suma vidutiniškai sudarė 45–50 Lt.
Kalėjimų departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų ir nepateikė objektyvių įrodymų, kad dėl atsakovo veiksmų patyrė didelę nervinę įtampą, depresiją, sutriko miegas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Teismas nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar tinkamai pareiškėjui yra mokamos piniginės išmokos ir pašalpa, taip pat dėl neturtinės žalos priteisimo.
Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad pareiškėjas 2008-07-31 su skundu kreipėsi į atsakovę Teisingumo ministeriją (b. l. 41–43). Ši 2008-08-11 raštu Nr. (1.23)-7R-6974 (b. l. 39–40) atsakė į pareiškėjo skundą.
Teismas pažymi, kad LR administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. LR viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad individualus administracinis aktas – vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei.
Įvertinęs 2008-08-11 rašto turinį, teismas daro išvadą, kad jis yra informacinio pobūdžio, nes jame paaiškinta, kokie teisės aktai reglamentuoja nuteistiesiems mokėtinas pinigines išmokas ir pašalpas, ir cituojamos teisės aktų nuostatos, susijusios su pareiškėjo skundu. Šis raštas jokių teisinių pasekmių (teisių ar pareigų) pareiškėjui nesukūrė, taigi nelaikytinas administraciniu aktu (sprendimu). Administracinių teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai ir imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės ir pareigos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A17-966/2006).
Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. LR administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai. Į šį sąrašą nepatenka pirmasis pareiškėjo reikalavimas. Administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl viešojo administravimo subjektų informacinio ar aiškinamojo pobūdžio dokumentų, adresuotų kitiems asmenims, kaip atsakymų į jų paklausimus. Teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai ir imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos, o ne aiškinama subjektui, kaip vienokiu ar kitokiu atveju taikyti teisės aktai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad administracinės bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Teisingumo ministerijos 2008-08-11 sprendimą Nr. (1.23.)-7R-6974 nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121-04).
LR BVK 173 straipsnio 7 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 MGL dydžio išmoka. Kriterijus, pagal kuriuos gali būti skiriamos išmokos, išmokų skyrimo ir mokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius. Taisyklių 1 punkte nustatyta, kad šios taisyklės nustato piniginių išmokų nuteistiesiems skyrimo kriterijus, šių išmokų dydžių nustatymo ir mokėjimo tvarką.
Piniginių išmokų taisyklių 2 punktas nustato, kad konkretų piniginės išmokos dydį kiekvienam nuteistajam nustato areštinės, pataisos įstaigos ar tardymo izoliatoriaus (toliau vadinama – įkalinimo įstaiga) administracija, atsižvelgdama į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis: 2.1. arešto bausmę atliekantiems ir lengvajai bei paprastajai grupei priskirtiems laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, nebuvo skirtos drausminės nuobaudos, gali būti skiriamos iki 0,3 MGL dydžio išmokos; 2.2. drausmės grupei priskirtiems, taip pat laikomiems kamerų tipo patalpose nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, nebuvo skirtos drausminės nuobaudos, gali būti skiriamos iki 0,2 MGL dydžio išmokos.
Sistemiškai aiškindamas LR BVK 173 straipsnio 7 dalies ir Piniginių išmokų taisyklių 2 punkto nuostatas, teisimas daro išvadą, kad nuteistiesiems gali būti mokama piniginė išmoka iki 0,3 MGL dydžio. Tokiu teisiniu reguliavimu yra nustatyta maksimali išmokėtinos piniginės išmokos riba. Konkreti asmeniui, esančiam įkalinimo įstaigoje, išmokėtina suma nustatoma atsižvelgiant į šių taisyklių 2 punkte nustatytas aplinkybes: į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjo teiginys, kad jam turi būti mokama 0,3 MGL dydžio išmoka, yra nepagrįstas.
Pagal Tvarkos 3.1 punktą socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšos naudojamos vienkartinėms mėnesinėms iki 0,4 MGL dydžio pašalpoms būtiniausiems reikmenims įsigyti išmokėti turintiems teisę juos pirkti nuteistiesiems. Pašalpos mokamos tik nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi jų mažiau kaip 0,3 minimalaus gyvenimo lygio dydžio. Konkretų pašalpos dydį pagal nuteistojo rašytinį prašymą nustato areštinės ar pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į turimas socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšas ir nuteistojo elgesį. Nuteistiesiems, turintiems galiojančių drausminių nuobaudų, pašalpa gali būti neskiriama. Esant šiame punkte nurodytoms sąlygoms, pareiškėjas turi teisę gauti ir iki 0,4 MGL dydžio socialinę pašalpą.
Piniginių išmokų taisyklių 3 punktas nustato, kad jeigu nuteistasis einamąjį mėnesį gavo pašalpą iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo, piniginė išmoka nuteistajam gali būti skiriama, tačiau bendra pašalpos iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo ir piniginės išmokos suma negali būti didesnė kaip 0,4 MGL, o kai pašalpa iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo buvo skirta remiantis Tvarkos (Žin., 2003, Nr. 37-1617) 3.4 punktu – negali būti didesnė kaip 0,5 MGL. Ši norma nustato, kad maksimali pašalpos ir piniginės išmokos suma negali viršyti 0,4 MGL, tačiau nenustato, kad išmokama suma negali būti mažesnė.
Vadovaudamasis šia nuostata, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui išmokamos piniginės išmokos ir pašalpos suma negali viršyti 0,4 MGL, t. y. 52 Lt. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas kas mėnesį gaudavo 45–50 Lt (b. l. 48-49).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovai, apskaičiuodami ir išmokėdami pareiškėjui pašalpą ir piniginę išmoką, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti mokėti teisingai apskaičiuotas sumas.
LR civilinio kodekso (toliau LR CK) 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 d. nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Remiantis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nuostatomis, spręsdami bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo, administraciniai teismai privalo vadovautis LR CK normomis.
Šiuo atveju deliktinė (t. y. dėl žalos atsirandanti) atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių. LR CK 6.246–6.250 str. nustatytos sąlygos, kurios yra būtinos civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas), įpareigoto asmens kaltė dėl nurodytų veiksmų, kitam asmeniui padaryta žala (nuostoliai arba neturtinė žala) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.
LR CK 6.271 str. yra nustatytos specialiosios sąlygos, būtinos atsirasti atsakomybei už žalą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais. Remiantis šios straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatomis, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (t. y. dėl bet kokio valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmo (veikimo, neveikimo), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams), privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Terminas „valdžios institucija“ (LR CK 6.271 str. 2 d.) pagal LR CK 6.271 straipsnį reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ (LR CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
Taigi, pagal LR CK 6.246–6.250 ir 6.271 str. nuostatas esminė valstybės prievolės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti.
Nagrinėjant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytas jo nurodytų valdžios institucijų veiksmų neteisėtumas (LR CK 6.271 str. 2 d. 3 d.), neturtinės žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos nepriklausomai nuo to, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas.
Iš byloje esančių įrodymų teismas daro išvadą, kad Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento veiksmuose neįrodyti neteisėti veiksmai. Nesant atsakovų veiksmuose neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, todėl ir ši skundo dalis atmestina.
Pareiškėjo reikalavimas priteisti žyminį mokestį, atmestinas. Pareiškėjas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo buvo atleistas teismo 2008-09-30 nutartimi, be to pareiškėjo skundas yra atmestas, o dalyje byla nutraukta (ABTĮ 44 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 101 str. 1 p., 127 str. 1 d. ir 129 str.,
nusprendė:
administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti LR teisingumo ministerijos 2008-08-11 sprendimą Nr. (1.23.)-7R-6974 nutraukti.
Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.