- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-04
- Bylos Nr.
- ATP-189-185/2015
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nutarties, kuria Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininko Virginijaus Mačėno 2015-01-12 nutarimas Nr. 50N-24213491-15 paliktas nepakeistas ir A. V. skundas atmestas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Nutarimu A. V. nubaustas už teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ str. 4 d., padarymą ir jam paskirta administracinė nuobauda – 57 Eur bauda.
A. V. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir priimtas nutarimas jį nubausti už tai, kad 2014-10-20 11.55 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojo ir stovėjo ant šaligatvio, nesant tai leidžiančio kelio ženklo, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 150.5 p. reikalavimus ir padarė pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ str. 4 d.
Nesutikęs su šiuo nutarimu A. V. jį apskundė Panevėžio miesto apylinkės teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas skundžiama 2015 m. kovo 2 d. nutartimi nutarimą paliko nepakeistą ir A. V. skundą atmetė. Apylinkės teismas konstatavo, kad A. V. pagrįstai buvo nubaustas už KET 150.5 p. reikalavimo pažeidimą, jo kaltę padarius jam inkriminuotą teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ str. 4 d., patvirtina patrulio R. J. ir viršininko E. K. tarnybiniai pranešimai, pateiktos fotonuotraukos, o jam už pažeidimo padarymą paskirta vidutinė sankcijoje numatyto dydžio – 57 Eur bauda atitinka administracinių nuobaudų skyrimo tikslus, individualios atsakomybės principą ir turi auklėjamąjį poveikį, todėl nėra jokio teisinio pagrindo skunde nurodytais motyvais panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutarimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. V. prašo panaikinti minėtą nutarimą bei teismo nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi nutarimą surašiusios institucijos argumentais, kadangi jie parodo tik subjektyvų nutarimą surašiusio pareigūno požiūrį, tačiau objektyvūs rašytiniai įrodymai – nuosavybės dokumentai paneigia policijos pareigūnų nuomonę. Nagrinėjamu atveju teritorija, kurioje buvo pastatyta transporto priemonė, yra privatus kiemas, jokių apribojimų žemės sklypui nenustatyta, todėl savininkas gali šį turtą naudoti savo nuožiūra, taip pat savo nuožiūra statyti transporto priemones. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė savo nuosavybę naudoti, valdyti ir disponuoti ja pagal savo poreikius. Nurodo, kad šiais argumentais nesiekia paneigti principo, pagal kurį nuosavybės teisė nėra absoliuti. Tačiau, vis dėl to, tais atvejais, kai turto panaudojimas nepažeidžia kitų asmenų interesų, teisė turtu naudotis savo nuožiūra negali būti ribojama. Teigia, kad teismas nutartyje nurodė, jog net ir privataus kiemo šaligatvis šiuo atveju yra vieša vieta ir remdamasis vien šia išvada nusprendė, jog automobilis trukdė eismui. Tačiau toks vertinimas yra paremtas prielaidomis. Vien ta aplinkybė, kad teritorija nėra aptverta ir gali būti viešai prieinama šiuo atveju negali būti lemiama sprendžiant dėl jos viešumo KET pažeidimo prasme. Mano, jog sprendžiant dėl administracinės atsakomybės taikymo, atsižvelgiant į KET 3.7. p. įtvirtintą kelio sąvoką, nagrinėjamoje byloje policijos pareigūnas patvirtino, kad transporto priemonė netrukdė eismui ir jo neapribojo. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas šios aplinkybės išsamiai nevertino, todėl padarė tik prielaidomis ir spėjimais nepagrįstas išvadas. Nurodo, kad aptariamu atveju nei administracinio teisės pažeidimo protokole, nei nutarime, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nenustatyta faktinių aplinkybių, kad transporto priemonė būtų iš tikrųjų pastatyta ant šaligatvio, kadangi, kaip minėta, jokio šaligatvio kaip kelio dalies privačiame kieme nėra įrengta. Mano, kad šiuo atveju apylinkės teismas netinkamai ištyrė ir įvertino šias aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pastebi, kad apylinkės teismui pateiktame skunde reiškė argumentus dėl to, kad nutarimą surašiusi institucija nenustatė visų administracinio teisės pažeidimo byloje reikšmingų aplinkybių, taip pat nepašalino visų abejonių. Tačiau apylinkės teismas dėl jų nepasisakė. Mano, jog šiuo atveju nenustačius visų administracinio teisės pažeidimo požymių ir nepašalinus abejonių dėl asmens kaltės, yra pagrindas visas abejones bei neaiškumus, kurie negali būti pašalinti, aiškinti jo naudai ir pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras nurodo, kad su A. V. apeliaciniu skundu nesutinka. Mano, kad teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta atsižvelgus ir įvertinus visas reikšmingas byloje aplinkybes, skirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai, todėl teismo nutarties naikinti nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
ATPK 124¹ str. 4 d., kurios padarymu pripažintas kaltu ir nubaustas apeliantas, viena iš alternatyvių veikų, užtraukiančių atsakomybę pagal aptariamą straipsnį – stovėjimas ant šaligatvio, nesant tai leidžiančio kelio ženklo. Pagal KET 150.5. p., sustoti ir stovėti draudžiama ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu).
Administracine tvarka nubaustas A. V. apeliaciniame skunde iš esmės neigia padaręs minėtą pažeidimą, analogiškai kaip savo paaiškinimuose policijai bei apylinkės teismui argumentuodamas tuo, kad vieta, kurioje buvo pastatytas jo automobilis, yra privatus kiemas, kuriame jokio šaligatvio kaip kelio dalies nėra įrengta, todėl, apelianto teigimu, jis kaip savininkas privačiu kiemu gali naudotis ir jį tvarkyti pagal savo poreikius, įskaitant ir jame statyti transporto priemones. Taigi pažeidėjas neigia vietos, kurioje buvo pastatytas jo automobilis, priskirtinumą šaligatviui KET prasme.
ATPK 257 str. nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. V. padarė jam inkriminuotą ATPK 124¹ str. 4 d. numatytą pažeidimą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas patikrino A. V. surašytą policijos nutarimą iš esmės visais jo skunde paminėtais klausimais, pateikdamas pakankamai išsamius motyvus. Naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo, A. V. apeliaciniame skunde Panevėžio apygardos teismui nenurodė. Nagrinėjamu atveju A. V. neneigia, jog transporto priemonę buvo pastatęs nutarime nurodytoje vietoje (ant šaligatvio), tačiau, kaip minėta, pasak apelianto, ta vieta, kurioje stovėjo jo automobilis, yra privatus kiemas, kuriame jokio šaligatvio kaip kelio dalies nėra įrengta ir jis kaip savininkas privačiu kiemu gali naudotis ir jį tvarkyti pagal savo poreikius, įskaitant ir jame statyti transporto priemones, todėl jis negali būti nubaustas administracine tvarka už tai, kad transporto priemonę buvo pastatęs ant šaligatvio. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad ši apelianto argumentacija grįsta neteisinga prielaida apie nuosavybės teisės absoliutumą ir laikytina bandymu išvengti atsakomybės.
Aukštesnysis teismas šiuo atveju visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, jog tai, kad apeliantas kaltas dėl jam inkriminuoto pažeidimo padarymo, o būtent dėl to, kad pažeidė KET 150.5 p. reikalavimą, draudžiantį stovėti ant šaligatvio, nesant tai leidžiančio kelio ženklo, įrodo KET 3 p., apibrėžiantis šiose taisyklėse vartojamas sąvokas, kuris nustato, kad kelias – eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias juostas; važiuojamoji kelio dalis (toliau – važiuojamoji dalis) – kelio dalis transporto priemonėms važiuoti. Kelias gali turėti keletą važiuojamųjų dalių, atskirtų viena nuo kitos skiriamosiomis juostomis arba esančių skirtingame lygyje; šaligatvis – pėstiesiems skirta kelio dalis, esanti prie važiuojamosios dalies arba atskirta nuo jos.
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į minėtas nuostatas bei į byloje esančias fotonuotraukas, kuriose matyti A. V. automobilis stovintis ant pėstiesiems skirtos kelio dalies – šaligatvio, nors šalia yra automobilių stovėjimo aikštelė, taip pat įvažiavimas į kelią, o važiuojamoji kelio dalis aiškiai atskirta nuo šaligatvio, toje vietoje jokių kelio ženklų, leidžiančių stovėti ant šaligatvio, nėra, teritorija neaptverta, netoliese yra advokato kontora, vieta yra viešai prieinama, ja vyksta pėsčiųjų eismas, jokių užrašų, draudžiančių ten vaikščioti nėra, taigi pėstiesiems jokie apribojimai nenustatyti, duomenų, kad apeliantas būtų kreipęsis dėl kelio servituto nustatymo, byloje taip pat nėra, darytina išvada, kad apelianto privačioje nuosavybėje esantis šaligatvis yra viešo naudojimo ir atitinka KET 3 p. įtvirtintą šaligatvio sąvoką. Todėl esant tokiai situacijai ir byloje nesant duomenų, kad A. V. nutarime nurodytu metu ant šaligatvio būtų palikęs stovėti automobilį, veikdamas būtinojo reikalingumo ar kitomis jo poelgį pateisinančiomis (objektyviomis) aplinkybėmis, darytina išvada, jog apeliantas privalėjo laikytis minėtų viešosios teisės reikalavimų, t. y. nestatyti automobilio ant šaligatvio, nesant tai leidžiančio kelio ženklo, o už tokio konkretaus pažeidimo padarymą yra pagrįstai nubaustas pagal ATPK 124¹ str. 4 d. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, jog nuosavybės teisė nėra absoliuti, kad nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją, o konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams.
Kartu pažymėtina, kad ATPK 124¹ str. 4 d. numatytas pažeidimas yra priskirtinas prie formalių teisės pažeidimų, kas reiškia, kad atsakomybei pagal šį pažeidimą kilti nėra būtina pasekmių atsiradimo sąlyga bei galimų pasekmių įrodinėjimas, t. y. automobiliui pakanka vien stovėti ten, kur tai draudžiama, bet ar tai iš tikrųjų sutrukdė transporto eismui, ar pėstiesiems – įrodinėti nereikia. Dėl to apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad jo pastatytas automobilis netrukdė eismui ir jo neapribojo, jokios įtakos jo veikos kvalifikavimui pagal ATPK 124¹ str. 4 d. neturi. Be to, pažymėtina, kad apeliantui ir nebuvo inkriminuotos jo veikos pasekmės – tai, kad ant šaligatvio pastatytas jo automobilis trukdė eismui.
Vertindamas pirmiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo sprendimo išvadomis dėl A. V. kaltės, ir, remdamasis šių duomenų visuma, konstatuoja, kad apeliantas, pasistatydama savo automobilį ant šaligatvio, nesant tai leidžiančio kelio ženklo, tiesiogiai realizavo visus jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124¹ str. 4 d., sudėties požymius.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad naikinti ar keisti apylinkės teismo nutartį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl skundas atmetamas, o apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį nepakeistą ir A. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis yra neskundžiama.