Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 3-me sektoriuje netinkamomis sąlygomis nuo 2013-07-22.

Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Pareiškėjas atsikirtime prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad galimybė domėtis teisės aktais pataisos įstaigoje buvo ribota, nes internetu naudotis neleidžiama, o bibliotekoje nėra galimybės susipažinti su naujausiais teisės aktais (b. l. 70-71).

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr. LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2018-09-18 (b. l. 7), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis Nr. A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, turi būti siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimo pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos įstaigoje pradžios. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš pataisos įstaigos administracijos. Pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl netinkamo gyvenamojo ploto, patalpų perpildymo bei kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų į pataisos įstaigos administraciją. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad netinkamos gyvenimo jam sukėlė nepatogumus, vadinais pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2013-07-22 iki 2015-09-17 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos. Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių PN-AK 3-me sektoriuje nuo 2015-09-18 iki 2018-01-19 (išvykimo data, b. l. 30).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė aplinkybėmis, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Iš atsakovo atstovo atsiliepimo bei jo priedų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias Pravieniškių PN-AK 3-jo sektoriaus patalpas: nuo 2015-09-18 iki 2016-04-06 – 7 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 17 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 4,25 kv. m (17/4) ploto, nuo 2016-04-06 iki 2016-04-26 – 9 būrio 13 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 35,84 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 5,12 kv. m (35,84/7) ploto, nuo 2016-04-26 iki 2018-01-19 – 6 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 31,62 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 4,51 kv. m (31,62/7) ploto (b. l. 33, 34).

Pareiškėjas atsikirtime nesutiko su atsakovo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų skaičių gyvenamosiose patalpose. Pažymėjo, kad 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, savo argumentus grindė Pravieniškių PN-AK 2013-07-26 pažyma Nr. 117-618 (b. l. 72). Atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus atsakovas pažymėjo, kad konkrečių duomenų apie miegamųjų vietų skaičių gyvenamosiose patalpose 2013-2015 metais ir iki patalpų rekonstrukcijos pradžios neturi (b. l. 79-80, 81).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui nepateikus ginčui aktualių duomenų apie miegamųjų vietų skaičių gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2015-09-18 iki Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų rekonstrukcijos pradžios (2016-04-06), teismas remiasi pareiškėjo skunde ir atsikirtime išdėstytais paaiškinimais ir konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2015-09-18 iki 2016-04-06 (200 parų) 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 2,12 kv. m (17,00/8) ploto.

Spręsdamas dėl pareiškėjui tekusios minimalios gyvenamojo ploto normos teismas nesiremia atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie bendrą nuteistųjų skaičių būriuose (b. l. 35), kadangi atsakovo atstovui nepateikus duomenų apie šių būrių plotus, nėra galimybės apskaičiuoti vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos.

Nesutikdamas su atsakovo atstovo atsiliepimu pareiškėjas pažymėjo, kad prasidėjus gyvenamųjų patalpų rekonstrukcijai nuo 2016-04-06 jis buvo perkeltas į 7 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurioje buvo laikoma 11 nuteistųjų, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė. Iš atsakovo atstovo 2018-10-22 pažymos Nr. 63-3405 matyti, kad pareiškėjas nuo 2016-04-06 buvo paskirtas į 9 būrio 13 gyvenamąją patalpą, šią informaciją atsakovo atstovas pateikė 2016-04-28 duomenimis (b. l. 33). Duomenų apie pareiškėjo paskyrimą į 7 būrio 1 gyvenamąją patalpą nuo 2016-04-06 byloje nėra. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimą į gyvenamąsias patalpas, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai apie jo paskyrimą į 7 būrio 1 gyvenamąją patalpą yra deklaratyvaus pobūdžio, kurie nepatvirtinti objektyviais duomenimis, todėl teismas jais nesiremia.

Daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015-09-18 iki 2018-01-19, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista iš viso 200 parų.

Bylos duomenys patvirtina atsakovo atstovo argumentus, kad Pravieniškių PN-AK nuo 2016-11-23 sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose du kartus per mėnesį ir pagal poreikį teikiamos kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugos (b. l. 47-50). Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekcijos, dezinsekcijos ar deratizacijos darbus. Teismo vertinimu, atsakovo atstovo pateikti duomenys apie gyvenamosiose patalpose atliekamus kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbus (b. l. 51-66), paneigia pareiškėjo argumentus, jog gyvenamosiose patalpose kenkėjų naikinimas vykdomas nepakankamai. Byloje nenustatyta, kad pastebėti kenkėjai, tame tarpe 3-me sektoriuje, nebūtų naikinami. Teismas taip pat pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį Nr. A-1374-624/2017). Teismas pažymi, kad byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl Kauno visuomenės sveikatos centro nustatytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl blakių ir tarakonų plitimo būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl tarakonų ir blakių plitimo bei nepakankamo jų naikinimo atmetami kaip deklaratyvūs.

Dėl pareiškėjo argumentų apie gyvenamųjų ir buitinių patalpų nešvarą, pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017-02-08 įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (b. l. 44-46). Taigi, gyvenamose patalpose laikomi asmenys yra patys atsakingi už pelėsio pašalinimą patalpose. Pažymėtina, kad švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas bei palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų, tame tarpe ir pareiškėjo valios. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs išsivalyti (dėl netinkamų valymui paviršių ar netinkamų priemonių) bei išsivėdinti gyvenamosios patalpos, ar, kad tuo tikslu jam nebūtų išduotos valymo priemonės. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Be to, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo skundo argumentus dėl Kauno visuomenės sveikatos centro nustatytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų. Pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl susikaupusio pelėsio ir neturėjimo galimybės išvalyti patalpų (sunkiai valomi paviršiai) iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 -04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu iš viso 200 parų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė nepatogumus, išgyvenimus. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Akcentuotina, jog nagrinėjamu atveju 7 būrio 5 gyvenamojoje 200 parų pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, kas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgus į šių pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1600 Eur ir ši suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 1600 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.