Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-07-15 · Civilinė byla Nr. 2A-836-467/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-07-15
Bylos Nr.
2A-836-467/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė (pran.), Tatjana Žukauskienė, Algirdas Auruškevičius
Ieškovas
R. K.
Atsakovas
Zarasų rajono savivaldybės tarybos
Kategorijos
  • 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-836-467/2011Procesinio sprendimo kategorijos 11.10.; 121.18.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. liepos 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

kolegijos teisėjų Tatjanos Žukauskienės, Algirdo Auruškevičiaus,sekretoriaujant Silvijai Rimavičiūtei,dalyvaujant ieškovei R. K.,ieškovės atstovei adv. Jurgitai Judickienei,atsakovo atstovui adv. Arvydui Martinkevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės R. K. ir atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovui Zarasų rajono savivaldybės tarybai dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė R. K. 2008-12-22 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslinusi, prašė:

priteisti ieškovei, kaip mokyklos direktorei, iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos už 2008 m. rugsėjo 1-11 d. priverstinės prastovos laikotarpį priklausantį 886,68 Lt atlygį,

priteisti ieškovei, kaip mokyklos direktorei, iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos už 2008 m. rugsėjo 12-24 d. priklausančią darbo užmokesčio dalį, lygią 172,80 Lt,

priteisti ieškovei, kaip mokyklos direktorei, iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos už 2008 m. rugsėjo 25 d. – lapkričio 23 d. atostogų laikotarpį priklausančio darbo užmokesčio dalį, lygią 3243,82 Lt,

priteisti ieškovei, kaip mokyklos direktorei, iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos už nepanaudotas atostogas (už 2008 m. sausio 30 d. – lapkričio 24 d.) priklausančio darbo užmokesčio dalį, lygią 6797,88 Lt,

priteisti ieškovei, kaip mokyklos direktorei, iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos priklausančią išeitinės išmokos dalį, lygią 3306,12 Lt,

priteisti ieškovei, kaip mokyklos direktorei, iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos už 2008 m. lapkričio 24 d. priklausančio darbo užmokesčio dalį, lygią 13,68 Lt,

priteisti ieškovei, kaip vyresniajai mokytojai, iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos už 2008 m. rugsėjo 1-24 d. susidariusios priverstinės prastovos laikotarpį priklausantį 1393,56 Lt dydžio darbo užmokestį,

priteisti ieškovei, kaip vyresniajai mokytojai, iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos už 2008 m. rugsėjo 25 d. – lapkričio 23 d. atostogų laikotarpį priklausantį darbo užmokestį, lygų 6851,67 Lt,

priteisti ieškovei, kaip vyresniajai mokytojai, iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos už nepanaudotas atostogas (už 2008 m. sausio 30 d. - lapkričio 24 d.) priklausantį darbo užmokestį, lygų 5341,98 Lt,

priteisti ieškovei, kaip vyresniajai mokytojai, iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos priklausančią išeitinę išmoką, lygią 15330,06 Lt,

priteisti ieškovei, kaip vyresniajai mokytojai, iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos už 2008 m. lapkričio 24 d. prastovą priklausantį darbo užmokestį, lygų 77,42 Lt,

priteisti ieškovei, kaip mokyklos direktorei ir kaip vyresniajai mokytojai, iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos vidutinį darbo užmokestį už visą neatsiskaitymo laikotarpį, t.y. nuo 2008 m. lapkričio 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Šalies argumentai

Ieškovė nurodė, kad 2008-11-24, buvo atleista iš darbo Šniukštų pagrindinėje mokykloje. Darbo santykiai su ieškove buvo nutraukti, vykdant 2008-03-07 Zarasų rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr.T-48 „Dėl Zarasų rajono Baibių, Lupenkos, Samanių, Šniukštų pagrindinių mokyklų reorganizavimo“. Po nurodyto sprendimo įvykdymo Šniukštų pagrindinė mokykla buvo likviduota, ieškovei nebuvo pasiūlytas kitas darbas. Atsakovas, atleisdamas ją iš darbo, nevisiškai su ja atsiskaitė. Šniukštų pagrindinėje mokykloje ieškovė dirbo šios mokyklos direktore ir mokytoja, ką patvirtina darbo sutartys. Atsakovas iš dalies sumokėjo ieškovei priklausančią išeitinę kompensaciją dėl mokyklos direktorės darbo sutarties nutraukimo. Tačiau ieškovei išeitinė kompensacija turėjo būti apskaičiuota, taikant didesnį tarnybinio atlyginimo koeficientą. Ieškovei taip pat nebuvo sumokėtas darbo užmokestis už priklausančias atostogas. Be to be Šniukštų pagrindinės mokyklos direktorės pareigų ieškovė nuo 1991-08-13 dirbo toje pačioje mokykloje mokytoja pagal atskirą darbo sutartį. Likvidavus Šniukštų pagrindinę mokyklą, ieškovei nebuvo išmokėta išeitinė kompensacija dėl mokytojos darbo sutarties nutraukimo. Taip pat nebuvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas pagal šią darbo sutartį. Dėl atsakovo kaltės 2008 m. rugsėjo 1-24 dienomis ieškovė nebuvo aprūpinta darbu, todėl atsakovas privalo sumokėti ieškovei už priverstinės prastovos laiką. Dėl nesavalaikio atsiskaitymo yra kaltas atsakovas, todėl privalo sumokėti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo laiką. Viso atsakovas nesumokėjo ieškovei 43415,67 Lt, susijusių su darbo santykiais.

Atsiliepimas

Atsakovas Zarasų rajono savivaldybės taryba su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškovės darbo užmokesčio koeficientą, kaip ir kitų rajono mokyklų vadovams, nustato Zarasų rajono savivaldybės taryba savo sprendimu. Ieškovei, atleidžiant ją iš darbo, išmokėtos visos priklausančios išmokos, kurios buvo apskaičiuotos, vadovaujantis Zarasų rajono tarybos sprendimu jai nustatytu darbo užmokesčio koeficientu. Ieškovė neteisėtai ir nepagrįstai reikalauja, kad jai būtų išmokėtos papildomos išmokos už jos nurodytą mokytojos darbą. Atsakovui, atleidžiant ieškovę iš darbo, nebuvo žinoma, kad ji toje pačioje mokykloje dirba mokytoja pagal atskirą darbo sutartį. Šniukštų pagrindinės mokyklos, kaip ir kitų rajono mokyklų mokytojus, į darbą priima ir iš jo atleidžia mokyklų direktoriai. Likviduojant Šniukštų pagrindinę mokyklą, visus mokytojus, taip pat ir save, iš mokytojo pareigų turėjo tinkamai atleisti ir su jais atsiskaityti, taip pat ir su pačia savimi, pati ieškovė. Be to, piktnaudžiaudama savo padėtimi bei pasitikėjimu, ieškovė pati sau nustatydavo darbo valandų-pamokų skaičių bei pateikdavo centralizuotai savivaldybės buhalterijai apmokėjimui tarifikacijos sąrašus bei darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Tapusi Šniukštų pagrindinės mokyklos direktore, ieškovė atskirais laikotarpiais greta mokyklos vadovo pareigų galėjo turėti iki devynių pamokų. Pateikdama duomenis apie tai, kad ji 2008 m. vasario – rugpjūčio mėn. dirbo per savaitę iki 30,58 valandų (pamokų), ieškovė pažeidė įstatyme nustatytą draudimą dirbti daugiau kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės nurodyti jos darbo valandų kiekiai pažeidžia įstatymą, ieškovei negalėjo būti išmokėtos jos nurodytos papildomos išmokos. Ieškovei tapus Šniukštų pagrindinės mokyklos direktore, visos kitos su ja sudarytos darbo sutartys pasibaigė.

Žemesnės instancijos teismas

Zarasų rajono apylinkės teismas 2010 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei, buvusiai Šniukštų pagrindinės mokyklos direktorei, iš Zarasų rajono savivaldybės tarybos 1157,23 Lt darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2008-09-01 iki 2008-09-11 įskaitytinai, neatskaičiavus mokesčių, ir 5914,68 Lt piniginę kompensaciją už jai priklausančias ir nesuteiktas kasmetines atostogas už darbo laikotarpį nuo 2008-01-30 iki 2008-11-24, neišskaičiavus mokesčių; priteisė ieškovei, buvusiai Šniukštų pagrindinės mokyklos mokytojai, iš Zarasų rajono savivaldybės tarybos 1817,76 Lt darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2008-09-01 iki 2008-09-24, neatskaičiavus mokesčių; kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Iš 2002-04-25 darbo sutarties Nr.130, sudarytos tarp ieškovės ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos, teismas nustatė, jog ieškovei penkis kartus buvo keistas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Visais atvejais sprendimus dėl tarnybinio atlyginimo koeficiento pakeitimo priimdavo Zarasų rajono savivaldybės taryba. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008-08-04 įsakymo Nr.ISAK-2300 „Dėl švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 6.4-6.8 punktai numato visą eilę galimų sąlygų, kurios privalo būti įvertintos, nustatant mokyklos vadovui tarnybinio atlyginimo koeficientą. Nurodytų sąlygų ir aplinkybių vertinimą atlieka mokyklos steigėjas ar jo įgaliotas asmuo. Tai reiškia, kad ieškovės nurodytas 2008-08-04 Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas nėra tiesiogiai taikomas teisės aktas. Tik Šniukštų pagrindinės mokyklos steigėjui - Zarasų rajono savivaldybės tarybai, ar jos įgaliotam asmeniui konkrečiai įvertinus visas reikšmingas sąlygas ir aplinkybes bei priėmus sprendimą dėl tarnybinio atlyginimo koeficiento pakeitimo, šiuo atveju jo padidinimo, ieškovei turėjo būti skaičiuojamas darbo užmokestis pagal jos nurodytą tarnybinio atlyginimo koeficientą. Ieškovei 2008-05-19 Zarasų rajono savivaldybės tarybos sprendimu nuo 2008-05-19 nustatytas tarnybinio atlyginimo koeficientas 22,1. Byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad Zarasų rajono savivaldybės tarybos ar jos įgalioto asmens sprendimu, ieškovei iki jos atleidimo iš Šniukštų pagrindinės mokyklos direktorės pareigų, jos tarnybinio atlyginimo koeficientas būtų pakeistas iš 22,1 į 25,4, todėl teismas padarė išvadą, jog ieškinys šioje dalyje yra nepagrįstas. Teismas nustatė, jog pagal 2002-04-25 darbo sutartį Nr.130 ieškovė buvo priimta į Šniukštų pagrindinės mokyklos direktorės pareigas ir atleista iš šių pareigų. Nors šalys iš esmės ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2008-09-01 iki 2008-09-11 įskaitytinai ieškovė neatliko savo pareigų dėl prastovos, tačiau byloje nėra prastovą patvirtinančių įrodymų, todėl teismas konstatavo, kad atsakovas turi sumokėti darbuotojui jam priklausantį darbo užmokestį. Teismas nutarė ieškovei priteisti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2008-09-01 iki 2008-09-11 įskaitytinai, t.y. 1157,23 Lt, neatskaičiavus mokesčių. Ieškovės reikalavimus dėl 3243,82 Lt už nuo 2008-09-25 iki 2008-11-23 suteiktas atostogas, dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies už 2008 m. rugsėjo 12-24 d., dėl 3306,12 Lt išeitinės išmokos dalies, dėl 13,68 Lt už paskutinę darbo dieną (2008-11-24) priteisimo teismas atmetė, kadangi šiuos reikalavimus ieškovė grindė tuo, kad ieškovės tarnybinio atlyginimo koeficientas, apskaičiuojant šias išmokas, turėjo būti 25,4, o ne 22,1. Teismas, ieškovės reikalavimą dėl taikytino tarnybinio atlyginimo koeficiento pripažinęs nepagrįstu ir atmetęs, taip pat atmetė ir ieškinį šiose dalyse. Teismas nustatė, jog Zarasų rajono savivaldybės mero 2008-08-18 potvarkyje Nr.PKA-12, Zarasų rajono savivaldybės 2008-08-19 mero rašte Nr.(9.9)3-1766 bei Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2008-09-11 sprendime Nr.T-174 nurodyta, kad ieškovei suteikiamos atostogos už 2006-09-01 – 2007-09-01 bei 2007-01-29 – 2008-01-29 darbo laikotarpius. Atsakovo pateiktas Zarasų rajono savivaldybės administracijos buhalterijos paaiškinimas, jo atsikirtimai dėl šio reikalavimo bei paaiškinimai teismo posėdyje (kad nurodytuose dokumentuose klaidingai nurodyti darbo laikotarpiai už kuriuos ieškovei suteiktos atostogos, kad, 1997-01-29 ieškovei pradėjus dirbti mokykloje, pirmosios atostogos jai buvo suteiktos kaip už pilnai dirbtus metus, nors ji buvo išdirbusi tik pusę metų, todėl iki pat jos atleidimo iš darbo atostogos jai buvo suteikiamos avansu už pusę metų) yra abstraktūs, nepagrįsti kitais įrodymais. Teismas vadovavosi aukščiau nurodytuose atsakovo ir Zarasų rajono savivaldybės mero potvarkyje bei rašte duomenimis apie laikotarpius, už kuriuos ieškovei suteiktos atostogos. Darbo sutartyje 2002-04-25 nurodyta, kad ieškovės atleidimo iš Šniukštų pagrindinės mokyklos direktorės pareigų diena perkeliama į sekančią dieną po jai sutiekiamų kasmetinių atostogų 2008-11-21. Šios atostogos ieškovei buvo suteiktos nuo 2008-09-25. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė dirbo Šniukštų pagrindinės mokyklos direktore iki 2008-09-25. Byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovei buvo suteiktos kasmetinės atostogos ar išmokėta piniginė kompensacija už darbo ir jam prilygintą laikotarpį nuo 2008-01-30 iki 2008-11-24. Be to šį ieškovės reikalavimą iš dalies patvirtino ir atsakovo pateiktos ieškovei išmokėto vidutinio darbo užmokesčio suvestinės, iš kurių matyti, kad 1999 m. jai vidutinis darbo užmokestis už atostogas priskaičiuotas ir išmokėtas nebuvo. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes bei į savo išvadą dėl ieškovės tarnybinio atlyginimo koeficiento, teismas ieškinį šioje dalyje tenkino iš dalies ir ieškovei priteisė piniginę kompensaciją už jai priklausančias ir nesuteiktas kasmetines atostogas už darbo ir jam prilygintą laikotarpį nuo 2008-01-30 iki 2008-11-24, t.y. 5914,68 Lt, neišskaičiavus mokesčių. Teismas nustatė, jog Zarasų rajono švietimo, kultūros ir kūno kultūros skyriaus vedėjo 1991-08-13 įsakymu Nr.153-K ieškovė buvo priimta į darbą tuometinėje Šniukštų devynmetėje mokykloje pradinių klasių mokytoja, 1997-01-29 su ieškove buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ji priimta į darbą Šniukštų pagrindinėje mokykloje direktorės ir vyr. mokytojos pareigoms, 2002-04-25 su ieškove buvo sudaryta darbo sutartis Nr.130 dėl jos darbo Šniukštų pagrindinės mokyklos direktorės pareigose. Su ieškove 2005m. rugsėjo mėn. (tiksli data nenurodyta) buvo sudaryta darbo sutartis Nr.47, pagal kurią ji buvo priimta į Šniukštų pagrindinę mokyklą geografijos ir dailės mokytojos pareigoms. Iš visų nurodytų sutarčių tik 2002-04-25 darbo sutartyje Nr.130 padarytas įrašas, kad ji nutraukta. Iš atsakovo pateiktų Šniukštų pagrindinės mokyklos darbo laiko apskaitos žiniaraščių teismas nustatė, jog ieškovė 2008 m. kovo – rugpjūčio mėn. dirbo mokyklos direktorės ir mokytojos pareigose. Atsakovo pateiktose ieškovės darbo užmokesčio priskaitymo suvestinėse nurodyta, kad jai atskirai buvo skaičiuojamas darbo užmokestis už direktorės ir už mokytojos pareigas iki pat jos atleidimo iš darbo Šniukštų pagrindinėje mokykloje. Teismo posėdžio metu 2010-06-23 Zarasų rajono savivaldybės kontrolierė V. A. nurodė, kad, atlikusi Šniukštų pagrindinės mokyklos patikrinimą, nustatė, jog darbo sutartis su ieškove dėl mokytojos pareigų buvo sudaryta. Ši sutartis nenutraukta iki šiol. Iš Zarasų rajono savivaldybės kontrolieriaus paaiškinimų teismas nustatė, jog po atlikto Šniukštų pagrindinės mokyklos patikrinimo 2008-11-14 buvo pateikta ataskaita Zarasų savivaldybės tarybai, merui, kontrolės komitetui ir administracijos direktoriui. Ataskaitoje buvo nurodyta, kad ieškovė dirbo Šniukštų mokykloje mokytoja. Atsakovas, žinodamas apie galimai ieškovės daromus pažeidimus, jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama pašalinti galimus pažeidimus, nesiėmė iki šiol. Tokie atsakovo veiksmai rodo, kad jis pritarė esamiems faktiniams darbo santykiams ir iš esmės nusišalino nuo operatyvios Šniukštų pagrindinės mokyklos veiklos kontrolės, todėl visas pasekmes dėl tokio neveikimo turi prisiimti sau. Be to ieškovė nuo pat jos darbo pradžios Šniukštų pagrindinėje mokykloje kiekvieną mėnesį teikdavo Zarasų savivaldybės administracijos buhalterijai ir švietimo skyriui tarifikacijos sąrašus ir darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Šiuos dokumentus derindavo su atsakovo įgaliotais skyrių vadovais. Pagal jos pateiktus dokumentus buvo išmokami atsakovo dispozicijoje esantys biudžetiniai pinigai už darbą. Teismas padarė išvadą, jog atsakovui buvo žinoma apie tai, jog ieškovė Šniukštų pagrindinėje mokykloje dirba mokytoja pagal atskirą darbo sutartį. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė neatliko mokytojos pareigų ar nepagrįstai reikalauja iš atsakovo sumokėti jai atlyginimą. Be to, būdamas stipriąja ir darbo santykius organizuojančia bei jų tinkamą vykdymą kontroliuojančia šalimi, atsakovas pats turėjo imtis visų priemonių galimiems darbo santykių pažeidimams pašalinti. Teismo vertinimu, Zarasų rajono savivaldybės administracijos buhalterijos bei Švietimo ir kultūros skyriaus pateiktos pažymos apie ieškovei už darbą Šniukštų pagrindinės mokyklos mokytojos pareigose išmokėtą atlyginimą buvo nepatikimos, nes teismo posėdžio metu apklausti liudytojai A. P., S. K., teikę aukščiau nurodytus duomenis, į teismo ir proceso dalyvių klausimus apie ieškovės darbo užmokestį, jo apskaičiavimą ir priklausančias išmokas teikė nekonkrečius, neišsamius, netikslius ir prieštaringus parodymus. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė yra silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis, taip pat į atsakovo procesinį pasyvumą, vadovaudamasis CPK 414 straipsnio 3 dalimi, teismas ieškovei priteistinų išmokų už darbą Šniukštų pagrindinės mokyklos mokytojos pareigose pagrįstumą vertino, atsižvelgdamas į ieškinyje nurodytus argumentus bei faktiškai išmokėtą darbo užmokestį. Iš atsakovo pateiktos suvestinės teismas nustatė, jog 2008 m. birželio – rugpjūčio mėn. ieškovei buvo priskaičiuotas 2217,97 Lt dydžio darbo užmokestis, neatskaičiavus mokesčių. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad jos darbo užmokesčio dydis 2008 m. rugsėjo mėn. buvo 2555,01 Lt, tačiau nenurodė ir nepagrindė, kada ir kokiu pagrindu jai buvo nustatytas toks darbo užmokestis. Be to nei ji, nei atsakovas neginčijo 2008 m. birželio – rugpjūčio mėn. ieškovei nustatyto ir išmokėto darbo užmokesčio dydžio, todėl teismas laikė, kad, skaičiuojant ieškovei darbo užmokestį, darbo užmokestį už atostogas bei išeitinę kompensaciją, reikia vadovautis aukščiau nurodytais mėnesiais nustatytu ir išmokėtu darbo užmokesčio dydžiu. Ieškovė analogiškais motyvais, kaip ir dėl prastovos dirbant Šniukštų pagrindinės mokyklos direktore, prašė priteisti jai darbo užmokestį už prastovą, dirbant Šniukštų pagrindinės mokyklos mokytoja už laikotarpį nuo 2008-09-01 iki 2008-09-25. Teismas, spręsdamas šį reikalavimą, laikė, kad byloje nėra įrodymų patvirtinančių, jog su ieškove šiuo laikotarpiu buvo nutraukta darbo sutartis ir ji nedirbo Šniukštų pagrindinėje mokykloje mokytoja. Dėl to ieškovei priteisė darbo užmokestį už darbo laiką nuo 2008-09-01 iki 2008-09-24 įskaitytinai, 1817,76 Lt, neatskaičiavus mokesčių. Įspėdamas ieškovę dėl darbo sutarties nutraukimo, atsakovas nurodė, kad jai bus išmokėta šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Tokia išmoka ieškovei buvo išmokėta 2008-11-20. Tai reiškia, kad atsakovas laikė, jog ieškovės nepertrauktas darbo stažas yra daugiau nei dvidešimt metų. Ieškovė 2004-09-10 buvo atleista iš Šniukštų pagrindinės mokyklos direktorės pareigų, į kurias buvo grąžinta 2005-04-01, po to vėl buvo atleista iš šių pareigų 2005-07-05, ir vėl į šias pareigas grąžinta 2006-02-09. Šie faktai rodo, kad ieškovės darbo stažas, dirbant jai Šniukštų pagrindinės mokyklos direktore nuo 1997-01-29 iki jos atleidimo iš šių pareigų 2008-11-24, yra daugiau nei šimtas šešiolika mėnesių ir yra du kartus nutrauktas. Tokiu atveju ieškovei, kaip Šniukštų pagrindinės mokyklos direktorei, atsižvelgiant į jos nepertraukiamąjį darbo stažą šioje mokykloje (daugiau nei trisdešimt trys mėnesiai), turėjo būti išmokėta dviejų mėnesių jos vidutinių atlyginimų dydžio išeitinė išmoka (DK 140 str. 1 d. 2 p.). Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad po to, kai buvo su ja 2004-09-10 nutraukta 2002-04-25 darbo sutartis Nr.130, ir ji buvo atleista iš direktorės pareigų, ji Šniukštų pagrindinėje mokykloje nedirbo ir mokytojos pareigose. Tai patvirtina ir atsakovo pateiktos suvestinės apie ieškovei išmokėtą darbo užmokestį, iš kurių matyti kad laikotarpiu nuo 2004-09-10 iki 2005-04-01, ieškovei nebuvo mokamas darbo užmokestis. Su ieškove 2005 m. rugsėjo mėn. buvo sudaryta darbo sutartis ir ji buvo vėl priimta į Šniukštų pagrindinės mokyklos geografijos ir dailės mokytojos pareigas ir nepertraukiamai dirbo iki atleidimo iš šios mokyklos. Teismas padarė išvadą, jog, nustatant ieškovei už jos darbo laiką Šniukštų pagrindinės mokyklos mokytojos pareigose skaičiuotinos išeitinės išmokos dydį, jos nepertraukiamasis stažas šiose pareigose yra nuo 2005-09-01 iki 2008-11-24, t.y. beveik keturiasdešimt mėnesių, todėl pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punktą jai turi būti išmokėta trijų mėnesių jos vidutinio atlyginimo dydžio išeitinė išmoka. Atleidžiant ieškovę iš darbo Šniukštų pagrindinėje mokykloje, jai buvo išmokėta šešių mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Ieškovei dirbant Šniukštų pagrindinės mokyklos direktore, jos tarnybinis atlyginimas, neatskaičiavus mokesčių, buvo 2828,80 Lt, o dirbant mokytoja – 2217,97Lt, taip pat neatskaičiavus mokesčių. Tai reiškia, kad, esant didesniam atlyginimui pagal direktorės darbo sutartį, ieškovei buvo priskaičiuota ir išmokėta didesnė išeitinė išmoka, nei ji būtų skaičiuojant pagal mokytojos darbo sutartį. Atsižvelgiant į tai, ieškovei pagal abi darbo sutartis už nepertraukiamąjį darbo stažą viso priklausė penkių mėnesių (du už direktorės ir trys už mokytojos darbo stažą) vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinės išmokos. Tačiau ieškovė yra gavusi viena vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitine išmoka daugiau, nei jai priklausė. Be to jai išmokėta didesnė išeitinė išmoka, nes jos tarnybinis atlyginimas, dirbant direktorės pareigose, buvo didesnis už mokytojos atlyginimą. Dėl šių priežasčių teismas ieškinį šioje dalyje atmetė. Teismas nustatė, jog Zarasų rajono savivaldybės 2008-08-18 mero potvarkiu Nr.PKA-12 ir Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2008-09-11 sprendimu Nr.T-174 ieškovei buvo suteiktos atostogos nuo 2008-09-25 iki 2008-11-20, už 2006-09-01 – 2007-09-01 bei 2007-01-29 – 2008-01-29 darbo laikotarpius. Iš atsakovo pateiktų ieškovei išmokėto darbo užmokesčio suvestinių teismas nustatė, jog laikotarpiu nuo 1996-01-01 iki 2008-09-01 ieškovei kiekvienais metais buvo išmokamas darbo užmokestis už kasmetines atostogas. Tiek pagal 1991-08-13 įsakymą, tiek pagal 2005 m. rugsėjo mėn. sudarytą darbo sutartį Nr.47 ieškovė Šniukštų pagrindinės mokyklos mokytoja pradėdavo dirbti nuo rugsėjo mėn. 1 d. Suvestinėje apie ieškovės gautas išmokas už 2008 m. matyti, kad jai priskaičiuotas ir išmokėtas vidutinis darbo užmokestis iš esmės atitinka paskutiniais jos pilnai dirbtais 2008 m. birželio-rugpjūčio mėn. gautą darbo užmokestį. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovei iki 2008-09-01 buvo išmokėtas visas priklausantis vidutinis darbo užmokestis už iki šio laiko priklausiusias atostogas. Nuo 2008-09-01 iki atleidimo iš Šniukštų pagrindinės mokyklos 2008-11-24 ieškovė įgijo teisę į dalį atostogų už 2008-2009 mokslo metus. Skaičiuojant pačiu palankiausiu ieškovei variantu už nurodytą laikotarpį, ji įgijo teisę į dešimt atostogų dienų. Ieškovės vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis buvo 100,82 Lt, todėl už dešimt atostogų dienų ieškovei priklausytų 1008,20 Lt vidutinis darbo užmokestis, neatskaičiavus mokesčių. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas ieškovei išmokėtos išeitinės išmokos aplinkybes, t.y., kad jai išmokėta daugiau nei vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio (2828,88 Lt neatskaičiavus mokesčių) išeitinė išmoka, nei priklausė pagal jos turimą nepertraukiamąjį darbo stažą, teismas laikė, kad ši suma pilnai kompensuoja ieškovei neišmokėtą piniginę kompensaciją už dešimt atostogų dienų. Ieškovės reikalavimą dėl nesumokėto 77,42 Lt darbo užmokesčio už 2008-11-24 prastovą teismas atmetė, nurodydamas, kad ieškovės darbo santykiai su atsakovu nutrūko 2008-11-24, o nesant darbo santykių, negalima ir prastova. Iš ieškovės pateikto jos banko sąskaitos išrašo teismas nustatė, jog atsakovas per kelis kartus yra sumokėjęs jai įvairias išmokas, susijusias su darbo santykiais, tame tarpe ir susijusias su jos atleidimu iš Šniukštų pagrindinės mokyklos. Paskutinė išmoka ieškovei sumokėta paskutinę darbo dieną – 2008-11-21. Tai rodo, kad atsakovas išmokėjo tiek išmokų, kiek laikė priklausančių išmokėti ieškovei. Byloje ginčas kilo dėl galimai kitų, papildomų, išmokų, susijusių su ieškovės darbu Šniukštų pagrindinėje mokykloje, priteisimo. Atsakovo nesutikimas su ieškiniu bei neišmokėjimas ieškovės reikalaujamų išmokų negali būti pripažintas jo kaltu neveikimu ir uždelsimu atsiskaityti su ieškove, todėl teismas ieškinį dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio už neatsiskaitymo laikotarpį nuo 2008-11-24 iki teismo sprendimo įvykdymo atmetė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė R. K. prašo:

pakeisti sprendimą dalyje, kurioje teismas nusprendė ieškovei, kaip mokyklos direktorei, iš atsakovo už 2008 m. rugsėjo 1 d. - 2008 m. rugsėjo 11 d. laikotarpį priteisti 1157,23 Lt darbo užmokesčio, numatant kad už minėtą laikotarpį ieškovei yra priteisiama 1323 Lt darbo užmokesčio;

panaikinti sprendimą dalyje, kurioje teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą priteisti jai, kaip mokyklos direktorei, iš atsakovo už 2008 m. rugsėjo 12- 24 d. priklausančią darbo užmokesčio dalį, lygią 172,80 Lt, ir minėtą ieškovės reikalavimą patenkinti;

panaikinti sprendimą dalyje, kurioje teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą priteisti jai, kaip mokyklos direktorei, iš atsakovo už 2008 m. rugsėjo 25 d. - lapkričio 23 d. atostogų laikotarpį priklausančio darbo užmokesčio dalį, lygią 3243,82 Lt, ir minėtą ieškovės reikalavimą patenkinti;

pakeisti sprendimą dalyje, kurioje teismas nusprendė ieškovei, kaip mokyklos direktorei, iš atsakovo už nepanaudotas atostogas (už 2008 m. sausio 30 d. - lapkričio 24 d.) priteisti 5914,68 Lt piniginę kompensaciją, numatant kad už minėtą laikotarpį ieškovei yra priteisiama 6797,88 Lt;

panaikinti sprendimą dalyje, kurioje teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą priteisti jai, kaip mokyklos direktorei, iš atsakovo priklausančią išeitinės išmokos dalį, lygią 3306,12 Lt, ir minėtą ieškovės reikalavimą patenkinti;

panaikinti sprendimą dalyje, kurioje teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą priteisti jai, kaip mokyklos direktorei, iš atsakovo už 2008 m. lapkričio 24 d. priklausančio darbo užmokesčio dalį, lygią 13,68 Lt, ir minėtą ieškovės reikalavimą patenkinti;

pakeisti sprendimą dalyje, kurioje teismas nusprendė ieškovei, kaip mokytojai, iš atsakovo už 2008 m. rugsėjo 1-24 d. laikotarpį priklausantį 1817,76 Lt dydžio darbo užmokestį, numatant, kad už minėtą laikotarpį ieškovei yra priteisiama 2090,16 Lt;

panaikinti sprendimą dalyje, kurioje teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą priteisti jai, kaip vyresniajai mokytojai, iš atsakovo už 2008 m. rugsėjo 25 d. - lapkričio 23 d. atostogų laikotarpį priklausantį darbo užmokestį, lygų 6851,67 Lt, ir minėtą ieškovės reikalavimą patenkinti;

panaikinti sprendimą dalyje, kurioje teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą priteisti jai, kaip vyresniajai mokytojai, iš atsakovo už nepanaudotas atostogas (už 2008 m. sausio 30 d. - lapkričio 24 d.) priklausančio darbo užmokesčio dalį, lygią 5341,98 Lt, ir minėtą ieškovės reikalavimą patenkinti;

panaikinti sprendimą dalyje, kurioje teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą priteisti jai, kaip vyresniajai mokytojai, iš atsakovo priklausančią išeitinę išmoką, lygią 15330,06 Lt, ir minėtą ieškovės reikalavimą patenkinti;

panaikinti sprendimą dalyje, kurioje teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą priteisti jai, kaip vyresniajai mokytojai, iš atsakovo už 2008 m. lapkričio 24 d. prastovą priklausantį darbo užmokestį, lygų 77,42 Lt, ir minėtą ieškovės reikalavimą patenkinti;

panaikinti sprendimą dalyje, kurioje teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą priteisti jai, kaip mokyklos direktorei ir kaip vyresniajai mokytojai, iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą neatsiskaitymo laikotarpį, t.y. nuo 2008 m. lapkričio 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, ir minėtą ieškovės reikalavimą patenkinti.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nesivadovavo 2003 m. gegužės 27 d. Vyriausybės nutarimo „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr.650 6.12 punktu, pagal kurį apeliantei priklausantis dienos vidutinis darbo užmokestis negali būti mažesnis už skaičiuojamąjį mėnesį teisės aktuose nustatytą jos pareigoms minimalų dienos atlygį. Apeliantės darbo užmokestis ir yra apskaičiuojamas pagal teisės aktuose nustatytą bazinę mėnesinę algą ir tarnybinio atlyginimo koeficientą, todėl nustatinėjant, koks koeficientas turėjo būti taikomas apskaičiuojant apeliantei priklausančias išmokas, teismas turėjo vertinti skaičiuojamuoju laikotarpiu apeliantės pareigybei teisės aktuose, o ne atsakovo, kuris darbo santykiuose yra stiprioji šalis, sprendimuose nustatytus koeficientus, t.y. teismas turėjo vadovautis 2008 m. rugpjūčio 4 d. Švietimo ir mokslo ministro įsakymo „Dėl švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. ISAK-2300 6.2 punkte apeliantės pareigybei nustatytu koeficientu. Atsakovo taikyta praktika nepaneigia fakto, kad, įsigaliojus privalomam teisės aktui, t.y. 2008 m. rugpjūčio 4 d. Švietimo ir mokslo ministro įsakymui, atsakovas, kaip apeliantės darbdavys, neturėjo išlikti pasyvus ir negalėjo apskritai netaikyti minėtame akte apeliantės pareigybei nustatyto koeficiento. Tuo labiau, kad pagrindo netaikyti minėto koeficiento nebuvo. Atsakovas, laikydamasis savo praktikos, apeliantės atžvilgiu turėjo įforminti sprendimą, kad jai ministro įsakymu nustatytas koeficientas nebus taikomas bei nurodyti tokio sprendimo priėmimo priežastis, tačiau to nepadarė, t.y. savavališkai netaikė minėtame įsakyme nustatyto koeficiento, tokiu būdu nesilaikydamas teisės akto privalomumo, pažeisdamas apeliantės, kaip silpnosios darbo santykių šalies, teises bei Vyriausybės nutarimo 6.12 punktą. Kadangi atsakovas, apskaičiuodamas apeliantei priklausančias išmokas, nesivadovavo nauju jos pareigybei ministro įsakymu nustatytu padidintu koeficientu, jis minėtas išmokas apskaičiavo neteisingai ir neišmokėjo apeliantei priklausančios išmokų dalies, kuri jai būtų buvusi išmokėta, jei išmokos būtų buvusios skaičiuojamos teisingai. Teismas apeliantei, tiek kaip direktorei, tiek kaip mokytojai, priklausančias išmokas apskaičiavo neteisingai. Teismas pripažino, kad ieškovės reikalavimas priteisti jai, kaip mokyklos direktorei, atlygį už prastovą yra pagrįstas, tačiau minėtą laikotarpį įvertino ne kaip prastovą, kadangi darbdavys nebuvo įforminęs prastovos, ir todėl priteisė 1157,23 Lt dydžio atlygį, neatskaičius mokesčių. Teismas pagrįstai ėmėsi aktyvaus vaidmens šioje darbo byloje ir minėto laikotarpio nepripažino prastova, kadangi darbdavys jos neįformino, tačiau, priteisdamas darbo užmokestį už nurodytą laikotarpį, teismas jį apskaičiavo remiantis ne jau minėtu ministro įsakymu patvirtintu apeliantės pareigybei taikytinu tarnybinio atlyginimo koeficientu, todėl už minėtą laikotarpį apeliantei darbo užmokesčio priteisė per mažai. Ieškovė prašė už 2008 m. rugsėjo 12-24 d. jai, kaip atleistai direktorei, priteisti priklausančią darbo užmokesčio dalį, lygią 172,80 Lt. Dėl šių išmokų priteisimo pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė, kas leidžia daryti išvadą, kad šio reikalavimo teismas apskritai nesprendė ir todėl akivaizdžiai pažeidė apeliantės teisėtus interesus. Šis reikalavimas turėtų būti patenkintas, nes darbo užmokestis ieškovei už 2008 m. rugsėjo 25 d. - lapkričio 20 d. suteiktas atostogas ne dėl jos kaltės buvo išmokėtas tik pirmąją atostogų dieną, o ne prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Dėl to apeliantės atleidimo diena iš 2008 m. lapkričio 21 d. turėjo būti nukelta į 2008 m. lapkričio 24 d., o už pratęstas atostogas jai turėjo būti priteisti atostoginiai. Teismas byloje nustatytas faktines aplinkybes vertino nepakankamai išsamiai, todėl dėl tam tikrų apeliantės gautinų išmokų apskritai nepasisakė. Atsižvelgiant į apeliantės pareigybei taikytiną koeficientą, tenkintinas ir apeliantės reikalavimas jai, kaip mokyklos direktorei, priteisti už 2008 m. rugsėjo 25 d. - lapkričio 23 d. suteiktą atostogų laikotarpį priklausančio darbo užmokesčio dalį, lygią 343,82 Lt. Teismas konstatavo, jog atsakovas, atleisdamas apeliantę iš darbo, jai už 2008 m. sausio 30 d. - 2008 m. lapkričio 24 d. laikotarpį atostogų nesuteikė ir jų nekompensavo. Dėl šių priežasčių teismas apeliantės reikalavimą priteisti jai, kaip mokyklos direktorei, iš atsakovo už nepanaudotas atostogas priklausančio darbo užmokestį, lygų 6797,88 Lt, tenkino iš dalies, priteisdamas 5914,68 Lt. Prašoma priteisti atostoginių suma teismo nepagrįstai sumažinta, nes apskaičiuodamas apeliantei, kaip atleidžiamam darbuotojui privalomas išmokėti išmokas, vadovavosi ne Švietimo ir mokslo ministro įsakymu išmokų skaičiavimo laikotarpiu apeliantės pareigybei nustatytu koeficientu, o atsakovo nustatytu koeficientu. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovei, kaip mokyklos direktorei, turėjo būti išmokėta dviejų, o ne šešių mėnesį jos VDU dydžio išeitinė išmoka. Pats teismas įsiteisėjusiu sprendimu yra pripažinęs, kad apeliantė iš direktorės pareigų buvo atleista neteisėtai, todėl grąžino ją į pareigas ir jos turėtas darbo stažas nenutrūko (DK 297 str. 3 d., 170 str. 1 d. 9 p., LR Vyriausybės 2003-07-18 nutarimas „Dėl darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ar organizacijose aprašo patvirtinimo“ Nr.940). Apeliantė mokykloje pradėjo dirbti 1991 m. ir atsakovo sprendimu buvo atleista vienu metu iš abiejų pareigybių, todėl atsakovas pagrįstai apeliantei, kaip mokyklos direktorei, skaičiavo 6 mėnesių VDU dydžio išeitinę išmoką ir analogišką išmoką turėjo skaičiuoti kaip iš darbo atleistai mokytojai. Todėl teismo sprendimo dalis atsisakyti minėtą reikalavimą tenkinti yra neteisėta ir dėl to naikintina. Teismo argumentas, kad, apskaičiuojant apeliantei, kaip mokytojai, priklausančias išmokas turėjo būti vadovaujamasi atsakovo apeliantei 2008 m. birželio - rugpjūčio mėn. laikotarpiu išmokėto mėnesinio darbo užmokesčio dydžiu, yra nepagrįstas ir nelogiškas, nes apskaičiuojant apeliantei, kaip mokytojai ir kaip mokyklos direktorei, neišmokėtas išmokas, turėjo būti taikomas padidintas, t.y. 2008 m. rugpjūčio 4 d. Švietimo ir mokslo ministro įsakymu jos pareigybei nustatytas koeficientas. Teismui nustačius neteisingą apeliantės darbo užmokesčio dydį ir jo pagrindu apskaičiavus jai, kaip atleistai mokytojai, priklausančias išmokas, teismas netinkamai apskaičiavo apeliantei, kaip atleistai mokytojai, priteisiamas išmokas. Ieškinyje apeliantė prašė už 2008 m. rugsėjo 1-24 d. laikotarpį jai, kaip mokytojai, iš atsakovo priteisti 1393,56 Lt dydžio darbo užmokestį. Teismas pripažino, kad šis reikalavimas yra pagrįstas, tačiau nurodytą laikotarpį įvertino ne kaip prastovą ir priteisė 1817,76 Lt dydžio atlygį, neatskaičius mokesčių. Teismas pagrįstai ėmėsi aktyvaus vaidmens šioje darbo byloje ir minėtą laikotarpį pripažino nesant prastova, tačiau be teisėto pagrindo už minėtą laikotarpį apeliantei priklausantį darbo užmokestį apskaičiavo, remiantis atsakovo jai 2008 m. birželio-rugpjūčio mėnesiais išmokėtu mėnesiniu darbo užmokesčiu, o ne remiantis 2008 m. rugpjūčio 4 d. Švietimo ir mokslo ministro įsakyme apeliantės pareigybei nustatytu padidintu koeficientu. Teismas sprendime nurodė, jog apeliantė, kaip mokyklos mokytoja, nedirbo nuo 2004 m. rugsėjo 10 d., bet 2005 m. rugsėjo 1 d. su ja sudarius naują darbo sutartį dėl geografijos ir dailės mokytojos pareigų, ji vėl pradėjo dirbti mokykloje ir išdirbo iki pat 2008 m. lapkričio 24 d. Dėl to teismas laikė, kad apeliantės, kaip mokytojos, darbo stažas siekia keturiasdešimt mėnesių, dėl ko atleidžiant ją iš mokytojos pareigų, turėjo būti išmokėta tik 3 mėnesių jos VDU dydžio išeitinė išmoka, o ne 6 mėnesių VDU dydžio išeitinė išmoka, nes atsakovas, atleisdamas apeliantę, jai apskritai nebuvo išmokėjęs jokios išeitinės išmokos. Šie teismo argumentai yra prieštaringi, kadangi tame pačiame teismo sprendime teismas nurodo, kad nei viena su apeliante, kaip mokytoja, sudaryta darbo sutartis niekada nebuvo nutraukta. Darbo sutartys, esančios byloje, akivaizdžiai patvirtina, kad apeliantės, kaip mokytojos, darbo stažas niekada nebuvo nutrūkęs, todėl reikalavimas priteisti ieškovei 6 mėnesių VDU dydžio išeitinę išmoką, lygią 15330,06 Lt, yra pagrįstas. Ieškinyje apeliantė jai, kaip mokytojai, prašė priteisti už 2008 m. rugsėjo 25-lapkričio 23 d. atostogų laikotarpį 6851,67 Lt priklausantį darbo užmokestį. Iš teismo sprendimo galima daryti išvadą, kad teismas nusprendė, jog apeliantei buvo išmokėtas visas darbo užmokestis (įskaitant atostoginius) už visą jos iki 2008 m. rugsėjo 1 d. dirbtą laikotarpį, tačiau tokia teismo argumentacija yra nepagrįsta ir nelogiška. Jei apeliantė buvo gavusi visas jai iki 2008 m. rugsėjo 1 d. priklausančias išmokas, įskaitant atostoginius, ir jai gali būti priteisiami tik atostoginiai už 2008 m. rugsėjo 1 d. - 2008 m. lapkričio 21 d. laikotarpį, susidaro dviprasmiška situacija. Teismas, neigdamas, jog apeliantei, kaip mokytojai, 2008 m. rugsėjo 25 d. - lapkričio 23 d. laikotarpiu buvo suteiktos atostogos, už kurias jai turi būti teisinga atlyginta, nesprendžia klausimo, kaip tuomet turėtų būti vertinamas 2008 m. rugsėjo 25 d. - 2008 m. lapkričio 23 d. apeliantės, kaip mokytojos, darbo laikotarpis, už kurį atsakovas apeliantei iki šiol nėra nieko sumokėjęs. Nespręsdamas minėto klausimo, teismas skundžiamame sprendime apskritai nepateikia atsakymo, kaip apeliantei turėtų būti atlyginta už minėtą laikotarpį ir apeliantei nieko nepriteisia. Toks teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas apeliantės atžvilgiu. Teismas atsisakė tenkinti apeliantės prašymą priteisti jai, kaip mokytojai, atostoginius už visą 2008 m. sausio 30 d. - 2008 m. lapkričio 24 d. nepanaudotų atostogų laikotarpį, motyvuodamas tuo, kad visos apeliantei, kaip mokytojai, priklausiusios atostogos, jai buvo suteiktos iki 2008 m. rugsėjo 1 d. ir todėl gali būti priteisti atostoginiai tik už 2008 m. rugsėjo 1 d. - 2008 m. lapkričio 24 d. nepanaudotų atostogų laikotarpį, todėl priteisė 1008,20 Lt. Toks teismo sprendimas yra neargumentuotas ir iš esmės yra neaišku, kaip teismas padarė tokią išvadą. Apeliantė ieškinyje prašė iš atsakovo priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas (už 2008 m. sausio 30 d. - 2008 m. lapkričio 24 d. laikotarpį), nes minėtu laikotarpiu apeliantė nei kaip mokytoja, nei kaip direktorė, neatostogavo ir todėl, atleidžiant ją iš darbo, turėjo būti suteiktos nepanaudotos atostogos, kaip kad numatyta DK 175 straipsnyje, arba už minėtą laikotarpį turėjo būti išmokėta kompensacija, kaip kad numatyta DK 177 straipsnio 2 dalyje. Apeliantei, kaip mokytojai, už minėtą laikotarpį atostogos suteiktos nebuvo, o tik buvo patvirtintas atostogų grafikas, pagal kurį ji, kaip direktorė, o ne kaip mokytoja, turėjo atostogauti. Atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie įrodytų priešingai. Taip pat yra neaišku, kokiu pagrindu teismas atmetė apeliantės, kaip mokytojos, prašymą priteisti darbo užmokestį už paskutinę darbo dieną, kuri, pratęsus dėl laiku neišmokėtų atostoginių, apeliantei priklausiusias atostogas, turėjo nusikelti į 2008 m. lapkričio 24 d. Jei teismas pripažino, kad apeliantės, kaip mokytojos, darbo laikotarpis, ėjęs iki 2008 m. rugsėjo 25 d., nėra laikytinas prastova, nes darbdavys jos neįformino, ir apeliantei, kaip mokytojai, už minėtą laikotarpį priteisė kad ir neteisingai apskaičiuotą darbo užmokestį, yra nesuprantama, kodėl apeliantei priteisti darbo užmokesčio už paskutinę jos darbo dieną jau yra neįmanoma. Teismas sprendime ne kartą pažymėjo, kad atsakovui buvo žinoma, jog apeliantė pas jį dirbo mokytoja, kas jį įpareigojo, atleidžiant apeliantę iš mokytojos pareigų, su ja visiškai atsiskaityti. Nors atsakovas neneigia, kad apeliantė dirbo direktore, atleisdamas ją, kaip direktorę, iš darbo, atsakovas jai vis tiek neišmokėjo visų priklausančių išmokų. Toks atsakovo elgesys turėjo būti įvertintas kaip neveikimas ir uždelsimas atsiskaityti su apeliante, kaip iš darbo atleidžiamu darbuotoju. Dėl šių priežasčių nepagrįstas teismo sprendimas apeliantei, kaip mokyklos direktorei ir kaip mokytojai, nepriteisti iš atsakovo VDU už visą neatsiskaitymo laikotarpį.

Apeliaciniu skundu atsakovas Zarasų rajono savivaldybės taryba prašo sprendimą dalyje, kurioje buvo patenkintas ieškinys, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, jog teismas visiškai nepagrįstai, nemotyvuotai ir neteisingai laikotarpio nuo 2008-09-01 iki 2008-09-11 nepripažino prastova. Abi proceso šalys teigė, kad šis laikotarpis laikytinas prastova, kadangi faktiškai ieškovė nedirbo, neatliko jokių pareigų ir funkcijų, nes mokykla jau buvo uždaryta. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kad prastovos nebuvo, o šalys byloje ginčija tik faktą, dėl kurios iš šalių kaltės susidarė prastova. Prastova susidarė išimtinai dėl pačios ieškovės kaltų veiksmų, nes ji turėjo rašytinį darbdavio pavedimą iki 2008-08-29 išregistruoti mokyklą iš juridinių asmenų registro, tačiau dėl savo nepagrįsto neveikimo to nepadarė. Atsakovas iš dalies sutinka su sprendimo dalimi, kuria ieškovei priteista suma už nepanaudotas atostogas, ėjus direktores pareigas, laikotarpiu nuo 2008-01-30 iki 2008-11-24. Taryba nesutinka tik su teismo sprendime nurodyta suma, kadangi ji paskaičiuota neteisingai, nesivadovaujant 2007-12-27 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo Nr. A1-377 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2008 metais patvirtinimo“ 1.1. ir 2.3. punktais bei 2003-05-27 LR Vyriausybės nutarimo Nr.650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 8 punktu, pagal kuriuos vidutinis darbo užmokestis 128,58 Lt daugintinas ne iš 46, o iš 32 darbo dienų. Teismas teisingai išaiškino ir nurodė, kad, atleidžiant ieškovę iš direktorės pareigų, direktorei buvo išmokėta 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka, nors priklausė tik 5 mėnesių išeitinė išmoka. Teismas konstatavo, kad 2828,88 Lt ieškovė gavo nepagrįstai (permoka). Dėl šios priežasties, atsiskaitant su ieškove, pastaroji suma užskaitytina. Ieškovė nei karto neįvardino, pagal kokią konkrečiai darbo sutartį (data, numeris, įsigaliojimas, pabaiga) ji dirbo mokytoja ir kokias pareigas atliko. Teismas šių aplinkybių neanalizavo bei nesiaiškino. Ieškovė teigė, jog galimai darbo teisiniai santykiai susiklostė ne rašytinės sutarties, bet konkliudentinių veiksmų pagrindu. Tačiau ir šiems savo argumentams patvirtinti nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė, nuo kada tokie teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė, kaip ir kada keitėsi, kaip ir kada pasibaigė. Savo pareigas ieškovė nurodo kaip vyr. mokytojos, nors vyr. mokytoja yra pedagoginė kvalifikacinė klasė, o ne specialybė ar pareigos. Dėl šios priežasties atsakovas negalėjo net tinkamai atsikirsti dėl jam keliamų reikalavimų, nes nebuvo aišku, į ką reikalinga atsikirsti: ieškovė neįvardino pagrindo, kuriuo vadovaudamasis ėjo kitas, nei Taryba buvo sulygusi 2002-04-25 darbo sutartimi Nr.130, pareigas. Atsakovas neneigė, kad jis, būdamas darbdavys, su ieškove yra sulygęs dėl kito papildomo darbo toje pačioje darbovietėje, tačiau visos sutartys (išskyrus pagal kurią ieškovė dirbo direktore), kurias kartu ir atskirai mini teismas ir ieškovė, buvo sudarytos tarp kitų šalių: tarp ieškovės ir mokyklos, kurią atstovauja vadovas (daugeliu atveju pati ieškovė). Apie jų sudarymo/nutraukimo aplinkybes atsakovas negali ir negalėjo nei teikti įrodymų, nei atsikirsti, nei sutikti ar nesutikti su keliamais reikalavimais, nes šių sutarčių nesudarė ir nėra jų šalis. Reikalavimai, keliami jų pagrindu, turėtų būti nukreipti kitam tinkamam atsakovui. Šį klausimą atsakovas iškėlė ir teismo posėdžio metu, prašydamas į bylą patraukti tinkamą atsakovą, tačiau teismas tokį prašymą atmetė. Ieškovė galimai mokytojos darbo teisinius santykius kildina 2002-04-25 darbo sutarties Nr.130 pagrindu, nes ten nurodytas terminas vyr. mokytoja, kurį ieškovė kaip esą papildomą darbą nurodo ieškinyje. Tačiau tai ne pareigos, o, jei laikytume priešingai, tai šios papildomos pareigos turėjo pasibaigti dar 2004-09-10, atleidus iš direktorės pareigų. Ieškovė 2006-02-09 buvo grąžinta tik į direktorės pareigas. Pastarojo atsakovo sprendimo ieškovė neginčijo, darbo sutarties pakeitimą pasirašė. Tarifikacijos sąrašuose, kuriuos teismas laikė tinkamu įrodymu, pažymėta, kad ieškovė iki atleidimo iš direktorės pareigų dirbo ir 1-4 klasių mokytoja. Ieškovė teismo posėdžio metu paliudijo, kad pagal 2005-09-01 darbo sutartį nedirba, kokias pamokas ji vedė kaip mokytoja iki 2008-11-24 ieškovė negalėjo įvardinti. Atsakovui niekada nebuvo žinoma apie jokias papildomas pareigas, kurias ieškovė ėjo savo vadovaujamoje mokykloje šalia direktorės pareigų iki buvo pateikta audito išvada. Tačiau teismas konstatavo priešingai, nurodydamas, jog atsakovui buvo žinoma, kad direktorė pagal atskirą darbo sutartį dirba mokytoja. Ši atskira darbo sutartis viso proceso metu liko neaiški. Teismas visiškai neišsiaiškino, kokiu pagrindu ieškovė dirbo mokytojos pareigose ir ar šias pareigas ėjo teisėtai. Teismo pozicija šiuo klausimu nenuosekli, neaiški, prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams. Teismas netinkamai taikė ir procesines teisės normas, neišsprendė tinkamo atsakovo patraukimo į bylą klausimo, ieškovės reikalavimus nukreiptus ne tam atsakovui laikė pagrįstais, netinkamai vertino įrodymus. Teismas nepilnai ir nevisapuškai išnagrinėjo bylą šioje dalyje, todėl toks teismo sprendimas negali būti laikytinas teisingu ir teisėtu dalyje dėl ieškovei priteisto 1817,76 Lt darbo užmokesčio ir argumentų, kad ieškovei iš esmės priklausytų išmokos ir už nepanaudotas atostogas bei išeitinės išmokos dalis. Teismas netinkamai apskaičiavo priteistinas atstovavimo ir bylinėjimosi išlaidas, nes 6427,47 Lt suma yra nepagrįstai didelė ir neatitinka Teisingumo ministro rekomendacijų, tačiau teismas to išvis nevertino.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, jog visiškai nesutinka su apeliantės pozicija ir keliamais reikalavimai, kad jai taikytinas tarnybinis koeficientas lygus 25,4, nes atsakovas nepriėmė sprendimo taikyti aukštesnį koeficientą, kurį nustatė teisės aktas. Apeliantė visiškai neanalizavo ir nepasisakė, nepateikė įrodymų, kad ji apskritai atitinka kriterijus asmens, kuriam gali būti taikytinas 25,4 koeficientas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr.ISAK-2300. Yra aišku, kad šių kriterijų ieškovė visiškai neatitinka. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje atsisakyti tenkinti ieškovės visus reikalavimus, susijusius su esą nepriemoka, susidariusia dėl netinkamo koeficiento taikymo, laikytinas teisėtu, teisingu ir pagristu. Apeliantė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde neteisingai skaičiuoja direktorės vienos dienos vidutinį darbo užmokestį, kuris, skaičiuojant pagal LR Vyriausybės nutarimo Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ reikalavimus yra 128,58 Lt, o ne 147,80 Lt. Jei būtų laikoma, kad ieškovės nepertraukiamas darbo stažas yra nuo 1991-09-01 iki 2008-11-21, tai viso ieškovė Šniukštų pagrindinėje mokykloje (toje pačioje darbovietėje) išdirbo 206 mėn. ir 20 dienų. Vadovaujantis DK 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, ieškovei priklauso 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (nuo 120 mėn. iki 240 mėn.). Toks ir yra teismo sprendimas. Visi apeliacinio skundo argumentai yra visiškai teisiškai nereikšmingi, nes nekeičia ginčo esmės ir pirmos instancijos teismo sprendimo. Atsakovas neigia ir nepripažįsta jokių kitų (išskyrus direktores pareigas) darbo teisinių santykių su ieškove, su visais reikalavimais, kurie kildinami iš atskiros darbo sutarties, pagal kurią ieškovė ėjo vyr. mokytojos pareigas, atsakovas nesutinka ir mano, kad jie visiškai nepagrįsti arba nukreipti ne tam atsakovui.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad jei, pasak atsakovo, apskaičiuojant ieškovei, kaip atleistai direktorei, priklausančias išmokas negalėjo būti taikomas aukštesnis koeficientas, nes ji nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. nebeatitiko aukščiau nurodytų kriterijų, tuomet, kokiu pagrindu, apskaičiuojant minėtas išmokas turėjo būti taikomas mažesnis, t.y. 22,1 koeficientas - juk jis ieškovei, kaip neatitinkančiai nurodytų kriterijų, irgi negalėjo būti taikomas. Jei ieškovė minėtų kriterijų nebeatitiko ne dėl savo kaltės, t.y. jų nebeatitiko tik todėl, kad atsakovo iniciatyva buvo įvykdyta mokyklos reorganizacija, darytina išvada, kad ieškovei priklausančios išmokos turėjo būti skaičiuojamos, atsižvelgiant į iki mokyklos reorganizacijos buvusią situaciją bei vadovaujantis naujais ieškovės atleidimo metu įsigaliojusiais jos pareigybei taikytinais padidintais koeficientais. Bet kokie atsakovo paaiškinimai dėl to, kad tariamai dėl ieškovės kaltės nagrinėjamu laikotarpiu susidarė prastova, yra teisiškai nereikšmingi, nes pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog minėtu laikotarpiu prastova nesusidarė, kadangi darbdavys jos kaip kad privalėjo neįformino, o jokių kitų teisiškai reikšmingų įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad susidarė prastova, teismui pateikta nebuvo. Pasak atsakovo, vadovaujantis 2007 m. gruodžio 27 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo Nr. Al- 377 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2008 metais patvirtinimo“ 1.1. ir 2.3. punktais bei 2003 m. gegužės 27 d. LR Vyriausybės nutarimo „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. 650 8 punktu, apskaičiuojant ieškovei už nepanaudotas atostogas priklausantį darbo užmokestį, vidutinis ieškovės, kaip direktorės, darbo užmokestis, lygus 128,58 Lt, turėjo būti dauginamas ne iš 46, bet iš 32 darbo dienų. Šių aplinkybių atsakovas pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nedėstė, taip pat nepasisakė dėl minėtų aplinkybių bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Todėl atsakovas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, kas yra negalima pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį. Teismas sprendime nurodė, jog nei viena su ieškove, kaip mokytoja, sudaryta darbo sutartis niekada nebuvo nutraukta, o minėtų darbo sutarčių teismas sprendime išvardino net kelias. Teismas konstatavo, kad faktą, jog ieškovė dirbo mokykloje mokytoja, todėl nesant jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė savo, kaip mokytojos, pareigų neatliko, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad ieškovė minėtoje mokykloje mokytoja nedirbo. Teismo minėta 1997 m. sausio 29 d. darbo sutartis, kuri, kaip konstatavo teismas, iki šiol nėra nutraukta, buvo sudaryta tarp ieškovės ir Švietimo skyriaus vedėjo S. K., kuris minėtoje darbo sutartyje yra įvardintas kaip darbdavio, t.y. atsakovo, įgaliotas asmuo. Atsakovas yra atsakingas už tinkamą darbo santykių įforminimą ir dėl to, kad atsakovas netinkamai vykdo savo pareigas, jos darbuotojai, įskaitant ir ieškovę, neturi nukentėti. Aplinkybę, kad atsakovas pritarė ieškovės, kaip mokytojos, darbui mokykloje, įrodo ne tik darbo sutarčių, kurios vis dar nėra nutrauktos, buvimas, bet ir aplinkybės, kad atsakovas ieškovei, kaip mokytojai, nuo 1997 m. iki pat jos darbo santykių pabaigos mokėjo darbo užmokestį, ką pati patvirtino ir atsakovo teismui pateiktos darbo užmokesčio priskaitymo suvestinės, tarifikacijos sąrašai, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir t.t. Šios aplinkybės akivaizdžiai įrodo faktą, kad atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog ieškovė teisėtai mokykloje dirbo mokytoja. Ieškovė nesutinka su atsakovo teiginiu, kad ieškovės patirtos atstovavimo išlaidos yra nepagrįstai didelės. Atsakovas nepateikia jokių įrodymų ar argumentų, pagrindžiančių tokį faktą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovė ir jos atstovė apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti, o atsakovo apeliacinį skundą prašė atmesti, atsakovo atstovas savo apeliacinį skundą taip pat palaikė, prašė jį tenkinti, o ieškovės apeliacinį skundą prašė atmesti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimtas ir ištirtas naujas įrodymas – Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2008-12-30 sprendimas Nr.T-254 „Dėl leidimo Zarasų rajono savivaldybės mokyklų direktoriams dirbti papildomą darbą (sutartyje nesulygtą), papildomo darbo užmokesčio ir darbo grafiko nustatymo“.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės R. K. ir atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos apeliacinių skundų ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pagrindas iš dalies pakeisti ginčo šalių skundžiamą teismo sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl tarnybinio atlyginimo koeficiento dydžio nustatymo, skaičiuojant ieškovei kaip direktorei ir kaip mokytojai priteistinų sumų dydį; ieškovės, kaip mokytojos, darbo santykių su atsakovu fakto buvimo; ieškovės nenutrūkstamo darbo stažo išeitinėms išmokoms apskaičiuoti trukmės; ieškovei, kaip direktorei, neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir išeitinės išmokos priteisimo; ieškovei, kaip mokytojai, neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir išeitinės išmokos priteisimo; vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus patenkino iš dalies, tačiau apeliacinius skundus padavė abi šalys, prieštaringai vertindamos teismo išvadas priimtame sprendime.

Vienas iš esminių ieškovės apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog visos ieškovei priklausančios išmokos turėjo būti apskaičiuotos, taikant tarnybinio atlyginimo koeficientą 22,1. Ieškovės įsitikinimu, tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta, prieštaraujanti teisės aktų nuostatoms, pažeidžianti ieškovės, kaip silpnesniosios darbo santykių šalies, teises ir interesus, nes prašomos priteisti išmokos turėjo būti apskaičiuotos, taikant tarnybinio atlyginimo koeficientą 25,4. Atsakovas savo atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą šį apeliantės argumentą laiko nepagrįstu, o savo apeliaciniame skunde sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir vertinimu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje esančius duomenis bei šalių argumentus, neturi pagrindo nesutikti su ieškove.

Civilinės bylos duomenys tvirtina, jog Zarasų rajono Šniukštų pagrindinė mokykla buvo Zarasų rajono savivaldybės biudžetinė įstaiga ir darbo apmokėjimo tvarką joje nustatė Lietuvos Respublikos įstatymai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai bei Švietimo ir mokslo ministerijos teisės aktai (Zarasų rajono Šniukštų pagrindinės mokyklos nuostatų 6 ir 76 punktai, b.l. 155-163, t.1). Su ieškove, kaip mokyklos direktore, sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta 2008 m. lapkričio 21 d., todėl, apskaičiuojant ieškovei priklausančias išmokas, nutraukus darbo sutartį, turėjo būti taikomas tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr.ISAK-2300 patvirtintame Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos apraše numatytas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime konstatavo, jog šis įsakymas nėra tiesiogiai taikomas aktas, o nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr.T-116 nustatytas tarnybinio atlyginimo koeficientas 22,1, kadangi tik darbdavys galėjo priimti sprendimą dėl tarnybinio atlyginimo koeficiento pakeitimo (padidinimo), o tokio sprendimo atsakovas nebuvo priėmęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios teismo išvados nėra pagrįstos, nors, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovei Zarasų rajono savivaldybės sprendimais kelis kartus buvo keistas tarnybinio atlyginimo koeficientas, pavyzdžiui, 2008 m. vasario 7 d. sprendimu Nr.T-8, 2008 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr.T-116 (b.l. 62-63, t.1). Iš šių Zarasų rajono savivaldybės tarybos sprendimų matyti, kad švietimų įstaigų vadovams koeficientai buvo keičiami, vadovaujantis atitinkamai pasikeitusiais Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymais. Civilinės bylos duomenys (b.l. 67, t.2) tvirtina, kad atsakovas naujus tarnybinių atlyginimų koeficientus Zarasų rajono mokyklų vadovams nustatė, ir vadovaudamasis ieškovės atleidimo iš darbo dieną galiojusiu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr.ISAK-2300 – šiuo klausimu Zarasų rajono savivaldybės taryba 2008 m. rugsėjo 11 d. priėmė sprendimą Nr.T-176, tačiau jame ieškovė nurodyta nebuvo, kadangi, kaip paaiškino atsakovas, Zarasų rajono Šniukštų pagrindinė mokykla tuo metu jau buvo reorganizuota. Tačiau aplinkybė, kad atsakovas nebuvo priėmęs atitinkamo sprendimo ieškovės atžvilgiu, nesudarė pagrindo atsakovui taikyti Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 19 d. sprendimą T-116, kadangi šis sprendimas 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr.T-176 buvo pripažintas netekusiu galios, o nauji tarnybinių atlyginimų koeficientai mokyklų vadovams turėjo būti taikomi nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. Nesant priimto atitinkamo sprendimo dėl ieškovei taikytino naujo tarnybinio koeficiento, jos atžvilgiu tiesiogiai galiojo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio 4 d. įsakymas Nr.ISAK-2300, kadangi nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki ieškovės atleidimo iš darbo 2011 m. lapkričio 21 d. ieškovė dirbo mokyklos vadove (nors ir buvo įspėta dėl atleidimo iš darbo ir jos atleidimo iš darbo data dėl suteiktų kasmetinių atostogų buvo nukelta), todėl ieškovei bei jos darbdaviui galiojo visi darbo teisės norminiai aktai esamuose darbo santykiuose, t.y. tarp ieškovės, kaip mokyklos direktorės, ir atsakovo, kaip ieškovės darbdavio. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada, jog ministro įsakymas šiuo atveju nebuvo tiesiogiai taikomas aktas, yra nepagrįsta. Kolegija pažymi, jog, pasikeitus galiojantiems teisės aktams, tarnybinio atlyginimo koeficiento perskaičiavimas yra ne darbdavio teisė, bet pareiga, kylanti iš darbo santykiuose apibrėžtos darbdavio pareigos teisingai apskaičiuoti ir išmokėti visą darbuotojui priklausantį darbo užmokestį. Kadangi darbdavys, būdamas stipresnioji šalis darbo santykiuose, to nepadarė, priimant atitinkamą sprendimą, apskaičiuojant ieškovei išmokėtinas išmokas, turėjo būti vadovaujamasi jau minėtu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr.ISAK-2300. Priešingu atveju būtų nepagrįstai pažeidžiamos ieškovės, kaip socialiniu ir ekonominiu požiūriu silpnesniosios darbo santykių šalies, teisės.

Atsakovas, nesutikdamas su tuo, kad ieškovei taikytinas 25,4 tarnybinio atlyginimo koeficientas, apeliaciniame skunde teigia, jog ieškovė neatitiko Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio 4 d. įsakyme Nr.ISAK-2300 numatytų privalomųjų kriterijų - kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., kada pradėti taikyti didesni tarnybinio atlyginimo koeficientai, ieškovė nekuravo iki 200 mokinių, neturėjo 5 kontaktinių valandų, nes mokykla, kuriai ji vadovavo, jau nebedirbo. Tačiau kolegija tokius atsakovo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi mokykla nurodytu laikotarpiu nebedirbo ne dėl ieškovės kaltės, o dėl atsakovo iniciatyva atliktos mokyklos reorganizacijos. Be to atsakovas darbo sutartį su ieškove nutraukė kaip su mokyklos direktore ir jai priklausančias išmokas paskaičiavo bei išmokėjo (2008 m. rugsėjo-spalio mėnesiais) kaip mokyklos direktorei, vadovaudamasis tuo metu jau nebegaliojančiu 2008 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr.T-116, kuriuo buvo nustatyti tarnybinių atlyginimų koeficientai mokyklų vadovams, nors tuo metu mokykla ir nebedirbo. Taigi atsakovas tuo metu nemanė, jog ieškovė neatitinka privalomųjų kriterijų, dėl ko ieškovei neturėtų būti skaičiuojamos išeitinės išmokos, taikant mokyklų vadovams nustatytus tarnybinių atlyginimų koeficientus. Nors civilinėje byloje nėra tiesioginių duomenų, kad ieškovei suteikta vadybinė kvalifikacinė klasė, III kategorija, tačiau šių aplinkybių atsakovas iš esmės bylos nagrinėjimo metu ir neginčijo, be to jas netiesiogiai patvirtina kiti bylos duomenys (b.l. 39, t.1). Ieškovei 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr.K-21 (b.l. 67, t.1) be kito darbo krūvio nustatytos 5 pedagoginės valandos, ir visos šios nustatytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, jog ieškovės reikalavimas jai taikyti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio 4 d. įsakyme Nr.ISAK-2300 nustatytą (6.2. p.) 25,4 tarnybinio atlyginimo koeficientą yra pagrįstas, todėl visos išmokos, atleidus ieškovę iš direktorės pareigų, turėjo būti apskaičiuotos, taikant tarnybinio atlyginimo koeficientą 25,4, o ne 22,1, kaip neteisingai nusprendė pirmosios instancijos teismas.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus priteisti jai išmokas, atleidus ją iš direktorės pareigų, tenkino iš dalies, ne tik nepagrįstai taikydamas mažesnį nei ieškovė prašė tarnybinio atlyginimo koeficientą, bet ir dalį reikalavimų atmesdamas. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti sprendimą šioje dalyje ir priteisti jai visas išmokas, priklausančias išmokėti kaip atleistai direktorei. Atsakovas priešingai – prašo ieškovės reikalavimus atmesti visiškai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, jog ieškinys dalyje, kurioje ieškovė prašė priteisti iš atsakovo jai išmokas, kaip mokyklos direktorei, yra pagrįstas, todėl turėjo būti patenkintas pilna apimtimi. Be to dėl pirmiau aptartų motyvų šios išmokos ieškovei, kaip mokyklos direktorei, turėjo būti paskaičiuotos, taikant tarnybinio atlyginimo koeficientą – 25,4.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą priteisti jai, kaip mokyklos direktorei, iš atsakovo už 2008 m. rugsėjo 1-11 priverstinės prastovos laikotarpį atlygį patenkino iš dalies, konstatavęs, jog minėtas laikotarpis negali būti vertinamas kaip prastova dėl to, jog nebuvo tinkamai įformintas, tačiau, nepaisant to, ieškovei už minėtą laikotarpį atsakovas privalo sumokėti priklausantį darbo užmokestį. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šio laikotarpio nuo 2008-09-01 iki 2008-09-11 nepripažino prastova, nes abi proceso šalys teigė, kad šis laikotarpis laikytinas prastova - faktiškai ieškovė nedirbo, neatliko jokių pareigų ir funkcijų, nes mokykla jau buvo uždaryta. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kad prastovos nebuvo, o šalys byloje ginčija tik faktą, dėl kurios iš šalių kaltės susidarė prastova. Ieškovė apeliaciniame skunde ir atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nurodytas laikotarpis atsakovo nebuvo įformintas kaip prastova. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovės pozicija ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nurodytas laikotarpis negali būti vertinamas kaip prastova, kadangi atsakovas prastovos neįformino ir jokių įrodymų, kad nurodytu laikotarpiu buvo prastova nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Nesant byloje įrodymų apie prastovą, darbdavys privalo ieškovei sumokėti darbo užmokestį už nurodytą laikotarpį, kuris apskaičiuotinas, taikant tarnybinio atlyginimo koeficientą – 25,4, todėl sudaro 1323 Lt. Pirmosios instancijos teismui skundžiamu sprendimu priteisus sumažintą išmoką, nepagrįstai taikius mažesnį tarnybinio atlyginimo koeficientą, sprendimas šioje dalyje keistinas, padidinant priteistą 1157,23 Lt sumą iki 1323 Lt. Konstatavus, jog laikotarpiu nuo 2008-09-01 iki 2008-09-11 prastovos nebuvo, nėra reikalo analizuoti atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl kurios iš šalių kaltės susidarė prastova, todėl teisėjų kolegija šių atsakovo argumentų plačiau nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą priteisti jai, kaip mokyklos direktorei, už 2008 m. rugsėjo 12-24 d. priklausančią darbo užmokesčio dalį, lygią 172,80 Lt, atmetė, konstatavęs, jog ieškovė šį savo reikalavimą grindžia analogiškais jos tarnybinio atlyginimo koeficiento dydžio nustatymo argumentais ir motyvais. Tačiau iš bylos duomenų matyti, jog ieškovė šį savo reikalavimą grindė ne tik šiais motyvais, bet ir tuo, jog ieškovės kasmetinės atostogos prasidėjo tik 2009 m. rugsėjo 25 d., todėl atsakovas ieškovei, kaip direktorei, turėjo sumokėti už nuo prastovos pabaigos (2008 m. rugsėjo 11 d.) iki atostogų buvusį laikotarpį darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas dėl šių ieškovės argumentų iš esmės nieko nepasisakė, nors reikalavimą atmetė. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti ir teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad ieškinys šioje dalyje yra pagrįstas ir tenkintinas, nes atsakovas neįrodė, jog už laikotarpį 2008 m. rugsėjo 12-24 d. yra visiškai atsiskaitęs su ieškove. Dėl to sprendimas šioje dalyje keistinas ir ieškovės naudai iš atsakovo priteistina 172,80 Lt.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą priteisti jai, kaip mokyklos direktorei, už 2008 m. rugsėjo 25 d. – lapkričio 23 d. atostogų laikotarpį priklausančio darbo užmokesčio dalį, lygią 3243, 82 Lt, atmetė, konstatavęs, jog ieškovė šį savo reikalavimą grindė analogiškais jos tarnybinio atlyginimo koeficiento dydžio nustatymo argumentais ir motyvais. Civilinės bylos duomenys tvirtina, jog šį reikalavimą ieškovė grindė ne tik teismo nurodytais motyvais, bet ir tuo, kad darbo užmokestis už jai 2008 m. rugsėjo 25 d. – lapkričio 20 d. suteiktą atostogų laikotarpį buvo sumokėtas tik pirmąją atostogų dieną, dėl to jos atostogos turėjo buvo pratęstos dar trimis dienomis iki lapkričio 23 d. ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Ieškovės teiginius, jog atsakovas ieškovei darbo užmokestis už atostogas rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais sumokėjo tik 2008 m. rugsėjo 25 d., t.y. pirmąją atostogų dieną, patvirtina bylos duomenys (b.l. 18, t.1), dėl to ieškovės reikalavimas priteisti jai darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki lapkričio 23 d. yra pagrįstas (DK 176 str. 2 d.), be to darbo užmokestis už atostogas turėjo būti skaičiuojamas, taikant tarnybinio atlyginimo koeficientą 25,4. Dėl šių priežasčių ieškovės reikalavimas priteisti jai, kaip direktorei, už 2008 m. rugsėjo 25 d. – lapkričio 23 d. atostogų laikotarpį priklausančio darbo užmokesčio dalį, lygią 3243,82 Lt, yra visiškai pagrįstas, todėl tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą priteisti jai, kaip mokyklos direktorei, už nepanaudotas atostogas (už 2008 m. sausio 30 d. – lapkričio 24 d.) priklausančio darbo užmokesčio dalį, lygią 6797,88 Lt, tenkino iš dalies, konstatavęs, jog ieškovė pagrįstai reikalauja priteisti šią išmoką, tačiau teismas ją sumažino, taikydamas mažesnį tarnybinio atlyginimo koeficientą. Atsakovas apeliaciniame skunde iš dalies sutinka su šiuo apeliantės reikalavimu, tačiau teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskaičiavo priteistiną sumą, kadangi už nepanaudotas atostogas ieškovei priklausantis darbo užmokestis turėtų būti skaičiuojamas, vidutinį ieškovės, kaip direktorės, dienos darbo užmokestį dauginant ne iš 46, o iš 32 dienų, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr.A1-377 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2008 metais patvirtinimo“ 1.1. ir 2.3. punktuose bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr.650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 8 punkte. Tačiau, teisėjų kolegija jau konstatavo, jog visos ieškovės prašomos priteisti jai, kaip direktorei, išmokos, susijusios su darbo santykiais, turėtų būti apskaičiuojamos pagal padidintą tarnybinio atlyginimo koeficientą 25,4, o atsakovas apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, gindamasis nuo šio ieškovės reikalavimo, pirmosios instancijos teisme neatsikirtinėjo ir jų nenurodė, dėl to apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, šių aplinkybių, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nenagrinėja. Kadangi kolegija jau aukščiau pasisakė dėl ieškovei taikytino tarnybinio atlyginimo koeficiento, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje taip pat keistinas, ieškovei priteisiant visą jos reikalaujamą darbo užmokesčio dalį už nepanaudotas atostogas – 6797,88 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus priteisti jai, kaip mokyklos direktorei, priklausančią išeitinės išmokos dalį, lygią 3306,12 Lt, bei už 2008 m. lapkričio 24 d. priklausančio darbo užmokesčio dalį, lygią 13,68 Lt, atmetė, konstatavęs, jog ieškovė šiuos reikalavimus grindžia analogiškais jos tarnybinio atlyginimo koeficiento dydžio nustatymo argumentais ir motyvais. Be to teismas nurodė, kad ieškovės darbo stažas, jai dirbant direktore, nuo 1997-01-29 iki jos galutinio atleidimo iš pareigų 2008-11-24 buvo du kartus nutrauktas, todėl, atsižvelgiant į nepertraukiamą ieškovės darbo stažą, kuris, teismo vertinimu, yra tik daugiau nei trisdešimt trys mėnesiai, jai turėjo būti išmokėta dviejų, o ne šešių mėnesių VDU dydžio išeitinė išmoka. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose tokiai teismo išvadai pritaria, tuo tarpu ieškovė su tokiu atsakovo ir teismo vertinimu nesutinka, apeliaciniame skunde tvirtindama, kad tokiu būdu yra neteisingai nustatomas jos nenutrūkstamas darbo stažas išeitinėms išmokoms apskaičiuoti. Teisėjų kolegija jau pirmiau pasisakė dėl ieškovei taikytino tarnybinio atlyginimo koeficiento, todėl šių argumentų nekartoja, tačiau sutinka su ieškovės motyvais ir argumentais dėl nenutrūkstamo darbo stažo išeitinėms išmokoms apskaičiuoti trukmės.

Bylos duomenys tvirtina, kad tas pats Zarasų rajono apylinkės teismas, anksčiau nagrinėjęs ieškovės bylą dėl jos neteisėto atleidimo iš darbo, pripažino, kad apeliantė iš direktorės pareigų atsakovo buvo atleista neteisėtai ir grąžino ją į šias pareigas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje 3K-3-59/2006 patvirtino, kad minėtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Šios aplinkybės, kaip teisingai nurodo ieškovė, leidžia daryti išvadą, kad teismui pripažinus, jog apeliantė iš pareigų atsakovo buvo atleista neteisėtai bei grąžinus ją į tas pačias pareigas, jos turėtas darbo stažas nenutrūko. Todėl laikas, kurį darbuotojas nedirbo, remiantis DK 297 straipsnio 3 dalimi, yra pripažįstamas priverstine pravaikšta ne dėl darbuotojo kaltės. Kad priverstinė pravaikšta ne dėl darbuotojo kaltės įskaičiuojama į darbo stažą, matyti iš DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punkto, kuriame yra nurodyta, kad darbuotojui, grąžintam į ankstesnį darbą, į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitoma priverstinės pravaikštos laikas. Kad priverstinė pravaikšta nenutraukia darbo stažo patvirtina ir 2003 m. liepos 18 d. Vyriausybės nutarimo „Dėl darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ar organizacijose aprašo patvirtinimo“ Nr.940 8.10 punktas, kuriame nurodoma, kad darbuotojui, grąžintam į ankstesnįjį darbą, į darbo stažą įskaičiuojamas priverstinės pravaikštos laikas. Šio Vyriausybės nutarimo 7.1. punkte yra nustatyta, kad į nepertraukiamą darbo stažą (naudojamas nustatant darbuotojo skatinimo priemones, papildomas garantijas, išmokant išeitines išmokas ir kitais kolektyvinėse sutartyse numatytais atvejais) yra įskaičiuojamas laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje (jeigu darbo santykiai toje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nebuvo nutrūkę ar darbo santykiai nebuvo nutrūkę dėl įmonės, įstaigos, organizacijos savininko pasikeitimo, įmonės, įstaigos ar organizacijos sujungimo, padalijimo, išdalijimo ar prijungimo prie kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos). Remiantis šiomis nuostatomis ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovė mokykloje pradėjo dirbti 1991 m. ir atsakovo sprendimu buvo atleista iš direktorės pareigų, konstatuotina, jog atsakovas pagrįstai apeliantei, kaip mokyklos direktorei, skaičiavo 6 mėnesių VDU dydžio išeitinę išmoką. Dėl šių priežasčių apeliantės reikalavimas priteisti jai, kaip direktorei, neišmokėtos 6 mėnesių VDU dydžio išeitinės išmokos dalį, motyvuojant tuo, kad atsakovas netinkamai ją paskaičiavo, nes nesivadovavo Vyriausybės nutarimo 6.12 punktu, yra pagrįstas ir tenkintinas, o teismo sprendimo dalis atsisakyti minėtą reikalavimą tenkinti yra neteisėta ir dėl to naikintina.

Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotu ieškovės, kaip mokytojos, darbo santykių su atsakovu fakto buvimu, o būtent: atsakovas neigia ir nepripažįsta jokių kitų (išskyrus direktorės pareigas) darbo teisinių santykių su ieškove, su visais reikalavimais, kurie kildinami iš atskiros darbo sutarties, pagal kurią ieškovė ėjo vyr. mokytojos pareigas, atsakovas nesutinka. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose tvirtina priešingai – kad toks faktas realiai buvo ir jis yra įrodytas byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, jog ieškovės, kaip mokytojos, darbo santykių su atsakovu buvimo faktas nagrinėjamoje byloje nėra įrodytas, todėl visi ieškovės reikalavimai, susiję su jai, kaip mokytojai, neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir išeitinės išmokos priteisimu, atmestini kaip nepagrįsti.

Civilinės bylos duomenys tvirtina, jog Zarasų rajono švietimo, kultūros ir kūno kultūros skyriaus vedėjo 1991 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr.153-K ieškovė buvo priimta į darbą tuometinėje Šniukštų devynmetėje mokykloje pradinių klasių mokytoja, 1997 m. sausio 29 d. su ieškove buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ji priimta į darbą Šniukštų pagrindinėje mokykloje direktorės, vyr. mokytojos pareigoms, 2002 m. balandžio 25 d. su ieškove buvo sudaryta darbo sutartis Nr.130 dėl jos darbo Šniukštų pagrindinės mokyklos direktorės pareigose, 2005 m. rugsėjo mėnesį su ieškove buvo sudaryta darbo sutartis Nr.47, pagal kurią ji buvo priimta į Šniukštų pagrindinę mokyklą geografijos ir dailės mokytojos pareigoms (b.l. 10-18, t.2). Teisėjų kolegijos vertinimu, nė vienos iš šių sutarčių negalima vertinti, kaip sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo dėl ieškovės darbo mokykloje mokytojos pareigose. 1997 m. sausio 29 d. darbo sutartyje nurodyta, jog ieškovė priimama dirbti į direktorės pareigas, o prierašas „vyr. mokytoja“, teisėjų kolegijos vertinimu, pažymėjo ieškovės kvalifikacinę klasę, o ne pareigas (b.l. 11, t.2). Pagal šią darbo sutartį darbo santykiai buvo tęsiami 2002 m. balandžio 25 d. darbo sutartimi, kurioje ieškovės pareigos buvo nurodytos tik kaip direktorės. Jokios atskiros darbo sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo dėl ieškovės darbo mokykloje mokytojos pareigose, byloje nėra. 2005 m. rugsėjo mėnesį sudaryta darbo sutartis Nr.47 vertintina kritiškai, kadangi ši sutartis sudaryta tarp ieškovės – mokyklos direktorės, ir mokyklos, kurią atstovavo mokyklos direktorės pavaduotoja. Atsakovas, kuriam keliami reikalavimai atsiskaityti su ieškove, kaip atleista iš mokytojos pareigų, nėra šios sutarties šalimi. Be to sutartyje nurodyta, jog ieškovė priimama į geografijos ir dailės mokytojos pareigas, tačiau tarifikacijose (b.l. 36-37, t.1) nurodyta, jog ieškovė dirbo pradinių klasių mokytoja. Tokiu būdu byloje nėra nustatyta, pagal kokią konkrečiai darbo sutartį (data, numeris, įsigaliojimas, pabaiga) ieškovė dirbo ir kokias pareigas ji atliko. Nors ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, jog ieškovė mokytoja dirbo pagal kelias darbo sutartis, tačiau konkrečiai nenurodo, pagal kurias. Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovė neįrodė, jog mokykloje dirbo ne tik kaip direktorė, bet ir kaip mokytoja.

Apeliacinės instancijos teismui ieškovė pateikė ir teismas ištyrė naują įrodymą – Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2008-12-30 sprendimą Nr.T-254 „Dėl leidimo Zarasų rajono savivaldybės mokyklų direktoriams dirbti papildomą darbą (sutartyje nesulygtą), papildomo darbo užmokesčio ir darbo grafiko nustatymo“. Juo remdamasi ieškovė įrodinėja, kad analogiškas pareigas užėmusiems mokyklų direktoriams atsakovas oficialiai leido dirbti ne tik direktoriaus, bet ir mokytojo pareigose, kas apeliantės tvirtinimu įrodo, kad ir ji dirbo ne tik mokyklos direktore, bet ir mokytoja. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, minimas įrodymas nepatvirtina ieškovės nurodytų aplinkybių, nes pateiktame atsakovo sprendime nėra kalbama apie ieškovę, be to jis priimtas jau po ieškovės atleidimo iš direktorės pareigų, o šio sprendimo 2 punkte numatyta direktoriaus ir mokytojo pareigų įforminimo tvarka – mokyklos direktoriaus darbo sutartis papildoma susitarimu dėl papildomo darbo, rodo, jog tokiais atvejais mokytojo pareigoms naujos darbo sutartys nebuvo sudaromos. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimus grindžia būtent kita, nei sutartis dėl direktorės pareigos, darbo sutartimi. Nenustačius, jog tarp ieškovės, kaip mokytojos, ir atsakovo buvo susiklostę darbo santykiai, nėra pagrindo priteisti ieškovei išmokų, kurias ji reikalauja priteisti iš atsakovo kaip išmokas, atleidus ją iš darbo iš mokytojo pareigų. Dėl šių priežasčių ieškovės ieškinys šioje dalyje negalėjo būti patenkintas, todėl dalyje, kurioje pirmosios instancijos teismas jį tenkino, sprendimas keistinas.

DK 141 straipsnyje numatyta, jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka; kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Pirmosios instancijos teismas iš ieškovės banko sąskaitos išrašo nustatė, jog atsakovas per kelis kartus yra sumokėjęs jai įvairias išmokas, susijusias su darbo santykiais, tame tarpe ir susijusias su jos atleidimu iš Šniukštų pagrindinės mokyklos direktorės pareigų. Paskutinė išmoka ieškovei sumokėta paskutinę darbo dieną – 2008-11-21. Tokiu būdu atsakovas išmokėjo tiek išmokų, kiek laikė, jog priklauso išmokėti ieškovei jos atleidimo iš darbo dieną. Atsižvelgęs į tai, jog byloje ginčas kilo dėl galimai kitų, papildomų, išmokų, susijusių su ieškovės darbu Šniukštų pagrindinėje mokykloje, priteisimo, teismas atsakovo nesutikimą su ieškiniu bei neišmokėjimą ieškovės reikalaujamų išmokų nepripažino kaltu atsakovo neveikimu ir uždelsimu atsiskaityti su ieškove, todėl ieškinį dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio už neatsiskaitymo laikotarpį nuo 2008-11-24 iki teismo sprendimo įvykdymo atmetė. Ieškovė, ginčydama teismo sprendimą šioje dalyje nurodo, kad vien tas faktas, jog Zarasų rajono apylinkės teismas priteisė atsakovui sumokėti apeliantei, kaip mokyklos direktorei, už 2008 m. rugsėjo 1 d. - 2008 m. rugsėjo 11 d. laikotarpį priklausantį darbo užmokestį, rodo atsakovo nesąžiningumą ir toks atsakovo elgesys turėjo būti įvertintas kaip neveikimas ir uždelsimas atsiskaityti su apeliante, kaip iš darbo atleidžiamu darbuotoju. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamo teisinio pagrindo priteisti apeliantei, kaip mokyklos direktorei, iš atsakovo VDU už visą neatsiskaitymo laikotarpį (nuo 2008 m. lapkričio 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos), kadangi toks laikotarpis realiai susidarė ne dėl kaltų atsakovo veiksmų, bet dėl to, jog tarp šalių pakankamai ilgą laiką vyko teisinis ginčas dėl sumų, kurias atsakovas privalėjo išmokėti ieškovei jos atleidimo iš darbo dieną, dydžio. Dėl to tenkinti šį ieškovės reikalavimą atsakovo atžvilgiu būtų ne tik neteisinga, bet ir neprotinga.

Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kartu pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 4 d.). Ieškovės ieškinio suma buvo 43415,67 Lt, todėl žyminis mokestis, mokėtinas už ieškinį yra 1302,47 Lt (CPK 80 str.). Kadangi ieškovė yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 1 p.), bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Kadangi apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, ieškovei iš viso priteisdamas 14857,30 Lt sumą, t.y. 34,22 procentus jos reikalautos priteisti sumos, atitinkama žyminio mokesčio dalis, t.y. 445 Lt, už ieškinį ir apeliacinį skundą yra priteisiama iš atsakovo, t.y. bendra 890 Lt suma.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovės nurodytos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, patirtos pirmosios instancijos teisme, yra per didelės ir neatitina Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintų rekomendacijų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą (nors ieškovė pareiškė daugiau kaip dešimt ieškinio reikalavimų, bet jie tarpusavyje yra susiję; nagrinėjama byla yra iš darbo teisinių santykių, o ieškovė yra silpnesnioji šių santykių šalis), apimtį ir nagrinėjimo trukmę, pagrįstos ieškovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme būtų 4000 Lt (už ieškinį, atsiliepimą į atskirąjį skundą, atstovavimą teisme, prašymo surašymą). Apeliacinėje instancijoje ieškovė pagal jos pateiktus duomenis patyrė 6713,88 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tačiau ir šios išlaidos yra akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, apimtį ir nagrinėjimo trukmę apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija protingomis ir rekomendacijas atitinkančiomis išlaidomis pripažįsta 1300 Lt (už procesinių dokumentų surašymą ir dalyvavimą teismo posėdyje). Taigi iš viso advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų, kurios pripažintinos protingomis ir pagrįstomis, ieškovė patyrė 5300 Lt. Kadangi ieškovės reikalavimai buvo patenkinti 34,22 procentais, ieškovei iš atsakovo priteistina 1813,66 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija taip pat iš dalies tenkina apeliantės (ieškovės) prašymą atlyginti jai kelionės išlaidas, susijusias su vykimu į teismą (CPK 79, 88 str.). Iš viso ieškovė turėjo 358,67 Lt kelionės išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 243,41 Lt – apeliacinės instancijos teisme, todėl jai iš atsakovo priteistina 206 Lt, atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų dydį (34,22 proc.).

Atsakovas apeliacinėje instancijoje taip pat patyrė 2200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios išlaidos, atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes dėl bylos sudėtingumo, apimties ir nagrinėjimo trukmės, taip pat yra per didelės ir protingomis bei rekomendacijas atitinkančiomis išlaidomis kolegija pripažįsta tik 1300 Lt (už procesinių dokumentų surašymą ir dalyvavimą teismo posėdyje). Kadangi atsakovo apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, jam iš ieškovės priteistina proporcingai atmestų reikalavimų daliai šių bylinėjimosi išlaidų dalis, t.y. 34,22 procentai, kas sudarytų 445 Lt.

Atsakovas valstybei taip pat privalo atlyginti dalį išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą. Pirmosios instancijos teisme šios išlaidos buvo 60 Lt, apeliacinėje instancijoje – 7,15 Lt, t.y. iš viso 67,15 Lt, todėl atsakovas valstybei privalo atlyginti 23 Lt pašto išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 22 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

ieškinį tenkinti iš dalies - priteisti iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos ieškovės R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), kaip buvusios mokyklos direktorės naudai už 2008 m. rugsėjo 1-11 d. laikotarpį priklausantį 1323 Lt darbo užmokestį, už 2008 m. rugsėjo 12-24 d. priklausančią darbo užmokesčio dalį, lygią 172,80 Lt, už 2008 m. rugsėjo 25 d. – lapkričio 23 d. atostogų laikotarpį priklausančio darbo užmokesčio dalį, lygią 3243,82 Lt, už nepanaudotas atostogas (už 2008 m. sausio 30 d. – lapkričio 24 d.) priklausančio darbo užmokesčio dalį, lygią 6797,88 Lt, priklausančią išeitinės išmokos dalį, lygią 3306,12 Lt, už 2008 m. lapkričio 24 d. priklausančio darbo užmokesčio dalį, lygią 13,68 Lt, viso 14857,30 Lt (keturiolika tūkstančių aštuonis šimtus penkiasdešimt septynis litus 30 centų) išmokų, susijusių su darbo santykiais, taip pat priteisti 1813,66 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus trylika litų 66 centus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 206 Lt (du šimtus šešis litus) kelionės išlaidų.

Priteisti iš ieškovės R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos naudai 445 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt penkis litus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės tarybos 890 Lt (aštuonis šimtus devyniasdešimt litų) žyminio mokesčio ir 23 Lt (dvidešimt tris litus) pašto išlaidų valstybei.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėKolegijos teisėjai Tatjana ŽukauskienėAlgirdas Auruškevičius