Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK, atsakovas) 2013 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 20-IL-1562 (toliau – ir skundžiamas sprendimas), priteisti iš atsakovo 20 950,96 Lt (6067,82 Eur) nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.Pareiškėjas skunde nurodė, jog ginčo laikotarpiu ėjo A lygio 16 kategorijos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigas. Pažymėjo, kad dėl 2009–2013 metais galiojusio teisinio reguliavimo nepagrįstai, neproporcingai buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) ir teigė, kad atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimais dėl sumažinto atlyginimo ir kitų su darbo užmokesčiu susijusių išmokų skirtumo priteisimo. Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas įsiteisėjusį Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus, todėl nėra pagrindo reikalavimą dėl neišmokėto atlyginimo skirtumo tenkinti teismo sprendimu.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo D. Ž. skundą atmetė.Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat į kitas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtas analogiškos kategorijos bylas (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016) ir pažymėjo, kad šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos minėtose bylose. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Pastebėjo, kad iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, jog Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Įvertinęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo nuostatas, ir tai, kad Grąžinimo įstatyme įstatymų leidėjas nustatė praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas padarė išvadą, kad institucijai, mokėjusiai sumažintą darbo užmokestį, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pažymėjo, jog tuo atveju jei asmuo šiuo metu nedirba jam darbo užmokestį (atlyginimą) ginčo laikotarpiu mokėjusioje institucijoje, vadovaujantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalys gali būti išmokėtos pagal pateiktą prašymą sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai. Teismas sprendė, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad priimant skundžiamą sprendimą, teisės aktuose nebuvo nustatytas pagrindas išmokėti pareiškėjui susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, jos išmokėjimo tvarka įstatymais nebuvo sureguliuota, o sprendimas buvo priimtas, taikant tuo metu galiojusius teisės aktus. Todėl atsakovo atsisakymas išmokėti pareiškėjui susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką yra pagrįstas.

III.

Pareiškėjas D. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo konstitucingumo, t. y. jo 2 straipsnio 2 ir 8 dalių bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 903 patvirtinto Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 1.1 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio, 29 straipsnio ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui.Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nurodydamas, kad teismas neteisingai aiškino Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą. Pažymi, kad teismui palikus galioti skundžiamą atsakovo sprendimą yra paneigiama pareiškėjo teisė į kompensaciją dėl neproporcingo darbo užmokesčio sumažinimo, pažeidžiama pareiškėjo konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str.) bei nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str.). Pareiškėjas taip pat pažymi, kad jo prašymas dėl neišmokėto darbo užmokesčio buvo pateiktas, o skundžiamas sprendimas buvo priimtas 2013 metais, dar nesant įgyvendintam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, kuris nors šiandien ir yra sukurtas, tačiau neįgyvendina savo tikslų ir yra deklaratyvus.Pareiškėjas nurodo, kad Grąžinimo įstatymas ir šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas kompensavimo mechanizmas tiek, kiek nustatyta mažinanti formulė ir sumažinto darbo užmokesčio koeficientai, neužtikrina teisingo kompensavimo valstybės tarnautojams, nes pareiškėjui teisėtai priklausantis darbo užmokestis dar kartą nepagrįstai yra sumažinamas, pvz., pareiškėjui 2009–2013 metų laikotarpiu buvo neišmokėta 20 950,96 Lt (6 067,82 Eur) darbo užmokesčio dėl neproporcingo darbo užmokesčio sumažinimo, tuo tarpu, pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį atliktus paskaičiavimus, pareiškėjui paskaičiuota 3 kartus mažesnė suma, t. y. tik 2039,85 Eur. Taigi paminėtos aplinkybės įrodo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas iš tiesų nekompensuoja, yra ydingas ir prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 29 straipsniui, 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, kurio neatsiejami elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, proporcingumas, teisinis tikrumas bei teisinis saugumas. Pasak pareiškėjo, Kauno apygardos administracinio teismo cituojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra tik konstatuojamas faktas, kad kompensavimo mechanizmas turi būti sukurtas, tačiau nėra nagrinėta, ar sukurtas mechanizmas yra teisėtas, proporcingas ir tinkamai įgyvendina Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą.Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas prašo teismo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulės neatitikties Konstitucijai, kas yra visiškai naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Mano, kad pareiškėjo pateiktas reikalavimas apeliaciniame skunde nėra susijęs su jo 2013 m. spalio 28 d. skunde Kauno apygardos administraciniam teismui pateiktu prašymu, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui D. Ž. (statutiniam valstybės tarnautojui) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą, pažymėjo, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas iš tiesų nekompesuoja, yra deklaratyvus ir prieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertinęs ir taikęs Grąžinimo įstatymo nuostatas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia (lot. be kita ko) susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia (lot. be kita ko) konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Kauno AVPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju jam, taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas, nebus grąžinta prašomo dydžio darbo užmokesčio nepriemoka, t. y. bus grąžinta tik dalis šios sumos, aukščiau minėtų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti pareiškėjui visą jo prašomą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Todėl, taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, jog jam pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuota kompensuojama suma yra ženkliai mažesnė, nei realiai jam būtų išmokėta darbo užmokesčio per ginčo laikotarpį, jeigu Lietuvos Respublikos Seimas nebūtų priėmęs Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimų, kurie vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad teismo sprendimu jam turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams.Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 ir 8 dalių nuostatos bei Aprašo 1.1 punkto nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio, 29 straipsnio ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį ir kitus šioje nutartyje išdėstytus motyvus, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) ir Aprašo 1.1 punkto galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjo prašyme išdėstytų teiginių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto kompensavimo mechanizmo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo bei Aprašo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Šiame kontekste akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016 ir kt.).Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.