Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-01-17 · Administracinė byla Nr. A-39-56-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-01-17
Bylos Nr.
A-39-56-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Nijolė Piškinaitė (pirm.), Stasys Gudynas (pran.), Algirdas Taminskas
Pareiškėjas
I. M., V. S., J. J., G. K.
Atsakovas
Panevėžio pataisos namams
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie LR Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A10-56/2007Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. sausio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko,

Sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,

Apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. M. ir V. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 26 d. sprendimo panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. J. , G. K. , I. M. , V. S. skundus atsakovui Panevėžio pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie LR Teisingumo ministerijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjos J. J. , G. K. , I. M. ir V. S. su skundais ir patikslintais skundais kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamos priteisti iš atsakovo Panevėžio pataisos namų neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. imtinai (V. S. ir G. K. – nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. gruodžio 18 d.). Patikslintais skundais pareiškėjos taip pat prašė priteisti darbo užmokesčio neišmokėtą dalį už darbą naktį bei švenčių dienomis nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2005 m. liepos 1 d.

Šalies argumentai

Pareiškėjos nurodė, kad atsakovas 2002–2004 metais, vadovaudamasis LR Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ ir Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. joms taikė darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą ir nepagrįstai neišmokėjo viso priklausančio darbo užmokesčio. Dėl šios priežasties, pareiškėjų teigimu, jos negavo dalies priklausančio darbo užmokesčio.

Pareiškėjos pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostatos, ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ ir šiuo nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės, taip pat Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 ,,Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ 1 ir 2 punktai bei šiuo nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Remdamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjos teigia, kad minėti Vyriausybės nutarimai bei Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis, kaip prieštaraujantys Lietuvos Konstitucijai, negaliojo nuo pat priėmimo momento (ab initio).

Šalies argumentai

Pareiškėjos taip pat teigia, kad įstatymais nustatytas darbo užmokestis pareigūnams gali būti sumažintas taip pat tik įstatymų nustatyta tvarka. Nei Valstybės tarnybos įstatyme, nei kituose teisės aktuose institucijos vadovui nesuteikiama teisė priimti vidaus administravimo aktus ir mažinti valstybės tarnautojui įstatymuose ir jų pagrindu išleistuose teisės aktuose nustatytą darbo užmokestį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1–638/2005).

Todėl atsakovas, pareiškėjoms taikydamas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, neteisėtai ir nepagrįstai mokėjo tik dalį įstatymais nustatyto darbo užmokesčio, dėl ko ir susidarė darbo užmokesčio nepriemoka.

Atsiliepimas

Atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjų pateiktus skundus prašė juos atmesti; nurodė, kad valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius 2002-2005 metais reglamentavo 2002 m. balandžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas. Minėto įstatymo pagrindu Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 buvo patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 m. II pusmetį taisyklės bei vėliau jas pakeitusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės, kurios reglamentuoja valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimą taikant indeksavimo koeficientą, jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus.

Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo tvirtinamus biudžeto asignavimus ir vadovaujantis minėtais teisės aktais, nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. Panevėžio pataisos namai direktoriaus įsakymais taikė darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, nes trūko lėšų darbo užmokesčiui.

Atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas taikomas po jo paskelbimo priimtiems ir įvykdytiems sprendimams. Todėl iki šio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo atsakovas pagrįstai ir teisėtai taikė tuo metu galiojusias minėtąsias įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatas, skaičiuodamas pareiškėjoms darbo užmokestį.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime taip pat nurodo, kad daliai reikalavimų, remdamasis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi bei Civilinio kodekso 1.127 straipsniu, teismas turėtų taikyti ieškinio senatį. Remdamasis šiais motyvais ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, atsakovas prašo pareiškėjų skundus atmesti.

Tretysis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos – atsiliepime į pareiškėjų skundus nurodė, kad su pareiškėjų skundais nesutinka. Atsiliepime nurodyti argumentai yra iš esmės analogiški atsakovo atsiliepime išdėstytiems teiginiams.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjų skundus tenkino iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjų atveju atsakovo sprendimas mokėti pareiškėjoms mažesnį nei priklausė darbo užmokestį priimtas iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo, kuriuo pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-856 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ 1 ir 2 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio l ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio l daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismo nuomone, atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjoms Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu, kadangi tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas privalo tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjoms visą darbo užmokestį remiantis teisės aktais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pripažintais prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Todėl teismas pareiškėjų reikalavimą iš esmės pripažino pagrįstu, tačiau priteisė neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2003 m. kovo 1 d. (G. K. nuo 2003 m. balandžio 1 d.) iki 2004 m. rugsėjo 30 d., ir už darbą nakties metu bei švenčių dienomis per laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 1 d. (G. K. muo 2003 m. gegužės 1 d.) iki 2005 m. kovo 31 d. konstatavęs, jog nagrinėjamoje byloje pareigūnų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo laikotarpiui nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2003 m. kovo 1 d. (o G. K. – iki 2003 m. balandžio 1 d.) taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.

III.

Pareiškėjos I. M. ir V. S. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį reikalavimų daliai. Apeliančių teigimu, Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalis nustato, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Todėl ieškinio senaties taikymo, termino skaičiavimo, stabdymo, nutraukimo, pasibaigimo ir atnaujinimo pagrindų taikyti ieškinio senatį klausimai sprendžiami vadovaujantis Civilinio kodekso 1.126–1.135 straipsnių nuostatomis. Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminus nutraukia skolininko atlikti veiksmai, liudijantys, kad jis pripažįsta prievolę. Apeliančių teigimu, atsakovas 2006 m. balandžio 4 d. rašte Nr. 01/8-1240 pateikdamas pažymą dėl nesumokėto darbo užmokesčio, pripažino šią prievolę. Šios prievolės pripažinimą, apeliančių teigimu, atskleidžia ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2006 m. kovo 22 d. raštai Nr. 10/07-889, Nr. 10/07-890 „Dėl asignavimų poreikio pareigūnų darbo užmokesčiui“ ir 2006 m. balandžio 10 d. raštas Nr. 10/07-1128 „Dėl informacijos apie taikytą indeksavimo koeficientą apskaičiuojant valstybės tarnautojams darbo užmokestį per 2002 – 2004 metus“, kuriais atsakovas buvo informuotas, kad Kalėjimų departamentas pateikė skaičiavimus Finansų ir Teisingumo ministerijoms, koks lėšų poreikis yra reikalingas, siekiant išmokėti visą dėl užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėtą darbo užmokestį ir nepriskaičiuoto darbo užmokesčio už darbą švenčių ir poilsio dienomis bei nakties metu. Anot apeliančių, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens veiksmai, kuriais buvo siekiama supažindinti valstybės tarnautojus su minėtais raštais, laikytini veiksmais, Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalies prasme liudijančiais atsakovo prievolės pripažinimą ir nutraukiančiais senaties termino eigą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą dėl to, kad remiantis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi ir Civilinio kodekso 1.127 straipsniu, ieškinio senatis pradedama skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda tą dieną, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kadangi apeliantėms sumažintas darbo užmokestis pradėtas mokėti nuo 2002 m. liepos mėnesio, kreipdamosi į teismą tik 2006 m. kovo 31 d., daliai pareiškėjų reikalavimų pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai.

Pareiškėjos yra statutinės valstybės tarnautojos. Jų tarnybos principus ir statusą reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas. Statutiniams valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai. Nei Vidaus tarnybos statute, nei Valstybės tarnybos įstatyme nenustatytas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Darbo kodekse nustatytus terminus pareiškėjų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo.

Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams. O Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Todėl pirmosios instancijos administracinis teismas pagrįstai priteisė pareiškėjoms neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už trejus metus. Taikyti pareiškėjų reikalavimams Civilinio kodekso normas pagrindo nėra. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų I. M. ir V. S. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasNijolė PiškinaitėAlgirdas Taminskas