- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-11-14
- Bylos Nr.
- 2A-276-124/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-01187-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laisvė Aleknavičienė (pirm.), Vilija Valantienė
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- M. M.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja teisėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-276-124/2013
Teisėja L. Muchtarovienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-01187-2012-4
2013 m. lapkričio 14 d.
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš pranešėjos ir kolegijos pirmininkės Laisvės Aleknavičienės,teisėjų R. B., Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės M. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2010-569/2012 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei M. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu (1–3 b. l.) prašo priteisti iš atsakovės M. M. 7500 Lt skolą, 5 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2009-02-14 atsakovei M. M. jis paskolino 7500 Lt, kuriuos ji įsipareigojo grąžinti 2011 m. rugsėjo 13 d. Atsakovė šiuos pinigus gavo, savo ranka surašė paskolos sutartį, tačiau iki šiol paskolos nėra grąžinusi. Šiuo metu yra įsiteisėjęs Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-12-01 dalinis sprendimas, kuriuo iš atsakovės priteista 1100 Lt skola, tačiau ir šios skolos atsakovė gera valia negrąžina.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį (31–33 b. l.) atsakovė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas nepateikė patikimų įrodymų, liudijančių pinigų perdavimo faktą, o neįrodžius šios aplinkybės, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Šalys ilgą laiką palaikė artimus santykius, o juos nutraukus, ieškovas iniciavo teisminius procesus. Paskolos sutartis buvo pasirašyta Šv. Valentino dieną, kuomet su ieškovu galėjo vartoti alkoholį. Nepamena, kad minėtą dieną būtų pasirašiusi paskolos sutartį ir kad jai būtų perduoti pinigai. Būdama veiksni, atsakovė nebūtų pasirašiusi paskolos sutarties, ši sutartis neatitiko atsakovės tikrosios valios, ji nebūtų prisiėmusi tokių įsipareigojimų, todėl ieškinys yra nepagrįstas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu (124–126 b. l.) ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovės M. M. 7500 Lt skolą, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2012-03-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1175 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nurodė, kad tarp šalių buvo sudarytos keturios paskolos sutartys, viena paskola 1100 Lt Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-12-01 sprendimu yra priteista. Iš 2012 m. balandžio 23 d. Šiaulių apygardos teismo nutarties matyti, kad šalys yra sudariusios dvi paskolos sutartis 2009-04-08, kuriose taip pat nebuvo atskirai įformintas pinigų perdavimo faktas. Ši aplinkybė rodo, kad šalys, sudarydamos paskolos sutartis, pinigų perdavimo fakto atskirai sutartyse neaptardavo. Atsakovės atžvilgiu 2009 metais buvo priimta eilė teismo įsakymų dėl piniginių sumų išieškojimo, t. y. atsakovė turėjo eilę kreditorių, o iš jos atlyginimo daromi atskaitymai skolų dengimui neįrodo, kad atsakovė buvo pajėgi iš savo darbo užmokesčio apmokėti visas skolas. Atsakovė negalėjo paaiškinti kodėl sutartį patvirtino parašu, nors nurodė, kad paskolos sutartyje nurodytų pinigų negavo. Tuo metu atsakovė dirbo pašte, jos darbinės funkcijos buvo susijusios su piniginių lėšų apskaita. Šios aplinkybės rodo, kad atsakovė paskolos sutarties sudarymo metu sugebėjo suvokti savo veiksmų esmę. Be to, atsakovė nepareiškė priešieškinio dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dėl to, jog sudarė sandorį nesuprasdama savo veiksmų esmės. Teismas nurodė, kad šalys ne kartą sudarė paskolos sutartis ir atskirai jose neaptarė pinigų perdavimo, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad paskolos sutarties sudarymo laikotarpiu atsakovės turtinė padėtis buvo sunki, atsižvelgiant į kreditorių skaičių, jos paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu yra prieštaringi, pinigus atsakovė iš ieškovo skolinosi ne pirmą kartą. Ieškovas turėjo finansines galimybes 2009m. vasario mėnesį suteikti paskolą atsakovei, todėl įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad ieškovas 2009-02-14 atsakovei paskolino 7500 Lt sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė M. M. apeliaciniu skundu (132–135 b. l.) prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-12-20 sprendimą panaikinti, o ieškovo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Tam, kad atsirastų teisiniai paskolos santykiai ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas pinigų perdavimas paskolos gavėjui. Žodžio „pasiskolino“ pavartojimas paskolos sutarties tekste, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. Šalių pasirašyta paskolos sutartis rodo tik ketinimą perduoti paskolos dalyką – pinigus, tačiau paties perdavimo nepatvirtina. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2012, nuspręsdamas, kad šios bylos faktinės bylos aplinkybės yra panašios su kasacinio teismo byla. Kasacinio teismo byloje kasatorė neginčijo paskolos sutarčių, o atsakovė niekada nesutiko su ieškovo nepagrįstais reikalavimais. Šioje nutartyje kasacinis teismas nurodė išaiškinimus, kurie aktualūs ir šioje byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas jais nesivadovavo. Pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės įsiskolinimų masto, kuris parodo, jog jai nebuvo poreikio per gana trumpą laikotarpį (2009-02-14–2009-04-08) pagal tris tapačias paskolos sutartis skolintis net 22 500 Lt. Pinigų perdavimo faktą tenka įrodyti paskolos davėjui. Teismas tik formaliai nurodė, kad ieškovas turėjo finansines galimybes suteikti paskolą, tačiau nevertino, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog nuo savo sąskaitos būtų nuėmęs 22 500 Lt ir juos perdavęs atsakovei. Be to, teismas neanalizavo ieškovo nesąžiningumo, nes ieškovas bandė net tris kartus prisiteisti tą pačią skolą. Kasacinis teismas 2013 m. sausio 11 d. nutartimi tenkino atsakovės skundą ir panaikino Šiaulių apygardos teismo 2012-04-23 nutartį, kuria Šiaulių apylinkės teismo 2011-12-20 sprendimas dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, paliktas nepakeistas. Kasacinės instancijos teismas perdavė bylą Šiaulių apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas konstatavo, kad byloje neužfiksuota aiškaus pinigų perdavimo, pinigų perdavimą privalėjo įrodyti paskolos davėjas, tačiau to neįrodė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (142–149 b. l.) ieškovas A. B. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-12-20 sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad paskolos sutartyse pinigų perdavimo fakto šalys atskirai neaptardavo, visais atvejais pinigai buvo perduoti atsakovei, ji pati rašydama savo ranka tai patvirtino. Kam ji tai darytų ir tvirtintų savo parašu, jei pinigų nebūtų gavusi. Paskolos sutartį, atitinkančią jos valią, surašė pati atsakovė. Ieškovas įrodė, kad jis turėjo pinigų ir galėjo paskolinti atsakovei, tos aplinkybės įrodytos kitoje byloje. Pinigus, kuriuos paskolino atsakovei, ieškovas turėjo namuose. Atsakovė nuolat keitė savo poziciją, iš pradžių nurodydama, kad ji sirgo depresija, po to nurodė, kad prisiminė paskolos raštelio surašymo aplinkybes ir tai buvo ketinimas paskolinti ateityje. Apeliaciniame skunde atsakovė trečią kartą pakeitė poziciją, nurodydama, kad šis susitarimas, tai sutarties egzempliorius, kuriuo buvo susitarta atidėti ankstesnį skolos grąžinimą. Įvertinant šiuos atsakovės pozicijos pokyčius teismas turėtų įvertinti atsakovės sąžiningumą. Atsakovės nurodoma kasacinio teismo panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2012-04-23 nutartis, yra priimta kitoje byloje ir negali turėti įtakos šios bylos nagrinėjimui. Ieškovas su atsakove yra sudaręs 4 skirtingas paskolos sutartis, skirtingu laiku ir skirtingose bylose, todėl atsakovė be pagrindo šią bylą sieja su kita byla, nagrinėjama apeliacinėje instancijoje.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės M. M. apeliacinio skundo ribose.
Šalių ginčas byloje kilo dėl paskolos santykių tarp šalių buvimo ar nebuvimo. Ieškovas savo reikalavimą kildina iš atsakovės prievolės pagal paskolos teisinius santykius, tuo tarpu atsakovė neigia paskolos teisinių santykių buvimą pagal 2009 vasario mėn.14 dienos skolos raštą, tvirtindama, kad nėra gavusi pinigų pagal ginčo sutartį, jų ieškovas jai neperdavė. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas paskolinių santykių buvimą grindžia 2009 vasario 14 d. tarp šalių surašytu skolos rašteliu, kurio tekste nurodyta, kad ieškovas A. B. paskolina atsakovei M. M. 7 500 Lt, kuriuos ši nurodė atiduosianti 2011 m. rugsėjo 13 d.( 23 b. l.).Sutartis pasirašyta abiejų šalių, surašyta atsakovės. Ieškovas nurodo, kad raštelyje datą įrašė jis , o ne atsakovė.
Taip pat bylos duomenimis pagal paskolos raštelį iki 2010-11-08 ieškovas atsakovei buvo paskolinęs 1 100 Lt, ši suma priteista 2011-12-01 Šiaulių apylinkės teismo daliniu sprendimu civ. byloje Nr 2-1730-772/2011(5-14 b. l.).2013-08-16 Šiaulių apygardos teismo sprendimu civ. byloje Nr. 2A-188-194/2013 pripažinta, kad 2009 balandžio 8 d. tarp tų pačių šalių buvo pasirašyta paskolos sutartis dėl 7500 Lt paskolos, ir ši sutartis įforminta dviem egzemplioriais, kur paskolos grąžinimo terminą atsakovė nurodė iki 2010 m. lapkričio 8 d. (180-184b. l.).
Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba rūšiniais požymiais apibūdintų suvartojamųjų daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Esminės sutarties sąlygos-pinigų perdavimas paskolos davėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos pinigų sumą paskolos davėjui.
Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalis – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką. Atsižvelgiant į šių santykių realinį pobūdį CK 6.871 straipsnio 3 dalis numatė tam tikrus reikalavimus skolos dokumento turiniui – skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne vienoje nutartyje yra nurodęs, kad jei šalių surašytas dokumentas neatitinka savo turiniu įstatymo reikalavimui, nereikalinga reikšti priešieškinio dėl sutarties pripažinimo nesudaryta. Atsakovė viso teisminio nagrinėjimo metu nepripažino gavusi pinigus pagal ginčo skolos dokumentą. Pagal informacinės teismų sistemos LITEKO duomenis ieškovė kelis kartus reiškė reikalavimus dėl šios sutarties pripažinimo nesudaryta Šiaulių miesto apylinkės teismo civ. bylose Nr.2-7082-569/2012 ir 2-8434-901/2012, bet ieškinys dėl žyminio mokesčio nesumokėjimo, kitų trūkumų savalaikio nepašalinimo nebuvo priimtas.
Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė skiriama sutarties turiniui. Tuo atveju, kai skolos dokumente aiškiai patvirtinamas paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011, 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010). Šie išaiškinimai taip pat leidžia konstatuoti, kad CK 6.875 str. nuostatos dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta yra taikomos tuo atveju, kai nekyla abejonių, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, t. y. paskolos sutartyje (paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente) aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą (sąvoka ,,perdavimas“ suprantama kaip paskolos davėjo perdavimas paskolos dalyko paskolos gavėjui bei pastarojo – paskolos gavėjo – gavimas ir priėmimas paskolos dalyko). Priešingu atveju (nenurodant apie pinigų perdavimą), kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011).
Ne vienoje kasacinio teismo nutartyje, tame tarpe ir tarp ginčo šalių išnagrinėtoje byloje dėl 2009-04-08 paskolos sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-11 nutartis civ. byloje Nr.3K-3-102/2013) pasisakydamas dėl paskolos raštelio turinio, jo vertinimo, LAT nurodė, kad nepriklausomai, tuo to, kokiu laiku (esamuoju, būtuoju ar būsimuoju) yra vartojamas žodžiai: skolintis, pasiskolinti, paskolinti, paskolos sutartyje, jų suabsoliutinti sprendžiant, ar paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui bei šio priimtas, negalima. Nagrinėjamoje byloje aiškaus pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos sutartyje ar kitame dokumente – neužfiksuota, todėl kai paskolos sutartyje, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai neužfiksuotas expressis verbis pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, tokio fakto buvimą privalo įrodyti paskolos davėjas kitais leistinais ir patikimais įrodymais (CPK 12, 178, 180 straipsnis, CK 1.93 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-145/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Š. v. H. A. P., bylos Nr. 3K-3-145/2012; 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-375/2012; kt.). Sutiktina su apeliantės argumentu, kad būtent paskolos davėjas-ieškovas, remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, turėjo įrodyti konkrečios pinigų sumos 7500 Lt pagal paskolos sutartį perdavimo atsakovei faktą. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme aiškino, kad raštelyje jos ranka įrašytas žodis „paskolina“ reiškė susitarimą dėl paskolos suteikimo ateityje, dėl ko šalys ir kalbėjosi apie paskolos suteikimą ateityje. Šiuos atsakovės teiginius iš dalies patvirtina ir atsakovės ranka padarytas šiame rašte įrašas: „Taip susitarėme“. Ieškovė nurodo, kad gavusi pinigus, būtų pasirašiusi, jog juos gavo. Be to apeliaciniame skunde, ką aiškino ir pirmosios instancijos teisme, atsakovė nurodo, kad šį raštelį ieškovas paėmė, turėdamas galimybę patekti į jos butą. Nagrinėjamoje byloje ginčo raštelyje be žodžio “paskolina”, jokių kitų įrašų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą, nėra nurodyta. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, vien žodžio “paskolina”, kuris gramatiškai reiškia esamąjį laiką, pavartojimas bendrame sutarties tekste, bet ne atskirai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2012). Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar žodžiu „paskolino“ expressis verbis užfiksuotas paskolos dalyko atsakovui patvirtinimas, esminę reikšmę turi raštelio - pakvitavimo pasirašymo aplinkybės, šalių tikroji valia. Pinigų perdavimo fakto nustatymui neužtenka vien tik lingvistinio pateikto raštelio aiškinimo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal patektą skolos rašto turinį ir jame vartojamas sąvokas negalima daryti išvados apie paskolos dalyko perdavimą atsakovei ir apie tai, kad pinigai buvo atsakovės gauti pagal teikiamą paskolą (CK 6.870 str.). Pirmosios instancijos teismas, aptardamas ieškovės reikalavimo faktinį pagrindą, pripažino, kad paskolos raštelis neatitinka formalių reikalavimų, tačiau atsižvelgiant į ankstesnę šalių patirtį paskoliniuose santykiuose, kur nebūdavo rašomas pinigų perdavimas ,bei atsižvelgiant į ieškovo turtinę padėtį, sprendė apie ieškinio įrodytinumą, su kuo teisėjų kolegija nesutinka. Taip pat teismas rėmėsi 2012-04-23 Šiaulių apygardos teismo nutartimi, kurią 2013-01-11 nutartimi civ. byloje Nr.3K-3-102/2013 Lietuvos Aukščiausiasis teismas panaikino, bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas priėmė skirtingą sprendimą nei ankstesnėje byloje, konstatavo kitas aplinkybes.
Nagrinėjamoje byloje skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjai atsakovei, nepateiktas, todėl ieškovas turėjo pateikti kitus pinigų perdavimo paskolos gavėjui įrodymus (CPK 12, 178,CK 1.93 str.2 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ne tik žodinis skolos pripažinimo rašto turinio aiškinimas, bet ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės įgalina konstatuoti, kad ieškovas neįrodė paskolos sutarties su atsakove sudarymo fakto. O būtent: ginčijamame skolos raštelyje nėra nurodyta, kada ir kokiomis sumomis pinigai buvo perduoti atsakovei, nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų perdavimo paskolos gavėjai momento, tačiau abejonių skolos perdavimu kelia ir tai, kad skolos raštelyje nurodyta: „Taip sutarėme“, tarp šalių buvo sudaryti ir kiti rašteliai analogiškoms sumoms praėjus nedideliam laiko tarpui. Atsakovė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad šis raštelis yra dėl tos pačios 7500 Lt sumos, kuri nurodoma kituose šalių pasirašytuose 2009-04-08 rašteliuose, kad suma pagal nurodytą raštelį nebuvo perduota. Byloje nustatyta, kad šalis siejo itin artimi santykiai, šalys dėl to paties dydžio 7500 Lt skolos sumos buvo pasirašiusios nedideliu laikotarpiu , t.y. 2009-04-08 dar 2 sutartis. Šiaulių apygardos teismas apeliacine tvarka pakartotinai išnagrinėjęs civilinę bylą 2013-08-16 sprendimu civ. byloje Nr.2A-188-194/2013 nustatė, kad 2009-04-08 tarp šalių buvo sudaryta viena paskolos sutartis 7500 Lt sumai, tik ji įforminta 2 egzemplioriais ir kad ieškovas A. B. 2009-04-07 paskolino atsakovei M. M. 7500 Lt. Nustatė, kad atsakovei materialinę pagalbą teikė ir užsienyje gyvenantis sūnus, pervesdamas pašto perlaidomis pinigus(180-184 b. l.).
Ieškovas, aiškindamas šalių valią dėl 2009-02-14 sutarties sudarymo, aiškino atsakovės poreikiu skolintis pinigų, nes ši turėjo daug kreditorių, be to siekė įsigyti baldus. Taip pat ieškovas pirmosios instancijos teisme aiškino, jog paskolą atsakovei suteikė tada, kai ši parodė vykdomąjį raštą dėl skolos J.A. S. priteisimo, po ko ieškovas važiavo tartis pas šį asmenį ir šiam nenusileidus, paskolino atsakovei 7500 Lt, kad ji galėtų sumokėti 2500 Lt skolą J.A. S., kartu su atsakove sumokėjo pervedimu (117-118 b. l.). Tačiau bylos duomenys šių aplinkybių nepatvirtina. Skolos raštelio surašymo metu Šiaulių apylinkės teisme net nebuvo pradėta nagrinėti civilinė byla Nr.L2-4313-810/2009 dėl paskolos priteisimo iš atsakovės J.A. S.. Teismo įsakymas(vykdomasis dokumentas) priimtas tik 2009-03-25 (74 b. l.).Atsakovė skolą J.A. S. sumokėjo 2009-03-28(161 b. l.), tuo tarpu ieškovas įrodinėja, kad atsakovei paskolino pinigus 2009-02-14.
Raštelio pasirašymo metu atsakovei nebuvo pradėtos civilinės bylos, šios bylos dėl komunalinių mokesčių, paskolų priteisimo iškeltos daug vėliau laikotarpyje nuo 2009-02-17 iki 2009-06-11(74 b. l.).Šios skolos apmokėtos po 2009-04-07 d., atsakovei gavus paskolą pagal vėlesnį 2009-04-08 d. paskolos raštą, ką nustatė Šiaulių apygardos teismas 2013-08-16 d. sprendimu (180-184 b. l.).Taigi šiuo atveju nėra įrodymų sąsajumo su ieškovės skolomis kitiems kreditoriams, su jų grąžinimu pastariesiems ir atsakovės pasirašytu 2009-02-14 rašteliu. Išnagrinėtoje byloje bei šioje byloje nustatyta, kad ieškovė dirbo, gaudavo paramą ir iš sūnaus, išlaikymą vaikui(LITEKO duomenys,civ.byla2-275-79/2008).
Apeliacinei instancijai ieškovas papildomai pateikė šalių pasirašytą raštelį (sutartį), kurio tekste nurodoma, kad ieškovas „A. B. pažadėjo iki 2011 rugsėjo 13 d. išsiskirti su R. B. (savo žmona).Jeigu ieškovas su R. neišsiskiria, aš jam pinigų negrąžinsiu“, pasirašo abi šalys, padaryti prierašai, raštelis surašytas atsakovės ranka (150 b. l.).Šalys šio raštelio surašymo aplinkybes aiškino skirtingai. Tačiau šis raštas nei paneigia, nei patvirtina ieškovo teiginius, kad atsakovė tokiu būdu pripažino 7500 Lt skolos pagal 2009-02-14 d raštelį jai perdavimą. Jame neįvardinta nei skolos suma, nei tai, apie kokią ir kada paskolintą sumą yra rašoma šiame raštelyje, nenurodyta surašymo data, todėl šiuo atveju šis raštelis neturi įrodomosios galios paskolos perdavimui ir gavimui pagal 2009-02-14 raštelį patvirtinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvairaus turinio raštelių tarp šalių pasirašymas kelia abejonių dėl šalių paskolinių santykių pagal ginčo raštą buvimo. Atsakovas apeliacinėje instancijoje patvirtino, kad atsakovė tuo metu vartojo antidepresantus, ką pastaroji teigė viso bylos nagrinėjimo metu, tuo pagrindu bandė reikšti ieškinius dėl 2009-02-14 paskolos nesudarymo. Atsakovė ilgą laiką buvo ir yra gydoma dėl sutrikimų psichikos centre, ligoninėje, tik medicinos dokumentuose nėra įrašų dėl jos gydymo 2009 metais (75 b. l.) Atsakovė niekada nepripažino pinigų perdavimą pagal 2009-02-14 raštą. Nėra loginio paaiškinimo, kodėl vėlesnėje 2009-04-08 d. paskolos sutartyse yra numatytas trumpesnis paskolos grąžinimo terminas, nei šiame, nors ieškovas aiškina, kad atsakovės skolos didėjo. Kelia abejonių ir tai, kad šalys per trumpą laiką surašo 3 raštelius tai pačiai sumai 7500 Lt paskolos sumai(2009-02-14 ir 2009-04-07), juolab, kad ieškovas nurodo, jog jis žinojo apie atsakovės skolas kreditoriams ir jos mažas galimybes sumokėti šias skolas. Esant artimiems šalių santykiams, tikėtina ,kad ieškovas galėjo lankytis atsakovės bute ir paimti šį raštelį, kurį atsakovė nurodo buvus susitarimu dėl pinigų paskolinimo ateityje.
Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr.2-1730-772/2011 dėl 16 000 Lt priteisimo ieškovas net nenurodė, kad atsakovė yra skolinga pagal kitas sutartis ir kad viso yra skolinga 22 000 Lt.
Pirmosios apylinkės teismas, priteisdamas skolą pagal 2009-02-14 paskolos raštą, rėmėsi ta aplinkybe, kad ir kitose tarp šalių sudarytose paskolų sutartyse nebuvo nurodomas paskolos dalyko perdavimas. Tačiau šiuo konkrečiu atveju paskolos pinigų perdavimui ir gavimui įrodyti neužtenka vien tokių aplinkybių nustatymo. Skolos faktą dėl 1 100 Lt skolos atsakovė pripažino, dėl 7500 Lt paskolinių santykių pagal 2009-04-08 skolos raštą Šiaulių apygardos teismas 2013-08-16 sprendimu nustatė, kad atsakovė kasacinėje instancijoje pripažino, jog ieškovui nutraukus terminuoto indėlio sumą, ji padengė savo skolas bankams, tuo pripažindama paskolos gavimą pagal nurodytą skolos dokumentą. Tokiu būdu aptartais atvejais buvo tam tikrų įrodymų apie paskolinių santykių tarp šalių buvimą.
Šiuo atveju remiantis teisiniu reglamentavimu ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo paskutiniu metu formuojama praktika ieškovas turėjo įrodyti konkrečios sumos 7500 Lt pagal 2009-02-14 paskolos sutartį perdavimo atsakovei faktą (CPK 178,180,CK 1.93 str 2 d.). Tai ieškovas turėjo atlikti, pateikdamas patikimus, leistinus įrodymus. Ieškovas nepateikė jokių faktinių duomenų, rėmėsi tik savo paaiškinimu apie paskolos suteikimą bei atsakovės poreikiu paskolai.
Teismo sprendime konstatuota, kad tuo metu ieškovo turtinė padėtis buvo gera, tačiau tai neįrodo pinigų perdavimo fakto. Ieškovas remiasi tik savo paaiškinimais, tuo tarpu atsakovė tiek pirmosios, tek apeliacinės instancijos teisme teigė, kad šis raštas buvo pas ją, o ieškovas turėdamas galimybę patekti į jos butą, paėmė šį raštą ir nesąžiningai panaudojo. Ieškovas pirmosios instancijos teisme ne tik neįrodinėjo skolos perdavimo fakto, bet ir nepateikė įrodymų apie galimybę suteikti tokio dydžio paskolą. Įrodinėdamas jis rėmėsi banko pažymomis apie savo bei žmonos 2009 metais banke turimas lėšas, nekilnojamąjį turtą, automobilio turėjimą (54,55,76,77,58-65 b. l.).Tačiau ieškovo piniginės lėšos 2009 vasario mėnesio bėgyje sumažėjo tik 902 litais (54,76 b. l.), o žmonos piniginės lėšos banke padidėjo 151,43 Lt. Ieškovas neteikė įrašų apie piniginių srautus savo sąskaitoje. Nekilnojamo turto sudėtis nekito, todėl atsakovas papildomų lėšų negavo. Jokių įrodymų apie kitas turėtas pinigines lėšas, gaunamas pajamas neteikė. Atsižvelgiant į tai, kad šalių santykiai šiuo metu yra blogi, teismas negali remtis ir ieškovo paaiškinimais, kurie irgi nebuvo visada nuoseklūs, logiški.
Įvertinus šalių tarpusavio santykius, pateiktus esamus įrodymus, teisėjų kolegija atmeta ieškovo ieškinį. Darydamas išvadą, kad šalių šiuo atveju nesiejo paskolos teisiniai santykiai, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi civiliniame procese taikomu tikimybių pusiausvyros principu. Pagal CPK 176 str. 1 d., įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi pagal šią įstatymo normą įrodinėjimo tikslas yra ne tam tikrų aplinkybių tikėtinas buvimas ar nebuvimas, bet teismo ištirtų įrodymų vertinimo suformuotas teismo įsitikinimas. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad vertinant šalių pateiktus įrodymus, remiamasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Ieškovui neįrodžius, kad skolos rašte nurodyta pinigų suma buvo perduota atsakovei, nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčo šalis siejo teisiniai santykiai būtent pagal šią paskolos sutartį. Paskolos davėjui neįrodžius, kad pinigai pagal paskolos sutartį buvo perduoti, pripažintina, jog paskolos gavėja faktiškai negavo šių pinigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė netinkamas ir nepagrįstas išvadas, jog ieškovo pateikti įrodymai patvirtina paskolos sutarties sudarymo faktą. Tokia išvada neatitinka paskolos teisinius santykius reguliuojančių CK normų reikalavimų bei dabartinės teismų praktikos aiškinant ir taikant šias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atsakovei M. M. atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Teismui priėmus naują sprendimą, yra perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos sudaro: žyminis mokestis už apeliacinį skundą 225 Lt(140 b. l.), 800 Lt advokato pagalba pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (500+300) (b. l. 2110,136). Prašomų priteisti išlaidų sumą patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Šios išlaidos priteisiamos iš ieškovo A. B. (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1 d. 6 p.). Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ir priteisiamos pagal CPK 93 str. 1 d., 96¹ str. 2 d. taisykles.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Ieškovo A. B. ieškinį atsakovei M. M. dėl paskolos, palūkanų priteisimo atmesti.
Priteisti iš A. B. 800,00 Lt (aštuonis šimtus litų) advokato pagalbos išlaidų ir 225 Lt (du šimtus dvidešimt penkis litus) žyminio mokesčio atsakovei M. M..