Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-267-345/2008

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-05-28
Bylos Nr.: 2A-267-345/2008
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Henrichas Jaglinskis (pirm.), Virginija Volskienė, Tatjana Žukauskienė
Ieškovas: V. Š., E. Š.
Atsakovas: A. G., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, VĮ Registrų centro
Advokatai: Ina Navickienė

Kategorijos

121.15pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-267-345/2008Procesinio sprendimo kategorija: 121.15.;121.18.;121.21.;30.6.;30.3.;

42.7.;(S).;VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2008 m. gegužės 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Henricho Jaglinskio,

teisėjų Tatjanos Žukauskienės ir Virginijos Volskienės,sekretoriaujant Gražinai Glavackaitei,dalyvaujant ieškovų V. Š. ir E. Š. atstovui Viačeslavui Blaščuk,atsakovui A. G. ir jo atstovei advokatei Inai Navickienei,

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Olgai Arodz, VĮ Registrų centrų atstovei Rūtai Zinkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. G. ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 05 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. Š. ir E. Š. ieškinį atsakovams A. G., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centrui, dėl sutarties ir sutikimo pripažinimo negaliojančiais, statybos leidimo pripažinimo negaliojančiu ir įrašo nekilnojamojo turto registre panaikinimo, restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai V. Č. ir E. Š. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydami pripažinti 2005-07-21 sutartį tarp E. Š. ir A. G. negaliojančia nuo jos pasirašymo momento, taikyti restituciją, pripažinti negaliojančiu Vilniaus m. savivaldybės administracijos 2006-06-19 išduotą statybos leidimą Nr.GR/368/06-0752, dėl 29,33 kv.m bendro ploto neįrengtos pastogės, unikalus (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), statybos darbų atlikimo, ir panaikinti VĮ Registrų centro įrašą nekilnojamojo turto registre apie atsakovo A. G. nuosavybės teisę į minėtą pastogę (1 t, b.l. 38-43). Taip pat prašė pripažinti negaliojančiu E. Š. 2006-01-20 duotą sutikimą dėl pastogės rekonstrukcijos nuo pasirašymo momento (1t., b.l. 127-128).

Ieškovai nurodė, kad jie yra sutuoktiniai, 1994-01-13 sutarties pagrindu bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo 77,33 kv. m. butą su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, esantį (duomenys neskelbtini). Name yra 29,33 kv.m neįrengta pastogė, kuri priklauso bendrasavininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, t. y. ieškovams priklauso 774/1000 dalys, o atsakovui A. G. - 226/1000 dalys. Ginčijama 2005-07-21 sutartimi ieškovas E. Š. ir atsakovas A. G. susitarė negrąžinamai pasidalinti jiems bendrąja daline nuosavybės teise priklausančias patalpas – rūsį ir neįrengtą pastogę. Šiuo susitarimu visa pastogė perleista atsakovui, o rūsys – ieškovui. Ieškovai nurodo, kad sutartis yra niekinė ir negaliojanti nuo pasirašymo momento, nes pagal įstatymą sutartį turėjo pasirašyti abu sutuoktiniai (LR CK 3.92 str. 4 d.), tačiau ieškovė V. Š. (sutuoktinė) apie sutartį nieko nežinojo. Sutartis nepatvirtinta notaro, todėl neatitinka įstatymo reikalaujamos formos, yra niekinė nuo sudarymo momento (LR CK 1.78 str. 1 d., 1.80 str. 1 d., 1.93 str. 1 d. 3 d.), taip pat yra nesąžininga, nes sudaryta esminėmis nelygybės sąlygomis. Nurodė, kad rūsys ir taip priklausė ieškovams, vadinasi sutartimi buvo tik neatlygintinai perleista nuosavybė atsakovui. Ieškovas nurodo, kad jis nesuprato lietuviškai, yra neišsilavinęs, senyvo amžiaus, neapdairus ir nepatyręs, buvo nugirdytas (LR CK 1.5 str. 1 d., 6.228 str.). Atsakovas sudarydamas sutartį turėjo pranašumą ir tuo nesąžiningai pasinaudojo. Dėl šių priežasčių sutartis naikintina, taip pat naikintina ir teisinė registracija. Ieškovo E. Š. 2006-01-20 duotas sutikimas dėl atsakovo A. G. pastogės patalpų rekonstrukcijos, įsirengimo bei sujungimo su gyvenamosiomis patalpomis taip pat naikintinas, o nesant bendraturčių sutikimo naikintinas ir statybos leidimas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas A. G. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas sutartį pasirašė gera valia, pats pasiūlė pradėti palėpės rekonstrukciją, davė sutikimą rekonstrukcijai. Jis nėra senyvo amžiaus, dirba, o ieškovo argumentai, kad jis buvo nugirdytas neatitinka tikrovės. Gavęs statybos leidimą atsakovas įvykdė jau 60 proc. darbų, beveik už 60000 Lt, tam paėmė paskolą užstatęs savo butą. Visas aplinkybes ir susitarimus E. Š. sutuoktinė V. Š. žinojo. Rūsys ir pastogės patalpos visiems priklausė bendrai. Patalpos nebuvo atskirai įregistruotos. Ieškovas taip pat paaiškino, kad sutuoktinės parašo nereikės, kadangi privatizuojant butą ji neturėjo LR pilietybės, o savininkas yra tik jis. VĮ Registrų centro internetinėje svetainėje radęs nuorodą, kad bendrasavininkių susitarimui dėl bendrosios dalinės nuosavybės naudojimosi, valdymo, disponavimo notarinės formos nereikalaujama, savo lėšomis užsakė kadastrinių matavimų bylą, kainas pranešė ieškovui. Pasirašant 2005-07-21 susitarimą jo tekstą atsakovas nurodo palikęs ieškovui susipažinti, vakare susitarimą pasirašė. Po kelių dienų į jį kreipėsi ieškovų dukra D. R. ir pasakė, kad sutartis negaliojanti, nes turėjo būti patvirtinta notariškai. Jai paaiškino, kad tokia forma nebūtina, pasiūlė išsiaiškinti. Ši aplinkybė patvirtina, kad apie susitarimą žinojo visa ieškovų šeima. Gavęs paskolą pradėjo tvarkyti statybos leidimo reikalus, o sužinojęs, kad rekonstrukcijai reikia bendrasavininkų sutikimo, paklausė ar ieškovas sutikimą duotų, ieškovas 2006-01-20 sutikimą pasirašė su sąlyga, kad bus sutvarkyti dėl remonto atsiradę pažeidimai. Atsakovas nurodo, kad pažadėjęs darbus atlikti savo lėšomis, pasiūlė kartu remontuoti stogą, tačiau ieškovas atsisakė prisidėti prie remonto, nes pastogė yra atsakovo ir jis turintis stogą tvarkyti vienas. Darant remontą sutrūkinėjo ieškovų lubos, todėl į atsakovą kreipėsi ieškovė V. Š. ir jų dukra D. R., tada jie geruoju sutarė, kad lubas ieškovai suremontuos patys, o atsakovas išlaidas apmokės. Rekonstruotas namo stogas, į pastogę pravesti šildymo, ventiliacijos, elektros, vandens įvadai, atlikti kiti darbai. Vykdant darbus jokių nesutarmų ir konfliktų nekilo. Gavęs ieškinį iš ieškovų išgirdo ieškovų paaiškinimą, kad dėl visko aiškintųsi su jų dukra D. R.. Nieko neįspėję ir pareikšdami ieškinį ieškovai pasielgė nesąžiningai, sukėlė nuostolių. Tokie jų veiksmai sąmoningi, apgalvoti ir nesąžiningi (1 t, b.l. 80-81, 83-95; 2 t, b.l. 2-3).

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė ieškinį atmesti. Nesutiko, kad 2005-07-21 sutartis yra niekinė ir VĮ Registro veiksmai įregistruojant atsakovo nuosavybės teises yra neteisėti. Nurodo, kad Registre esantys duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas neturėjo pagrindo neišduoti statybos leidimo, kadangi visi reikiami dokumentai buvo pateikti, taigi, veikė teisėtai. Reikalavimas dėl statybos leidimo panaikinimo yra išvestinis ir gali būti sprendžiamas tik išnagrinėjus 2005-07-21 sutarties ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto turto teisinės registracijos klausimus. Atsakovas nesutinka, kad tokį sutikimą turėjo duoti ir E. Š. sutuoktinė V. Š.. Ieškovo argumentai, kad sutikimo jis nedavė reiškia, jog A. G. sutikimą suklastojo, o tokiu atveju sutikimo suklastojimo faktą ieškovai turi įrodyti pagal LR CPK 184 str. 1 d. (1 t, b.l. 76-77; 139-140).

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas VĮ Registrų centras, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovo A. G. teisės į ginčo pastogę įregistruotos 2001-11-12 pirkimo-pardavimo sutarties Reg. Nr. 608, bei 2005-07-21 sutarties pagrindu. LR CK 4.82 str., 4.75 str. numato, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, kurios valdomos, disponuojamos ir jos naudojamos bendru bendraturčių sutarimu. LR CK 4.80 str. įtvirtinta teisė kiekvienam bendraturčiui atsidalinti iš bendros dalinės nuosavybės. Ieškovai ir atsakovas būdami bendraturčiai 2005-07-21 sudarė sutartį, kuria susitarė dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise jiems priklausančių namo objektų – rūsio ir pastogės patalpų valdymo, naudojimo, disponavimo, kartu atsidalindami šiuos objektus iš bendrosios dalinės nuosavybės. Sutartis neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, kadangi įstatymas tokiam susitarimui nenumato privalomos notarinės formos. Registro duomenimis nuosavybės teisės į butą (duomenys neskelbtini), įregistruotos tik E. Š. vardu 1994-01-13 pirkimo-pardavimo sutarties Reg. Nr.2-170 pagrindu. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nėra įpareigotas nagrinėti savininko šeimyninės padėties ir vadovaujasi viešo registro duomenimis apie atitinkamo objekto savininką. Pagal LR CK 3.92 str. 3 d. sutuoktinio sutikimas tokiam sandoriui sudaryti yra preziumuojamas. Ieškovai nepagrįstai remiasi CK 3.92 str. 4 d., nes 2005-07-21 sandoris nepriskirtinas šiai sandorių kategorijai. Sutartis pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 7 p. yra pagrindas įregistruoti daiktines teises viešame registre, todėl nesutiko, kad teisinė registracija atlikta neteisėtai ir nepagrįstai. Tik panaikinus dokumentus, kurių pagrindu teisinė registracija buvo atlikta, gali būti naikinamas registro įrašas, ir tai yra išvestinio pobūdžio reikalavimas. Ieškovų reikalavimą pripažinti statybos leidimą, bei 2006-01-20 ieškovų sutikimą negaliojančiais prašė spręsti teismo nuožiūra (1 t, b.l. 61, 88-90; 144-145).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto trečias apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 05 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino 2005-07-21 ieškovo E. Š. ir atsakovo A. G. sutartį, pasidalinti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendro naudojimo patalpas 18,72 kv.m rusį ir neįrengtą 29,33 kv. m. pastogę (registro Nr.44/357062, patalpos pažymėjimas plane 2-1), nurodydami, kad visas rūsys asmeninėn nuosavybėn ir visos teisės pereina E. Š., visa neįrengta pastogė asmeninėn nuosavybėn ir visos teisės pereina A. G., nuosavybės teisės pereina nuo sutarties pasirašymo momento, negaliojančia. Įpareigojo atsakovą VĮ Registrų centrą panaikinti įrašą nekilnojamojo turto registre apie atsakovo A. G. asmeninę nuosavybę į patalpą – neįrengtą pastogę, unikalus (duomenys neskelbtini). Taikė restituciją natūra - grąžino pastogę (duomenys neskelbtini) į bendrą dalinę E. Š. (V. Š.,) ir A. G., nuosavybę. Panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2006-06-19 atsakovui A. G. išduotą statybos leidimą Nr.GR/368/06-0752 dėl rekonstrukcijos. Priteisė iš atsakovo A. G. ieškovams E. Š. ir V. Š. solidariai 2 130 Lt bylinėjimosi išlaidų, bei valstybės naudai 30 Lt. Iš VĮ Registrų centro ieškovams E. Š. ir V. Š. solidariai priteisė 370 Lt bylinėjimosi išlaidų. Konstatavo, kad atsakovas A. G. ieškovui pateikė pasirašyti dokumentus lietuvių kalba, kurios jis nesuprato, taip pat atsinešė butelį degtinės. Šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog atsakovas buvo nesąžiningas, nes sandoris buvo neproporcingas, t. y. daiktai, kurie ginčo sandoriu atidalinti, skirtingo dydžio ir vertės. Ieškovui perduotas rūsys tik apie 9 kv. m. ploto, o atsakovui perduota pastogė apie 30 kv. m. ploto. Nesilaikyta ir LR CK 4.82 str. 5 d., kuri nustato, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo ploto santykiui. Ginčo susitarimu šios proporcijos ignoruotos, nes ieškovų buto bendras plotas 75,82 kv. m., o atsakovo A. G. tik 22,63 kv. m bendro ploto, be to sandoris turėjo būti notarinės formos. Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį ir atsiranda LR CK 1.80 str. 2 dalyje numatytos pasekmės, tai yra viena sandorio šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija). Nesant nustatytoms dalims šalių bendroje dalinėje nuosavybėje, piniginės kompensacijos apskaičiavimas nebūtų galimas. Teisinių apribojimų taikyti restituciją natūra nėra nustatyta, nes viešo registro duomenimis ginčo objekto teisinis statusas nepasikeitė - neįrengta pastogė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas A. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 05 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui.

Nurodo, jog teismas nepasisakė dėl ieškovų reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2006-01-20 duotą sutikimą rekonstrukcijai, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, o šie reikalavimai betarpiškai tarpusavyje susiję ir spręsti jų atskirai nėra pagrindo ir galimybės (LR CPK 329 str. 2d. 7 p.).

Teismas nepagrįstai E. Š. ir atsakovo 2005-07-21 sutartį pripažino negaliojančia. Vieninteliu šios sutarties negaliojimo pagrindu pripažįstamas E. Š. sutuoktinės sutikimo nebuvimas. Ieškovai nesąžiningai tuo naudojasi, nes jokių duomenų apie savo šeimyninę padėtį, o taip pat, kad turtas įgytas santuokos metu ir yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, pateikę nebuvo. Faktas, kad asmuo gyvena bute ir yra savininko sutuoktinis nereiškia, jog jis gali turėti nuosavybės teises į ginčo turtą. Savininkui nenurodant apie turto savininką (sutuoktinę) ir asmeniškai sprendžiant visus klausimus, neturėjo pagrindo manyti esant dar vieną turto savininką. Be to ieškovo sutuoktinės net pavardė kitokia. Mano, jog nepagrįstai teismas konstatavo, kad atsakovas yra nerūpestingas, nes atsakomybė už susidariusias pasekmes tenka tik E. Š., kurį galima įtarti piktnaudžiavimu savo teisėmis, nes pasirašęs reikalingus susitarimus ir ilgą laiką stebėjęs atliekamus rekonstrukcijos darbus, tik po kurio laiko žymiai pagerinus pastogės būklę, pareiškė ieškinį.

Remiantis LR Nekilnojamojo turto įst. 23 str. ieškovė turėjo rūpintis, kad registre būtų nurodyta, jog ieškovės nuosavybė su E. Š. yra jungtinė, todėl ieškovai negalėjo remtis santuokos buvimo faktu esą preziumuojančiu bendrą jungtinę jų nuosavybę. Vilniaus m. savivaldybė (svarstant statybos leidimo išdavimą), bankas (svarstęs paskolos išdavimą) priimdami atitinkamus sprendimus taip pat vadovavosi viešame registre esančiais duomenimis apie turto savininką. Ieškovų ginčijami susitarimai sukėlė gana rimtas ir brangiai kainuojančias pasekmes, todėl sprendžiant ginčą turi būti vadovaujamasi protingumo kriterijais.

Nurodo, jog restitucija negali būti įgyvendinta nes objektas yra iš esmės pakitęs. Pastogėje, remiantis nustatyta tvarka išduotais leidimais bei paruoštu projektu, buvo atlikta nemažos apimties rekonstrukcija, t.y. atlikta apie 86 % darbų. Teismui 2006-11-22 nutartimi taikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas negalėjo atliktų pagerinimų užfiksuoti VĮ Registrų centre, tačiau byloje yra duomenys, patvirtinantys šių darbų atlikimą, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo objekto - pastogės teisinis statusas, nepasikeitė. Remiantis byloje esančiu nekilnojamojo turto nustatymo aktu matyti, jog pastogės vertė dėl atliktų darbų padidėjo beveik tris kartus. Šiai dienai pagerinimų vertė dar didesnė. Teismui nusprendus taikyti restituciją natūra ir nieko nepasisakius apie turto, kuriam taikoma restitucija, pagerinimus, akivaizdžiai pažeidė atsakovo teises, nes ieškovams šiuo sprendimu suteikiama teisė į gerokai geresnį turtą, nei buvo perleistas, neaptariant šio turto pagerinimo kompensavimo klausimo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu VĮ Registrų centras prašo panaikinti Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 05 d. sprendimu nustatytą įpareigojimą panaikinti įrašą Nekilnojamojo turto registre apie atsakovo A. G. asmeninę nuosavybę į neįrengtos pastogės patalpą, esančią (duomenys neskelbtini) ir ieškinio reikalavimą dėl įrašo viešame registre panaikinimo išspręsti kaip išvestinio pobūdžio reikalavimą, kurio išsprendimas priklausytų nuo pagrindinio reikalavimo, 2005-07-21 sutarties panaikinimo. Taip pat prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria priteistos bylinėjimosi išlaidos iš VĮ Registrų centro ir ieškinio reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo VĮ Registrų centro atžvilgiu, atmesti.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neskyrė daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus sandorių nuo bendraturčių susitarimų (sutarčių) dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymo, naudojimo, disponavimo, todėl padarė neteisingą išvadą, jog 2005-07-21 sutarties forma neatitinka įstatymo reikalaujamos formos. Nurodo, kad 2005-07-21 šalių susitarimas nėra daiktinių teisių perleidimo sandoris, todėl LR CK 3.92 str. 4 d. nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos. Vadovaujantis LR CK 3.92 str. 3 d. sutuoktinio sutikimas atitinkamam sandoriui sudaryti yra preziumuojamas, todėl 2005-07-21 susitarimas laikytinas tinkamai įformintu visų namo bendraturčių valią išreiškiančiu dokumentu.

Nurodo, kad ginčijama 2005-07-21 sutartis yra daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoris. Nei rūsio, nei neįrengtos pastogės patalpos sutarties sudarymo metu negalėjo būti vertinamos kaip nekilnojamieji daiktai, nes pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str., 7 str. 4 d., ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3, 9 str. nuostatas, nekilnojamasis daiktas kaip civilinių teisių objektas atsiranda tik tada, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys, jis yra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. 2005-07-21 sutarties sudarymo metu nebuvo surinkti kadastro duomenys apie rūsio patalpas. Rūsio ir pastogės patalpos nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, todėl E. Š. ir A. G. kaip gyvenamojo namo bendraturčiai negalėjo sudaryti daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandorio, nes nebuvo paties sutarties dalyko.

Nors LR CK 4.82 str. 5 d. nustato pastato bendarturčiui tenkančios bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalis, tačiau LR CK 4.75 str. leidžia bendraturčiams susitarti dėl kitokių proporcijų ir iš įstatymo kylančių teisių į bendro naudojimo patalpas realizavimo būdo. Rūsys ir pastogės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai dėl kurių valdymo, naudojimo, disponavimo šių patalpų bendraturčiai išreiškė savo valią įformindami tai rašytiniu sandoriu (LR CK 4.75 str.). Sutinkamai su Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str., 7 p. rašytinis sandoris yra vienas iš pagrindų nuosavybės teisių įregistravimui Nekilnojamojo turto registre. LR CK 4.75 str. nenustatyta, kad sandoriai turi būti sudaromi notarine forma, todėl teismas pripažinęs, jog 2005-07-21 sandoris neatitinka įstatymo nustatytos formos, padarė iš esmės neteisingą išvadą šioje civilinėje byloje.

Nustatytas įpareigojimas VĮ Registrų centrui panaikinti įrašą Nekilnojamojo turto registre priimtas pažeidus LR CPK 265 str. 2 d. Tarp šalių kilęs ginčas, dėl nuosavybės teisių į ginčo pastogės patalpas. Nuo to, kaip bus išspręstas ginčas dėl nuosavybės teisių į pastogės patalpas (ar 2005-07-21 sandoris bus nuginčytas), priklausys ir kitų byloje pareikštų reikalavimų išsprendimas. Todėl ieškovai prašė teismo panaikinti atsakovo A. G. nuosavybės teisių įregistravimo pagrindą kaip išvestinį, savarankiško juridinio pagrindo neturintį reikalavimą, dėl įrašo apie šio asmens nuosavybės teises į pastogės patalpas, panaikinimo. Teismas, priimdamas sprendimą, išėjo už pareikšto ieškinio ribų, nors šios kategorijos bylose įstatymai neleidžia jų peržengti (LR CPK 265 str. 2 d.), ir nustatė priverstinio pobūdžio reikalavimą Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo atžvilgiu panaikinti įrašą Nekilnojamojo turto registre apie atsakovo A. G. nuosavybę į ginčo nekilnojamąjį daiktą. Mano, jog priverstinio pobūdžio įpareigojimas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui yra nepagrįstas.

Teisine registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisės į statinius atsiradimo, pasikeitimo, pasibaigimo juridiniai faktai. A. G. nuosavybės teisė į neįrengtas pastogės patalpas atsirado įstatymo (LR CK 4.82 str.) bei ginčijamo susitarimo pagrindu. A. G. nuosavybės teisių registracija gali būti panaikinta, tik nuginčijus dokumentus, kurių pagrindu ji yra atlikta, todėl tik nuginčijus 2005-07-21 sutartį, gali būti tenkinamas reikalavimas dėl šios sutarties pagrindu padaryto įrašo Nekilnojamojo turto registre naikinimo.

Nurodo, jog pripažinus sutartį negaliojančia taip sudarytą netinkama forma, tačiau pripažinus sutartį negaliojančia kitais motyvais ir pagrindais, t. y. dėl sutarties šalių esminės nelygybės, sąžiningumo principo pažeidimo, nustačius šalių valios trūkumus ar kt., ir patenkinus pagrindinį ieškinio reikalavimą, tenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl įrašų Nekilnojamojo turto registre panaikinimo, bet ne priverstinio pobūdžio reikalavimas nukreiptas VĮ Registrų centro atžvilgiu dėl įpareigojimo naikinti įrašus viešame registre. Pažymi, jog net nepareiškus reikalavimo dėl įrašų registre naikinimo, panaikinus tokių įrašų juridinius pagrindus, įstatymų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl atitinkamų dokumentų pripažinimo negaliojančiais, jo pagrindu būtų koreguojami duomenys viešame registre, ir tik Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui atsisakius atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, įstatymų nustatyta tvarka galima skųsti jo veiksmų teisėtumą keliant reikalavimą įpareigoti juos atlikti.

Teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo principu, jog bylinėjimosi išlaidas atlygina kaltoji šalis. Viešo registro tvarkytojas savo veiksmais įregistruojant atsakovo A. G. nuosavybės teises pateiktų dokumentų pagrindu, nepažeidė nei jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nei ieškovų teisių ar teisėtų interesų, be to skundžiamame teismo sprendime nėra argumentų apie šio atsakovo veiksmų neteisėtumą. VĮ Registrų centras nėra šio ginčo materialinių teisinių santykių subjektas, neturi suinteresuotumo dėl ginčo objekto, tik vykdo įstatymais nustatytų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registraciją pateiktų dokumentų pagrindu ir atsako tik už tai, jog registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tokias viešo registro tvarkytojo kompetencijos ir atsakomybės ribas bei į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendime VĮ Registrų centro veiksmų neteisėtumas nenustatytas, šiam atsakovui buvo pareikštas išvestinis reikalavimas dėl teisinės registracijos naikinimo, todėl teismas bylinėjimosi išlaidas iš šio atsakovo priteisė nepagrįstai.

Atsiliepimu į atsakovo A. G. apeliacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodo, jog atsižvelgiant į pateiktus dokumentus neturėjo pagrindo neišduoti 2006-06-19 statybos leidimo Nr. GR/368/06-0752. Išduodant leidimą nebuvo turima jokių viešų duomenų apie kito savininko V. Š. egzistavimą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija statybos leidimą Nr. GR/368/06-0752 išdavė remiantis VĮ Registro centro duomenimis apie įregistruotą nuosavybę į palėpės patalpas (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina 2005 m. liepos 25 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pažymėjimas apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą turtą, registro įrašo Nr. 44/357062, kuriame nurodyta, kad A. G. nuosavybės teisė valdo 29,33 kv. m. neįrengtos pastogės, t. y. palėpės patalpa statybos leidimo išdavimo metu buvo atidalyta iš bendrosios nuosavybės. Pagal VĮ Registrų centro išrašą pastato (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai yra tik A. G. ir E. Š., todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo pagrindo prašyti V. Š. sutikimo. LR statybos įstatymo 23 str. 6 d. ir Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas" 15 p. numatyta, kad norint gauti statybos leidimą, reikia pateikti nustatytos formos prašymą, žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisė patvirtinančius dokumentus, taip pat statinio bendrosios nuosavybės bendraturčių sutikimą, statinio projektą, dokumentą dėl statinio statybos techninio statybos priežiūros vadovo paskyrimo bei statinio kadastrinio matavimų ir teisinės registracijos pažymėjimą. A. G. pateikė visus reikiamus dokumentus statybos leidimui gauti, tarp jų ir bendrasavininko E. Š. sutikimą. LR CK 3.88 str. 3 d., nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija išduodama Statybos leidimą vadovavosi teisės aktų reikalavimus ir veikė teisėtai.

Atsiliepimas

Ieškovai V. Š. ir E. Š. atsiliepime į atsakovų VĮ Registrų centro ir A. G. apeliacinius skundus nurodo, kad sutartimi buvo siekiama įgyti nuosavybės teisę į pastogę. Sutartis pagal savo turinį yra nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoris, todėl pagal LR CK 1.74 str. l d. l p. turėjo būti sudaryta notarine forma. Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas, pagal LR CK 1.93 str. 3 d. sandorį daro negaliojančiu, todėl teismas pagrįstai pripažino sutartį negaliojančia.

Atsakovas VĮ Registrų centras nesant teisinio pagrindo laikė sutartį nuosavybės teisės perleidimą patvirtinančiu juridiniu faktu, nors ji nebuvo sudaryta vienintele galima ir įstatymo reikalaujama notarine forma. Nurodo, jog atsakovas teisiškai klaidingai aiškina LR CK 4.75 straipsnio turinį, pagal kurį bendraturčiai rašytiniu susitarimu gali susitarti dėl bendrojo daikto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos nustatymo (LR CK 4.81 str.), bet ne dėl nuosavybės perleidimo, kuriam privaloma notarinė forma. Pripažinus, jog šalių sutartis buvo sudaryta dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos nustatymo pagal LR CK 4.75 str., atsakovas VĮ Registrų centras neturėjo teisinio pagrindo remdamasis tokiu susitarimu įregistruoti atsakovo A. G. nuosavybės teisių į pastogę.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 7 p. nurodytas pagrindas nuosavybei atsirasti. LR CK 1.74 str. įsakmiai nustato, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. Nekilnojamojo turto registro įstatyme numatyta rašytinė sandorių forma LR CK 1.74 str. prasme aiškiai suprantama ne kaip paprasta rašytinė, o kaip notarinė, todėl atsakovo VĮ Registrų centro argumentai, jog atsakovo A. G. nuosavybei į nekilnojamąjį daiktą įregistruoti pakanka ir rašytinės formos sandorio, yra teisiškai nepagrįstas ir prieštaraujantis LR CK 1.74 str. l d. nuostatoms. LR CK 4.75 str. tvarka sudarytas susitarimas negali būti pagrindas įregistruoti nuosavybės teisių į bendrąjį daiktą pasikeitimo fakto. Tokiam nuosavybės teisės perleidimo sandoriui privaloma notarinė forma numatyta LR CK 1.74 str. l d., o jos nesilaikymas pagal LR CK 1.93 str. 3 d. daro sandorį negaliojančiu. Kadangi VĮ Registrų centras nurodo, kad šalių sutartis yra bendraturčių susitarimas pagal LR CK 4.75 str. l d., tai patvirtina, kad atsakovas VĮ Registrų centras neteisėtai įregistravo atsakovo A. G. nuosavybės teisę į ginčo pastogę. Atsakovas VĮ Registrų centras vienu atveju sutartį vertina kaip bendraturčių susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo, kitu atveju - kaip susitarimą dėl nuosavybės teisės perleidimo ir kaip pagrindą įregistruoti atsakovo A. G. nuosavybės teisę. Taigi apeliacinio skundo motyvai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl negali būti pripažinti paneigiantys pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus.

Nekilnojamojo turto registro įst. 4 str. numato, kad nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Rūsys nuo 1994-01-13 yra laikomas nekilnojamojo turto objektu - ieškovų buto priklausiniu. Galiojant Nekilnojamojo turto registro duomenų teisėtumo prezumpcijai ir šiuos duomenis vertinant kaip oficialų rašytinį įrodymą (LR CPK 197 str. 2 d.), atsakovo VĮ Registrų centro apeliacinio skundo priešingi argumentai, jog rūsys neegzistuoja kaip nekilnojamasis daiktas, yra teisiškai nepagrįsti. Centrinė privatizavimo komisija 1992-04-03 posėdžio protokolu Nr. 37, 4., 4.2, 4.2.1, 4.2.1.1, 4.2.1.3 p. išaiškino, kad negyvenamosios patalpos, esančios privatizuojamų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir pastogėse parduodamos kartu su privatizuojamu butu, jeigu šios patalpos yra rūsiuose įrengti sandėliukai, įtraukti į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai, taip pat jei tos patalpos yra vienbučių ir dvibučių namų pusrūsiuose ir įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip namo (butų) priklausinys. LR LR CK 4.14 str. nustato, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, t.y. jei butas buvo privatizuotas ir tapo bendrąją jungtine ieškovų nuosavybe, rūsys, kaip buto priklausinys, taip pat buvo privatizuotas ir tapo bendrąją jungtine ieškovų nuosavybe. Rūsys buvo privatizuotas kartu su ieškovų butu 1994-01-13. Teisės aktai, kuriais apeliaciniame skunde remiasi atsakovas VĮ Registrų centras, priimti vėliau nei vyko ieškovų buto privatizavimas ir nuosavybės teisių į butą su rūsiu įgijimas. Nekilnojamojo turto registro įstatymas įsigaliojo 1996-09-24, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas - nuo 2000-06-27. Atsakovo pozicija dėl ieškovų rūsio teisinio statuso galėtų būti laikoma teisinga, jeigu šie įstatymai būtų taikomi atgal, pažeidžiant principą, jog įstatymas atgal negalioja (LR CK 1.7 str. 2 d.). Dėl to ieškovų nuosavybės teisės įgijimo į buto priklausinį pagrindai turėtų būti vertinami pagal nuosavybės įgijimo metu galiojusius įstatymus. Kadangi rūsys nuo 1994-01-13 priklausė ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nebuvo galima susitarti, kad jis dar kartą bus perleistas ieškovų nuosavybėn.

Sutarčiai pagal LR CK 3.92 str. 4 d., buvo būtinas ieškovės V. Š. sutikimas, kadangi pastogė yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir sandoriams dėl teisių į tokį nekilnojamąjį daiktą perleidimo būtinas abiejų sutuoktinių dalyvavimas arba vieno sutuoktinio kitam sutuoktiniui išduotas įgaliojimas, kurio V. Š. niekada neišdavė E. Š.. Atsakovas A. G. pirmosios instancijos teismui nurodė, kad name (duomenys neskelbtini) su šeima gyvena nuo 2002 m., kad su kaimynais sugyveno gerai, pagarbiai. Atsakovas taip pat nurodė, kad į jį kreipėsi ieškovų V. Š. ir E. Š. dukra D. R.. Akivaizdu, jog atsakovui A. G. buvo žinoma, jog jo kaimynai - šeima. Tai reiškia, kad, net jei viešame registre turto savininku buvo nurodytas tik vienas asmuo, atsakovui A. G. kilo pareiga būti rūpestingam ir atidžiam ir išsiaiškinti visas aplinkybes, juo labiau siekiant sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandorį.

Teismo sprendimas įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centrą panaikinti įrašą nekilnojamojo turto registre apie atsakovo A. G. asmeninę nuosavybę į pastogę yra būtinas tam, kad būtų galima realiai taikyti restituciją tarp ieškovų ir atsakovo A. G..

Kadangi sutartis buvo pripažinta negaliojančia, teismas pagrįstai tenkino visus išvestinius reikalavimus. Teismo įpareigojimas atsakovą VĮ Registrų centrą panaikinti atsakovo A. G. nuosavybės teisės į pastogę teisinę registraciją negali būti pripažintinas išėjimu už ieškinio ribų CPK 265 str. 2 d. prasme, o teismo motyvai nekeičia ginčo baigties.

VĮ Registrų centras iš esmės pažeidė ieškovų interesus, įregistravęs atsakovo A. G. nuosavybės teisę į pastogę remdamasis faktu, kuris negalėjo būti pagrindu nuosavybės teisei atsirasti. Kadangi šiame ginče VĮ Registrų centras buvo atsakovas, teismas pagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė ir iš VĮ Registrų centro, todėl nėra pagrindo atleisti atsakovo VĮ Registrų centro nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas ieškovų ieškinį tenkino visiškai ir dėl visų motyvų rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje pasisakė, todėl nėra absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Patikrinama, ar pirmos instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad ieškovas E. Š. ir atsakovas A. G. yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai. VĮ Registrų centro duomenimis ieškovas nuosavybės teise valdo 75,33 kv. m. bendro ploto butą su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, pažymėtais plane a-1 ir a-2. Atsakovas, 2001-11-22 bei 2005-07-21 sutarčių pagrindu, nuosavybės teise valdo 29,33 kv. m. bendro ploto patalpą – neįrengtą palėpę su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtais plane a-1 ir a-2). 2005-07-21 sutartimi šalys negrąžinamai pasidalijo bendrąją dalinę nuosavybę, t. y. bendro naudojimo patalpas 18,72 kv. m. rūsį, ir 29,33 kv. m. neįrengtą pastogę (registro Nr. 44/357062, patalpos pažymėjimas plane 2 – 1), nustatant, kad visas rūsys atitenka ieškovui, o visa neįrengta palėpė atitenka atsakovui. 2006-01-20 ieškovas pasirašė sutikimą, kad atsakovas įsirengtų pastogę su langais, pritaikant patalpas gyvenamajai paskirčiai ir jas sujungtų su savo butu, remontuotų, rekonstruotų stogą ir keistų stogo dangą. 2006-04-27 Vilniaus m. savivaldybės administracija atsakovui išdavė specialiąsias projektavimo sąlygas statiniui rekonstruoti. 2006-06-19 Vilniaus m. savivaldybės administracija atsakovui išdavė buto esančio (duomenys neskelbtini) statybos leidimą GR/368/06-0752, rekonstrukcijai. Ieškovai V. Š. ir E. Š. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydami pripažinti negaliojančia 2005-07-21 tarp šalių pasirašytą sutartį, dėl bendrosios nuosavybės pasidalijimo, 2006-01-20 ieškovo sutikimą dėl pastogės rekonstrukcijos, Vilniaus m. savivaldybės administracijos 2006-06-19 statybos leidimą Nr.GR/368/06-0752, bei prašė panaikinti įrašą Nekilnojamojo turto registre apie atsakovo nuosavybės teisę į pastogę. Pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino ir taikė restituciją, t. y. natūra grąžino pastogę į bendrąją dalinę E. Š. (V. Š.,) ir A. G., nuosavybę.

Nustatant, kokias patalpas pagal butų pirkimo (privatizavimo) sutartis įgijo ieškovas bei B. K. (buto savininkė iki A. G.), būtina taikyti butų privatizavimo procesą reguliavusių teisės aktų nuostatas dėl rūsių, palėpių ar kūrybinių dirbtuvių, ūkinių pastatų. Buto nuomininkui buvo parduodami buto priklausiniai, kuriais jis privatizavimo momentu faktiškai naudojosi ir tos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo Nr. 37 4.2.1.1 punktas). Minėto protokolo 4.2.2.1 punktas nustatė, kad kai visi butai gyvenamąjame name yra privatizuoti miesto, rajono valdybos sprendimu, butų savininkams neatlygintinai bendrosios dalinės nuosavybės teise perduodamos kitos negyvenamosios patalpos gyvenamajame name.

Pagal 1971-08-05 pastato inventorizacines žinias, gyvenamasis pastatas Švenčionių 15, Vilniuje turėjo tik rūsį, apie pastogę duomenų nenurodyta, tokiu būdu pastogės (palėpės) formaliai iš viso nebuvo (2t., b.l.98). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad buvusi buto (duomenys neskelbtini) buto savininkė B. K. 1992-04-29 kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūniją prašydama leisti išsipirkti butą su palėpe, esantį (duomenys neskelbtini), nurodydama, jog į palėpę galima patekti tik iš jos buto, ir ji naudojasi šia palėpe (1t., b.l.149). Iš 1998-01-28 pirkimo - pardavimo sutarties matyti, kad Valstybinė komisija 1993-06-21 protokolu Nr. 6, suteikė teisę privatizuoti B. K. nuomojamą butą (2t., b.l.101), tačiau protokolo Nr. 6 turinys nėra žinomas, ar leista minėtą butą privatizuoti kartu su palėpe. Tuo tarpu ieškovas E. Š. 1991-11-15 kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą prašydamas leisti išsipirkti butą esantį (duomenys neskelbtini) su rūsiu (2t.,b.l.29). 1991-11-15 E. Š., V. Š., P. Š., ir O. Š. pasirašytas susitarimas, kad buto savininku įregistruotas bus E. Š., nurodydami, kad Santuokos ir Šeimos kodekso 21 str. turinys jiems žinomas, t. y. kad visas turtas įgytas santuokoje yra abiejų sutuoktinių jungtinė nuosavybė nepriklausomai nuo to, kieno vardu jis įregistruotas (2t., b.l.29). E. Š. nuosavybės teisės į minėtą butą su rūsiu įregistruotos nuo 1994-01-13. Buto inventorizavimo byloje įrašyta, jog E. Š. butas įregistruotas su rūsiu (1t.,b.l.28). B. K. nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruotos 1998-01-27 (1t., b.l.146). Buto inventorizavimo byloje įrašyta, jog B. K. įsigytos patalpos yra su palėpe (1t., b.l.103).

Pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą konstatavo, jog šalys privatizavo tik butus, neįskaitant rūsio ir palėpės, tokiu būdu rūsys ir palėpė yra bendroji dalinė nuosavybė, tačiau teismas neįvertino šalių butų inventorizavimo bylose nurodytų priklausinių, jog ieškovo butas yra su rūsiu, o atsakovo su palėpe, būtent taip, kaip šalys siekė privatizuoti nuomojamus butus, be to ieškovo pirkimo - pardavimo sutartyje, bei nekilnojamo turto registro duomenimis, ieškovo butui priklauso rūsys. Šie kadastro duomenys galioja nuo 1994-01-13, o tai reiškia, jog ieškovas nuosavybes teises į rūsį įgijo ne nuo 2005-07-21 ginčijamos sutarties, o privatizuojant butą. Tuo tarpu atsakovo pirkimo – pardavimo sutarties byloje nėra, todėl nėra galimybės nustatyti, kiek ir kokių teisių atsakovas įgijo iš buvusios buto savininkės B. K. ar kito asmens. Byloje taip pat nėra pateiktas Valstybinės komisijos 1993-06-21 protokolas Nr. 6, iš kurio būtų matyti, ar atsižvelgiant į B. K. 1992-04-29 prašymą, suteikta teisė privatizuoti ne tik butą, tačiau ir palėpę. Byloje taip pat nėra Nekilnojamojo turto registro archyvinių duomenų apie B. K. privatizuotą butą, bei perleistas nuosavybės teises. Kadangi techninėje buto 1a byloje pažymėta, kad butas yra su palėpe, būtina įvertinti archyvinius B. K. nekilnojamojo turto registro duomenis.

Pagal LR CPK 185 str. teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą nenustatė, kiek ir kokių teisių į ginčo patalpas turėjo iki atsakovo nuosavybės teise patalpas valdę savininkai ir kiek jų perleido atsakovui. Byloje nėra pateikta 2001-11-22 pirkimo-pardavimo sutartis, kuria butas (duomenys neskelbtini) buvo parduotas atsakovui. Neišreikalavo iš Nekilnojamojo registro ginčo patalpų archyvinių duomenų, patalpos (duomenys neskelbtini) inventorizavimo techninės bylos originalo (byloje pateikta šviesokopija), taip pat 1993-06-21 Valstybinė komisijos protokolo Nr. 6, kuriuo B. K. leista minėtą butą privatizuoti. Neįvertino ieškovo E. Š. prašymo įsigyti butą su rūsiu, kuris pagal techninę bylą yra priskirtas ieškovo butui. Taip pat neįvertino, jog buto (duomenys neskelbtini), techninėje byloje palėpė priskirta prie buto, esančio (duomenys neskelbtini). Pagal LR CK 6.163 str. 1 d., 4 d. šalys privalo elgtis sąžiningai ir esant iki sutartiniams santykiams, bei privalo atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti. Pirmos instancijos teismas nagrinėjant ieškovo reikalavimus vertino ir pasisakė tik dėl atsakovo veiksmų pasirašant susitarimą dėl nuosavybės teisių į palėpę ir rūsį, sutikimo dėl busimos rekonstrukcijos, tačiau neįvertino ieškovo veiksmų nuslėpus, jog butas (duomenys neskelbtini) yra jo ir jo sutuoktinės bendroji jungtinė nuosavybė. Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovai (duomenys neskelbtini) gyvena nuo 1955 metų. Anksčiau į palėpę pretenzijų nereiškė, palėpe nesinaudojo, privatizuoti nesiekė, priėjimo prie ginčo palėpės neturėjo. Sutartis tarp ieškovo ir atsakovo, dėl palėpės ir rūsio pasidalijimo buvo pasirašyta 2005-07-21, dėl pastogės rekonstrukcijos - 2006-01-20. Ieškovas į teismą dėl pažeistų teisių kreipėsi tik 2006-11-06, kai rekonstrukcijos darbai jau buvo įsibėgėję, ir pretenzijas į pastogę pareiškė tik tada, kai jos vertė jau buvo ženkliai padidėjusi, todėl teismas nagrinėdamas ieškovų skundą dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų turėjo įvertinti ir šiuos ieškovo bei jo sutuoktinės veiksmus.

Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad tenkinant ieškovų reikalavimą dėl 2005-07-21 sutarties pripažinimo negaliojančia yra tenkintinas ir ieškovų reikalavimas panaikinti 2006-01-20 ieškovo sutikimą pastogės (palėpės) rekonstrukcijai atlikti, tačiau teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje šis ieškovo reikalavimas nėra išspręstas, tokiu būdu pirmos instancijos teismas išsprendė ne visus ieškinio reikalavimus.

Pirmos instancijos teismas priėmęs sprendimą iš VĮ Registrų centro ieškovams priteisė 370 Lt bylinėjimosi išlaidų, tačiau VĮ Registrų centras nėra šio ginčo materialinių teisinių santykių subjektas ir neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl svarstytina ar šiam atsakovui pareikšti reikalavimai nėra išvestinio pobūdžio, ir ar teismas bylinėjimosi išlaidas iš VĮ Registrų centro priteisė pagrįstai.

Pagal LR CK 6.145 str. restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (LR CK 6.146 str.).

Pagal LR CPK 584 str. teismo sprendimas yra vykdytinas dokumentas ir jis turi būti realiai įvykdytas. Pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą taikyti restituciją natūra ir grąžinti šalis į pirminę padėtį, nenustatė, kokiu būdu šalys grąžinamos į pirminę padėtį, nes pastogės rekonstrukcijos darbų baigtumas 86 proc., ir jie atlikti atsakovo sąskaita. Atliekant pastogės rekonstrukciją buvo pakeistas stogas, kuris, vadovaujantis LR CK 4.82 str. 1 d. yra šalių bendroji dalinė nuosavybė, kurią remontuoti turi pareigą visi bendraturčiai, neatsižvelgiant į tai, kuriam iš namo bendraturčių nuosavybės teise priklauso pastogė, bet remontuoti ir išlaikyti turi proporcingai savo turimai daliai bendrame turte. Teismas neįvertino, jog atsakovui pakeitus stogą, padidėjo viso namo vertė, o atsižvelgiant į tai, kad stogas buvo pakeistas atsakovo lėšomis, o atsakovui priklauso žymiai mažesnė namo dalis, ieškovas praturtėjo atsakovo sąskaita. Nekilnojamojo turto registro duomenimis pastogė neįrengta, tačiau faktinės aplinkybės rodo, jog rekonstrukcijos darbų baigtumas yra 86 proc., pasikeitęs net namo fasadas, o pastogė yra su langais, todėl pirmos instancijos teismas turėjo įvertinti, ar restitucijos taikymas natūra yra įvykdomas ne formaliai, o realiai, ar dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepablogėtų, o kitos atitinkamai nepagerėtų.

Atsižvelgiant į tai, jog byloje pateikti ne visi įrodymai ir nustatytos ne visos faktinės aplinkybės, kolegija konstatuoja, jog neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama, kaip svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalaujamų įrodymų byla turi būti nagrinėjama iš naujo visa apimtimi ir naujais aspektais, reiškia, jog tinkamo proceso pirmos instancijos teisme nebuvo ir yra pagrindas pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 327 str. 1 d. 2 p., 179 str., 185 str., 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 05 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegijos pirmininkas Henrichas JaglinskisTeisėjos Tatjana ŽukauskienėVirginija Volskienė