- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-01-12
- Bylos Nr.
- 1A-187-483/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-23260-2015-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pran.), Rūta Mickevičienė, Sigita Bieliauskienė
- Nuteistasis
- M. Ž., I. V., A. V., M. I., G. T., S. M.
- Advokatai
- Stasys Karvelis
- Kategorijos
- 1.2.23.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.23.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. Ž. ir I. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 40 parų arešto, bausmę atliekant areštinėje;
I. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 40 parų arešto bausme; taip pat jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, I. V. paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams. Remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 9 dalimis, šią bausmę subendrinus su 2015 m. birželio 17 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendžiu skirta bausme, iš dalies sudedant, I. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 metams 9 mėnesiams su 8 MGL (301 Eur) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose.
Tuo pačiu Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nuosprendžiu nuteisti A. V. , M. I. , G. T. ir S. M. , tačiau jų atžvilgiu priimtas nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. Ž. , A. V. ir I. V. nuteisti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, jog veikdami bendrininkų grupėje, 2015 m. gegužės 13 d., neturėdami tikslo parduoti ar kitaip platinti, automobiliu „Wolksvagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus miesto, (duomenys neskelbtini) į Utenos miestą neteisėtai gabeno 20 vnt. tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos MDMA, kurios bendroji masė 1,651 g. bei 5,347 g. narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), iš kurių dalį - 1 tabletę, kurios sudėtyje yra 0,036 g. psichotropinės medžiagos MDMA, neteisėtai gabeno laikydami automobilio kairės pusės keleivio durelių kišenėje esančioje piniginėje, 0,205 g. kanapių (antžeminių dalių), kuriose ?-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija 10,03%, neteisėtai laikydami automobilio peleninėje, 10 vnt. tablečių, kurių sudėtyje yra 0,837 g. psichotropinės medžiagos MDMA ir 5,142 g. narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), kuriose ?-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija 9,81 %, neteisėtai laikydami priekinės keleivio sėdynės atramoje bei 9 vnt. tablečių, kurių sudėtyje yra 0,778 g. psichotropinės medžiagos MDMA - I. V. striukės kišenėje, kol 2015 m. gegužės 13 d. 13 val. 20 min. Utenoje, (duomenys neskelbtini) A. V. ir M. Ž. , o 13 val. 25 min. Utenoje, (duomenys neskelbtini), I. V. buvo sulaikyti policijos pareigūnų, o visas šias narkotinės ir psichotropines medžiagas kratos bei apžiūrų metu surado ir paėmė Utenos AVPK policijos pareigūnai.
Be to, I. V. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, jog jis 2015 m. gegužės 12 d., apie 14 val. 10 min. automobilių stovėjimo aikštelėje, šalia VšĮ „Utenos ligoninės“, esančios Aukštakalnio g. 3, Utenos m., S. M. už 12 Eur neteisėtai pardavė psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurio masė yra 0,050 g, o S. M. toje pačioje vietoje, turėdamas tikslą platinti, iš I. V. už 12 Eur neteisėtai įgijo 0,050 g. psichotropinės medžiagos - metamfetamino ir automobilyje „WV Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vykstančiame iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Utenoje, Aukštakalnio g. 3, link prekybos centro „Senukai“, esančio Utenoje, J. Basanavičiaus g. 52, šią įgytą psichotropinę medžiagą apie 14 val. 25 min. neteisėtai perdavė nepilnamečiui M. I. , gim. (duomenys neskelbtini), ir tokiu būdu ją neteisėtai platino. M. I. , 2015 m. gegužės 12 d. apie 14 val. 25 min. automobilyje „VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vykstančiame iš šalia Utenos ligoninės automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Utenoje, Aukštakalnio g. 3, link prekybos centro „Senukai“, esančio Utenoje, J. Basanavičiaus g. 52, turėdamas tikslą neteisėtai parduoti asmenims – D. S. ir E. T. , dėl kurių tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą Nr. 06-2-00010-16, iš S. M. už 12 Eur neteisėtai įgijo 0,050 g. psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurią nuo įgijimo vietos, laikydamas prie savęs, neteisėtai, gabeno Utenos miesto gatvėmis link prekybos centro „Senukai“, esančio Utenoje, J. Basanavičiaus g. 52, po ko, 2015 m. gegužės 12 d. 14 val. 30 min., neteisėtai atgabenęs šias psichotropines medžiagas prie prekybos centro „Senukai“, esančio Utenoje, J. Basanavičiaus g. 52, buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir jo asmens kratos metu ši psichotropinė medžiaga buvo surasta ir paimta.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nuosprendį ir už BK 259 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikalstamą veiką paskirti jam švelnesnę bausmę – baudą.
Apeliantas skunde nurodo, kad arešto bausmė Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nuosprendžiu jam buvo skirta atsižvelgiant į tai, jog jis niekur nedirba ir negalėtų sumokėti baudos. Šiuo metu M. Ž. dirba ir turi galimybių sumokėti baudą.
Nuteistasis I. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nuosprendį ir pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas atidėti jam paskirtos 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Pasak apelianto, realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas I. V. aiškiai prieštarauja teisingumo, protingumo ir bausmės skyrimo proporcingumo principams. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl I. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ištyrė ne visus įrodymus ir juos vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus, dėl to netinkamai pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas ir neatsižvelgė į BK 54 straipsnio nuostatas bei rėmėsi išimtinai I. V. nepalankiais ir atskirai įvertintais duomenimis, todėl 2016 m. spalio 26 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendis I. V. atžvilgiu yra keistinas atidedant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog I. V. atveju yra visos sąlygos taikyti bausmės vykdymo atidėjimą: 2016 m. spalio 26 d. nuosprendžiu jis yra nuteistas už vieną nesunkų ir vieną sunkų nusikaltimą, jam paskirta subendrinta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 2 metams 9 mėnesiams - bei yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Apeliantas skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-895/2015, kurioje nurodoma, jog paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygomis, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Nuteistojo teigimu, Panevėžio apygardos teismas netaikydamas jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatų, pažeisdamas bausmių skyrimo taisykles ir teismų praktiką, vertino tik neigiamai jį apibūdinančius duomenis kiekybine išraiška - tris jo teistumus ir dešimt padarytų administracinių teisės pažeidimų, tačiau visiškai neatsižvelgė ir nevertino jį teigiamai apibūdinančių duomenų. Pirmosios instancijos teismas, tiek skirdamas I. V. bausmes, tiek ir svarstydamas klausimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, privalėjo įvertinti ir tai, jog I. V. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nėra įrašytas nei į psichiatrinę, nei į narkologinę įskaitą. Taip pat Panevėžio apygardos teismas privalėjo įvertinti 2016 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdžio metu pateiktą laikinojo įdarbinimo sutartį, pagal kurią I. V. dirba (duomenys neskelbtini), bei verslo liudijimą, patvirtinantį, kad jis vykdo veiklą savarankiškai prekiaudamas rankų darbo keramika miesto švenčių ir įvairių mugių metu. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir tos aplinkybės, jog sunkų nusikaltimą - 0,050 g psichotropinės medžiagos amfetamino pardavimą S. M. – I. V. įvykdė tik dėl to, jog jautėsi skolingas S. M. už jam suteiktas kapo sutvarkymo paslaugas. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas net nesurašė pilnų jo parodymų į 2016 m. spalio 26 d. nuosprendį, susijusių būtent su šia nusikalstama veika, kai jis paaiškino kokiomis aplinkybėmis ir kokių motyvų vedamas jis perdavė psichotropinę medžiagą S. M. , todėl netinkamai įvertino ir jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, jos pavojingumą ir I. V. asmenybę.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog nei galiojantis baudžiamasis įstatymas, nei suformuota teismų praktika nenustato reikalavimo, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, o I. V. atveju iki 2015 m. gegužės 12 d. ir 2015 m. gegužės 13 d. nusikalstamų veikų padarymo reali laisvės atėmimo bausmė jam nei karto nebuvo skirta, t.y. nusikalstamas veikas, už kurias jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, I. V. padarė dar nei kartą nebūdamas nuteistas laisvės atėmimo bausme jos vykdymą atidedant. Be to, iki 2016 m. spalio 26 d. skundžiamo nuosprendžio priėmimo I. V. nei karto nebuvo nei teistas už nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, nei baustas administracine tvarka už analogiškas veikas. Anksčiau jis buvo teistas tik už nesunkių nusikaltimų padarymą, jam niekada nebuvo paskirta su laisvės atėmimu susijusi bausmė, o baigtą sunkų nusikaltimą jis padarė pirmą kartą.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-895/2015 yra konstatavęs, jog aplinkybė, kad asmuo anksčiau buvo teistas, neturi būti sureikšminama ir vertinama atskirai nuo kitų aplinkybių, o laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas yra galimas net ir tuo atveju, kai asmuo per penkerių metų laikotarpį yra teisiamas šeštą kartą.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad padarė išvadas dėl savo elgesio, labai gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų, bylos nagrinėjimo metu dirbo pagal laikinojo įdarbinimo sutartį, o nuo 2016 m. lapkričio 4 d. yra priimtas dirbti (duomenys neskelbtini), vykdo veiklą pagal verslo liudijimą, nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. mokosi (duomenys neskelbtini) vadybininko padėjėjo profesijos, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, todėl mano, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė prašė nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo I. V. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis M. Ž. ir jo gynėjas prašė nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis I. V. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo I. V. apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas, o nuteistojo I. V. apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistieji M. Ž. ir I. V. apeliaciniuose skunduose neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų kaltės ir padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo. M. Ž. prašo pakeisti jam paskirtos bausmės rūšį iš arešto į baudą, o I. V. prašo pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas atidėti jam paskirtos 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Teismas asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, skiria tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
M. Ž. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje padarymo, ir nubaustas 40 parų arešto bausme. BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmes - baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. Ž. , atsižvelgė į tai, jog jis padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad M. Ž. praeityje neteistas, tačiau 2015 metais už administracinius teisės pažeidimus buvo baustas 15 kartų, taip pat ir už vairavimą apsvaigus nuo narkotikų ar svaigiųjų medžiagų (2015 m. spalio 7 d.), 2016 m. rugsėjo 12 d. jis baigė atlikti privalomąją pradinę karinę tarnybą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pirmą kartą teisiamam asmeniui paprastai skiriama švelniausia baudžiamajame įstatyme numatyta bausmė, kuri šiuo atveju yra bauda, tačiau nenustatė, kad M. Ž. turėtų pajamų ar turto ir galėtų sumokėti jam paskirtą baudą, todėl padarė išvadą, kad tokia bausmė negalėtų būti įvykdyta, ir paskyrė M. Ž. arešto bausmę.
Arešto bausmė yra viena iš griežčiausių baudžiamosios atsakomybės taikymo formų. Taikant šią bausmę, asmuo visiškai izoliuojamas nuo visuomenės, suvaržomos jo galimybės palaikyti socialinius ryšius, tęsti darbą. Apeliaciniame skunde M. Ž. nurodo, kad šiuo metu dirba, gauna darbo užmokestį, todėl galėtų sumokėti jam paskirtą baudą. Prie M. Ž. apeliacinio skundo pridėta neterminuota darbo sutartis, sudaryta 2016 m. lapkričio 14 d., iš kurios matyti, jog M. Ž. priimamas dirbti (duomenys neskelbtini) pardavimų vadybininku ir pradeda darbą nuo 2016 m. lapkričio 15 d. (t. 7, b.l. 193). Atsižvelgiant į tai, jog M. Ž. šiuo metu dirba, turi teisėtą pragyvenimo šaltinį, o arešto bausmė apsunkintų jo galimybes tęsti darbą, taip pat į tai, kad jis anksčiau neteistas, padarė vieną nesunkų nusikaltimą, jam tikslinga paskirti BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą alternatyvią bausmę – baudą. Nuteistajam paskyrus baudą, būtų įgyvendintas teisingumo principas ir BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis.
Baudos už nesunkaus nusikaltimo padarymą dydis reglamentuojamas BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte, kuriame numatyta, kad už šios kategorijos nusikaltimus nustatoma iki 500 MGL dydžio bauda. Remiantis BK 61 straipsnio 2 dalimi teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Atsižvelgiant į tai, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, turtinę padėtį (2016 m. rugsėjo 12 d. baigė atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, neseniai pradėjo dirbti), bausmės tikslai – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bus pasiekti paskyrus nuteistajam M. Ž. baudą, kurios dydis yra mažesnis už numatytą baudos vidurkį.
I. V. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje. Subendrinus už šiuos nusikaltimus paskirtą subendrintą bausmę su 2015 m. birželio 17 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme I. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 metams 9 mėnesiams su 8 MGL (301 Eur) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose. Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas atidėti šios laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Remiantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.
I. V. padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas yra nesunkus, o kitas – sunkus, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų, todėl nagrinėjamu atveju yra formalus pagrindas I. V. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas dėl bausmės vykdymo atidėjimo. Tačiau net ir esant formaliai būtinoms BK 75 straipsnio taikymo sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo minėtą straipsnį taikyti kaltininko atžvilgiu bei atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, tarp jų – į kaltininko asmenybės ir padarytos veikos pavojingumą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad I. V. 2012 m. birželio 25 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus, taip pat už nesunkių nusikaltimų padarymą 2013 m. lapkričio 7 d. ir 2014 m spalio 24 d. nuteistas Utenos rajono apylinkės teismo baudžiamaisiais įsakymais ir Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nuosprendžiu. Minėtu Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendžiu I. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, remiantis BK 75 straipsnio nuostatomis. Be to, nuo 2011 m. liepos 25 d. I. V. buvo dešimt kartų baustas už administracinius teisės pažeidimus, iš jų du kartus už nedidelį chuliganizmą, vieną kartą už policijos pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymą, du kartus už vairavimą neblaiviam, tris kartus už vairavimą transporto priemonės, kai ši teisė jam buvo atimta. Šios aplinkybės iš esmės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo, kad I. V. yra linkęs pažeisti įstatymus. Tačiau ne tik kaltininko asmenybė, bet ir jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdis bei pavojingumas yra reikšmingi sprendžiant klausimą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. I. V. padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena, numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje, priskiriama prie sunkių nusikaltimų. Psichotropinių medžiagų platinimas kitiems asmenims laikytinas pakankamai pavojinga veika, šios veikos pavojingumą rodo ir tai, jog BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas.
Šioje byloje taip pat nustatyta, kad I. V. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, neįrašytas nei į psichiatrinę, nei į narkologinę įskaitą, nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. pradėjo mokytis (duomenys neskelbtini), bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu dirbo laikinuoju darbuotoju (duomenys neskelbtini), o nuo 2016 m. lapkričio 4 d. priimtas dirbti (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės yra svarbios, tačiau jos nepaneigia pirmiau išdėstytų aplinkybių visumos ir, esant pirmiau paminėtoms aplinkybėms, negali būti pakankamu pagrindu taikyti I. V. bausmės vykdymo atidėjimą.
Paminėtų aplinkybių visuma patvirtina, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas tik nuteistajam realiai atliekant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nagrinėjamu atveju, aukščiau išdėstytos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog I. V. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo, ką pagrįstai konstatavo ir žemesnės instancijos teismas, skirdamas jam realią laisvės atėmimo bausmę.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,
nutaria:
pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalį dėl M. Ž. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 40 parų arešto bausme:
M. Ž. , pripažintam kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, skirti bausmę – 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio baudą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.