- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-22
- Bylos Nr.
- eI-2497-473/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01105-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rasa Ragulskytė-Markovienė, Violeta Balčytienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- O. B., V. B., A. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Mantas Arasimavičius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Liudmilos Zaborovskos,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. B. (O. B.), V. B. (V. B.), A. B. (A. B.) ir V. B. (V. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai O. B., V. B., A. B. ir V. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1–4), prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-353 (00370, 00371, 00372, 00373) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams O. B., V. B., A. B. ir V. B., panaikinimo“.
Paaiškino, kad ginčijamą sprendimą atsakovas grindė tuo, jog teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pareiškėjas O. B. pateikė trijų darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių darbo sutartis, kuriomis pastarieji buvo įdarbinti dirbti valytojos, transporto priemonių dažytojo ir transporto priemonių mechaniko pareigose. Skundžiamame sprendime nurodoma, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. valytoja nebedirba, o nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. bendrovėje nebedirba ir transporto priemonių mechanikas. Dar vienas asmuo, kuris buvo įdarbintas nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d., neva, nedirba visą darbo dieną. Todėl buvo konstatuota, kad UAB (duomenys neskelbtini) neatitinta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
Pareiškėjai nesutinka su priimtu sprendimu, kadangi minėtos aplinkybės susiklostė ne dėl jų valios. Tiek valytoja, tiek transporto priemonių mechanikas darbo santykius nutraukė savo noru. Pareiškėjas O. B. sudarė visas sąlygas darbuotojams likti ir dirbti, dėjo pastangas rasti naujus darbuotojus – kreipėsi į darbo biržą dėl darbuotojų siuntimo, tačiau naujų darbuotojų, kurie būtų norėję dirbti, nerado. Visiškai nesenai, iš karto po skundžiamo sprendimo priėmimo, darbo santykius nutraukti panoro ir dar vienas darbuotojas. Esant tokiam darbuotojų nenorui dirbti, pareiškėjų šeimos teisės gyventi Lietuvos Respublikoje buvo nulemtos aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios. Šios aplinkybės skundžiamame sprendime visiškai nebuvo vertinamos.
Pažymėjo, kad pareiškėjo vaikai lanko mokyklą ir darželį Lietuvoje, abu pareiškėjai dirba UAB (duomenys neskelbtini) ir save bando išlaikyti. Jokių kitų pajamų, išskyrus iš UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, pareiškėjai negauna. Šios aplinkybės rodo, jog atsakovo priimtas sprendimas panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje be jokio įspėjimo buvo nehumaniškas ir neproporcingas siekiamam tikslui.
Atsakovo priimtas sprendimas panaikinti pareiškėjų leidimus nesiderina su gero administravimo principu. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokios būtinybės skundžiamą sprendimą priimti neįvykdžius pareiškėjų apklausos, jų neįspėjus apie ketinimą priimti sprendimą, neįspėjus apie sprendimo priėmimo pasekmes. Be to, skundžiamas sprendimas tiesiogiai pažeidžia pareiškėjų mažamečių vaikų interesus. Juos išsiuntus iš šalies nukentės pradėtas vaikų ugdymo procesas.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą (2 t., b. l. 1–8) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog pareiškėjas O. B. ir jo valdoma įmonė nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos (2018 m. kovo 16 d.), kas sudaro daugiau negu 6 mėnesius, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. to, jog bendrovėje visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Pastebėtina, kad šis laikotarpis truko ne keletą savaičių, o beveik šešis su puse mėnesio, todėl skundo teiginiai dėl natūralios darbuotojų kaitos, darbuotojų nenoro dirbti vertintini kritiškai.
Teigė, kad skundžiamas sprendimas atitinka ir teisingumo bei protingumo principus. Pareiškėjai skunde nenurodė argumentuotų priežasčių, kodėl naujų darbuotojų paieška nebuvo užsiimta nedelsiant, tik gavus įmonės darbuotojų prašymus atleisti iš darbo. Nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai įtarti, kad pareiškėjai siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.
Pažymėjo, kad pareiškėjai atsakovui nepranešė apie aplinkybes dėl darbuotojams mokamo darbo užmokesčio, nesikreipė su prašymais išduoti naujus leidimus laikinai gyventi, taip pat neišvyko iš Lietuvos Respublikos.
Atkreipė dėmesį, kad kiekvieno užsieniečio byla yra nagrinėjama individualiai, įrodymų rinkimo pasirinkimo būdai yra patikrinimą vykdančių institucijų nuožiūroje, todėl kiekvienu konkrečiu atveju yra pasirenkamos tos priemonės, kurios institucijų vertinimu gali padėti išsamiausiai ir objektyviausiai atskleisti svarbias aplinkybes. Šiuo atveju duomenys buvo nustatyti remiantis kompetentingos institucijos – Sodros – duomenimis, buvo aiškūs ir nedviprasmiški, todėl nekilo reikalingumas kreiptis į pareiškėjus dėl papildomų paaiškinimų. Pastebėtina, kad teisės aktai neįtvirtina Departamento besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.
Pabrėžė, kad pareiškėjo nepilnamečių vaikų teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė iš pareiškėjo teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne sąlyga, dėl kurios pareiškėjai įgyja teisę gyventi Lietuvos Respublikoje net ir esant aiškiam leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindui.
Teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. (15/5-7) 11U-353 (00370, 00371, 00372, 00373) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams O. B., V. B., A. B. ir V. B., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. birželio 21 d. O. B. atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla UAB (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 9–18).
2017 m. birželio 21 d. V. B. atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad ketina gyventi Lietuvos Respublikoje su savo sutuoktiniu O. B. (2 t., b. l. 258–267).
2017 m. birželio 21 d. Departamentui buvo pateiktas prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje A. B., tuo pagrindu, jog ji ketina gyventi su savo tėvais – O. B. ir V. B. (2 t., b. l. 315–324).
2017 m. birželio 21 d. Departamentui buvo pateiktas prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje V. B., tuo pagrindu, jog jis ketina gyventi su savo tėvais – O. B. ir V. B. (2 t., b. l. 377–385).
2017 m. liepos 24 d. Departamentas pranešimu Nr. (15/4-11)10K-30852 O. B. ir V. B. pranešė, kad 2017 m. liepos 21 d. priėmė sprendimus pakeisti jiems ir jų nepilnamečiams vaikams – A. B. ir V. B. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naujus leidimus laikinai gyventi galiojančius dvejus metus (2 t., b. l. 236).
2018 m. kovo 16 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-353 (00370, 00371, 00372, 00373) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams O. B., V. B., A. B. ir V. B., panaikinimo“, kuriuo, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nusprendė panaikinti O. B. išduotą leidimą laikinai gyventi LT7415595, galiojantį iki 2019 m. rugpjūčio 11 d., taip pat vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, panaikinti V. B., A. B. ir V. B. išduotus leidimus laikinai gyveni (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir(duomenys neskelbtini), galiojančius iki 2019 m. rugpjūčio 11 d. (1 t., b. l. 31–33).
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Skundžiamame sprendime atsakovas konstatavo, kad UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. bendrovėje pilną darbo dieną įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio. Teismas neturi pagrindo abejoti šia atsakovo išvada, kadangi ją patvirtina teismui pateikti rašytiniai įrodymai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas O. B. kartu su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo pateikė tris UAB (duomenys neskelbtini) su Lietuvos Respublikos piliečiais sudarytas darbo sutartis, t. y. 2015 m. gruodžio 10 d. darbo sutartį sudarytą su M. K., kuri į UAB (duomenys neskelbtini) buvo priimta valytojos pareigoms, susitariant jai mokėti 548,67 Eur mėnesinį darbo užmokestį (2 t., b. l. 65–66), 2017 m. kovo 3 d. darbo sutartį sudarytą su A. S. (A. S.), kuris į UAB (duomenys neskelbtini) buvo priimtas transporto priemonių dažytojo pareigoms, susitariant jam mokėti 548,67 Eur mėnesinį darbo užmokestį (2 t., b. l. 67–68), 2017 m. gegužės 8 d. darbo sutartį sudarytą su K. S. (K. S.), kuria į UAB (duomenys neskelbtini) jis buvo priimtas transporto priemonių mechaniko, taisytojo pareigoms, susitariant jam mokėti 548,67 Eur mėnesinį darbo užmokestį (2 t., b. l. 69–70). Iš byloje esančių 2018 m. kovo 15 d. Sodros informacinės sistemos duomenų matyti, kad M. K. UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nebedirba, o nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. UAB (duomenys neskelbtini) nebedirba ir K. S. (2 t., b. l. 241). Taip pat pagal 2018 m. kovo 15 d. Sodros informacinės sistemos duomenis, A. S. laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 6 d. iki 2018 m. vasario 28 d. mokamas darbo užmokestis svyravo nuo 190 Eur iki 427 Eur (2 t., b. l. 243), taigi nebuvo pastovus. Nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. UAB (duomenys neskelbtini) buvo įdarbintas M. V. (M. V.) (2 t., b. l. 241), tačiau pagal 2018 m. kovo 15 d. Sodros informacinės sistemos duomenis, jam nebuvo mokamas pilnas darbo užmokestis, t. y. mokamas užmokestis svyravo nuo 99,79 Eur iki 205 Eur (2 t., b. l. 242), atkreiptinas dėmesys, kad ir šis darbuotojas 2018 m. kovo 21 d. pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo (1 t., b. l. 23). Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos statistikos departamentą, 2017 m. IV ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 884,80 Eur, du tokie užmokesčiai – 1 769,60 Eur. Taigi, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio, t. y. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo. Todėl, nagrinėjamu atveju, konstatuotina, kad Departamentas pagrįstai panaikino O. B. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas atmeta pareiškėjų skundo argumentus, jog šiuo atveju privalėjo būti įvertinta aplinkybė, jog situacija, kad asmenys nenori dirbti UAB (duomenys neskelbtini) susiklostė dėl nuo pareiškėjų nepriklausančių aplinkybių. Buvo dedamos visos įmanomos pastangos išlaikyti darbuotojus bei rasti naujus. Teismas pažymi, jog šie pareiškėjų skundo argumentai neturi teisinės reikšmės, kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai yra imperatyvūs ir nors vieno iš jų nesilaikymas sudaro pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą. Pareiškėjai šiuo atveju turėjo pareigą, viso leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užtikrinti, jog minėto straipsnio reikalavimų nuolat būtų laikomasi, tačiau to nepadarė. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai būtų informavę atsakovą apie aptartus aplinkybių pasikeitimus.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis.
Pagal šio įstatymo 50 straipsnio 3 dalį jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad O. B. sutuoktinei V. B. ir jų vaikams A. B. ir V. B. leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduoti vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, taigi panaikinus leidimą laikinai gyventi O. B., pagrįstai buvo panaikinti ir šių pareiškėjų leidimai.
Pareiškėjų teismui pateiktame skunde taip pat teigiama, kad prieš priimant sprendimą panaikinti jiems išduotus leidimus laikinai gyventi turėjo būti įvykdyta pareiškėjų apklausa.
Šie pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad 2005 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintose leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas neįtvirtina Departamento pareigos nagrinėjant klausimą dėl užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo apklausti tokį užsienietį. Taigi šiuo atveju Departamentas neprivalėjo kviesti pareiškėjų į apklausą. Byloje esantys duomenys buvo pakankami skundžiamam sprendimui priimti.
Pareiškėjai grįsdami savo skundo reikalavimą nurodo, kad atsakovo priimtas sprendimas panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje tiesiogiai pažeidžia jų mažamečių vaikų interesus, kadangi jie Lietuvoje lanko mokyklą ir darželį, taigi išsiuntus juos iš šalies nukentės pradėtas jų ugdymo procesas. Be to, atsakovo sprendimas priimtas neįspėjus pareiškėjų, o tai yra nehumaniška ir neproporcinga siekiamam tikslui.
Konstatuotina, kad šie pareiškėjų skundo argumentai, nagrinėjamu atveju, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismas dėl jų sprendime nepasisako. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Departamento 2018 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. (15/5-7) 11U-353 (00370, 00371, 00372, 00373) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams O. B., V. B., A. B. ir V. B., panaikinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo jį panaikinti nėra, o pareiškėjų skundas atmetamas.
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjų O. B. (O. B.), V. B. (V. B.), A. B. (A. B.) ir V. B. (V. B.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.