- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-11-19
- Bylos Nr.
- A-756-515-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- G. G.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. G. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2008 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (9.8)I-4847 „Dėl socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo“, 2) pripažinti, kad G. G. firmos skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (8 141,11 Lt įmokų ir 906,00 Lt delspinigių) buvo priskaičiuota be teisėto pagrindo ir yra beviltiška; 3) įpareigoti VSDFV nurašyti G. G. firmos skolą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 1995 m. spalio 13 d. Kauno miesto valdyboje įregistravo individualią įmonę prekybos ir paslaugų veiklai vystyti ir atidarė autodalių parduotuvę. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba (toliau – ir Kauno miesto VPK ENTT) 1996 metais pradėjo jam ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, kvalifikuojamos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 324 straipsnio 1 dalį. Kauno miesto VPK ENTT inspektorius M. S. 1996 m. birželio 29 d. užplombavo pareiškėjo parduotuvę, todėl įmonės veikla buvo nutraukta. Ikiteisminį tyrimą vykdę pareigūnai paaiškino, kad jie patys praneš VSDFV Kauno skyriui ir Valstybinei mokesčių inspekcijai apie įmonės veiklos nutraukimą. Kauno miesto apylinkės teismas 2000 m. kovo 20 d. pripažino pareiškėją kaltu pagal BK 324 straipsnio 1 dalį ir nuteisė laisvės atėmimu 2 metams bei 9 000 Lt bauda, tačiau bausmių vykdymą atidėjo 2 metams. Nuo tos pačios datos, kai buvo užplombuota parduotuvė, iki šios dienos įmonės veiklos pareiškėjas neatnaujino ir jokių pajamų iš jos negavo. Tačiau 2008 m. kovo 6 d. pareiškėjas gavo iš VSDFV Kauno skyriaus raginimą sumokėti 8 141,11 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 906 Lt delspinigių. Pareiškėjas kreipėsi į VSDFV prašydamas atleisti jį nuo priskaičiuoto įsiskolinimo sumokėjimo, tačiau 2008 m. spalio 31 d. gavo VSDFV 2008 m. liepos 31 d. raštą, informuojantį, kad jo prašymas nepatenkinamas, nes nuo įsiskolinimo susidarymo nepraėjo daugiau kaip 5 metai, be to, nėra duomenų, kad išieškoti šį įsiskolinimą iš pareiškėjo yra beviltiška. Iš šio rašto matyti, kad skola skaičiuojama nuo 2000 m. birželio 1 d. iki 2008 m. vasario 12 d. Pareiškėjo nuomone, VSDFV sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas nurodė, kad jo, kaip skolininko, padėtis atitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytas sąlygas, kurioms esant socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų gali būti pripažinta beviltiška: 1) pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis yra sunki (jis yra bedarbis, tačiau negali būti registruotas darbo biržoje, nes dar nėra likviduota jo individuali įmonė – ji turi tik likviduojamos įmonės statusą; verslo liudijimo gauti ir pagal jį dirbti jis negali, nes liudijimas jam neišduodamas dėl turimos socialinio draudimo įmokų ir delspinigių skolos); 2) pareiškėjas neturi jokio turto (butas, kuriame pareiškėjas gyvena, yra žmonos asmeninis turtas, nes įgytas jos iki santuokos sudarymo), yra išlaikomos žmonos ir jokių pajamų neturi; 3) pareiškėjo individualios įmonės – G. G. firmos veikla buvo nutraukta 1996 m. birželio 29 d. Pažymi, kad VSDFV direktoriaus 2006 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-315 patvirtintos Draudėjų skolų valstybinio socialinio draudimo fondui pripažinimo beviltiškomis ir jų nurašymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kuriomis nagrinėjamu atveju vadovavosi atsakovas, nustato papildomą skolų pripažinimo beviltiškomis sąlygą – skola turi būti senesnė nei penkerių metų, tačiau Valstybinio socialinio draudimo įstatymas tokios sąlygos nenumato. Todėl įstatymui prieštaraujančios Taisyklių nuostatos negali būti taikomos.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, individualios įmonės už įmonės savininkus valstybinio socialinio draudimo įmokas (toliau – ir VSD įmokos) moka nuo įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos, o asmenys, vykdantys individualią veiklą turėdami verslo liudijimus – už verslo liudijimo galiojimo laiką. G. G. firma buvo įregistruota 1995 m. spalio 13 d., likviduojamos įmonės statusas jai suteiktas 2008 m. vasario 13 d. G. G. nuo 1998 m. spalio 20 d. iki 1999 m. sausio 4 d. dirbo pagal darbo sutartį UAB „Sargėnai“ ir buvo draudžiamas privalomu socialiniu draudimu, todėl VSD įmokų, kaip individualios įmonės savininkas, galėjo nemokėti. Nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d., nuo 2004 m. sausio 13 d. iki 2005 m. gegužės 19 d., nuo 2005 m. birželio 10 d. iki 2005 m. liepos 9 d., nuo 2005 m. rugpjūčio 16 d. iki 2005 m. rugsėjo 14 d. ir nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2006 m. birželio 2 d. pareiškėjas vykdė individualią veiklą turėdamas verslo liudijimą, tačiau VSD įmokų už verslo liudijimo galiojimo laiką nemokėjo. VSD įmokos pareiškėjui buvo skaičiuojamos kaip individualios įmonės savininkui. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą individualių įmonių savininkai ir asmenys, kurie vykdo individualią veiklą turėdami verslo liudijimą, yra privalomai draudžiami socialiniu draudimu pagrindinei (bazinei) pensijos daliai. Individualių įmonių savininkai ir asmenys, kurie vykdo individualią veiklą turėdami verslo liudijimus, socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, jeigu atitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 arba 3 dalyje nustatytas sąlygas. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų sąlygų sąrašas yra baigtinis. VSD įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2004 m. gruodžio 31 d., 34 straipsnis taip pat nustatė baigtinį sąrašą sąlygų, leidžiančių individualios įmonės savininkui arba asmeniui, kuris vykdo individualią veiklą turėdamas verslo liudijimą, nemokėti VSD įmokų. Aplinkybės, kad pareiškėjo individuali įmonė faktiškai nevykdė veiklos ir negavo pajamų, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą nebuvo ir nėra laikomos sąlygomis, leidžiančiomis individualios įmonės savininkui nemokėti VSD įmokų. Todėl VSDFV Kauno skyrius pagrįstai priskaičiavo G. G. firmai VSD įmokas už laikotarpį nuo 1996 m. birželio 29 d. iki 2008 m. vasario 13 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 9 punktas suteikia teisę VSDFV pripažinti VSD įmokų, delspinigių ir baudų skolas beviltiškomis, jeigu jų neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba jas priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: nerasta įmokų mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidas), asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, VSDFV turi teisę, o ne pareigą pripažinti VSD įmokų, delspinigių ir baudų skolas beviltiškomis. Sąlygas, atvejus ir kriterijus, kada VSD įmokų, baudų ir delspinigių skolos gali būti pripažintos beviltiškomis, būtinus veiksmus ir jų atlikimo tvarką, reikiamus dokumentus ir jų pateikimo VSDFV bei draudėjų skolų valstybinio socialinio draudimo fondui, pripažintų beviltiškomis, nurašymo ir apskaitos tvarką nustato Taisyklės. Pagal Taisyklėse nustatytą tvarką, visus dokumentus, susijusius su draudėjo skolų pripažinimu beviltiškomis, privalo surinkti ir pateikti VSDF valdybai jos teritorinis skyrius. VSDFV Kauno skyrius 2008 m. liepos 31 d. rašte Nr. (10.5)10.V-9997, pateiktame VSDFV, konstatavo, kad skola už individualios įmonės savininką G. G. nėra senesnė nei penkeri metai, savininkas nėra socialiai remtinas ir jo prašyme nėra patvirtinama, kad draudėjui žinoma, jog laikotarpis, už kurį buvo priskaičiuotos įmokos, nebus įskaitytos į socialinio draudimo stažą. Pareiškėjo prašymas neatitiko Taisyklių 4.3, 9 ir 10 punktuose nustatytų reikalavimų. Todėl VSDFV pagrįstai atsisakė pripažinti G. G. firmos VSD įmokų ir delspinigių skolą beviltiška ir ją nurašyti.
Tretysis suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Savo prašymą tretysis suinteresuotas asmuo grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti atsakovo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija) 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad VSDFV turi teisę pripažinti socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skolas beviltiškomis, jeigu jų neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba jas priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: nerasta socialinio draudimo įmokų mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidas), asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Analogiškos sąlygos yra nustatytos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 107 punkte. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies nuostatas detalizuoja VSDFV direktoriaus 2006 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-315 patvirtintos Taisyklės. Bylos duomenimis, G. G. firma Juridinių asmenų registre įregistruota 1995 m. spalio 13 d., o likviduojamos įmonės statusas jai suteiktas 2008 m. vasario 13 d. VSD įmokos pagrindinei pensijos daliai už individualios įmonės savininką sumokėtos už laikotarpius nuo 1995 m. lapkričio 1 d. iki 1996 m. birželio 30 d. ir nuo 1999 m. sausio 5 d. iki 2000 m. gegužės 31 d. Tuo tarpu laikotarpis nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 1999 m. sausio 4 d. į skolą įtrauktas nebuvo, kadangi tuo metu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir pareiškėjas pagal darbo sutartį dirbo UAB „Sargėnai“ bei buvo draudžiamas privalomu socialiniu draudimu, todėl buvo atleistas nuo įmokų už individualios įmonės savininką mokėjimo. Už kitus laikotarpius iki firmai suteikto likviduojamos įmonės statuso turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos: laikotarpiu nuo 2000 m. birželio 1 d. iki 2008 m. vasario 12 d. susidarė 9 294,58 Lt skola (iš jų 130 Lt VSD įmokų už darbuotojus, 8 234,48 Lt už įmonės savininką ir 930,10 Lt šių įmokų delspinigių). Pagal VSDFV Kauno skyriaus pateiktą informaciją, 2008 m. spalio 1 d. skola biudžetui buvo 9 353,61 Lt: 8 364,48 VSD įmokų ir 989,17 Lt delspinigių (b. l. 61-63). Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, individualios įmonės už įmonės savininkus VSD įmokas moka nuo įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos, o asmenys vykdantys individualią veiklą turėdami verslo liudijimus – už verslo liudijimo galiojimo laiką. Taisyklių 4.3 punkte nustatyta, jog netikslinga priverstinai išieškoti skolos, kadangi sunki draudėjo (fizinio asmens) ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalus, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Pagal Taisyklių 9 punktą, šių Taisyklių 4.3 papunktyje numatytu atveju beviltiška gali būti pripažinta draudėjo skola fondui, kai yra visos šios sąlygos: 1) skola senesnė nei penkeri metai; 2) fondo valdybos teritorinis skyrius patikrina ir įsitikina, kad sunki šio fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis; 3) asmuo neturi turto arba turimo turto vertė įrodo, kad skola yra beviltiška ir fondo valdybos teritorinis skyrius tai konstatuoja motyvuotoje išvadoje; 4) individuali įmonė likviduojama ar nutraukta individuali veikla. Pagal Taisyklių 10 punktą, fondo valdybos teritorinis skyrius, nustatęs, kad draudėjo skola fondui atitinka šių Taisyklių 4.3 papunkčio ir 9 punkto sąlygas, suformuoja medžiagą, kurią sudaro: motyvuota fondo valdybos teritorinio skyriaus išvada, kad draudėjo skola fondui pripažintina beviltiška; draudėjo arba jo įgaliotinio prašymas dėl skolos fondui pripažinimo beviltiška bei jo pateikti dokumentai, įrodantys šių Taisyklių 10.3 papunktyje numatytas aplinkybes; dokumentai, kurie patvirtintų, kad sunki draudėjo (fizinio asmens) ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalus, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama, taip pat dokumentai, kuriuose būtų duomenys apie draudėjo ir jo šeimos narių (sutuoktinių ir nepilnamečių vaikų) gaunamas pajamas bei turimą turtą; pažyma, kurioje būtų nurodytos gyvenimo sąlygos ir socialinė padėtis; dokumentai, kurie patvirtintų, kad fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis negerėja 12 mėnesių. Įvertinus bylos medžiagą, darytina išvada, jog G. G. firma neatitinka Taisyklių nustatytų sąlygų, kad susidariusią valstybinio socialinio draudimo įmokų skolą būtų galima pripažinti beviltiška, t. y. skola nėra senesnė kaip 5 metai, savininkas nėra socialiai remtinas (nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų). Teismas konstatavo, kad VSDFV 2008 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. (9.8)1-4847 yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas G. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VSDFV 2008 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (9.8)I-4847 „Dėl socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo“; pripažinti, kad G. G. firmos skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (8 141,11 Lt įmokų ir 906,00 Lt delspinigių) buvo priskaičiuota be teisėto pagrindo ir yra beviltiška; įpareigoti VSDFV nurašyti G. G. firmos skolą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Pareiškėjas nurodo tuos pačius argumentus, kurie buvo išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai teigia, kad, kaip matyti iš atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą, pareiškėjo įsiskolinimas yra skaičiuojamas ir už laikotarpius nuo 1999 m. sausio 5 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d., nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nuo skolos už šiuos laikotarpius susidarymo jau yra praėję daugiau kaip 5 metai. Todėl, pareiškėjo nuomone, jam galėjo būti taikomos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatos.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą atsakovas VSDFV ir tretysis suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymus atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jų atsiliepimuose į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad VSDFV direktoriaus 2006 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-315 patvirtintos Taisyklės yra poįstatyminis teisės aktas, kuris nustato sąlygas, atvejus ir kriterijus, pagal kuriuos turėtų būti įgyvendinamos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatos. Todėl pareiškėjo teiginys, kad Taisyklių nuostatos, numatančios, jog beviltiška gali būti pripažinta tik senesnė nei penkeri metai skola, prieštarauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymui, yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio nuostatas (galiojusias nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu) individualių (personalinių) įmonių savininkai buvo privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu bazinei pensijai, nuo 2002 m. sausio 1 d. – ir papildomai pensijos daliai Įstatymo 34 straipsnio nustatyta tvarka). Įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad individualios įmonės moka įmokas už šių įmonių savininkus nuo individualios įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos.
Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens į bylą pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad G. G. firma įregistruota 1995 m. spalio 13 d. Valstybinio socialinio draudimo įmokos pagrindinei pensijos daliai už įmonės savininką sumokėtos laikotarpiais nuo 1995 m. lapkričio 1 d. iki 1996 m. birželio 30 d. ir nuo 1999 m. sausio 5 d. iki 2000 m. gegužės 31 d. Už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 1 d. iki 2008 m. vasario 12 d. (t. y. kol 2008 m. vasario 13 d. firmai buvo suteiktas likviduojamos įmonės statusas) įmokos mokamos nebuvo, todėl galiojančių teisės aktų pagrindu VSDFV Kauno skyrius priskaičiavo 8 234,48 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų už individualios įmonės savininką, 130 Lt – už darbuotojus skolos, taip pat 989,17 Lt šių įmokų delspinigių, kurie susidarė iki 2008 m. spalio 1 d. Socialinio draudimo įmokų G. G., kaip asmeniui, kuris vykdė individualią veiklą, turėdamas verslo liudijimą, trečiasis suinteresuotas asmuo neskaičiavo. Pagal byloje esančius duomenis pripažinti, kad G. G. firmos skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo priskaičiuota neteisėtai, nėra pagrindo. Duomenų, kad pareiškėjas būtų ginčijęs kokius nors VSDFV Kauno skyriaus sprendimus dėl skolų ir delspinigių skaičiavimo, byloje taip pat nėra.
Pareiškėjas nesutinka su VSDFV 2008 m. liepos 31 d. sprendimu, kuriuo atsisakyta G. G. firmos skolą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui pripažinti beviltiška.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 107 punkte numatyta Fondo valdybos teisė pripažinti socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skolas beviltiškomis, jeigu jų neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba jas priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: nerasta socialinio draudimo įmokų mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidas), asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama.
Mokestinės prievolės pripažinimo beviltiška (t. y. prievole, kurią netikslinga išieškoti) tvarką ir pagrindus nustato Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2006 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-315 patvirtintos Draudėjų skolų valstybinio socialinio draudimo fondui pripažinimo beviltiškomis ir jų nurašymo taisyklės. Taisyklių 4 punkte nustatyta, jog beviltiška gali būti pripažinta draudėjo skola, kurios neįmanoma išieškoti dėl šiose taisyklėse numatytų objektyvių priežasčių, arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: 4.1. nerasta draudėjo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); 4.2. priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už draudėjo skolą, t. y. jei skola mažesnė ar lygi priverstinio skolos išieškojimo sąnaudoms, apskaičiuotoms pagal šių taisyklių priede nurodytas kainas; 4.3. netikslinga priverstinai išieškoti skolą, kadangi sunki draudėjo (fizinio asmens) ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalus, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ar reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Pagal Taisyklių 5 punktą šių taisyklių 4.1 papunktyje numatytu atveju beviltiška gali būti pripažinta draudėjo, išskyrus savarankiškai dirbusio asmens, skola Fondui, kai yra visos šios sąlygos: 5.1. skola neviršija 10 000 litų; 5.2. skola senesnė nei penkeri metai; 5.3. Fondo valdybos teritorinis skyrius atliko visus būtinus veiksmus, siekdamas išieškoti skolą, kad įsitikintų, jog draudėjas neturi turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); 5.4. praėjo ne mažiau nei 36 mėnesiai nuo tada, kai buvo pradėtas draudėjo turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškota skola, nustatymas arba jeigu sprendimas dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka buvo perduotas antstoliui vykdyti, tai po 36 mėnesių nuo tada, kai šis sprendimas buvo perduotas antstoliui, ir jis grąžino šį sprendimą Fondo valdybos teritoriniam skyriui, nes draudėjas neturi turto ar pajamų, iš kurių galima būtų ją išieškoti.
VSDFV Kauno skyriaus dokumentuose nurodyta pareiškėjo skola neviršija 10 000 Lt. VSDFV Kauno skyriaus 2008 m. liepos 31 d. rašte Nr. (10.5) 10.V-9907 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (b. l. 41) nurodyta, kad VSDFV Kauno skyrius 2000 m. gegužės 25 d. priėmė sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, perduodant skolos išieškojimą antstoliui, tačiau 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimas grąžintas, kadangi skolos išieškoti negalima, nes savininkas neturi turto. Iš byloje esančių dokumentų negalima spręsti kokia konkrečiai skola už kokį laikotarpį yra paskaičiuota, tik iš atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų darytina išvada, jog skola yra susidariusi už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 1 d. iki 2008 m. vasario 12 d., taigi pareiškėjo argumentas, jog nuo skolos už tam tikrus laikotarpius susidarymo VSDFV sprendimo priėmimo metu buvo praėję daugiau kaip 5 metai, nepaneigtas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.) konstatuoja, kad atsakovas tinkamai neišanalizavo bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, ginčijamame sprendime padarytų išvadų nepagrindė konkrečiais duomenimis bei minėtų teisės aktų nuostatomis. Pažymėtina, kad motyvų ir argumentų išdėstymas sprendime (administraciniame akte) turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Į visas šias aplinkybes neatsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas, sprendime analizuodamas Taisyklių 4.3 ir 10.3 papunkčio nuostatas, tačiau visiškai nepasisakydamas dėl Taisyklių 4.1 papunktyje ir 5 punkte nustatytų sąlygų taikymo ar negalėjimo taikyti pareiškėjo atžvilgiu. Toks teismo sprendimas negali būti vertinamas teisėtu ir pagrįstu.
Nesant byloje pakankamai duomenų, kurie turėjo būti surinkti, išanalizuoti ir įvertinti atsakovo, priimant ginčijamą sprendimą dėl pareiškėjo skolos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui pripažinimo beviltiška pagal anksčiau minėtas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija neturi galimybės priimti galutinio procesinio sprendimo.
Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimant naują sprendimą panaikinti skundžiamą VSDFV 2008 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (9.8)I-4847 ir įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl skolos pripažinimo beviltiška.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2008 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (9.8)I-4847 ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą pareiškėjo G. G. prašymą dėl skolos pripažinimo beviltiška išnagrinėti iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.