Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo

A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. sausio 22 d. iki 2008 m. sausio 23 d. bei nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2009 m. gruodžio 2 d. laikas.

A. L. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 2 d. 9 p., padarymo išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

V. M. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 str. 2 d. 9 p. ir 180 str. 2 d., išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas.

Iš A. L. priteista nukentėjusiajai O. Š. 100 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios O. Š. civilinis ieškinys 2884,91 Lt turtinei ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad padarė plėšimą įsibrovęs į patalpą ir panaudojęs specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, o būtent:

2008 m. sausio 18 d., apie 19 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, turėdami tikslą iš A. G. pagrobti pinigus, atėjo prie A. G. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), sulaukę sugrįžusios A. G. namo, įsibrovė į jos gyvenamąjį namą. Gyvenamojo namo kambaryje tarp jų kilus konfliktui, nenustatytas asmuo kairia ranka sugriebė A. G. už kaklo ir ją smaugė, o jai pradėjus šaukti pagalbos, dešine ranka užspaudė burną. A. L. tuo metu reikalavo iš A. G. duoti jam 100 Lt. Po to, nenustatytas asmuo iš nugaros pusės kirvio pentimi tyčia vieną kartą sudavė A. G. per nugarą, dėl to ji nugriuvo ant grindų. Tada A. L., pamatęs kambaryje ant stalo padėtą A. G. rankinę, iš jos ištraukė piniginę, iš kurios pagrobė A. G. priklausančią 100 Lt kupiūrą.

A. L. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 9 p., o V. M. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 str. 2 d. 9 p. ir 180 str. 2 d., o būtent:

A. L. 2008 m. sausio 18 d., apie 19 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. M., turėdami tikslą iš A. G. pagrobti pinigus, atėjo prie A.G. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), V. M. pabeldus į laukines duris, A. G. jas atidarė ir A. L., pastumdamas A. G., su V. M. užėjo į namo vidų. Gyvenamojo namo kambaryje tarp V. M. ir A. G. kilus konfliktui, V. M. kairia ranka sugriebė A. G. už kaklo ir ją smaugė, o jai pradėjus šaukti pagalbos, dešine ranka užspaudė burną. A. L. tuo metu reikalavo iš A.G. duoti jam 100 Lt. Po to A. L. nuėjo į virtuvę, kur prie krosnies suradęs A. G. priklausantį kirvį, jį pasiėmė ir grįžęs į kambarį iš nugaros pusės kirvio pentimi tyčia vieną kartą sudavė su V. M. besistumdančiai A. G. per nugarą, dėl to ji kartu su V. M. nugriuvo ant grindų. Tada A. L., pamatęs kambaryje ant stalo padėtą A. G. rankinę, iš jos ištraukė piniginę, iš kurios pagrobė A. G. priklausančius 100 Lt. Piniginę paslėpęs lovoje po pagalve, A. L., rankoje laikydamas kirvį, priėjo prie ant grindų gulinčios A. G., kuri tuo metu grūmėsi su V. M. ir vieną kartą kirvio pentimi tyčia sudavė A. G. per viršugalvį, dėl to ji neteko sąmonės. Tada V. M. atsistojo ir pro duris išėjo į lauką. A. L., išeidamas iš A. G. namo, ne mažiau kaip penkis kartus tyčia kirvio pentimi sudavė ant grindų gulinčiai A. G. per viršugalvį. A. L. suduodamas kirviu A. G., o V. M. smaugdamas bei stumdydamas ją padarė jai šiuos sužalojimus: penkias muštines žaizdas galvos skliauto kairėje pusėje, susiliejančias galvos skliauto minkštųjų audinių kraujosruvas, daugybinius skeveldrinius įspaustinius kaukolės skliauto kairės pusės ir užpakalinės dalies bei pamato kaulų lūžius, daugybinius galvos smegenų abiejų didžiųjų pusrutulių žievės sumušimo ir apardymo židinius, daugybines difuzines ir židinines kraujosruvas galvos smegenų minkštuosiuose dangaluose, veido odos nubrozdinimus ant kaktos, nosies, dešinio skruosto, žando ir smakro, susiliejančias veido poodines–minkštųjų audinių kraujosruvas, smulkias kraujosruvas apatinės lūpos gleivinėje, liežuvio kraujosruvas, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje ir ant abiejų krūtų, nugaros kairėje pusėje ant mentės ir kairiojo peties sąnario užpakaliniame paviršiuje, nedidelę ovalią poodinę kraujosruvą dešinio žasto vidiniame paviršiuje ir abiejų plaštakų nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas dešinio alkūnės sąnario užpakaliniame paviršiuje ir abiejų plaštakų nugariniame paviršiuje, dešinės plaštakos V piršto poodinę kraujosruvą ir nedidelę paviršinę žaizdą, smulkias poodines kraujosruvas dešinės blauzdos apatinio trečdalio vidiniame paviršiuje ir vidinėje kulkšnies pusėje. Nuo A. L. suduotų ne mažiau kaip penkių smūgių kirvio pentimi į A. G. galvos kairę pusę jai buvo padarytas galvos sumušimas ir daugybiniai atviri skeveldriniai įspaustiniai kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiai bei galvos smegenų sumušimas ir apardymas, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio ji mirė, t. y. A. L., veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. M., įsibraunant į patalpą bei pavartojant fizinį smurtą ir specialiai žmogui žaloti pritaikytą daiktą, pagrobė svetimą turtą ir dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė A. G..

Nuosprendyje nurodyta, kad byloje nenustatyta V. M. kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl jis pagal pareikštą kaltinimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 str. 2 d. 9 p. ir 180 str. 2 d., padarymo išteisintinas, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas. Taip pat nuosprendyje nurodyta, kad A. L. išteisintinas pagal kaltinimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 2 d. 9 p. – dėl savanaudiškų paskatų, darant plėšimą, nužudė kitą žmogų, nes baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais neįrodyta, jog jis kirviu sudavė A. G. smūgius į galvą, nuo kurių ji mirė, bei kad jis turėjo išankstinį susitarimą nužudyti A. G. su kitais nenustatytais asmenimis. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą, t. y. už tokius vykdytojo veiksmus, kurie turi ryšį su bendrai daroma veika, bet neapima bendrininkų tyčios. Vykdytojo ekscesu laikytini ir tokie veiksmai, kurie nebuvo bendrininkų susitarimo dalyku, bei už kuriuos ir jų padarinius vykdytojas atsako vienas.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą šešiolikai metų. Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo nuo 2008-01-22 iki 2008-01-23 bei nuo 2008-10-16 iki 2009-12-02 laiką.

- pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. bei paskirti trylikos metų laisvės atėmimo bausmę;

- pagal BK 180 str. 2 d. bei paskirti trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą trylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo nuo 2008-10-17 iki 2008-11-11 laiką.

Taip pat prašo nukentėjusiosios O. Š. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos tenkinti pilnai ir iš A. L. bei V. M. solidariai priteisti G. Š. 2884,91 Lt turtinės žalos ir 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

A. L. bylos tyrimo metu parodymus davė daug kartų. Prokuroras skunde analizuodamas A. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, teigia, kad nuteistasis prisipažino buvęs nusikaltimo vietoje ir grobęs pinigus, tačiau smurto vartojimo aplinkybes bei dalyvavusius asmenis nurodė skirtingai. A. L. apie tai, jog nusikaltime dalyvavo V. M. ir S. M., parodymus davė keletą kartų – parodymų patikrinimo vietoje metu, akistatoje su V. M. bei ikiteisminio tyrimo teisėjui. Prokuroras pažymi, kad šie proceso veiksmai atlikti vadovaujantis BPK nustatyta tvarka, dalyvaujant nuteistojo gynėjui, todėl jų patikimumas nekelia abejonių.

Prokuroro nuomone, ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti A. L. parodymai patvirtina, kad būtent nuteistasis, o ne koks kitas asmuo, kaip nurodo teismas, paskutinis gulinčiai nukentėjusiajai kirviu smūgiavo į galvą ir išėjęs iš namo kirvį išmetė į vandens kanalą, kur jis ir buvo rastas įvykio vietos apžiūros metu. Aplinkybes, kad nusikaltimo padaryme dalyvavo V. M., S. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu. A. L. nurodytą motyvą įvykdyti nusikaltimą patvirtina byloje esantis Skuodo rajono apylinkės teismo 2007-12-17 nutarimas administracinėje byloje, o nuteistojo parodymus patvirtina įvykio vietos apžiūrų protokolai bei A. G. lavono teismo medicininio tyrimo duomenys.

A. L. pateikto laiško kopija su grasinimais šiam nuteistajam teisme nenurodyti tikrų nusikaltimo aplinkybių, turi būti vertinama kritiškai.

Skuodo rajono apylinkės prokuratūros nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal S. M. ir jo gynėjos skundus, apskųstas nebuvo. Prokuroro nuomone, S. M. tokiais veiksmais pavyko pasiekti, kad jo tėvui V. M. būtų pakeista kardomoji priemonė. Jo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai turi būti vertinami tik kaip siekis, kad jo tėvas nebūtų patrauktas atsakomybėn už labai sunkų nusikaltimą bei nubaustas griežta ir ilgalaike laisvės atėmimo bausme. Aplinkybės apie smurto vartojimą prieš S. M. paneigtos ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų parodymais. Visas įvykio aplinkybes S. M. nurodė savanoriškai, visuose proceso veiksmuose dalyvaujant jo advokatei. Prokuroras teigia, kad S. M. parodymai gauti ir užfiksuoti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Kartu prokuroras pažymi, kad areštinės, kurioje buvo laikomas sulaikymo metu S. M., medicininiuose dokumentuose nėra užfiksuoti duomenys apie šio asmens sužalojimus ar kitokius sveikatos būklės pablogėjimus. Tokių duomenų nenurodė ir pats S. M.. Aplinkybė, kad jis medikams apie sužalojimus pranešė tik po savaitės laiko, kai nebebuvo jokių sužalojimų žymių, taip pat vertintina kritiškai. Prokuroras mano, kad S. M. buvo nustatyta anamnezė ir stresas kilo dėl to, jog jam vėl teko prisiminti prieš 10 mėnesių stebėtus kraupius vaizdus bei dėl to, kad paleistas iš suėmimo S. M. sužinojo, kad jo duotų parodymų pagrindu tėvui gresia griežta baudžiamoji atsakomybė už labai sunkų nusikaltimą.

Teismas neteisingai aiškino V. M. nurodytą terminą „kita diena“, kada jis sužinojo apie nukentėjusiosios nužudymą, nes tai gali būti ne sekanti diena, o bet kuri kita diena. Jis nusikaltimo darymo metu galėjo ir nežinoti, kad A. L., išeidamas paskutinysis iš nukentėjusiosios namų, A. G. dar sudavė smūgius kirviu į galvą. Be to, ši aplinkybė nėra esminė bei nesusijusi su pačios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis.

Teismas savo išvadą, kad V. M. nebuvo nusikaltimo vietoje, nepagrįstai grindžia DNR tyrimo duomenimis. Prokuroras pažymi, kad tiriant iš nusikaltimo vietos paimtus objektus, be nukentėjusiosios biologinių pėdsakų, nebuvo rasti kito asmens ar asmenų biologiniai pėdsakai. Tačiau tai nepaneigia asmens buvimo toje vietoje, nes specialistams tirti buvo pateikta ne visa nusikaltimo vietos aplinka, o tik atskiri objektai, ir nėra aišku kokie asmens pėdsakai privalėjo likti nusikaltimo vietoje ir būti aptikti šio tyrimo metu. Tokia teismo išvada reikštų, kad pas A. G. niekas nebuvo atėjęs arba ji niekur su niekuo nekontaktavo. Be to, tai prieštarauja kitai teismo išvadai - kad nusikaltimo vietoje buvo A. L. su kitais dviem nenustatytais asmenimis.

Prokuroro nuomone, byloje yra įrodyta, kad A. L. ir V. M. bendrais veiksmais įsibraunant į patalpą bei panaudojant fizinį smurtą ir specialiai žmogui žaloti pritaikytą daiktą, pagrobė svetimą turtą ir dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė A. G.. Šios aplinkybės įrodytos vadovaujantis BPK ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais ir teisme ištirtais A. L., S. M. parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ir kurie byloje patvirtinti objektyviais įvykio vietos bei A. G. lavono tyrimo duomenimis, jų parodymų patikrinimų protokolais, A. L. ir V. M. akistatos protokolu, eksperimento metu gautais duomenimis, liudytojų V. L. ir A. P., ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teisme BPK 276 str. 4 d. numatyta tvarka perskaitytais parodymais, patvirtinančiais aukščiau minėtus duomenis, nukentėjusiųjų O. Š. ir E. R. bei liudytojų T. M., P. Š., L. M., V. L., E. G., V. V., R. L., V. L., M. B., J. D. parodymais, administracinės teisė pažeidimų protokolais dėl V. L. sulaikymo.

Prokuroras skunde nurodo, kad A. L. ir V. M. be nukentėjusiosios sutikimo, panaudojant prieš ją jėgą - stumdami į vidų, įsibrovė į jos namą, kur V. M. susigrūmus su nukentėjusiąją ir laikant šią apglėbus bei ranka uždengus jai burną, A. L. pareikalavo pinigų ir, paėmęs kirvį, juo sudavė jai į nugarą, dėl ko ši su V. M. nugriuvo. V. M. nepaleido nukentėjusiosios ir ją laikė, o A. L. kartą kirviu sudavė nukentėjusiajai per galvą, dėl ko ši neteko sąmonės. A. L. iš piniginės pagrobė A. G. 100 Lt, o V. M. išėjus, dar sudavė gulinčiai nukentėjusiajai ne mažiau kaip 5 kartus kirvio pentimi per galvą. Kadangi kaltinamieji fizinį smurtą A. G. atžvilgiu vartojo vienu metu, matydami vienas kito veiksmus, o A. L. pareikalavus duoti pinigus ir sudavus smūgį kirviu, V. M. savo veiksmų nenutraukė ir toliau laikė apglėbęs nukentėjusiąją, todėl laikytina, kad kaltininkai veikė bendrininkų grupe ir siekė sužalojant nukentėjusiąją pagrobti jos turtą. A. L. matydamas, kad A. G. atžvilgiu smurtą vartoja V. M., pats kirviu sudavė smūgius nukentėjusiajai į nugarą ir vieną į galvą, reikalavo pinigų bei pagrobė 100 Lt, o išeinant ir neesant V. M., gulinčiai nukentėjusiajai kirviu sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius į galvą. Atlikdamas tokius veiksmus A. L. suprato, kad grobia svetimą turtą panaudodamas fizinį smurtą ir kirvį bei kad suduodamas daugybinius smūgius kirviu nukentėjusiajai į galvą ne tik suprato, kad kėsinasi į jos gyvybę, numatė mirtinas pasekmes, tačiau akivaizdžiai to siekė, t. y. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. V. M. savo veiksmais pritarė savo bendrininko veiksmams kirviu žaloti nukentėjusiąją, o laikydamas ją tuo metu, kai A. L. smūgiavo kirviu jai į galvą suprato, kad tokiais bendrais veiksniais kėsinasi ne tik į nukentėjusiosios sveikatą, tačiau ir gyvybę, bei numatė net ir galimas mirtinas pasekmes, tačiau nors nukentėjusios mirties nenorėjo, šioms pasekmėms buvo abejingas ir nieko nedarė, kad tokios pasekmės nekiltų, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Be to, A. L. smūgiai kirviu nukentėjusiajai į galvą suduoti jau išėjus V. M., nelaikytini vykdytojo ekscesu, nes jau iki to panaudojus kirvį V. M. bendrininko veiksmams pritarė. Apeliantas teigia, kad jau pirmuoju smūgiu kirviu į galvą buvo suskaldyta kaukolė bei padaryti kiti mirtini sužalojimai. Todėl prokuroras tvirtina, jog A. L. ir V. M. veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir 180 str. 2 d.

Padaryti tyčiniai labai sunkus ir sunkus nusikaltimai. A. L. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, buvo aktyvesnis, naudojo įrankį kūnui žaloti - kirvį, kuriuo sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius į galvą. V. M. veikė netiesiogine tyčia nužudyti, jo vaidmuo nužudyme antraeilis, jis pats pavojingų gyvybei smūgių nesudavė, o tik laikė nukentėjusiąją. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, abiejų kaltininkų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis turi būti pripažinta tai, kad jie veikė bendrininkų grupe ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos neadekvačiam elgesiui ir nusikaltimo (nužudymo) padarymui. Abu neteisti, niekur nedirba. Todėl A. L. skirtinos sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės griežtesnės už vidurkius, o V. M. artimos bausmės vidurkiams. Esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai bausmės turi būti subendrintos apėmimo būdu.

Išteisintojo V. M. atsikirtimu į prokuroro apeliacinį skundą prašoma šį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. V. M. ir jo nepilnamečio sūnaus atviri prisipažinimai ikiteisminio tyrimo metu išgauti naudojant prieš juos fizinį ir psichinį smurtą, t. y. neteisėtais būdais, todėl negali būti pripažinti įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistasis A. L. ir išteisintasis V. M. bei jų gynėjai prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. L. pripažino kaltu ir nuteisė už nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d., padarymą, bei išteisino dėl veikos, numatytos BK 129 str. 2 d. 9 p., o V. M. –dėl nusikaltimų, numatytų BK 129 str. 2 d. 9 p. ir 180 str. 2 d., padarymo.

Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl įrodymų vertinimo ir A. L. bei V. M. kaltės nepaneigia.

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti A. L. ir V. M. pagal BK 129 str. 2 d. 9 p., o V. M. – dar ir dėl kvalifikuoto plėšimo, t. y. ginčija įrodymų vertinimą.

Apeliaciniame skunde neginčijama apygardos teismo išvada dėl A. L. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 2 d., juridinio vertinimo, todėl kolegija skundžiamo nuosprendžio šioje dalyje nerevizuoja (BPK 320 str. 3 d.).

Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad teismas nuosprendyje turi konstatuoti, ar byloje pakanka įrodymų, leidžiančių tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes.

Teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien tik kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5., 3.1.8. p.).

Nuteistasis A. L. atvirame prisipažinime (t. 3, b. l. 124-126) nurodo, kad su “R.“ ir „S.“ buvo sutarę tik apiplėšti A. G.. Pamatęs, kad „S.“ pradėjo smaugti nukentėjusiąją, o „R.“ su kirviu sudavė nukentėjusiajai smūgius, jis pabėgo iš įvykio vietos. Taip pat jis pripažino, kad iš nukentėjusiosios rankinuke buvusios piniginės pagrobė 100 Lt.

Analogiškas aplinkybes jis nurodė ir vėlesnėje, atliekant ikiteisminį tyrimą, apklausoje (t. 3, b. l. 131-134) bei parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 135-145).

Antrajame atvirame prisipažinime jis nurodė, kad nukentėjusiąją nužudė V. M. ir K. M. (t. 3, b. l. 146), teismo posėdyje dėl kardomosios priemonės paskyrimo – kad tai padarė jo brolis R. L. (t. 3, b. l. 149-150), vėlesnėje apklausoje, pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodymų patikrinimo vietoje ir akistatos su V. M. metu – kad nukentėjusiąją nužudė jis (A. L.) kartu V. M. ir S. M. (t. 3, b. l. 155-157, 161-163, 164-187; t. 4, b. l. 1-6).

Dar kitoje apklausoje jis paneigė savo ankstesnius parodymus (t. 4, b. l. 34), o pirmosios instancijos teisme viename iš posėdžių juos atsisakė duoti (t. 4, b. l. 139), o kitame - parodė, kad nusikaltimą įvykdė jo broliai R. ir V. L. (t. 5, b. l. 40-41, 43-44).

Apeliacinės instancijos teisme A. L. dar kartą parodė, kad nukentėjusiąją nužudė jo broliai ir paneigė savo parodymus, jog nusikaltimą padarė V. M., S. M., K. M. ir „R.“ su „S.“.

Taigi, kaip matyti iš nuteistojo A. L. parodymų, jie yra itin nenuoseklūs ir prieštaraujantys tiek tarpusavyje, tiek ir kitoms bylos faktinėms aplinkybėms. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistojo A. L. parodymais tik ta dalimi, kurią patvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Priešingai nei teigia prokuroras, nuteistojo A. L. parodymai, kad jis pagrobė nukentėjusiosios pinigus, kai ji dar buvo gyva, nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme yra nepaneigti.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme A. L. nurodyta aplinkybė, jog nusikaltimo padaryme dalyvavo, t. y. kad nukentėjusiąją nužudė jo brolis V. L., yra paneigta bylos duomenimis.

Liudytojas V. L. nurodė, kad 2008 m. sausio 18 d., vakare, jis neblaivus važiavo dviračiu, dėl ko buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir iki 2008 m. sausio 19 d., 9 val., laikomas (duomenys neskelbtini) laikino sulaikymo patalpoje (t. 5, b. l. 68). Šias aplinkybes patvirtina paminėtos įstaigos pažyma (t. 5, b. l. 78), administracinio sulaikymo protokolas ir kita V. L. sulaikymą patvirtinanti medžiaga (t. 5, b. l. 79-85) bei liudytojai M. B. ir J. D. (t. 5, b. l. 127-128).

Taigi, A. L. parodymai yra prieštaringi. Todėl juos vertinti reikia itin kruopščiai, nesuteikiant prioriteto tiems jo parodymams, kurie yra iš esmės vieninteliai, kuriais prokuroras grindžia nuteistojo ir išteisintojo kaltę.

Prokuroro skunde akcentuojamame V. M. atvirame prisipažinime (t. 3, b. l. 75-76) yra tik abstrakčiai nurodoma apie malkų vagystę, jų savininkės sumušimą bei pinigų reikalavimą iš A. G.. Tačiau šiame prisipažinime nurodytos aplinkybės prieštarauja tarpusavyje bei nesutampa su liudytojo S. M. parodymais dėl sugrįžimo į namus bei įvykio laiko. Pažymėtina ir tai, kad V. M. sekančioje apklausoje paneigė visas aplinkybes, nurodytas minėtame prisipažinime (t. 3, b. l. 77).

Kaip matyti iš V. M. parodymų, jis viso bylos tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad jokio nusikaltimo nepadarė ir savo kaltės nepripažino (t. 3, b. l. 64, 68-69, 77, 91, 110; t. 4, b. l. 1-6, 140-141; t. 5, b. l. 44 ).

Specialisto 2009 m. kovo 17 d. išvadoje dėl V. M. psichofiziologinio tyrimo, panaudojant poligrafą, nurodyta, kad į visus klausimus ir atsakymų variantus, nurodytus šioje išvadoje, V. M. atsakė neigiamai (t. 4, b. l. 56-60). Prokuroras teisingai nurodo, kad ši išvada yra tikėtino pobūdžio, tačiau dėl jos išvadų kolegijai nekyla jokių abejonių. Be to, pirmosios instancijos teismas vien tik šiomis išvadomis, priimdamas dėl V. M. išteisinamąjį nuosprendį, nesivadovavo. Taigi, priešingai nei teigia prokuroras apeliaciniame skunde, V. M. parodymai byloje yra nepaneigti.

Ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nepilnametis S. M. paaiškino, kad 2008 m. sausio 18 d., vakare, matė, kaip A. L. sudavė vieną smūgį A. G. pagaliu jos namuose, o ką darė tuo metu jo tėvas V. M. – nematė (t. 3, b. l. 30-32). Pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje jis paneigė paminėtus parodymus bei parodė, kad 2008 m. sausio 18 d., apie 18 val. 30 min., jis savo tėvą V. M. mopedu nuvežė pas V. L., kur praleido visą vakarą bei naktį. Nei jis, nei V. M. jokio nusikaltimo nepadarė (t. 5, b. l. 33- 36). Paminėtų liudytojo S. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Priešingai, jo nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje patvirtina liudytoja V. G. (t. 5, b. l. 3-4) bei gydymo įstaigos pažyma (t. t. 4, b. l. 165).

Liudytoja V. L. (t. 2, b. l. 141-143) parodė, kad 2008 m. sausio 18 d., apie 20-21 val., V. M. atvažiavo su S. M. į jos namus, kuriuose jie visi praleido visą vakarą ir naktį. Pirmosios instancijos teisme ji nurodė analogiškas aplinkybes (t. 5, b. l. 38-39).

Liudytoja L. M. patvirtino, kad 2008 m. sausio 18 d., apie 19-20 val., pas V. L. S. M. atvežė neblaivų V. M. (t. 2, b. l. 152-154; t. 5, b. l. 125-126).

Liudytojas A. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2008 m. sausio 18 d., apie 19 val., matė pro jo namus pravažiuojančius V. M. ir S. M. (t. 5, b. l. 2-3).

Liudytojai G. G. A. L. pasakojo, kad jis pro langą matė kaip du vyriškiai, gyvenantys prie Lietuvos-Latvijos pasienio, kirviu užmušė moterį jos namuose. Tačiau G. G. nekreipė dėmesio į tokias kalbas, nes tuo metu A. L. buvo girtas, be to ji žinojo, kad A. L. mėgo meluoti bei buvo didelis pagyrūnas (t. 2, b. l. 148-149). Analogiškus parodymus ji davė ir teisiamojo posėdžio metu (t. 5, b. l. 37-38).

Liudytojai K. M. ir R. L. parodė, kad jokio nusikaltimo nepadarė (t. 5, b. l. 36-37, 41-42).

Nors nuteistasis A. L. dar ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 146) davė parodymus apie K.M., tačiau pastarasis apie įvykio aplinkybes apklaustas tik pirmosios instancijos teisme tiesiamajame posėdyje. Ikiteisminio tyrimo metu dėl šio asmens nebuvo atliktas joks procesinis veiksmas ir nepriimtas joks sprendimas. Tai, savo ruožtu, dar kartą patvirtina apie itin nekokybiškai atliktą ikiteisminį tyrimą.

Apeliaciniame skunde ginčijamos ir teismo išvados dėl liudytojų J. P. (t. 5, b. l. 70) ir K. V. (t. 5, b. l. 69) parodymų vertinimo. Kolegija pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje šie liudytojai nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, t. y. jie nenurodė bylos tyrimui reikšmingų aplinkybių.

Atkreiptinas prokuroro dėmesys ir į tai, kad nuteistojo A. L. ir išteisintojo V. M. parodymai BPK 20 str. prasme, taip pat yra savarankiški įrodymų šaltiniai. Tam, kad atmesti šiuos parodymus, nepakanka vien jais netikėti, laikant juos melagingais ir (ar) nelogiškais. Būtina nurodyti, kokie kiti patikimi įrodymai paneigia paminėtų asmenų parodymus.

Priešingai nei mano apeliantas, nuteistojo A. L. ir (ar) nepilnamečio liudytojo S. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, aiškiai nepakanka tam, kad jam (A. L.) ir V. M. būtų galima inkriminuoti A. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų bei kvalifikuotą plėšimą (V. M.). Kitų patikimų įrodymų byloje nėra, o prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų (V. Š., D.R., policijos pareigūnų E. G., V. V., V. L.) parodymų prašomo sprendimo (apkaltinamojo nuosprendžio) priėmimui aiškiai nepakanka.

Pažymėtina, kad apeliantas savo skunde nenurodo kokiu pagrindu (žodiniu ar rašytiniu ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovo ar įstaigos padalinio vadovo nurodymu) policijos vyr. tyrėjai E.G. ir V. V. dalyvavo byloje atliekant atskirus procesinius veiksmus. Pats V. V. ir E. G. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad su A. L. ir V. M. atliko tardymo veiksmus, vykdė konvojavimą. Kad po tokio „konvojavimo“ ar „tardymo veiksmų“, kurie buvo atlikti nedalyvaujant įtariamųjų gynėjams, atsirado A. L. ir V. M. atviri prisipažinimai, faktiškai patvirtino liudytojas V. L..

Todėl apeliaciniame skunde esantys teiginiai apie paminėtų tyrėjų veiksmų teisėtumą kelia pagrįstų abejonių.

Skuodo rajono apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl paminėtų pareigūnų veiksmų, nešalina teismo pareigos byloje surinktus duomenis vertinti teisėtumo ir patikimumo aspektu.

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad pagal susiformavusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. apžvalgos dėl baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje 3.3 p.), pradėjus ikiteisminį tyrimą, Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami proceso veiksmai.

Akivaizdu, kad V. V. ir E. G. veiksmų, kurių atlikimo jei patys neginčija, negalima laikyti tik duomenų šaltinių paieška, neribojančia įtariamųjų teisių.

Tokiu būdu, abejonių dėl kaltinime nurodytų nusikaltimų padarymo aplinkybių bei juos padariusių asmenų yra daug. Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptarti įrodymai tiek juos vertinant atskirai, tiek visumos kontekste, šių abejonių nepašalina. Jų pašalinimui yra išnaudotos visos galimybės. Todėl šios abejonės turi būti vertinamos tiek A. L., tiek V. M. naudai.

Būtent taip byloje surinktus įrodymus dėl aptariamos kaltinimo dalies ir įvertino pirmosios instancijos teismas.

Apeliaciniame skunde neginčijama nuteistajam A. L. paskirta bausmė, todėl kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje nerevizuoja.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti prokuroro apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.