- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-20
- Bylos Nr.
- eI-2803-331/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01332-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- Y. T.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Y. G.
- Kategorijos
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, tretieji suinteresuotai asmenys Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir Y. G. dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus apskrities VMI) 2016 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-362 patvirtino 2016 m. balandžio 20 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-290, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiavo 5 103,40 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 1 292,93 Eur GPM delspinigių ir skyrė 510 Eur dydžio GPM baudą (MGK byla, b. l. 31-36).
Žemesnės instancijos teismas
2. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 68-213 patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2016 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-362 (MGK byla, b. l. 13–15).
3. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. S-73(7-208/2016) patvirtino VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 68-213 ir netenkino pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo 1292,93 Eur delspinigių mokėjimo (MGK byla, b. l. 214-225).
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti: Komisijos 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr.S-73(7-2018/2016); VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 68-213; Vilniaus apskrities VMI 2016 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-362; priteisti jo naudai iš atsakovo šiame procese patirtas išlaidas.
4.1. Paaiškino, kad Komisijos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų būti pagrįstu objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti. Paaiškina, kad jo atžvilgiu atliekamo mokestinio patikrinimo metu buvo tikrintas 2012–2013 m. laikotarpis, tačiau mokesčių administratorius jokia forma niekuomet neprašė jo pateikti dokumentų, susijusių su turėtomis lėšomis mokestinio patikrinimo pradžioje. Visus paaiškinimus jis ir jo sutuoktinė Y. G. (toliau – pareiškėjo sutuoktinė) teikė tik apie tikrintą laikotarpį, todėl mokesčių administratorius lėšas įvertino neatsižvelgdamas į iki 2012 m. sausio 1 d. turėtas santaupas ir pinigines lėšas, kurios akivaizdžiai galėjo būti ir buvo naudojamos išlaidoms 2012–2013 m. laikotarpiu padengti.
4.2. Teigia, kad gauna materialinę paramą iš tėvų ir giminių, gyvenančių Kinijos Liaudies Respublikoje, tiek pavedimais, tiek grynaisiais pinigais ir planuoja surinkti papildomus šiuos teiginius pagrindžiančius įrodymus. Komisijai 2016 m. rugsėjo 5 d. pateikė 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandorio kopiją, pagal kurį jis ir jo sutuoktinė vedybų proga iš savo tėvų gavo 100 000 JAV dolerių. Be to, papildomai kartu su 2016 m. spalio 25 d. patikslintu skundu Komisijai pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius jo ir sutuoktinės iš tėvų grynaisiais gautas pinigines lėšas. Komisija pateiktus įrodymus priėmė, tačiau neatliko išsamaus ir visapusiško jų vertinimo, dėl ko, pareiškėjo manymu, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina realiai įvykusių piniginių lėšų gavimą, kas turi įtakos VMI sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškėjo įsitikinimu, Komisija nepagrįstai kvestionuoja jo ir sutuoktinės sąžiningumą, remiantis vien tuo, kad minėti papildomi įrodymai buvo pateikti tik Komisijai. Mokesčių administratorius niekada neprašė pateikti įrodymų, kurie pagrįstų jo ir sutuoktinės gautas (turimas) pajamas mokestinio patikrinimo pradžioje, todėl netyrė itin svarbių faktinių aplinkybių, turinčių tiesioginę įtaką mokestinio patikrinimo rezultatams.
4.3. Pareiškėjo manymu, jo ir sutuoktinės tėvų pateikti patvirtinimai apie pastariesiems perduotas pinigines lėšas yra pakankamai informatyvūs, kadangi yra nurodomi konkretaus asmens, perdavusio pinigines lėšas, duomenys (vardas, pavardė, asmens kodas), nurodyta aiški data, kuomet piniginės lėšos buvo perduotos, perduodamų piniginių lėšų suma ir asmuo, kuriam lėšos buvo perduodamos (nurodant vardą ir pavardę), perduodamų lėšų būdą – grynaisiais pinigais, bei perduodamų lėšų paskirtį – dalis vestuvių dovanos. Visi patvirtinimai buvo pasirašyti lėšas perdavusio asmens parašu. Komisija neatsižvelgė, kad mokestinis patikrinimas buvo atliekamas Kinijos, kurios teisinė ir mokestinė sistema skiriasi ne tik nuo Europos Sąjungos, bet ir nuo Lietuvos Respublikos sistemos, piliečių atžvilgiu. Be to, nei pareiškėjas, nei sutuoktinė nemoka lietuvių kalbos, todėl dažnai iš mokesčių administratoriaus gautus dokumentus ir elektroninius laiškus versdavo, naudodamiesi žodynais ir „Google vertėjas“ programa. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius, pradėjęs mokestinį patikrinimą, niekada nepasiūlė pareiškėjui ir jo sutuoktinei vertėjo paslaugų, tokiu būdu akivaizdžiai pažeisdamas VAĮ 20 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą asmens, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, teisę turėti vertėją.
4.4. Komisija nepagrįstai netenkino jo prašymo atleisti nuo GPM delspinigių mokėjimo, nes privalėjo vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo principais, taip pat MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje, 113 straipsnio 1 dalyje įgyvendinamais humaniškumo ir pagarbos asmeniui principais, socialinio teisingumo principu. Komisija neatsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, kaip tai yra įtvirtinta MAĮ 27 straipsnio 2 dalyje ir MAĮ 40 straipsnio 2 punkte, teikdamas mokesčių administratoriui paaiškinimus ir dokumentus, būtinus teisingam mokestinės procedūros užbaigimui, neatsižvelgė ir į tai, kad mokesčių administratoriaus jam apskaičiuota GPM delspinigių suma (1 292,93 Eur) sudaro daugiau nei 25 proc. jam apskaičiuotų mokesčių sumos, todėl apskaičiuoti delspinigiai kaip prievolės užtikrinimo būdas šiuo atveju, atsižvelgiant į kilusio ginčo specifiką, susijusio su užsienio šalies piliečiais, nemokančiais lietuvių kalbos, visa savo apimtimi būtų neadekvatūs tam tikslui, kurio yra siekiama delspinigiais.
4.5. Teismo posėdyje proceso pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).
Atsiliepimas
5. Atsakovas VMI su Y. T. skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į skundą (el.byla, 48–55 l.) paaiškino, kad ginčas šioje byloje kilo dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti 5 103,40 Eur GPM, 1 292,93 Eur GPM delspinigius ir 510 Eur GPM baudą, mokesčių administratoriui konstatavus, jog pareiškėjo kartu su sutuoktine išlaidos tikrintu 2012–2013 metų laikotarpiu viršijo pajamas atitinkamai 70 177,08 Lt (2012 metais) ir 131 079,65 Lt (2013 metais), t. y. jog pareiškėjas ir sutuoktinė gavo kitų pajamų, kurių nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą mokėtino GPM. Kadangi sutuoktiniai realiais pajamų šaltiniais nepagrindė patirtų išlaidų, jų gautos kitos pajamos bei nuo šių pajamų mokėtini mokesčiai buvo apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.), naudojant išlaidų metodą, nes situacija nagrinėjamu atveju atitiko Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103, 4 punkte nustatytas sąlygas (įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais).
5.1. Teigia, kad pareiškėjas su sutuoktine, teikdami paaiškinimus mokesčių administratoriui, nurodė, jog gauna materialinę paramą iš savo tėvų ir giminių, gyvenančių Kinijoje, pervedimais į bankų sąskaitas bei grynaisiais pinigais. Pareiškėjas 2016 m. vasario 4 d. paaiškinime nurodė, kad nežino, kiek ir kuriais metais buvo gauta iš tėvų grynųjų pinigų. Pareiškėjas nurodė, jog jo sutuoktinė jos valdomos įmonės UAB „V.“ reikmėms patirtoms išlaidoms padengti naudodavo iš šios bendrovės kasos išimtas bei iš Kinijoje gyvenančių tėvų grynaisiais pinigais gautas pinigines lėšas, kurias ji atsiveždavo iš Kinijos beveik kiekvienais metais. Paaiškinime nurodė, kad jokių minėtų grynųjų piniginių lėšų gavimą pagrindžiančių juridinę galią turinčių dokumentų neturi.
5.2. Pareiškėjo sutuoktinės atlikto mokestinio tyrimo metu 2015 m. spalio 22 d. buvo duotas mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. (11.48)-FR0706-9030 pateikti informaciją ir juridinę galią turinčius dokumentus, kurių pagrindu 2014 m. sausio 1 d. susidarė UAB „V.“ 188 670,59 Lt įsiskolinimas pareiškėjo sutuoktinei, kaip atskaitingam asmeniui, pridedant įsiskolinimus pagrindžiančius dokumentus bei nurodyti, iš kokių pajamų šaltinių buvo patirtos atskaitingo asmens išlaidos. Pareiškėjo sutuoktinė mokesčių administratoriaus nurodymą įvykdė iš dalies: pateikė UAB „V.“ atsiskaitymų su atskaitingu asmeniu žiniaraščius bei paaiškinimą, kad šios bendrovės veiklos išlaidos buvo dengiamos iš Kinijos grynaisiais pinigais įvežtų piniginių lėšų, tačiau jokių juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių iš Kinijos gautų piniginių lėšų pajamų gavimo šaltinius nepateikė. Pareiškėjo sutuoktinė, kaip UAB „V.“ direktorė, 2015 m. rugsėjo 2 d. Inspekcijai pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad gauna finansinę paramą iš Kinijoje gyvenančių giminių, prireikus pinigines lėšas naudoja UAB „V.“ komercinei veiklai. Pareiškėjo sutuoktinė taip pat nurodė, kad 2013 metais iš Kinijos į Lietuvą atsivežė 40 000 Eur (138 112 Lt), kurių nereikėjo deklaruoti, 2015 m. lapkričio 11 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad ji su seserimi T. kiekvienais metais važiuoja pas savo tėvus atostogauti ir gauna iš tėvų bei į Lietuvą grynais pinigais atsiveža pinigines dovanas. Pareiškėjo sutuoktinė 2016 m. kovo 8 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad kiekvienais metais išvykdavo į Kiniją ir atsiveždavo po 10 000 Eur (34 528 Lt).
5.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pasirinkdami finansines operacijas grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų perdavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose), mokesčių mokėtojai prisiima ir visą riziką dėl jiems tenkančios įrodinėjimo naštos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-12-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1305-602/2015, 2016-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016, 2016-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-777-438/2016). Centrinio mokesčių administratoriaus ir Inspekcijos įsitikinimu, pareiškėjo ir jo sutuoktinės paaiškinimai negali patvirtinti realaus pinigų gavimo fakto. Vien atskirų paaiškinimų apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Vertindamas pareiškėjo su 2016 m. rugsėjo 5 d. skundu Komisijai pateiktą 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandorio kopiją, atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią vien tik civilinės sutarties, kaip formalaus įrodymo, pateikimas negali būti pripažįstamas tinkamu realaus pajamų gavimo fakto pagrindimu (LVAT administracinėse bylose Nr. A-438-201/2011, Nr. A-438-2923/2012).
5.4. Pažymėjo, kad pagal MAĮ 153 straipsnio 3 dalies nuostatas mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba įformintų dokumentų autentikuotus vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą; nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Nagrinėjamu atveju minėtą dovanojimo sutarties kopiją ir rašytinius pareiškėjo ir jo tėvų patvirtinimus Komisija priėmė ir, atsakovo nuomone, tinkamai juos įvertino, atsižvelgdama į kitus mokestinio ginčo byloje esančius įrodymus. Sutinka su Komisijos pastebėjimu, kad nei pareiškėjo sutuoktinė mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo metu, nei pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu teiktuose paaiškinimuose apie turėtus pajamų šaltinius net neužsiminė apie iš tėvų gautą vestuvių dovaną (100 000 JAV dolerių), nors ir teigė, kad iš Kinijoje gyvenančių giminaičių gauna paramą pinigais, taip pat sutuoktiniai neginčijo nustatyto piniginių lėšų likučio tikrinamo laikotarpio pradžioje, teikdami skundus, t. y. nei vienas iš sutuoktinių nenurodė apie tai, kad turėjo kitokį, t. y. didesnį nei 17 197,34 Lt grynųjų piniginių lėšų likutį tikrinamo laikotarpio pradžioje. Kaip minėta, pareiškėjas savo paaiškinime, teiktame mokestinio patikrinimo metu nurodė, kad jokių minėtų grynųjų piniginių lėšų gavimą pagrindžiančių juridinę galią turinčių dokumentų neturi, taip pat tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė teigė, jog Kinijoje nepriimta sudaryti sandorius raštu. Taigi, pareiškėjo pateikti įrodymai yra prieštaringi ir kelia abejonių.
5.5. Mano, kad Komisija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl papildomai pateiktų įrodymų (patvirtinimų) visų byloje surinktų įrodymų kontekste, pagrįstai nurodė, jog byloje nėra pateikti objektyvūs įrodymai (pavyzdžiui, mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą), iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie piniginių lėšų pareiškėjui ir / ar sutuoktinei dovanojimą laikotarpiu nuo 2007-10-13 iki 2013-09-29. Pareiškėjas su sutuoktine faktinę aplinkybę dėl iš viso gautų 100 700 JAV dolerių (grynaisiais pinigais) grindžia tik savo tėvų patvirtinimais (kaip minėta, pateiktais tik Komisijai, jau po atlikto mokestinio patikrinimo, žinant visas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl pareiškėjo apmokestinimo), t. y. asmenų, galimai suinteresuotų padėti pareiškėjui ir jo sutuoktinei pagrįsti iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas. Todėl Komisija pagrįstai konstatavo, jog faktiškai sutuoktiniai tikrinamo laikotarpio pradžioje turėjo mokestinio patikrinimo metu nustatytą 17 197,34 Lt grynųjų piniginių lėšų likutį.
5.6. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tiek patikrinimo metu, tiek mokestinio ginčo metu, t. y. iki skundo pateikimo Komisijai prieštaravimų, pageidavimų ar nesutikimo argumentų dėl bendravimo (kalbos barjero) su mokesčių administratoriaus pareigūnais nenurodė ir prašymų dėl vertėjo paslaugų nepateikė. Priešingai, iš 2016 m. birželio 21 d. skundo aišku, kad pareiškėjas turėjo vertėją, iš kitų paminėtų dokumentų matyti, kad mokesčių administratoriaus dokumentų turinį pareiškėjas suprato ir šias aplinkybes patvirtino savo parašu. Be to, mokesčių administravimo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu Inspekcija atliko jau nuo 2015 metų. Atsižvelgdamas į tai, nurodytą argumentą dėl lietuvių kalbos nemokėjimo (nesupratimo) atsakovas laiko pareiškėjo gynybine pozicija.
5.7. Atsakovo atstovė teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
6. Pareiškėjo sutuoktinė Y. G. visiškai sutinka ir palaiko pareiškėjo skundo argumentus. Atsiliepime į skundą (b. l. 9-10) paaiškino, kad mokesčių administratorius neprašė nei pareiškėjo, nei jos pateikti dokumentų, netyrė itin svarbių faktinių aplinkybių. Komisijai buvo pateikta dovanojimo sutartis, pagal kurią ji su pareiškėju gavo iš tėvų 100 000 JAV dolerių vestuvių proga. Patvirtino, kad jai ir pareiškėjui nebuvo suteiktos vertėjo paslaugos, tuo tarpu visas procesas vyko lietuvių kalba, kurios ji nemoka. Mano, kad būtina atsižvelgti į pareiškėjo elgesį ir bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismo posėdyje proceso tretieji suinteresuoti asmenys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
8. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Komisijos Sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas Inspekcijos priimtas sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ginčas kilęs dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti 5 103,40 Eur GPM, 1 292,93 Eur GPM delspinigių ir 510 Eur dydžio GPM baudą.
9. Taigi teismui svarbu nustatyti, ar pagrįstai mokesčių administratorius pareiškėjo mokesčių bazę tikrinamuoju 2012–2013 metų laikotarpiu nustatė ir mokėtiną GPM apskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, konstatavęs, kad pareiškėjo išlaidos 2012–2013 metais viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas.
10. Nustatyta, kad Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu patvirtino VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą, kuriuo Vilniaus apskrities VMI sprendimu pareiškėjui buvo apskaičiuota 5 103,40 Eur GPM, 292,93 Eur delspinigių ir skirta 10 proc. dydžio GPM baudą. (Komisijos byla, b. l. 13–15,19, 31–36, 37, 42–45, 214–225).
11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 13 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir perdavė teismui bylą nagrinėti iš naujo, konstatuodamas, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nusprendė ir dėl pareiškėjo sutuoktinės Y. G., kuri nebuvo įtraukta į procesą, teisių ir pareigų, tuo padarė procesinės teisės normų pažeidimą, kuris yra besąlyginė vada teismo sprendimui panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
12. Taigi teismas nagrinėdamas bylą iš naujo į bylos procesą įtraukė pareiškėjo sutuoktinę Y. G., kuri pateikė teismui atsiliepimą, paaiškindama, kad vedybų proga iš tėvų gavo 100 000 JAV dolerių vestuvių dovaną.
13. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius mokestinio tyrimo metu nereikalavo jo pateikti įrodymų, pagrindžiančių turėtas pinigines lėšas tikrinto laikotarpio pradžioje, kas, pareiškėjo manymu, turėjo įtakos mokestinio patikrinimo rezultatams ir nepagrįstai apskaičiuotos mokestinės prievolės atsiradimui. Skunde paaiškino, kad Komisijai pateikė dovanojimo sutarties kopiją, pagal kurią jo ir sutuoktinės tėvai vestuvių proga padovanojo 100 000 JAV dolerių. Todėl būtent šie dokumentai patvirtina realų pajamų gavimo faktą ir tai, kad jis ir sutuoktinė tikrinto laikotarpio pradžioje turėjo daugiau pajamų, nei teigė mokesčių administratorius.
15. Teismas negali sutikti su pareiškėjo teiginiais, palaiko atsakovės argumentus, nes mokesčių administratorius mokesčius pareiškėjui apskaičiavo vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsniu, kuriame įtvirtintas mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Šio straipsnio nuostatos numato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šio įstatymo 70 straipsnio 2 dalimi, detalią minėto straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.
15.1. Taisyklių 4 ir 4.1 punktai numato, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais (LVAT administracinėse bylose Nr. A-554-556/2014, Nr.A-1302-602/2016).
15.2. LVAT savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (LVAT administracinėse bylose Nr. A-27-602/2013, Nr. A-2210-502/2015, Nr. A-384-442/2016).
15.3. Pagal Taisyklių 6.1. punkto nuostatas, norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte. Todėl taikant išlaidų metodą, mokesčių administratoriui svarbu nustatyti išlaidas patyrusį asmenį. MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintas principas įpareigoja mokesčių administratorių mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybę teikti šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, t. y. ginčo atveju įtvirtina būtinybę nustatyti tikrąjį išlaidas patyrusį asmenį, neatsižvelgiant į formalius sandorius.
16. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad mokesčių administratorius MAĮ 70 straipsnio nuostatas taikė nustatęs, jog pareiškėjo veiksmai atitiko Taisyklių 4.1 p. įtvirtintą sąlygą, nes jo ir sutuoktinės 2012 m. išlaidos viršijo oficialiai gautas pajamas 70 177,08 Lt, o 2013 m. – 131 079,65 Lt, tuo tarpu pajamų kilmė nepagrįsta juridinę galią turinčiais dokumentais. Todėl šios pajamos, vadovaujantis GPMĮ nuostatomis, turėjo būti deklaruotos ir nuo jų turėjo būti apskaičiuotas bei sumokėtas į biudžetą GPM. Detalus gautų pajamų ir išlaidų apskaičiavimas pateiktas patikrinimo akte, todėl teismas sprendime jo nekartoja (MGK byla, b. l .56).
17. Teisminio nagrinėjimo metu aiškiai nustatyta, kad mokesčių administratorius detaliai išanalizavo ir įvertino tikrinamo laikotarpio VMI duomenų bazėje esančius duomenis, trečiųjų šaltinių pateiktą informaciją, pareiškėjo ir sutuoktinės pateiktus paaiškinimus bei kitą patikrinimo metu papildomai surinktą informaciją. Tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2012-01-01) pareiškėjas ir sutuoktinė galėjo turėti 17 197,34 Lt piniginių lėšų likutį grynaisiais pinigais ir 4485 Lt piniginių lėšų likutį bankų sąskaitose. Pareiškėjo sutuoktinė valdo 100 proc. UAB „V.“ akcijų (nuo 2011 metų), metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma (duomenys neskelbtini) „V.“ už 2010–2013 metus deklaravo: 2010 metais 66 616 Lt nuostolį, 2011 metais 48 698 Lt nuostolį, 2012 metais 74 519 Lt nuostolį, 2013 metais 113 425 Lt nuostolį (MGK byla, b. l. 42–45).
18. Pareiškėjas 2016 m. vasario 4 d. pateikė paaiškinimą (MGK byla, b. l. 54–55), kuriame, be kita ko, nurodė, kad gauna materialinę paramą iš savo tėvų ir giminių, gyvenančių Kinijoje, pervedimais į bankų sąskaitas bei grynaisiais pinigais. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nežino, kiek ir kuriais metais buvo gauta iš tėvų grynųjų pinigų. Jo sutuoktinė UAB „V.“ reikmėms patirtoms išlaidoms padengti naudodavo iš bendrovės kasos išimtas bei iš Kinijos Respublikoje gyvenančių tėvų grynaisiais pinigais gautas pinigines lėšas, kurias ji atsiveždavo iš Kinijos beveik kiekvienais metais. Paaiškino, kad jokių minėtų grynųjų piniginių lėšų gavimą pagrindžiančių juridinę galią turinčių dokumentų neturi, nes Kinijoje dovanojant giminaičiams pinigus, jokių dokumentų surašyti nereikalaujama.
19. Byloje nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad buvo atliktas ir pareiškėjo sutuoktinės Y. G. mokestinis patikrinimas, kurio metu jos buvo prašoma pateikti informaciją ir juridinę galią turinčius dokumentus, kurių pagrindu 2014 m. sausio 1 d. susidarė UAB „V.“ 188 670,59 Lt įsiskolinimas pareiškėjo sutuoktinei, kaip atskaitingam asmeniui, pateikiant įsiskolinimus pagrindžiančius dokumentus bei nurodyti, iš kokių pajamų šaltinių buvo patirtos atskaitingo asmens išlaidos (MGK byla, b. l. 150). Pareiškėjo sutuoktinė pateikė UAB „V.“ atsiskaitymų su atskaitingu asmeniu žiniaraščius bei paaiškinimą, kad bendrovės veiklos išlaidos buvo dengiamos iš Kinijos grynaisiais pinigais įvežtų piniginių lėšų (MGK byla, b. l. 152). Jokių juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių iš Kinijos gautų piniginių lėšų pajamų gavimo šaltinius, mokesčių administratoriui nepateikta. Pareiškėjo sutuoktinė, kaip UAB „V.“ direktorė, 2015 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus AVMI pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad gauna finansinę paramą iš Kinijoje gyvenančių giminių, prireikus pinigines lėšas naudoja UAB „V.“ komercinei veiklai. Pareiškėjo sutuoktinė taip pat teigė, kad 2013 m. iš Kinijos į Lietuvą atsivežė 40 000 Eur (138112 Lt), kurių nereikėjo deklaruoti (MGK byla, b. l. 151). 2015 m. lapkričio 11 d. pateiktame paaiškinime pareiškėjo sutuoktinė teigė, kad su seserimi T. kiekvienais metais važiuoja pas savo tėvus atostogauti ir gauna iš tėvų bei į Lietuvą grynaisiais pinigais atsiveža pinigines dovanas (MGK byla, b. l. 148). Pareiškėjo sutuoktinė 2016 m. kovo 7 d. elektroniniu paštu (paaiškinime) teigė, kad kiekvienais metais išvykdavo į Kiniją ir atsiveždavo nedeklaruojamą pinigų sumą – 10 000 Eur (34528 Lt) (MGK byla, b. l. 76).
20. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ir sutuoktinė dėl 2012–2013 metais iš savo tėvų grynaisiais pinigais gautų piniginių lėšų jokių juridinę galią turinčių dokumentų (paskolų, dovanojimo sutarčių, tėvų gautas pajamas patvirtinančių pažymų ir pan.) vietos mokesčių administratoriui nepateikė. Tačiau įvertinus pareiškėjo ir sutuoktinės duotus paaiškinimus, kad jie tokių dokumentų neturi bei nesant jokių kitų netiesioginių įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą, mokesčių administratorius pagrįstai neatsižvelgė ir nevertino paaiškinimuose nurodytų grynaisiais pinigais iš Kinijos į Lietuvą įvežtų piniginių lėšų.
21. Pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Pažymėtina, kad nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Pagal MAĮ 153 straipsnio 3 dalies nuostatas, mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba įformintų dokumentų autentikuotus vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs, mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Pagal MAĮ 155 straipsnio 6 dalies nuostatas, Komisija, priimdama sprendimą dėl mokesčių mokėtojo skundo, neatsižvelgia ir nevertina tų mokesčių mokėtojo pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui, išskyrus atvejus, kai apie jų negalimumą pateikti buvo nurodyta mokesčių mokėtojo skunde centriniam mokesčių administratoriui.
22. Bylos įrodymai patvirtina, kad nagrinėjant mokestinį ginčą Komisijoje, pareiškėjas pateikė 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandorio kopiją, iš kurios turinio matyti, kad pareiškėjas ir sutuoktinė vedybų proga iš savo tėvų gavo 100 000 JAV dolerių. Pareiškėjas taip pat pateikė savo ir sutuoktinės tėvų patvirtinimus dėl lėšų dovanojimo vestuvių proga, t. y. 2007 m. spalio 13 d. pareiškėjui padovanota 14 000 JAV dolerių; 2007 m. gruodžio 22 d. pareiškėjui padovanota 14 500 JAV dolerių; 2008 m. birželio 28 d. pareiškėjo sutuoktinei padovanota 10 000 JAV dolerių; 2008 m. lapkričio 1 d. pareiškėjo sutuoktinei padovanota 10 000 JAV dolerių; 2012 m. gegužės 5 d. pareiškėjui padovanota 12 500 JAV dolerių; 2013 m. birželio 8 d. pareiškėjo sutuoktinei padovanota 13 200 JAV dolerių; 2013 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjo sutuoktinei padovanota 26 500 JAV dolerių (iš viso 100 700 JAV dolerių). Kaip nurodė pareiškėjas skunde Komisijai, šios sumos perduotos jam ar sutuoktinei susitikimų su tėvais metu. Kadangi į Lietuvą įvežamos sumos neviršijo 10 000 JAV dolerių sumos, pareiškėjas ir sutuoktinė neturėjo pareigos deklaruoti įvežamų sumų (MGK byla, b. l. 3–10, 176–195).
22.1. Iš ginčijamo Komisijos sprendimo turinio aiškiai matyti, kad nepaisant MAĮ 155 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų nuostatų, pareiškėjo pateikti įrodymai Komisijoje buvo priimti ir įvertinti. Tokį sprendimą Komisija motyvavo administracinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, atsižvelgdama į tai, kad VMI atstovas dėl šių įrodymų išsamiai pasisakė Komisijos posėdyje, juos įvertino ir padarė išvadas.
22.2. Komisija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus papildomus dokumentus kitų mokestiniame ginče nustatytų aplinkybių kontekste, padarė išvadą, kad byloje nėra pateikti objektyvūs įrodymai, iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie piniginių lėšų pareiškėjui ir / ar sutuoktinei dovanojimą laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 29 d. Teismas su tokia Komisijos pozicija sutinka, nes mokestinio patikrinimo metu tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė aiškino, kad buvo remiami finansiškai savo tėvų, gyvenančių Kinijoje, tačiau paprašius pagrįsti šias aplinkybes įrodymais, nurodė, kad jokių juridinę galią patvirtinančių dokumentų neturi, nes Kinijoje dovanojant pinigus giminaičiams jokių dokumentų pasirašyti nereikalaujama. Tačiau mokestinį ginčą nagrinėjant Komisijoje, pareiškėjas, kaip gautų piniginių lėšų pagrindimą jau pateikė 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandorio kopiją, pagal kurį pareiškėjas ir sutuoktinė vedybų proga iš savo tėvų tariamai gavo 100 000 JAV dolerių, bei pareiškėjo ir jo sutuoktinės tėvų patvirtinimus apie vaikams tariamai padovanotas pinigines sumas (iš viso 100 700 JAV dolerių). Šios aplinkybės leidžia abejoti pareiškėjo sąžiningumu. Abejonių dovanojimo sutartyje nurodytų operacijų turiniu kelia ir tai, kad skiriasi pareiškėjo ir jo sutuoktinės tėvų patvirtinimuose nurodyta suma su dovanojimo sutartyje nurodyta suma. Nei viename iš patvirtinimų apie padovanotas pinigines lėšas nėra nurodyta, kad pinigai buvo padovanoti remiantis 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandoriu. Pagal šiuos raštiškus patvirtinimus piniginės lėšos buvo perduotos dalimis, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sutartyje būtų numatytas padovanotų piniginių lėšų perdavimo būdas. Byloje kitų įrodymų, pagrindžiančių realų pinigų perdavimo faktą, taip pat nėra. Tai, kad pinigų perdavimo faktą bandoma pagrįsti raštiškais patvirtinimais, kuriuos pasirašė pareiškėjo ir jo sutuoktinės artimiausi giminaičiai (tėvai), leidžia manyti, kad dovanojimo sutartis yra tik formali, sudaryta siekiant padėti pareiškėjui ir jo sutuoktinei išvengti mokestinės prievolės. Taip pat nėra įrodymų, kad dovanojimo sutartyje nurodyti piniginių lėšų dovanotojai realiai disponavo dovanojamomis lėšomis. Taigi, teismas daro pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo pateikta dovanojimo sutarties kopija ir jo tėvų patvirtinimai niekaip nepaneigia vietos mokesčių administratoriaus patikrinimo akte ir sprendime nurodytų teiginių, kad tiriamojo mokestinio laikotarpio pradžioje pareiškėjai turėjo 17 197,34 Lt piniginių lėšų grynais pinigais likutį, o ne daugiau. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas nei vietos mokesčių administratoriui, nei sprendžiant mokestinį ginčą išankstine tvarka, nei teisme nenurodė tikslios sumos, kuria jo šeima disponavo 2011-12-31. Išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą padarytos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų, kaip paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių apie gautas pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto nuodugnia pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo fakto nepagrindžia. Pažymėtina, kad vien sandorio galiojimas civiline teisine prasme negali būti traktuojamas kaip pagal sandorį gautų pajamų teisėtumo prezumpcija, o turi būti įrodinėjamas realus piniginių lėšų gavimas (perdavimas). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas be savo paties ir jo sutuoktinės pateiktų paaiškinimų neturi jokių nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų savo teiginiams dėl piniginių lėšų, gautų iš tėvų pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad jo šeima šias lėšas gavo.
23. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį ginčo reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, kuriais pagrindė sprendimą paskaičiuoti pareiškėjui papildomą gyventojų pajamų mokestį. Pareiškėjas pajamų gavimą iš esmės grindžia tik dovanojimo sandorio kopija ir patvirtinimais apie dovanotas pinigų sumas, jo argumentai dėl realaus pajamų gavimo pagal byloje pateiktus sandorius nėra pagrįsti kokiais nors faktiniais duomenimis, o tik prielaidomis. Teismas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad mokestinis patikrinimas atliktas neišsamiai ir neobjektyviai. Iš patikrinimo akto aiškiai matyti, kad jame atskleistos visos mokesčio bazės nustatymui reikšmingos faktinės aplinkybės, nurodyti naudotos informacijos šaltiniai, pateikta detali tikrinamojo laikotarpio išlaidų ir pajamų analizė, metodo, taikyto mokesčio bazei nustatyti ir pačių mokesčių apskaičiavimo, teisinis pagrindimas.
24. Pareiškėjo teiginiai, kad mokesčių administratoriui pateikti reikalingus įrodymus ir aiškius paaiškinimus jam trukdė lietuvių kalbos nežinojimas, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Byloje esantys įrodymai aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas su vietos mokesčių administratoriumi bendravo rusų kalba arba vertėjo pagalba (MGK byla, b. l. 19, 143). Komisijoje ir teisme pareiškėją atstovavo kvalifikuotas teisininkas, pareiškėjas turėjo galimybę pateikti papildomus įrodymus, reikalingus objektyviam mokestinio ginčo išnagrinėjimui. Todėl kalbos barjeras pareiškėjui netrukdė naudotis mokesčio mokėtojo teisėmis.
25. Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, kuris atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tenkinti pareiškėjo reikalavimų remiantis skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu).
26. Atleisti pareiškėją nuo jam priskaičiuotų delspinigių taip pat nėra jokio teisinio pagrindo (MAĮ 100 ir 141 straipsnis).
26. Netenkinus skundo, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Y. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.