- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-24
- Bylos Nr.
- 1S-74-491/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Meidus
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro K. G. skundą dėl 2015 m. sausio 29 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nutarties, kuria buvo tenkintas V. B. (toliau – Pareiškėjas) skundas ir panaikintas 2014-12-22 prokuroro nutarimas,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kartu su kitais asmenimis 2012-05-25 pareiškimu kreipėsi į Anykščių rajono apylinkės prokuratūrą prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl to, kad V. D. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str., požymių. Pareiškime buvo nurodyta, kad tiek Pareiškėjas, tiek kiti asmenys V. D. paskolino pakankamai dideles pinigų sumas, tačiau skolos iki šiol nėra grąžintos, dėl ko galima pagrįstai manyti, kad prieš skolindamasi pinigus V. D. iš anksto žinojo, kad skolų nesiruošia grąžinti, t. y. sudarytos paskolų sutartys yra apsimestiniai sandoriai, kurie buvo tik priemonė suklaidinti paskolos davėjus. Be to, V. D. iki šiol vengia susitikti su skolininkais bei nėra nė vienam asmeniui grąžinusi bent dalies skolos.
2012-06-05 dėl gauto pareiškimo Panevėžio apygardos prokuratūros Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras R. P. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 str. 1 d. ir pavedė jį Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariatui.
2014-11-19 Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras K. G. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje dėl V. D. baudžiamojo persekiojimo pagal BK 182 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiuo nutarimu kartu buvo nutarta toliau tęsti ikiteisminį tyrimą dėl V. D. veiksmų pagal BK 223 str. 1 d.
Nesutikdamas su tokiu prokuroro nutarimu Pareiškėjas padavė skundą aukštesniajam prokurorui. 2014-12-22 nutarimu Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė J. Č. atmetė Pareiškėjo skundą iš esmės motyvuodama tuo, kad byloje esantys duomenys leidžia neabejotinai tvirtinti, jog V. D. nepadarė veikos, turinčios BK 182 str. 1 d. numatyto nusikalstamo požymių. Nesutikdamas ir su šiuo vyriausiosios prokurorės nutarimu Pareiškėjas pateikė skundą apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Skundžiama apylinkės teismo nutartimi Pareiškėjo skundas buvo tenkintas ir 2014-12-22 bei 2014-11-19 prokurorų nutarimai panaikinti, motyvuojant tuo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo aiškintasi, kur buvo panaudotos pasiskolintos lėšos, o aplinkybė, jog V. D., pasiskolinusi piniginių lėšų iš vienų asmenų ir jiems jų negrąžinusi toliau skolindavosi pinigus iš kitų asmenų, neleidžia daryti kategoriškos ir neabejotinos išvados, kad V. D. nepiktnaudžiavo asmenų pasitikėjimu, t. y. nepanaudojo tokios apgaulės formos siekdama gauti piniginių lėšų.
Šalies argumentai
Skundu aukštesniajam teismui prokuroras K. G. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą – Pareiškėjo skundą atmesti. Skunde nurodoma, jog apylinkės teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl turi būti naikinama. Pabrėžia, jog prokurorų nutarimai yra priimti vadovaujantis teismų praktika sukčiavimo bylose bei faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis atliekant ikiteisminį tyrimą. Skunde išsamiai dėstoma teismų praktika sukčiavimo bylose ir pabrėžiama, jog atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, kad 2009-04-19 V. D. ikiteisminio tyrimo įstaigai pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo L. D. pagal BK 182 str. 2 d., kadangi pastaroji iš jos bei jos motinos pasiskolino pinigų, tačiau šių piniginių lėšų negrąžina. Be to, 2009 – 2010 m. V. D. vystė individualią veiklą, o ikiteisminio tyrimo metu apklausti skolinę lėšas asmenys patvirtino, kad pas V. D. matė gintaro apdirbimo stakles, vienas iš šių asmenų padėjo apdirbti gintarą, o kita – iš V. D. yra gavusi gintarinius papuošalus. Pabrėžiama, jog būtent tokias aplinkybes V. D. ir nurodė skolindamasi pinigus, t. y. ji tvirtino, kad piniginės lėšos reikalingos gintaro apdirbimo verslui ir bankinių įmokų sumokėjimui. Skunde tvirtinama, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad V. D. būtų sąmoningai sudariusi situaciją, kad nukentėjusieji negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų teisių ar toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai apsunkintas, juo labiau kad per visą tyrimo laikotarpį V. D. pripažįsta savo įsipareigojimus asmenims, iš kurių buvo pasiskolinusi pinigines lėšas, bei jų dydį. Reikšminga ir tai, kad pagal byloje esančius duomenis V. D., nors ir nedidelėmis sumomis, tačiau pradėjo atsiskaityti su asmenimis, iš kurių buvo skolinusis pinigus. Pateiktame skunde kartu nurodoma ir tai, jog apylinkės teismo nutartis priimta vadovaujantis netinkamomis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, nutartimi yra panaikinamas visas 2014-11-19 prokuroro nutarimas, nors šiuo nutarimu yra nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dalyje pagal BK 223 str. 1 d. yra tęsiamas toliau. Be to, priimant skundžiamą nutartį nebuvo įvertintos visos aplinkybės, susijusios su V. D. skolinimusi, o teismas nenurodė konkrečių veiksmų, kuriuos reikalinga atlikti, todėl skundžiama nutartimi prokuroras įpareigojamas priimti konkretų sprendimą, t. y. perduoti bylą teismui dėl šių nusikalstamų veikų kaltinamuoju aktu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pateiktą skundą Pareiškėjas prašo prokuroro skundą atmesti ir skundžiamą apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog iš visų nukentėjusiųjų parodymų akivaizdžiai matyti, kad sudarytos paskolų sutartys neatspindėjo tikrosios nukentėjusiųjų valios, kadangi žinodami visas aplinkybes bei tikrąją V. D. turtinę padėtį nebūtų jai skolinę pinigų. Be to, V. D. tvirtino, kad pasiims paskolą iš banko ir taip grąžins pasiskolintas sumas, nors pati puikiai suvokė, kad nė vienas bankas dėl jos turimų ir nevykdomų turtinių įsipareigojimų jokios paskolos jai nesuteiks, o ji pati taip pat nepajėgs grąžinti pasiskolintų piniginių lėšų. Pabrėžiama ir tai, kad V. D. apgaulė pasireiškia ir tuo, kad ji tvirtino besiverčianti pelningu gintaro verslu, nors realiai tokio verslo nevykdė, dėl ko nukentėjusieji pagrįstai tikėjosi atgauti ne tik paskolintas lėšas, tačiau ir atitinkamas palūkanas, o be to V. D. nė vienam iš nukentėjusiųjų nenurodė, kad pati skolino pinigus L. D.. Pabrėžiama, jog V. D. nukentėjusiesiems skolos negrąžino jau 6 metai, o be to visų nukentėjusiųjų vengia ir nebendrauja. Pirmiau nurodyti duomenys kartu leidžia tvirtinti, kad tokiu būdu V. D. kartu apsunkino ir nukentėjusiųjų galimybes apginti savo teises civilinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro skundas atmetamas.
Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. 1 d. prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Ir tik kai įvykdomi ikiteisminio tyrimo iškelti uždaviniai, surenkami visi reikšmingi tiesai byloje nustatyti bei sprendimams priimti duomenys, ikiteisminis tyrimas baigiamas. Be to, prokurorui išties nėra privaloma nukentėjusiojo pozicija tais klausimais, kurie susiję su ikiteisminio tyrimo organizavimu, jei prokuroro įsitikinimas, vadovaujantis ikiteisminio tyrimo duomenų visuma, yra kitoks. Tačiau prokuroro priimtas sprendimas bet kuriuo atveju turi būti motyvuotas ir pagrįstas byloje surinktais duomenimis bei nekelti pagrįstų abejonių.
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog Pareiškėjas kartu su kitais asmenimis į ikiteisminio tyrimo įstaigą kreipėsi prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 str. dėl galimai V. D. padarytų nusikalstamų veikų apgaule pasiskolinant pinigines lėšas. Iš bylos matyti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo apklausti asmenys, iš kurių V. D. buvo pasiskolinusi pinigus bei pati V. D.. Atsižvelgdamas į surinktus duomenis prokuroras K. G. 2014-11-19 priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje dėl BK 182 str. 1 d., kadangi prokuroro vertinimu surinkti duomenys leidžia spręsti, jog V. D. nepadarė šios nusikalstamos veikos. Esminis tokio sprendimo motyvas buvo tas, kad V. D. neneigia pasiskolinusi pinigines lėšas iš pareiškimą prokuratūrai pateikusių asmenų bei stengiasi skolas grąžinti, kas rodo, jog tarp šių asmenų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Iš esmės analogiškais motyvais Pareiškėjo skundą atmetė ir vyriausioji prokurorė. Tačiau apylinkės teismas skundžiama nutartimi nurodė, jog viena iš apgaulės formų yra ir piktnaudžiavimas pasitikėjimu, o bylos duomenys rodo, kad faktiškai visiems pinigus skolinusiems asmenims V. D. sudarė patikimo, draugiško, finansiškai stabilaus asmens įvaizdį. Apylinkės teismas papildomai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirtos aplinkybės, susijusios su V. D. paskolintų piniginių lėšų panaudojimu, dėl ko baudžiamojoje byloje nėra išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės. Su tokiu apylinkės teismo vertinimu sutinka ir aukštesnysis teismas.
BK 182 str. 1 d. (sukčiavimas) numatyta atsakomybė asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo kaip nusikaltimo esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl ko svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Svetimas, t.y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Sukčiavimo kaip nusikaltimo išdavoje turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininką, teisėtą valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas. Be to, kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje, pagal teismų praktiką kaip sukčiavimas gali būti kvalifikuojamas ir pinigų išviliojimas iš kaltininko pasitikėjimą įgijusių nukentėjusiųjų, šiems paskolinant, o kaltininkui apgaulingai žadant šias paskolas investuoti į verslą, suteikti įvairias paslaugas, nors realiai to kaltininkas nedaro ir neketina daryti (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-55/2014, 2K-410/2014 ir kt.). Taigi viena iš apgaulės formų yra ir apylinkės teismo nurodytas piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kuris leidžia vertinti kaltininko ir nukentėjusių asmenų tarpusavio ryšį bei susiklosčiusius santykius bei šių aspektų įtaką nukentėjusių asmenų apsisprendimui perduoti ar paskolinti pinigines lėšas kaltininkui.
Nagrinėjamu atveju faktiškai visi pinigines lėšas V. D. skolinę asmenys ja pasitikėjo, nes ji atrodė stabili verslininkė, draugiškas bei patikimas žmogus. Be to, visi šie žmonės, įskaitant ir Pareiškėją, nurodė, jog pinigines lėšas V. D. skolino būtent dėl šios priežasties, t. y. dėl to, kad ji atrodė patikimas, prabangiai gyvenantis bei sėkmingai plėtojantis verslą žmogus. Tokiu būdu akivaizdžiai matyti, kad V. D. piniginės lėšos buvo skolinamos ir tuo pagrindu, jog ji atrodė patikima. Atsižvelgiant į tai, galima daryti pagrįstą išvadą, kad šie asmenys, žinodami realią sunkią V. D. turtinę padėtį, jai piniginių lėšų skolinę nebūtų. Be to, itin reikšminga ir tai, kad asmenų, skolinusių V. D. pinigines lėšas, skaičius yra pakankamai didelis, o V. D. skolindavosi naujai, negrąžinusi prieš tai pasiskolintų sumų. Tai leidžia pagrįstai abejoti, ar toks V. D. elgesys nebuvo paremtas tam tikra veikimo schema ar modeliu, kuomet turimos skolos dengiamos naujai pasiskolintomis lėšomis, juo labiau, kad pati V. D. puikiai žinojo realią savo finansinę padėtį bei turimus įsipareigojimus, tačiau apie tai pinigines lėšas skolinusių asmenų neinformavo. Priešingai daugeliu atvejų ji tvirtino, kad pasiskolinti pinigai bus grąžinti per keletą savaičių, nors to padaryta nebuvo. Byloje taip pat nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog V. D. išties būtų galėjusi grąžinti pasiskolintas pinigines lėšas jos nurodytu būdu ir per tokį trumpą laikotarpį. Visi šie duomenys, atsižvelgiant į tai, kad atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo aiškintasi, kur tiksliai buvo panaudojamos konkrečios pasiskolintos piniginės lėšos, šiuo metu neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad V. D. nepadarė veikos, turinčios BK 182 str. 1 d. požymių. To nepaneigia ir prokuroro skunde nurodytos aplinkybės, jog V. D. nors ir po nedidelę dalį, tačiau grąžina skolas, bei tai, kad šiuo metu vyksta baudžiamasis procesas, kuriame V. D. pati yra pripažinta nukentėjusiąja dėl savo lėšų skolinimo kitam asmeniui.
Aukštesnysis teismas atmeta prokuroro skundo argumentus, jog apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų, kuriuos derėtų atlikti. Čia pažymėtina tai, kad tik prokurorui priklauso išimtinė prerogatyva organizuoti ir koordinuoti ikiteisminį tyrimą bei spręsti, kokius konkrečius veikmus reikalinga atlikti. Bet koks konkretus vienokio ar kitokio ikiteisminio tyrimo veiksmo nurodymas gali būti vertinamas kaip neleistinas kišimąsis į vykstantį ikiteisminį tyrimą. Atsižvelgiant į tai, teismai, naikindami prokurorų sprendimus nutraukti ikiteisminį tyrimą, faktiškai gali nurodyti tik aplinkybes, kurių nustatymas gali būti reikšmingas priimant sprendimus nutraukti ar toliau tęsti baudžiamąjį procesą. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas aiškiai ir konkrečiai nurodė, jog kol kas neginčijamos išvados dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dalyje dėl V. D. veiksmų pagal BK 182 str. 1 d. daryti negalima, kadangi byloje nėra surinkta jokių aiškių bei objektyvių duomenų, kaip buvo panaudotos pasiskolintos lėšos bei kaip buvo organizuojama ir vykdoma V. D. nurodoma veikla, susijusi su prekyba gintaru. Aukštesniojo teismo vertinimu toks apylinkės teismo pasisakymas nutartyje yra pakankamas.
Skundą nagrinėjantis teismas iš dalies sutinka su prokuroro argumentu, jog apylinkės teismas skundžiamą nutartį priėmė vadovaudamasis netinkamomis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o taip pat nepagrįstai panaikino visą 2014-11-19 prokuroro nutarimą, nors ikiteisminis tyrimas šiuo nutarimu yra nutrauktas tik dalyje dėl BK 182 str. 2 d. Išties, matyti, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis priimta vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 57 str. bei 58 str. nuostatomis, kurios reglamentuoja nušalinimo baudžiamajame proceso teisę bei pagrindus, o šia nutartimi panaikintas visas 2014-11-19 prokuroro nutarimas, nors jo dalimi buvo nutarta toliau tęsti ikiteisminį tyrimą dėl BK 223 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos. Tačiau tokie netikslumai nedaro skundžiamos nutarties neteisėta bei nepagrįsta, kadangi iš byloje esančių bei skundžiamoje nutartyje išdėstytų duomenų yra akivaizdu, jog apylinkės teismas Pareiškėjo skundą nagrinėjo bei skundžiamą apylinkės teismo nutartį priėmė vadovaudamasis BPK 64 str. , 65 str., 173 str. bei 212 str. 4 d. nuostatomis, o panaikino būtent tą 2014-11-19 prokuroro nutarimo dalį, kuria buvo nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl V. D. veiksmų pagal BK 182 str. 1 d.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas sprendžia, jog apylinkės teismo nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, dėl ko ją naikinti skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro K. G. skundą atmesti.
Ši nutartis neskundžiama.