Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-10-18 · Administracinė byla Nr. P-444-205-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-18
Bylos Nr.
P-444-205-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
Trečiasis asmuo
L. K. C., Lietuvos
Pareiškėjas
Vilniaus apygardos vyriausiojo
Atsakovas
Vilniaus
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P444-205/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 18 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Antano Ablingio, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens L. K. C. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-976/2009 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, L. K. C. , dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą panaikinti 2004 m. birželio 25 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 2.5-41-18220 “Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei L. K. C. ” dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,45 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai.

Paaiškino, kad 2004 m. birželio 25 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAV administracija, atsakovas) sprendimu Nr. 2.5-41-18220 L. K. C. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko I. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 1, 5 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, t. y. teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr.I-1304 buvo priskirta Vilniaus miestui. Šiuo sprendimu L.K. C. buvo grąžintas natūra 0,45 ha ploto žemės sklypas miškų ūkio paskirčiai. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo matyti, kad remiantis minėtu VAV administracijos sprendimu 2004 m. birželio 25 d. L.K. C. buvo suformuotas 0,45 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas, kuriame yra 0,45 ha miško žemės (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto kadastrinė vietovė). Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 29 d. pažymoje Nr.16094 nurodyta, jog 0,45 ha ploto žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus miestas) yra 0,45 ha valstybinės reikšmės miško. Tai patvirtina ir Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikta schema.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. 2.5-41-18220 ta apimtimi, kuria L.K. C. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,45 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas ir ši sprendimo dalis turėtų būti panaikinta kaip prieštaraujanti aukštesnės galios norminiams teisės aktams.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškėjo prašymu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad VAV administracija 2004 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 2.5-41-18220 atkūrė nuosavybės teises iš viso į 1,64 ha žemės, tame tarpe į 1,50 ha (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui. Minėtu sprendimu VAV administracija atkūrė L.K. C. nuosavybės teises į 0,45 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai (kadastrinis Nr.0100/0160:5983). Žemės sklypas yra buvusio savininko I. B. turėtoje žemėvaldoje ir buvo suprojektuotas rengiant Vilniaus miesto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01. Žemės sklypo ribos atitinka žemės reformos žemėtvarkos projektą. Ginčo žemės sklypo planą 2002 m. gegužės 10 d. suderino Vilniaus miškų urėdijos privačių miškų tarnybos inspektorius. Tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektą buvo vadovautasi galiojančiais teisės aktais. Pažymėjo, kad Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” dalinio pakeitimo” minėtas sklypas nebuvo įrašytas į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašą. Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr.2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” dalinio pakeitimo” (toliau – ir Nutarimas Nr.2013) buvo patvirtinti tik miškų plotai, kaip valstybinės reikšmės miškai, tuo tarpu Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 750 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” dalinio pakeitimo“ buvo pavesta Aplinkos ministerijai per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo pateikti valstybinės reikšmės miškų schemas suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkams. Taigi, darytina išvada, kad Vilniaus miškų urėdijos privačių miškų tarnybos inspektorius, suderindamas žemės sklypo planą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir pripažino, jog minėtas miškas nėra miesto miškas, todėl ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas priimtas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų ir yra pagrįstas bei teisėtas.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su pareiškėjo prašymu sutiko ir prašė jį patenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo prašymu sutiko.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, kuriame siūlė prašymą spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. K. C. prašė pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, prašymą atmesti kaip nepagrįstą, kadangi mano, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą jai atkurtos pagrįstai ir teisėtai.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 3 d. sprendimu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

II.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo prašymą tenkinti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai teigia, kad 1994 m. lapkričio 22 d. Miškų įstatymo redakcija, turi būti suprantama, taip, kad miestų miškai papildomai turėjo būti priskirti valstybinės reikšmės miškams. Minėtoje Miškų įstatymo redakcijoje (5 straipsnio 6 dalis) nurodyta, kad miškai yra valstybinės reikšmės, jei jie yra priskirti miestų miškams. Papildomo miestų miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams įstatymas nereikalavo, taip pat nebuvo numatyta kažkokia speciali miškų priskyrimo miestų miškams tvarka, todėl, apelianto manymu, visi miestų miškai nuo 1994 m. lapkričio 22 d. Miškų redakcijos įsigaliojimo dienos automatiškai tapo valstybinės reikmės miškais. Tai patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pateiktas aiškinimas, jog nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą). Nuo Atkūrimo įstatymo priėmimo dienos šio įstatymo 13 straipsnio 4 punkte taip pat buvo įtvirtinta taisyklė, kad miškai išperkami, jei jie yra priskirti miestų miškams. Todėl, apelianto manymu, nepagrįstas teismo argumentas, kad žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir jo patvirtinimo metu (2000 m. rugpjūčio 24 d.), nebuvo pagrindo svarstyti klausimą, ar ginčo miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, nei pagal Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcijos nuostatas, nei pagal 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1154 nuostatas.

2. 2003 m. vasario 18 d. raštu Aplinkos ministerija informavo Vilniaus apskrities viršininko administraciją, kad ginčo miško sklypas 2002 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės nutarimu Nr.2013 priskirtas valstybinės reikšmės miškams, todėl nuo šio Nutarimo įsigaliojimo tapo nebegalimas nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo miško sklypą, kadangi nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas ne pagal žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir tvirtinimo metu galiojusius teisės aktus, o pagal apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2004 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-438-04). Priešingu atveju susidaro situacija, kai pagal vienus teisės aktų reikalavimus pradėtas vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesas turėtų visas vykti pagal jo pradžios metu galiojusius teisės aktus, neatsižvelgiant į tai, kad teisinis reglamentavimas galėjo iš esmės pasikeisti.

Žemesnės instancijos teismas

3.Teismas vadovaujasi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, kuriame numatomos teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai pasekmės, kai tuo tarpu 2007 m. rugsėjo 6 d. Konstitucinio Teismo nutarime teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o tik pateikiamas teisės normų turinio išaiškinimas. Todėl teismo argumentas, kad šioje byloje negali būti remiamasi Konstitucinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, nepagrįstas.

4. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai teigia, kad administracinių aktų panaikinimas dėl priežasčių, visiškai nepriklausančių nuo piliečių, kuriems buvo atkuriamos nuosavybės teisės, neatitiktų bendrųjų teisės principų - teisingumo ir protingumo. Teisinėje valstybėje nėra galima tokia situacija, kai iš neteisės kyla teisė, o šiuo atveju iš neteisėto apskrities viršininko sprendimo kyla privati nuosavybė, kurią draudžia Konstitucija ir įstatymai. Nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujantys asmenys turi domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir jo eigoje priimamų individualių administracinių aktų teisėtumu. Juo labiau, kad valstybėje visi įstatymai skelbiami viešai, todėl kiekvienas asmuo privalo žinoti ir vykdyti įstatymus, jis negali pasiteisinti įstatymų nežinojimu. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007, 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008).

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija teismui pateiktu apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą patenkinti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai daro išvadą, kad miestų miškai papildomai turėjo būti priskirti valstybinės reikšmės miškams, ir nepagrįstai nurodo, kad žemėtvarkos projekto rengimo, jo patvirtinimo metu (2000 m. rugpjūčio 24 d.) nebuvo pagrindo svarstyti klausimą ar ginčo miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams

2. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą nesutiko su teismo išvada, kad tik nuo 2001 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo Miškų įstatymo 2001 m. balandžio 10 d. nauja redakcija buvo numatyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai.

Žemesnės instancijos teismas

3. Kadangi 2007 m. rugsėjo 6 d. Konstitucinio Teismo nutarime pateikiamas teisės akto normų išaiškinimas, ir tas aktas nėra pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad šioje byloje negali būti remiamasi minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktu teisės akto normų išaiškinimu.

4. Nesutiko su teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju nebuvo aiškaus teisinio reglamentavimo. Teigia, kad buvo priešingai. Teisinis reglamentavimas buvo aiškus ir atsakovas turėjo juo vadovautis. Skundžiamas sprendimas prieštarauja imperatyvioms įstatymų (Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų, Žemės įstatymo 6 straipsnio) nuostatoms. Atkreipė dėmesį į tai, kad skundžiamas sprendimas priimtas galiojant Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimui Nr. 2013.

5. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal sprendimų dėl nuosavybė teisių atkūrimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus. Atkreipė dėmesį į tai, kad tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla A3-438/2008). Nurodė, kad atsižvelgiant į teismų praktiką žemės reformos žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus (Aplinkos ministerijos 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037 Vilniaus apskrities viršininko administracijai buvo pateiktos Nutarimu Nr.2013 patvirtintų valstybinės reikšmės miškų schemos). Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal vien tai, kad detalusis planas buvo patvirtintas iki Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr.2013 priėmimo, kuriuo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, nėra pagrindas keisti miškų plotų ribas, tokiu atveju reikia keisti detaliuoju planu patvirtintas žemės klypo ribas (administracinė byla Nr. A5-1021/2006).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė sutinkantis su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė sutinkantis su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus patenkino. Panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimė naują sprendimą: Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkino. Panaikino 2004 m. birželio 25 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 2.5-41-18220 “Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei L. K. C. ” dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,45 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) kaime,Vilniaus miesto savivaldybėje, Vilniaus apskrityje.

Teismas pažymėjo, kad nuo restitucijos proceso pradžios įstatymų leidėjas specialiaisiais įstatymais nustatydamas teisinį reguliavimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, tiek 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 13 straipsnyje (1992 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. I-2566 redakcija) ir visose vėlesnėse šio įstatymo redakcijose, tiek visose 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 redakcijose (6 ir 13 straipsniai) įtvirtino nuostatą, jog nuosavybės teisės natūra į miesto miškus neatkuriamos – jie iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Minėtas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas pačiuose nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą numatančiuose įstatymuose prioritetine vertybe pripažino miesto miškų išsaugojimą (viešąjį interesą) o ne nuosavybės teisių atkūrimą natūra (atitinkamo asmens interesą) ir tai kompensavo teisiniu reguliavimu, jog šiuos nuosavybės objektus iš piliečių valstybė išperka, suteikdama jiems galimybę rinktis kitus lygiaverčius nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad teritorija, kurioje yra ginčo sklypas, Vilniaus miestui priskirta 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-1304. Teismas žymėjo, kad institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis), priimdamos šiuos sprendimus turi įsitikinti, ar yra visos įstatymų nustatytos sąlygos nuosavybės teisių atkūrimui. Priimant sprendimus dėl piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra būtina įsitikinti, ar nekilnojamasis turtas pagal Atkūrimo įstatymą nėra priskirtas valstybės išperkamam (Atkūrimo įstatymo 12-15 straipsniai). Atkūrimo įstatymo 4,5,6,7,8 straipsniuose reglamentuojant nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą natūra padaryta išlyga, kad nekilnojamasis turtas grąžinamas natūra, išskyrus nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šio įstatymo 12,13,14,15 straipsnius priskirtas valstybės išperkamam. Aptariamas įstatymas nustato, kad valstybė už išperkamą nekilnojamąjį turtą atlygina laikydamasi lygiavertiškumo principo šiame įstatyme numatytais būdais (Atkūrimo įstatymo 16 straipsnis). Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Todėl atsakovas pagal savo kompetenciją (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 17 straipsnis) priimdamas 2004 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 2.5-41-18220 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą L.K. C. , privalėjo įsitikinti, ar nuosavybės teisių atkūrimas natūra į žemės sklypą miškų ūkio veiklai Vilniaus miesto teritorijoje yra galimas pagal įstatymus, ar jis nepriskirtas valstybės išperkamam. Aplinkybė, kad žemės sklypas suformuotas pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą yra tik viena iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūros sąlygų, tačiau tai nereiškia, jog yra visuma įstatymų reikalavimus atitinkančios sąlygų priimti sprendimui dėl žemės grąžinimo natūra. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, esant pagrindui, gali būti keičiamas. Priimti administracinį aktą dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto pakeitimo gali tas pats viešojo administravimo subjektas, kuriam įstatymų suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, neginčija žemės reformos žemėtvarkos projekto, sprendžiant nagrinėjamą ginčą nėra reikšminga. Taip pat pažymėjo, kad teismo nustatyta aplinkybė, kad ginčo žemės sklypo ribos atitinka žemės reformos žemėtvarkos projektą, o sklypo planą 2002 m. gegužės 10 d. suderino Vilniaus miškų urėdijos privačių miškų tarnybos inspektorius šiuo atveju nesuteikia pagrindo pripažinti 2004 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 2.5-41-18220 teisėtu. Valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, jie priskirtini valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui (Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis, Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsniai, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, Žemės įstatymo 6 straipsnis), todėl nuosavybės teisių atkūrimas 2004 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 2.5-41-18220 į miesto mišką grąžinant jį natūra neteisėtas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą natūra (šiuo atveju – mišką) turi būti vadovaujamasi šių sprendimų priėmimo metu galiojančiais įstatymais kartu atsižvelgiant į jų raidą ir įvertinta, ar ji turėjo įtakos piliečio pareikštos atitinkamu laiku valios susigrąžinti turtą natūra realizavimui. Priešingas aiškinimas, teisėjų kolegijos nuomone, būtų ydingas, kadangi sprendimų priėmimas neatsižvelgiant į įstatymų raidą būtų prielaida valstybės institucijai pažeisti galiojančius įstatymus. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas sprendė, kad atsakovas, priimdamas 2004 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 2.5-41-18220 dalį dėl nuosavybės dėl nuosavybės teisių atkūrimo L.K. C. natūra į 0,45 ha dėl žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai Vilniaus mieste neatsižvelgė į aplinkybę, kad šis nekilnojamasis turtas pagal pirmiau minėtus įstatymus negalėjo būti grąžintas natūra, nes yra priskirtas valstybės išperkamam (Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsniai). Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ginčo teisinių santykių teisinis reguliavimas buvo nenuoseklus ar neaiškus.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymu, Miškų įstatymu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu bei padarė išvadą, kad miestų miškai, atitinkantys Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 punkte pateiktą miško sąvoką, valstybinės reikšmės miškais laikytini pagal šį įstatymą. Vyriausybės nutarimais tvirtinamos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos yra minėtų Miškų įstatymo nuostatų grafinė išraiška. Todėl sprendė, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, kad žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir jo patvirtinimo metu (2000 m. rugpjūčio 24 d.) nebuvo pagrindo svarstyti klausimą dėl ginčo žemės sklypo priskyrimo miesto miškui, negali būti pripažintas pagrįstu. Teismas pažymėjo, kad atsakovui priimant 2004 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 2.5-41-18220 galiojo ankstesnės redakcijos (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymas Nr. IX-639) Miškų įstatymas. Ginčo sklypo priskirtinumas miesto miškui pagal įstatymą taip pat yra akivaizdus. Tai patvirtina ir Valstybinės miškotvarkos tarnybos schema, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. gegužės 29 d. pažyma Nr. 16094, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės schemos bei Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. gegužės 28 d. aktas Nr. 183.

IV.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. K. C. 2010 m. birželio 21 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-976/2009. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės Nutarimas Nr. 2013 ta apimtimi, kuria žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, esantis miškas pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirtas prie valstybinės reikšmės miškų plotų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 6 daliai.

Šalies argumentai

Prašyme nurodo, kad teismo išvada, jog ginčo sklypas Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 buvo priskirtas Vilniaus miestui neatitinka tikrovės. Minėtu įstatymu ginčo sklypas priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei, o ne Vilniaus miestui. Remiasi Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų įstatymu ir teigia, kad savivaldybė yra teritorijos administracinis vienetas, o miestas – gyvenamoji vietovė, skiriasi savivaldybės ir miesto steigimo kriterijai. 1996 metais, kai ginčo sklypai buvo prijungti prie Vilniaus miesto savivaldybės, sklypas nebuvo prijungtas prie Vilniaus miesto, o tik prie Vilniaus miesto savivaldybės. Minėtas aplinkybes patvirtina VĮ Registrų centras 2010 m. gegužės 6 d. raštas, kuriame nurodyta, kad žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nepatenka į Vilniaus miesto teritorijos ribas, tačiau patenka į prie Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos ribas. (duomenys neskelbtini) kainas niekada prie Vilniaus miesto prijungtas nebuvo, tai yra kaimo vietovė. VĮ Registrų centras tame pačiame rašte patvirtino, kad Vilniaus miesto gyvenamosios vietovės teritorijos riba ir Vilniaus miesto savivaldybės riba yra ne ta pati riba. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, ginčo sklypai nebuvo prijungti prie Vilniaus miesto. Teismo išvada, kad ginčo sklypas yra miesto teritorijoje, dėl ko jame esantis miškas yra valstybės išperkamas neatitinka tikrovės, ginčo sklypas nėra ir nebuvo Vilniaus miesto teritorijoje. Dėl šios priežasties ginčijamas 2004 m. birželio 25 d. sprendimas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, priešingai priimtas remiantis patvirtintu ir iš anksto suderintu žemėtvarkos projektu. Dėl šios priežasties teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas prieidamas išvados, kad atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą negalima.

Nurodo, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, kuri imperatyviai nustato nuosavybės teisių atkūrimo tvarką teritorijoje, prijungtoje prie savivaldybės po 1995 metų, atskiro reglamentavimo dėl miško nėra. Teismai nenagrinėjo įstatymų leidėjo valios, įstatymų leidėjas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nenurodė 13 straipsnio, kuriame pasisakyta apie valstybės išperkamą žemę – miestų miškus. Teigia, kad Vyriausybės Nutarimas Nr. 2013, kuriuo ginčo sklypuose esantis miškas priskirtas valstybinės reikšmės miškams prieštarauja Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 daliai. Įstatymų leidėjas leido kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į mišką. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 9 d. nutarime sprendė klausimą, ar ginčo sklypas priskirtas Palangos miestui. Teigia, kad Vyriausybės Nutarimas Nr. 2013 ta apimtimi, kuria priskyrė mišką, esantį teritorijose, prijungtose prie Vilniaus miesto savivaldybės 1996 metais, prie valstybinės reikšmės miškų, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 6 daliai. Nustačius, kad Vyriausybės Nutarimas Nr. 2013 prieštarauja minėtoms nuostatoms, būtina perduoti šį klausimą spręsti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k o n statuoja:

V.

Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir, ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Pastebėtina, kad nors pareiškėja formuluodama prašymo reikalavimą remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10, 12 punktais, tačiau nenurodo jokių argumentų, dėl kurių procesas administracinėje byloje Nr. A146-976/2009 galėtų būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) ar 12 (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) punktų pagrindais. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu (esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (žr. pvz. adm. bylas Nr. P15-69/2005, Nr. P415-233/2007, Nr. P261 – 102/2009 ir pan.). Taigi, teismo sprendimo įsiteisėjimo data yra atskaitos taškas nuo kurio yra skaičiuojamas terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A146-976/2009 buvo priimta ir įsiteisėjo 2009 m. rugsėjo 21 d., todėl būtent nuo šios nutarties įsiteisėjimo skaičiuojamas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas 2010 m. birželio 21 d., t. y. žymiai praleidus įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja neprašo atnaujinti termino paduoti prašymui dėl proceso atnaujinimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A146-976/2009 yra pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti, todėl prašymas negali būti tenkinamas (ABTĮ 159 str. 1 d.). Konstatavus, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas praleidus įstatymu nustatytą terminą, pareiškėjos argumentai dėl jos nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų nenagrinėtini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens L. K. C. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-976/2009 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, L. K. C. , dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Audrius Bakaveckas Virgilijus Valančius