Kauno apygardos teismo nutartis

2018-07-27 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-351-594/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-07-27
Bylos Nr.
AN2-351-594/2018
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Albinas Antanaitis
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-351-594/2018Teisminio proceso Nr. 4-69-3-00505-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 21.11.10. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 27 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal V. P. (toliau – V. P.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. birželio 1 d. nutarimo V. P. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. P. Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarimu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 1500 (vieno tūkstančio penkių šimtų) eurų bauda už tai, kad jis, būdamas UAB „F. L.“ direktoriumi, vykdydamas darbdavio funkcijas, nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2017 m. sausio 6 d., adresu (duomenys neskelbtini), kur darbus vykdė UAB „F. L.“, leido D. J. nelegaliai dirbti plytelių klijavimo darbus, nesudarius su juo darbo sutarties bei prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie šio asmens darbo pradžią. D. J. buvo sutaręs, kad už darbo dieną jam mokės po 50 eurų.Be to, V. P., būdamas UAB „F. L.“ direktoriumi, vykdydamas darbdavio funkcijas, nuo 2017 m. gegužės mėnesio pabaigos, tiksli diena nenustatyta, iki 2017 m. birželio mėnesio vidurio, tiksli diena nenustatyta, apie tris savaites leido L. S. nelegaliai dirbti statybos darbus (duomenys neskelbtini), kur darbus vykdė UAB „F. L.“. Už darbą (duomenys neskelbtini) bendrovė L. S. 2017 m. liepos 5 d. mokėjimo pavedimu Nr. 185 pervedė 2400 eurų darbo užmokesčio. L. S. bendrovėje įdarbintas nebuvo ir su juo nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutartis bei prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie šio asmens darbo pradžią.Apeliaciniu skundu V. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti.Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo administracinio nusižengimo objekto, nes šalis siejo išimtinai civiliniai teisiniai santykiai. Su L. S. ir D. J. sudarytos sutartys teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pripažintos negaliojančiomis, o žiniaraščiai tik dar kartą parodo, kaip griežtai įmonėje yra vedama apskaita. V. P. pažymi, kad L. S. ir D. J. teisės aktų nustatyta tvarka nusipirkę verslo liudijimus deklaravo norą atlikti individualiais požymiais apibrėžtus darbus bei paslaugas. UAB „F. L.“ ir L. S. 2017 m. gegužės 21 d. buvo sudarę paslaugų teikimo sutartį grindų plytelių klijavimo ir silikoninimo paslaugoms, kas vertintina kaip individualiais požymiais apibrėžtos paslaugos, teikiamos konkretų sutarties šalių aptartą laikotarpį, numatytą verslo liudijime, todėl tai nėra tęstinio pobūdžio darbo funkcijų atlikimas ir suteikta paslauga neturi darbo sutarties požymių. Analogiškai vertintina ir UAB „F. L.“ paslaugų sutartis su D. J.. Pasak V. P., šių asmenų buvimas greta kitų įmonės darbuotojų nieko nei patvirtina, nei paneigia, kadangi jų teikiamų paslaugų specifika betarpiškai yra susijusi su bendrovės atliekamų darbų rezultatais – šiuo konkrečiu atveju, plytelių atvežimu į statybos objektą. Todėl jokios kalbos apie pavaldumą, subordinaciją ar menamo darbdavio nurodymų paisymą, nagrinėjamu atveju negali būti. Minėti asmenys į UAB „F. L.“ vykusius darbinius procesus įtraukti nebuvo, nes paisant atliekamų statybos darbų vidinės logikos ir darbų eiliškumo, jie savarankiškai (už iš anksto sutartą atlyginimą) teikė tik iš anksto paslaugų sutartyje aptartas paslaugas ir tai negali būti siejama su kokių nors privalomu menamo darbdavio nurodymų vykdymu. Tokiu būdu, V. P., jo paties teigimu, negali būti paminėtų asmenų darbdaviu, įgaliotu ar atsakingu asmeniu, kadangi šie asmenys dirbo savarankiškai greta kitų įmonės darbuotojų, jų atliekamas darbas neturėjo jokių darbo sutartiniams santykiams būdingų požymių.Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su L. S. bei D. J. parodymų vertinimu, Teigiama, kad šių asmenų paaiškinimai negali būti vertinami kaip išimtinai objektyvūs ir nešališki informacijos gavimo šaltiniai, nes jie dirbo savo darbą greta administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui pavaldžių darbuotojų, kurių savarankiškai sukurto darbo rezultatais naudojosi abi pusės. Šiuo atveju būtina surinkti objektyvius duomenis, įrodančius, kad protokole nurodytu laikotarpiu L. S. ir D. J. iš tiesų buvo leista dirbti bendrovėje statybininkų pareigose. Privalu tinkamai ir išsamiai surinkti duomenis įrodančius tikslią šių asmenų vietą (duomenys neskelbtini) ir lokalizaciją pastate, esančiame (duomenys neskelbtini). Nesurinkus šių duomenų, būtų pažeistas nekaltumo prezumpcijos, lygybės prieš įstatymą, proporcingumo principai, nes neįmanoma gintis nuo pareikštų kaltinimų nežinant inkriminuojamo pažeidimo padarymo vietos ir kitų su pažeidimu susijusių svarbių bylos aplinkybių. Akcentuojama ir tai, kad minėti asmenys pasirašytinai nebuvo įspėti už melagingų paaiškinimų teikimą, todėl tam, kad būtų galima pasitikėti jų duotais paaiškinimais, buvo reikalinga atlikti bent minimalius tyrimo veiksmus, ko nebuvo padaryta. Kokiu teisiniu pagrindu remdamasis teismas vadovavosi jų rašytinais paaiškinimais, kurie iš esmės skyrėsi nuo parodymų, duotų teismo posėdžio metu, nėra aišku. Juo labiau, jog pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, teismas kvalifikuodamas veiką privalo atsižvelgti į visą kompleksą privalomų ir fakultatyvių požymių, siekiant tiksliai identifikuoti ir atriboti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, o ne vien remtis liudytojo pirminio paaiškinimo suteiktais duomenimis. Tam, kad būtų įrodytas nelegalus darbas yra būtina tiksliai nurodyti galimo nelegalaus darbo laikotarpius ir dokumentus, kurie patvirtintų tokį spėjimą, tačiau teismas to nepadarė, apsiribodamas teorinio pobūdžio konstrukcija apie galimo pažeidimo padarymą, kurio tikslios dienos ir menamo pažeidimo vietos negalima nustatyti. Pasak apelianto, konstatuodamas išvadą dėl D. J. nelegalaus darbo pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, jog metų pradžioje buvo labai šalta (pagal oficialią statistinę informaciją apie – 20 laipsnių), todėl jokie statybos darbai negalėjo būti atliekami, o pats D. J. tikslaus savo darbo laikotarpio įvardinti negalėjo. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsiliepimą į V. P. apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.Institucijos teigimu, liudytojo D. J. parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, jais netikėti nėra jokio pagrindo, todėl jie pripažintini patikimais V. P. kaltės įrodymais, patvirtinančiais, jog D. J. UAB „F. L.“ naudai nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2017 m. sausio 6 d. dirbo nelegaliai. Tuo tarpu vertindamas L. S. parodymus, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog jie nėra nuoseklūs ir atskirose detalėse prieštarauja L. S. duotiems pirminiams paaiškinimams bei kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl jais pagrįstai rėmėsi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Šiuo aspektu pažymima ir tai, kad L. S. yra pilnametis asmuo, neturintis jokių psichinių ar rimtų sveikatos sutrikimų, kas galėtų apriboti jo faktinių aplinkybių suvokimą bei teisingą atvaizdavimą. Jaučiant kokį nors neteisėtą poveikį, spaudimą rašyti vienus ar kitus duomenis, tai galėjo būti pažymėta paaiškinimo protokole, tačiau L. S. savo parašu patvirtino surašyto paaiškinimo teisingumą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

V. P. apeliacinis skundas netenkinamas.Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Remiantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Kaip nustatyta ANK 569 straipsnyje, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs V. P. administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl jo kaltės jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, įtvirtinto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padaryme. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo procesinį sprendimą remiantis vien tik V. P. apeliaciniame skunde pateiktais, tačiau jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais samprotavimais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, teisinio pagrindo nėra. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime aiškiai ir išsamiai išdėstė priimto procesinio sprendimo motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taigi jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritaria apylinkės teismo išvadoms. Vien tai, kad apylinkės teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi V. P., nesudaro pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nutarimo panaikinimui. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai. Tai, kad darbuotojų darbas būtų legalus, turi užtikrinti įmonės vadovas. Nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra neabejotinas pagrindas administracinei atsakomybei pagal ANK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias administracinę atsakomybę už nelegalų darbą, kilti. Atsižvelgiant į ANK 95 straipsnio 1 dalies dispoziciją akivaizdu, kad ji suformuota kaip blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalį (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), nelegaliu darbu laikomas darbas, atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: yra DK 93 straipsnyje (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant DK 98¹ straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 (aktuali teisės akto redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) punktuose nustatytų reikalavimų. Iš aptartų teisės aktų seka, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Atsižvelgiant į aptartus nelegalaus darbo požymius, remiantis vieningai formuojama teismų praktika, spręstina, kad kvalifikuojant asmens veiką pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, o darbą pripažįstant nelegaliu, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos medžiagą matyti, kad V. P. savo kaltės jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo padaryme nepripažino. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis nurodė, kad protokole nurodytu laikotarpiu jis pats buvo išvykęs ir dirbo (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), todėl neturėjo galimybės patikrinti visų dirbančių asmenų, tačiau jam žinoma, kad abu protokole nurodyti asmenys dirbo kartu su UAB „F. L.“ tuose pačiuose statybų objektuose ir jie atliko tik su jais atskirai sutartyje sutartus darbus bei su jais pagal galimybes buvo atsiskaityta. Jie dirbo su verslo liudijimais. Pažįstamo norvego prašymu jo namo statybai nupirko langus bei duris, už kurias jam norvegas pervedė pinigus. Kadangi norvegui prie namo statybos buvo reikalingas darbininkas, todėl pasiūlė padirbėti L. S., kuris ten ir nuvyko. L. S. dirbo norvego, o ne UAB „F. L.“ naudai. Kadangi norvegui taip buvo patogiau, jis pervedė L. S. darbo užmokestį V. P., o šis pinigus išmokėjo L. S..Sprendžiant iš aptartų V. P. parodymų visumos, akivaizdu, kad iš esmės jis neneigia, jog L. S. ir D. J. atliko tam tikrus darbus UAB „F. L.“ naudai, tačiau teigia, jog minėti asmenys įmonėje nedirbo, jie buvo išsiėmę verslo liudijimus o tarp jų ir UAB „F. L.“ buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys, atitinkančios Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus, dėl ko, pasak V. P., jo, kaip galimo L. S. ir D. J. darbdavio, administracinės atsakomybės klausimas analizuojamu atveju negali būti sprendžiamas. Ir vis tik, įvertinus nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu tinkamai ištirtus įrodymus, sutikti su tokiais V. P. teiginiais bei jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutarimą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėties požymius, vadovautis vien tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais, teisinio pagrindo nėra. Neabejotina, jog siekdamas išvengti gresiančios atsakomybės asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusižengimo aplinkybių, juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos ANK nuostatos. Tokiu atveju, siekiant patikrinti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens keliamas įvykio versijas, būtinas kitų nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų, tame tarpe ir liudytojų parodymų, įvertinimas. Bylos duomenimis, V. P. inkriminuotas administracinis nusižengimas apima laikotarpius nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2017 m. sausio 6 d. (D. J. atveju) ir nuo 2017 m. gegužės mėnesio pabaigos, tiksli data nenustatyta, iki 2017 m. birželio mėnesio vidurio, tiksli data nenustatyta (L. S. atveju). Šie laikotarpiai, kaip pažymima ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime, buvo nustatyti tiek remiantis L. S. ir D. J. parodymais, duotais teisminio bylos nagrinėjimo metu, tiek ir jų rašytiniais paaiškinimais (b. l. 9, 10). Abejonių dėl komentuojamų L. S. ir D. J. darbo laikotarpių aukštesniajam teismui nekyla. Jų nepaneigia ir apelianto teiginiai dėl netikslaus L. S. darbo laiko, kurio jis, nei apklausiamas teisme, nei teikdamas savo rašytinius paaiškinimus, V. P. teigimu, nesugebėjo įvardinti. Atmetant šiuos apelianto teiginius, vis tik pažymėtina, kad skundžiamu apylinkės teismo nutarimu L. S. darbo laikotarpis, nurodytas 2018 m. kovo 21 d. administracinio nusižengimo protokole, atsižvelgiant į netikslius L. S. parodymus apie jo darbo laiką, buvo pakoreguotas. Toks teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi administracinio nusižengimo padarymo laikas yra fakultatyvusis požymis ir nors teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog bylos nagrinėjimo metu jis turi būti nustatytas, tačiau skundžiamame nutarime esanti nusižengimo padarymo laiko formuluotė „tiksliai nenustatytas“, vieningai šiuo klausimu formuojamai teismų praktikai neprieštarauja, todėl nelaikytinas pakankamu pagrindu administracinio nusižengimo bylos nutraukimui nagrinėjamu atveju. Šių duomenų kontekste vertinant V. P. apeliacinio skundo argumentus abejonių tuo, jog tarp UAB „F. L.“ bei L. S. ir D. J. buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys, aukštesniajam teismui taip pat nekyla. Bylos duomenimis, UAB „F. L.“ paslaugų sutartis dėl grindų plytelių klijavimo ir silikoninmo su L. S. buvo sudaryta 2017 m. gegužės 21 d. (b. l. 15-16), darbai, remiantis byloje esančiais duomenimis, buvo pabaigti 2017 m. birželio 1 d. (b. l. 17). Tuo tarpu UAB „F. L.“ paslaugų sutartis dėl grindų plytelių klijavimo su D. J. buvo sudaryta 2017 m. sausio 10 d. (b. l. 18-19), darbai buvo užbaigti 2017 m. vasario 10 d. (b. l. 20). Šie laikotarpiai iš esmės sutampa ir su D. J. ir L. S. išduotuose verslo liudijimuose nurodytais veiklos laikotarpiais: D. J. atveju – 2017 m. sausio 10-13 d., 16-20 d., 23-27 d., 30 d. – vasario 3 d., vasario 6-10 d. (b. l. 74), L. S. atveju – 2017 m. gegužės 22-27 d., 30-31 d. (b. l. 75). Tačiau, vien tik šios aplinkybės, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai suvokia V. P., jo administracinės atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, nešalina.Darant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad nors bylos duomenimis L. S. atliko darbus (duomenys neskelbtini), tačiau jo vardu išduotame verslo liudijime tokia jo veiklos teritorija, kaip teisingai pažymėta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime, nenurodyta. Aplinkybės, kad UAB „F. L.“ atlikinėjo tam tikro pobūdžio statybos darbus (duomenys neskelbtini), neneigė ir V. P., teigdamas, jog ir pats ten buvo išvykęs. Be to, sprendžiant iš nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos, tiek L. S., tiek ir D. J., atlikdami grindų plytelių klijavimo darbus, naudojosi UAB „F. L.“ darbo įrankiais ir priemonėmis, savo darbo įrankių neturėjo. D. J. teigimu, į statybos objektą, kuriame jis vykdė grindų plytelių klijavimo darbus, jis buvo vežamas UAB „F. L.“ transportu, ką savo rašytiniais paaiškinimais iš esmės patvirtino ir L. S., papildomai paaiškindamas, kad jam buvo suteiktas apgyvendinimas (duomenys neskelbtini). Šių faktinių aplinkybių visuma, aukštesniojo teismo įsitikinimu, neabejotinai leidžia pagrįsti tarp UAB „F. L.“ bei L. S. ir D. J. susiklosčiusių darbinių, o ne civilinių teisinių santykių, V. P. apeliaciniu skundu kildinamų iš paslaugų sutarčių, egzistavimą. Šios išvados kontekste įvertintina ir tai, kad D. J. paslaugų teikimo sutartis buvo sudaryta tik 2017 m. sausio 10 d., tačiau pats D. J. apklausiamas teismo posėdžio metu betarpiškai patvirtino darbą UAB „F. L.“ pradėjęs ankščiau, t. y. iš karto po Naujųjų Metų, pirmadienį, darbą susiradęs internetinio skelbimo pagalba. Be to, D. J. patvirtino, kad be verslo liudijimo UAB „F. L.“ naudai jis dirbo apie savaitę, po ko, jam buvo liepta savo vardu išsiimti verslo liudijimą, kurį, remiantis 2018 m. kovo 6 d. rašytiniu D. J. paaiškinimu, apmokėjo vėlgi UAB „F. L.“.Esant šių duomenų visumai, abejoti tarp UAB „F. L.“ ir D. J. bei L. S. susiklosčiusiais darbo santykiais, tuo pačiu ir V. P., kaip minėtos įmonės direktoriaus, kalte padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, teisinio pagrindo nėra. Neabejotina, kad komentuojami darbo santykiai analizuojamu atveju buvo maskuojami prisidengiant aukščiau aptartų paslaugų teikimo sutarčių sudarymo faktu, tokiu būdu siekiant išvengti darbdaviams Lietuvos Respublikos įstatymais numatytų prievolių. Šių duomenų visumoje, V. P. apeliacinio skundo motyvai, susiję su netinkamu ANK 95 straipsnio 1 dalies subjektu, atmestini kaip nepagrįsti. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir apelianto teiginiai dėl netinkamo L. S. ir D. J. parodymų vertinimo, teigiant, jog viso proceso metu jie nebuvo nuoseklūs. Įvertinus tiek D. J. rašytiniame paaiškinime, tiek ir jo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstytus duomenis, akivaizdu, kad savo darbo UAB „F. L.“ aplinkybes šis liudytojas aiškino iš esmės vienodai, jo suinteresuotumas nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos baigtimi nenustatytas – D. J. patvirtino, jog su juo darbdavys, t. y. UAB „F. L.“, atsiskaitė visiškai, jokių pretenzijų šiam jis neturintis, todėl manyti, jog liudytojas galėjo turėti pakankamą motyvą nepagrįstai apkalbėti UAB „F. L.“ direktorių, teisinio pagrindo nėra. Tuo tarpu vertinant L. S. rašytiniame paaiškinime bei jo pirmosios instancijos teisme išdėstytų aplinkybių visumą matyti, jog tam tikrose aplinkybėse šis liudytojas nebuvo nuoseklus. Tačiau, L. S. parodymų nenuoseklumas buvo išsamiai aptartas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime, konstatuojant, jog analizuojamu atveju L. S. parodymais vadovaujamasi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti faktiniai nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos duomenys. Nesutikti su apylinkės teismo motyvais šioje dalyje aukštesnysis teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo. L. S., nors ir teigė, jog (duomenys neskelbtini) jis dirbo ne UAB „F. L.“, bet privataus asmens naudai, tačiau nurodyti šio asmens duomenų jis nesugebėjo, darbo sutarties teismui taip pat nepateikė. Be to, L. S. teigimu, asmuo, kurio naudai jis atliko tam tikrus darbus (duomenys neskelbtini), su juo atsiskaitydavo asmeniškai, kas savaitę duodamas jam apie 100 eurų atlyginimą, kas šiuo atveju neatitinka paties V. P. parodymų, jog norvegas, pas kurį dirbo L. S., būtent jam pervedė L. S. uždirbtus pinigus, kuriuos vėliau V. P. perdavė L. S.. Įvertinus šiuos L. S. parodymuose esančius prieštaravimus, neabejotina, kad apylinkės teismas, spręsdamas V. P. kaltės klausimą, pagrįstai vadovavosi tik ta L. S. parodymų dalimi, kurią patvirtina ir kita nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos medžiaga. Abejoti tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, ar teigti, jog toks L. S. parodymų vertinimas pažeidė atitinkamas ANK nuostatas, priešingai nei savo skundu tai teigia V. P., nėra jokio teisinio pagrindo. Pritariant apylinkės teismo išvadoms, tuo pačiu atmetant V. P. apeliacinio skundo argumentus vis tik pažymėtina, kad remiantis vieningai nelegalaus darbo bylose formuojama teismų praktika, pagrindiniai įrodymai aptariamos kategorijos bylose yra pirminiai nelegaliai dirbančio asmens paaiškinimai, liudytojų, pareigūnų, mačiusių pažeidimą, tiesiogiai bendravusių su nelegaliai dirbusiu darbuotoju, parodymai. Nelegaliai dirbę asmenys dažnai keičia savo parodymus, duodamus administracinio nusižengimo protokolą surašančiam pareigūnui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-535/2012). Vertinant aptartą teismų praktiką nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos kontekste neabejotina, jog ir šiuo atveju, sprendžiant V. P. kaltės klausimą, būtina atidžiai patikrinti tiek jo paties, tiek ir nelegaliai dirbusių asmenų parodymus bei paaiškinimus, juos įvertinti visų duomenų kontekste ir tik tuomet vertinti, ar yra ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėtis, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Atsižvelgiant į aukščiau aptartų duomenų visumą, spręstina, kad ANK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo padarymo faktas nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje įrodytas, V. P. veiksmų kvalifikavimas yra tinkamas, dėl ko, V. P. apeliacinis skundas netenkinamas, Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarimą paliekant nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 1 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas Albinas Antanaitis