Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-02-04 · Administracinė byla Nr. A-261-301-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-02-04
Bylos Nr.
A-261-301-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
H. D.
Atsakovas
Klaipėdos apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-261-301/2010Procesinio sprendimo kategorija 11.3; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. vasario 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjai H. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. D. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai dėl vilkinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

pareiškėja H. D. kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Klaipėdos apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises K. B. (jos motinos) vardu į visą K. (K.) R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.

Pareiškėja skunde (b.l. 4-6) nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą 1991 m. birželio 17 d. K. B. vardu buvo pateiktas prašymas tuometinei Palangos miesto valdybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. (K.) R. nuosavybės teisėmis valdytą turtą iki nacionalizacijos. K. (K.) R. mirė 1947 metais, visą jo turtą paveldėjo jo duktė pagal 1968 m. rugpjūčio 8 d.paveldėjimo teisės liudijimą. M. R. pagal 1977 metų rugsėjo 15 d. testamentą visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko K. B. (pareiškėjos motinai).

Palangos miesto žemėtvarkos skyriui yra pateikti visi archyviniai dokumentai, patvirtinantys K. (K.) R. iki nacionalizacijos valdytą nuosavybę. Tai 1935 m. rugsėjo 19 d. Protokolas Nr. 419, iš kurio matyti, kad K. R. žemės sklypą 0,1619 ha ploto Palangos m. (duomenys neskelbtini), pažymėtą 1933 m. padarytame plane Nr. 112, įgijo iš A. G. K. 1922 metais pagal Vyr. Notaro Kretingos apskrities pripažinimo aktą. Iš archyvinių dokumentų matyti, kad K. ir R. surašė pirkimo - pardavimo aktą, jog žemės sklypą su nameliu ir sena kalve, be jokios išimties su visomis teisėmis ir prievolėmis A. G. K. pardavė K. R. už sutartą kainą - šešiolika tūkstančių auksinių, kuriuos pirkėjas sumokėjo pardavėjui prieš pasirašant tą aktą, parduodamo turto rubežiai dalyviams žinomi. Taip pat yra duomenys, kad K. R., gim. l870 m. gegužės 27 d., gyvenamoji vieta - Palangos m. (duomenys neskelbtini), mokesčius moka; iš sklypo paėmimo sutarties matyti, kad K. R. Palangos mieste priklausomos žemės plotas yra 1609 kv. m. (tai pažymėta 1939 m. spalio 24 d. protokole).

Yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenys apie R. K. (Kosto) 1 ha žemės nuosavybę Kretingos apskrityje Palangos valsčiuje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)kaime, pagrindas: F.1251,ap.l, b.5570,1.97. Perleidimo dokumentas Nr. 3311 R. K., gauta žemės vieta Palangos valsčius, (duomenys neskelbtini) buv.dvaras, (duomenys neskelbtini) kaimas sklypas Nr. 38, plotas 0,9897ha.

Taip pat yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenys apie tai, kad R. K. nuosavybės teise valdė 0,39 ha vadinamųjų ganyklų.

Palangos miesto žemėtvarkos skyriui yra pateiktas R. K. (Kosto) dukters M. R. 1977 metų rugsėjo l5 d. notarine tvarka sudarytas testamentas, pagal kurį ji visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, palieka K. B. (pareiškėjos motinai). Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyrius raštu Nr. R4-311-(3.1) nurodė kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, vėliau buvo nurodyta vėl kreiptis raštu į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją, 2008 m. lapkričio 10 d. gautas raštas iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos dėl teisės į nuosavybės atkūrimą. Minėtais raštais Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentas bei Palangos miesto žemėtvarkos skyrius vilkina atkurti nuosavybės teises K. B. vardu. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 punktą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą nepriklausomai nuo to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą.

K. B. pagal 1977 m. rugsėjo 15 d. R. M. testamentą paveldėjo namą (duomenys neskelbtini), Palanga, taigi, susidaro teisė į nuosavybės atkūrimą ir kito nekilnojamojo turto apimtyje, nes testatorė M. R. paveldėjo savo tėvo R. K. (Kosto) turtą ir paliko visa tai testamentu jos motinai K. B. (kitų įpėdinių nėra).

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisų į žemę atkūrimo bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 21 d. nutartis adm. byloje Nr. AS4 -172-2002, skelbta leidinyje „Administracinių bylų praktika Nr. 3, p. 184-187), valstybės ar savivaldybių įgaliotų institucijų (pareigūnų) veiksmai (neveikimas) iki sprendimo dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo priėmimo gali būti skundžiami tiesiogiai teismui tik tuo atveju, jei pareiškėjas nurodo, kad nurodytos institucijos (pareigūnai) vengia atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus arba vilkina tokius veiksmus. Nepagrįstai atsisakydamas atkurti nuosavybes teises per pateikiamus aukščiau išvardintus raštus, Klaipėdos apskrities viršininko administracija vilkina nuosavybės teisių atkūrimo procesą, įstatymo nustatytais terminais neatlieka jos kompetencijai priskirtus veiksmus.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą (b.l.45-46). Atsiliepime į skundą nurodė, kad 1991 m. birželio 17 d. K. B. per įgaliotą asmenį, t. y. pareiškėją H. D., Palangos miesto valdybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į R. K. (Kosto) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą turtą. Buvęs turto savininkas R. K. (K.) mirė 1947 metais, jo turtą paveldėjo įstatyminė paveldėtoja pagal 1968 m. rugpjūčio 8 d. paveldėjimo teisės liudijimą jo duktė R. M.. 1977 m. rugsėjo 15 d. R. M. testamentu visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko jis besusidėtų, paliko K. B. (pareiškėjos motinai). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558; 2004, Nr. 53 - 1791; 2006, Nr. 125-475) (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nuosavybės teisės atkuriamos asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo - pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjos motina K. B. patenka į Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų asmenų grupę. Iš Palangos miesto žemėtvarkos skyriui pateikto mirties liudijimo matyti, kad K. B. mirė (duomenys neskelbtini). Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kokiais atvejais nuosavybės teisės yra atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, t. y. jeigu šio straipsnio1 dalies 1, 2, 3, 4, punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises yra mirę. Minėtame straipsnyje yra nustatytas baigtinis asmenų, kuriems gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, sąrašas. Tačiau Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti piliečiai į šį sąrašą nepatenka, todėl negalima atkurti nuosavybės teisių asmenims, kuriems turto perėmėjai testamentu paliko turtą ir kurie sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu yra mirę.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjos H. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Šio įstatymo 2 straipsnyje pateiktas baigtinis sąrašas asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Asmenims, nepatenkantiems į Įstatymo 2 straipsnyje išdėstytą sąrašą, nuosavybės teisės negali būti atkurtos.

Įstatymu, o taip pat ir iki jo priėmimo galiojusiu 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr.I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, siekiama nuosavybės teisę atkurti asmenims (buvusiems savininkams), kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Kitų asmenų (numatytų Įstatymo 2 straipsnyje) teisė atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisės – šie asmenys įgyja teisę į nuosavybės teisės atkūrimą tik tuo atveju, jeigu buvęs turto savininkas miręs. Tai lemia išvadą, kad visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, nes tai yra išeities taškas vertinant ar asmuo turi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte pateiktą definiciją savininkas tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį Įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimas priėmė deklaraciją, kuria visa Lietuvos žemė paskelbta tautos, t. y. valstybės, nuosavybe. Dėl to, sprendžiant kas buvo nacionalizuoto turto savininkas, būtina nustatyti, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad archyviniai dokumentai (b. l. 10-28) patvirtina, jog K. R. prie gyvenamojo namo Palangos m., (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė 1609 kv. m. žemės sklypas bei kitoje vietoje esanti žemė. R. K. mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 32). Taigi, žemės nacionalizacijos dienai žemės savininku buvo pats R. K.. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į šią faktinę aplinkybę bei vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnyje pateiktu teisiniu reglamentavimu, turi būti ir vertinama ar pareiškėja turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko turėtą žemę.

Pareiškėja savo reikalavimo teisę kildina iš to, kad jos motina K. B. pagal R. K. dukters R. M. 1977 m. rugsėjo 15 d. testamentą paveldėjo namą (duomenys neskelbtini), Palanga, to pasėkoje susidaro teisė į nuosavybės atkūrimą ir kito nekilnojamojo turto apimtyje, nes testatorė M. R. paveldėjo savo tėvo R. K. (Kosto) turtą ir paliko visa tai testamentu jos motinai K. B. (kitų įpėdinių nėra).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad M. R. minėto testamento surašymo metu 1977 m. rugsėjo 15 d. ir savo mirties metu (duomenys neskelbtini) (b.l. 33) nebuvo savo tėvo R. K. turėtos žemės paveldėtoja (žemė buvo nacionalizuota), todėl ji negalėjo savo tėvo turėtos žemės testamentu palikti kitam asmeniui, t. y. K. B.. 1977 m. rugsėjo 15 d. testamente nurodyta, jog R. M., gyvenanti Palangoje, (duomenys neskelbtini), savo mirties atveju daro tokį patvarkymą: <„1. Visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, konkrečiai imant: medinį gyvenamą namą ir ūkinius pastatus bei kiemo įrenginius, esančius Palangos m. (duomenys neskelbtini), aš palieku B. K., Viktoro, gyv. ten pat...>. Tuo testamentu ji panaikino 1968 m. sudarytą testamentą (b.l. 41). Taigi, R. M. testamentu paliko B. K. konkretų jai nuosavybės teise priklausiusį turtą.

Šalies argumentai

Pareiškėja H. D. teisme nurodė, jog M. R. buvo invalidė, nevaikščiojo, jai buvo reikalinga kito asmens pagalba. Jos motina K. B. prižiūrėjo M. R. iki jos mirties, todėl M. R. testamentu savo turtą buvo palikusi jos motinai, jų nesiejo jokie giminystės ryšiai. Pareiškėjos motina K. B. mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 31).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojantys norminiai teisės aktai nustato prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turinį ir formą. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta prašymo dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo forma numatė, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo turėjo būti nurodyta prašymą padavusio piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas, kiti prašymą padavusiam asmeniui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją (nurodant pageidaujamą kompensacijos būdą), pareiškėjo pilietybę patvirtinantis dokumentas. Prašymas, nurodžius nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus bei prašymo padavimo datą, turėjo būti pasirašytas prašymą padavusio asmens. Pagal Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 7 ir 9 punktus prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas, būdas, pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas (tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra), vietovė, kurioje pageidaujama gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, o tais atvejais, kai neatkuriamos nuosavybės teisės į visą anksčiau turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį (jei šis plotas yra laisvas ir grąžintinas natūra), – žemės, miško ar vandens telkinių plotai, į kuriuos pageidaujama atkurti nuosavybės teises. Prašymą pasirašo jį pateikęs pilietis, o tais atvejais, kai prašymą pateikia kartu keli piliečiai, – visi bendrą prašymą pateikę piliečiai. Tai konstatuota ir Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime.

Teismas iš atsakovo pateiktos nuosavybės teisių į R. K. (Kosto) žemę atkūrimo bylos nustatė, kad pareiškėja H. D. 1991 m. birželio 17 d. Palangos miesto valdybai parašė tokį pareiškimą: <Prašau grąžinti man priklausiusį žemės sklypą, kuris buvo paimtas turgaus (vietės) iš plento statybai /(duomenys neskelbtini)/. > (žr. nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 1). Iš šio pareiškimo turinio matyti, kad žemės klausimas nesusijęs su žemės nacionalizacija. Iš 1992 m. kovo 20 d. notarine tvarka sudaryto įgaliojimo matyti, kad K. B. įgaliojo H. D. gauti ir tvarkyti dokumentus dėl jai priklausiusios žemės Palangos m. grąžinimo ar kompensacijos už ją išmokėjimo, įgaliojimas išduotas trejiems metams (žr. nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 5, 6). Teismas pažymėjo, kad K. B. nėra parašiusi prašymo dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Iš minėto įgaliojimo turinio neaišku, kokia jai tariamai priklausė žemė Palangos m. – nenurodytas buvęs žemės savininkas ir kiti būtini duomenys.

Praktikoje pasitaiko atvejų, kai prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnio nustatyto prašymo turinio ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 „Dėl piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“ patvirtintos prašymo formos reikalavimų arba nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 7 bei 9 punktų nustatyto prašymo turinio (pavyzdžiui, nenurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į turto susigrąžinimą (kai įstatymas numatė tokį reikalavimą), prašymas surašomas ne ant nustatytos formos blanko, nenurodomas nekilnojamojo turto dydis ir pan.). Tokiais atvejais vertinama tokius piliečių prašymus kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. Tokią taisyklę suformulavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A7-709-2003.

Atsižvelgiant į nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad tiek pareiškėja H. D., tiek jos mirusi motina K. B. neturi teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko R. K. (Kosto) nuosavybėje turėtą žemę.

III.

Pareiškėja H. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nesprendė ir nenagrinėjo skundo reikalavimo dėl vilkinimo atlikti veiksmus, t. y., kad beveik dvidešimt metų nebaigiami tvarkyti nuosavybės atkūrimo dokumentai. Pareiškėjos motina K. B., kaip pretendentė, nuo 199l m. birželio 17 d. prašymo pateikimo dienos iki 2003 m. negavo nei vieno neigiamo pranešimo nei dėl 1991 m.birželio mėn. 17 d. prašymo pateikimo, nei dėl nuosavybės atkūrimo pagrindų. Tai patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms teisinių neaiškumų nesudarė nei pateiktas 1991 m. birželio mėn. l7 d. laisvos formos prašymas, nei pretendentės valios išreiškimas, nei nuosavybės teisių atkūrimo į R. K. (Kosto) nuosavybę pagrindai pagal aukščiau išdėstytą testamentą.

2. Teismas netyrė aplinkybių, kodėl nuo 1991 m. birželio mėn. 17 d. prašymo pateikimo ir priėmimo, praėjus dvylikai metų, tai yra, iki kol pareiškėjos motina B. K. dar buvo gyva, nespręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas.

3. Teismas mėgino įrodyti, kad nesuprantamas prašymas, jo forma, turinys, nors nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms tai nekėlė ir nekelia jokių teisinių neaiškumų.

4. Tai, kad teismui neaiškus laisvos formos prašymas, kuris yra pateiktas taip, kaip tuo metu nustatė galiojantys teisės aktai, nereiškia, kad 1991 m.birželio 17 d.prašymas neturi galios ir yra negaliojantis,

5. Teismas siekė paneigti 1991 m. birželio 17 d. laisvos formos prašymą, nepagrįstai ir neteisėtai iškeldamas teisinius reikalavimus šiam, 1991 m.birželio 17 d. prašymui pateikti, netinkamai taikydamas LR Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintą prašymo dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo formą.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas aiškinęs LR Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinto prašymo dėl išlikusio nekilnojamo turto sugrąžinimo formos reikalavimus, netinkamai taikė šį norminį aktą pretendentės, pareiškėjos motinos B. K. vardu paduotam 1991 m.birželio 17 d. prašymui, kadangi B. K. vardu prašymas paduotas tuometinei Palangos valdybai yra datuojamas ir yra paduotas 1991 m.birželio 17 d. data, tai yra, tuo laiku, kai teismo taikomas LR Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimas Nr. 331 dėl prašymo sugrąžinti nuosavybę formos patvirtinimo, dar nebuvo priimtas, todėl ir negalėjo būti teisiškai realizuojamas.

7. Nepagrįsta teismo išvada, kad teismui iš pareiškimo turinio matyti, kad „žemės klausimas nesusijęs su žemės nacionalizacija“. Tai prieštarauja nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantiems dokumentams, patvirtinantiems ir įrodantiems nuosavybės teise valdytą žemės, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises K. B. vardu.

8. Teismas nepagrįstai ir netinkamai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą jį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kadangi testatorė M. R. pagal paveldėjimo teisės liudijimą yra K. (K.) R. viso palikimo, tame tarpe ir nuosavybės teise valdytos žemės, paveldėtoja, todėl sudarydama testamentą pareiškėjos motinai, pretendentei K. B., pastaroji padarė testamentinį patvarkymą į visą savo turtą, t. y. kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų. Tai apima ir iš tėvo K.(K.) R. paveldėtą visą turtą, t. y. žemę, kuri tik dėl tarybinės okupacijos neįtraukta į testamentus.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracijas apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (Žin., 1997, Nr. 90-2256; 2004, Nr. 134-4863) (toliau – ir Tvarka) 6 straipsnį Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos yra pavesta metodiškai koordinuoti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę problemų sprendimą. Atsižvelgiant į tai, minėtos tarnybos specialistai analogiškoje situacijoje, nurodė, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti asmenys nepatenka į asmenų, kuriems mirus nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu, sąrašą, nes Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kokiais atvejais nuosavybės teisės yra atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, t. y. jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises yra mirę. Minėtame straipsnyje yra nustatytas baigtinis asmenų, kuriems gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, sąrašas. Taigi, Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti piliečiai į šį sąrašą nepatenka, todėl negalima atkurti nuosavybės teisių asmenims, kuriems turto perėmėjai testamentu paliko turtą ir kurie sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu yra mirę.

Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2008 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. 2-3691-(2.19) pareiškėja H. D. apie esamą situaciją buvo informuota. Atsakovas pažymėjo, kad atkuriant nuosavybės teises K. B., būtų pažeistos Įstatymo, reglamentuojančio nuosavybės grąžinimą, nuostatos. Todėl nepagrįsti pareiškėjos argumentai, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas netinkamai taikė Įstatymo normą, reglamentuojančią nuosavybės grąžinimą. Nors Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime yra nurodyta, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl, mirus šios teisės turėtojui, ji tampa palikimo dalimi ir gali būti paveldima, tačiau Klaipėdos apskrities viršininko administracijos veiksmus šio konkretaus atkūrimo klausimu riboja Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2004 m. lapkričio 15 d. nutartyje Civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2004 pasisakė, kad bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai nurodė, kad santykiams, susijusiems su nuosavybės teisių atkūrimu į išlikusį nekilnojamąjį turtą, paveldėjimo santykius reglamentuojančios normos netaikomos. Su tokia teismų išvada kolegija nesutiko. CK 5.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paveldėjimas - tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Pagal CK 1.112 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrą taisyklę turtinės teisės perduodamos ir paveldimos. CK 5.1 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad paveldimi materialūs ir nematerialūs dalykai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės, taip pat kitos turtinės teisės. Aukščiausiasis Teismas ne kartą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/1999; 2000 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2000; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 29 d. konsultacija) yra pažymėjęs, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl mirus šios teisės turėtojui ji tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka. Tokia išvada inter alia grindžiama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamajį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, mirus piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams. Taigi, kolegija konstatavo, kad teismų išvados, jog teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti paveldima, nepagrįstos.

2003 m. spalio mėn. 29 d. vėl įsigaliojo Įstatymo Nr. VIII-359 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos, pagal kurias teismams buvo suteikta teisė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikos piliečiams buvo perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos ir formos testamentu arba sutartimis, taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Teismui pripažinus galiojančiais minėtus sandorius, šių sandorių pagrindu nuosavybės teises įgiję piliečiai tampa pretendentais atkurti pažeistas nuosavybės teises. Taigi, pagrįstai Klaipėdos apskrities viršininko administracija siūlė pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Vėliau, Nacionalinė Žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos paaiškino, kad net jeigu ir teismai būna nustatę juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko kam nors turtą, tačiau tas asmuo jau yra miręs, atkūrimo procedūrą užbaigti riboja Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis. Tuomet Klaipėdos apskrities viršininko administracija 2008 m. lapkričio 10 d. atsakė pareiškėjai, kad nuosavybės teisių atkūrimas negalimas.

Apeliacinės instancijos tesimo posėdžio metu pareiškėja paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į žemę asmens, su kuriuo jos nesieja giminystės ryšiai.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, nustatęs, kad nei pareiškėja, nei jos mirusi motina K. B., neturi teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko R. K. (K.) nuosavybės teise valdytą žemės sklypą.

Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 1991 m. birželio 17 d. Palangos miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybes teises į žemę, esančią Komjaunimo g. 17, Palangoje. Tačiau pirmosios instancijos teismo pareiškėjos pateikto prašymo atkurti nuosavybes teises vertinimo argumentai ir išvados keistinos.

Įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įsigaliojo 1991 m. liepos 31 d. Taigi, parašymo padavimo metu teisės aktai, nustatantys prašymų atkurti nuosavybės tesies padavimo tvarką, negaliojo. Todėl pareiškėja turėjo teisę teikti laisvos formos prašymą. Bylos įrodymai patvirtina, kad tuo laikotarpiu pretendentė į R. K. valdytą žemę buvo pareiškėjos motina K. B., mirusi 2003 m. kovo 26 d. Pareiškėjai 1992 m. kovo 20 d. K. B. davė įgaliojimą tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Palangos mieste. Tačiau pareiškėja, turėdama įgaliojimą, kito prašymo ar 1991 m. birželio 17 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę patikslinimo, nepateikė. Teismui pareiškėja paaiškino, kad buvo įsitikinusi, jog 1991 m. birželio 17 d. prašymas yra tinkamas, nes Palangos žemėtvarkos skyrius nepripažino jo netinkamu. Teisės aktai tiesiogiai neįpareigoja institucijos įgaliotos priimti sprendimus išaiškinti ar teikti siūlymus tikslinti prašymus, tačiau remiantis Žemės reformos įstatymo 2 straipsnyje nurodytais tikslais bei gero administravimo principais tokius siūlymus privalėjo teikti arba išnagrinėti pateiktą prašymą ir priimti atitinkamą sprendimą. Šiuo atveju sprendimas dėl pareiškėjos pateikto prašymo nebuvo priimtas, pareiškėjai pateikto prašymo turinio trūkumai nebuvo paaiškinti. Priešingai, Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotojai siūlė pareiškėjai teikti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui į K. R. žemę. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovas turėjo pakankamai duomenų prašymui išspręsti. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėja turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta jai palankia kryptimi. Pareiškėjos prašymo padavimo metu buvo gyva jos motina K. B., kurios vardu ir turėjo būti teikiamas prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę. K. B. 1992 m. kovo 20 d. įgaliojimas patvirtina, kad ji siekė atkurti nuosavybes teises ir jos valia nurodytame įgaliojime buvo išreikšta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiškas bylas, suformavo praktiką, jog prašymo turinio atkurti nuosavybės teises trūkumai nedaro prašymo negaliojančiu, jei yra galimybė nustatyti pareiškėjo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Adm. byla Nr. A7-709-2003).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Teisėjų kolegija šioje byloje remiasi nustatyta teismų praktika ir daro išvadą, jog K. B. valia dėl nuosavybės teisų atkūrimo buvo išreikšta ir yra pagrindas pripažinti, kad prašymą nuosavybės teisių atkūrimui į K. R. iki nacionalizacijos valdytą žemę ji pateikė laiku.

Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo metu H. D. bei jos motinos K. B. vardu negali būti atkurtos nuosavybės teises į buvusio savininko R. K. (Kosto) nuosavybės teise valdytą žemę.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į žemę asmens, su kuriuo jos nesieja giminystės ryšiai. K. B. siekia atkurti nuosavybes teises į žemę, remdamasi R. K. dukters M. R. 1977 m. rugsėjo 15 d. testamentu, pagal kurį ji paveldėjo namą (duomenys neskelbtini), Palanga. Pareiškėja nurodo, kad perleidus testamentu gyvenamąjį namą, K. B. įgijo teisę į nuosavybės atkūrimą ir kito nekilnojamojo turto apimtyje, kadangi testatorė M. R. paveldėjo savo tėvo R. K. (K.) turtą ir paliko visa tai testamentu jos motinai K. B..

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktu nustatyta, kad nuosavybės tesisės atkuriamos asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo - pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Šiam ginčui taikytina nurodytos normos nuostata, kad K. B. turtą įgijo testamentu iš K. R. teisių perėmėjos M. R., kuri turtą paveldėjo po K. R. mirties ir dėl šio fakto nustatymo pareiškėja gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl fakto, turinčio juridinę reikšmę, nustatymo.

Nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto apie teisių perėmimą, atsakovas neturėjo pagrindo atkurti nuosavybės teisių į K. R. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio pareiškėjos reikalavimo netenkino.

Šis sprendimas neriboja pareiškėjos teisės teikti prašymą atnaujinti terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, kadangi Atkūrimo tvarkos 11 punktu nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. sprendimus priimančioms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytąjį šių dokumentų pateikimo terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Pareiškėja praleido terminą dokumentui, įrodančiam nuosavybės teisių į žemę įgijimą, pateikti. Todėl gali teikti prašymą dėl šio termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra teismingos bendrosios kompetencijos teismui (CPK 442 straipsnio 1 punktas), o bylos dėl termino atnaujinimo prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dokumentams pateikti yra teismingos administraciniams teismams.

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo spręsti 2009 m. gegužės 26 d. nutartimi nustatė, kad pagal šios kolegijos suformuotą praktiką, jei asmuo siekia atnaujinti terminą nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti ir, jei tam būtina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tai abu šie reikalavimai turi būti sujungti ir kartu nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

H. D. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisStasys GagysDainius Raižys