Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, šios bausmės subendrintos iš dalies sudedant, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu skirta subendrinta bausmė subendrinta su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012-11-12 nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

E. A. nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 10 d., apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), savo namuose, išgertuvių metu, tyčia, be priežasties, savo sugyventinei I. B. plaktuku sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į įvairias kūno vietas: galvą, nugarą, sėdmenis, taip smurtaudamas nukentėjusiajai I. B. sukėlė fizinį skausmą.

Be to, jis nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namuose, laikydamas rankose peilį, juo badė duris ir tuo pat metu grasino savo sugyventinei I. B. ją papjauti, kai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai E. A. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei paskyrė teisingas bausmes.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Prielaidų daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. A. bausmes, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, skirdamas bausmes nuteistajam, teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, į jo asmenį apibūdinančius duomenis – anksčiau teistas, nusikalstamas veikas įvykdė teistumui neišnykus, bausmės vykdymo atidėjimo metu, padarė du baigtus tyčinius nesunkius nusikaltimus, į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimai padaryti apsvaigus nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos jų padarymui, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Taigi, apylinkės teismas, įvertinęs visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, paskyrė E. A. už nusikalstamų veikų padarymą laisvės atėmimo bausmes, jų dydį nustatydamas žymiai mažesnį nei jo padarytų nusikalstamų veikų sankcijose numatyti bausmių vidurkiai, ir netgi arčiau minimalios ribos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs prieš tai nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad apeliantui skirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė nėra per griežtos ir atitinka tiek jo padarytas nusikalstamas veikas, tiek jo asmenybę, tiek bausme siekiamus tikslus.

Ir nors nuteistasis skunde nurodo, kad teismas skirdamas jam bausmę neatsižvelgė į tai, kad jis gailisi dėl savo veiksmų, kad turi vaikų, kuriuos jis uždarbiaudamas išlaikė, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad ši ir kitos apelianto skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima švelninti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę. Be to, bylos medžiaga tvirtina, kad nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo (30–31 b. l.), tiek teismo posėdžio metu sprendžiant klausimą dėl jam skirtinos kardomosios priemonės (39 b. l.), tiek teisiamojo posėdžio metu neigė naudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją, grasinęs jai (69 b. l.), ir tik vėliau, siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį, pripažino jam inkriminuotų veikų aplinkybes, todėl jo gailestis laikytinas deklaratyviu. O tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį ir negali pradėti visaverčio gyvenimo, negali pakankamai pasirūpinti jam artimais žmonėmis, priklauso nuo jo paties elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių.

Apeliantas skunde taip pat prašo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymas atidėtas gali būti tik esant visoms BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms. Viena iš šių būtinų sąlygų yra pagrįstas manymas, kad tokia priemonė gali būti pakankama pasiekti bausmės tikslus. Tačiau, kaip jau aptarta anksčiau, E. A. jau antrą kartą naudoja smurtą artimoje aplinkoje, nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo metu. Taigi šios aplinkybės rodo, jog bausmės vykdymo atidėjimas nebuvo pakankama priemonė sulaikyti nuteistąjį nuo naujų nusikalstamų veikų, jį nubausti, pasiekti, kad nebedarytų kitų nusikaltimų. Šių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, priešingai, rodo, jog tam, kad būtų užtikrinti bausmės tikslai, turi būti skirtina griežtesnė priemonė nei anksčiau taikytos, t. y. realus laisvės atėmimas, todėl apelianto prašymas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą netenkintinas.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nustatydamas paskirtų bausmių rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl tenkinti nuteistojo E. A. apeliacinį skundą ir švelninti jam skirtą bausmę, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

n utaria:

Nuteistojo E. A. apeliacinį skundą atmesti.