- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-25
- Bylos Nr.
- I-3170-281/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02475-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Mefodija Povilaitienė, Jolita Rasiukevičienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Kategorijos
- 1.6.3.1Valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija
- 3.17.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.17.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Henriko Sadausko, dalyvaujant pareiškėjai V. V. ir jos atstovui adv. padėjėjui Edvardui Steckiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja V. V. 2015-04-30 teismui padavė skundą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) 2015-04-10 sprendimą Nr. (6.5)I-2417; 2) panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013-07-29 sprendimą Nr. (10.1)3-90423; 3) priteisti pareiškėjai iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 2 662,46 €; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1-4, 29-32).
Pareiškėja nesutinka su jai paskirtos senatvės pensijos mažinimu taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 8 str. 1 d. nuostatas. Remiasi Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu, kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Nurodė, kad apie tai pareiškėja sužinojo tik paskelbus minėtą nutarimą, iki tol nebuvo pagrindo abejoti atsakovų veiksmais. Atsisakymas išmokėti pensiją pažeidžia teisinės valstybės principą, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus.
Per teismo posėdį pareiškėja ir jos atstovas skundą prašė tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Fondo valdyba atsiliepime į skundą prašė bylą iš dalies nutraukti, kitą dalį skundo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 58-63).
Nurodė, kad pareiškėja 2013-07-15 kreipimesi Fondo valdybos Vilniaus skyriui prašė išduoti pažymą apie susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, kitų reikalavimų nebuvo nurodyta. Į šį prašymą jai buvo atsakyta 2013-07-29 raštu, kuriame pareiškėjai pateikta jos prašyta informacija, dėl senatvės pensijos nepriemokos mokėjimo nebuvo pasisakyta. Su prašymu išmokėti susidariusią nepriemoką pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybą 2013-11-07, o, įvertinus, kad apie pirmąją sumažintą pensiją pareiškėjo sužinojo dar 2010 m. sausio mėn., buvo konstatuota, jog pareiškėja praleido 3 metų skundo padavimo terminą. Pareiškėjai buvo pasiūlyta pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Nepateikusi jokių įrodymų atsakovei, pareiškėja padavė skundą teismui, kuris 2014-12-08 sprendimu, priimtu adm. byloje Nr. I-4774-281/2014, pareiškėjos skundą tenkino ir perdavė 2013-11-12 skundą nagrinėti iš naujo. Vykdant šį sprendimą, 2015-02-12 pareiškėjai buvo pasiūlyta dar kartą pateikti termino praleidimą pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėja paaiškino, kad apie tai, jog tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sužinojusi tik 2012-02-06 Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą. Be to, pareiškėja dėl sveikatos problemų negalėjo apskųsti sprendimo mokėti sumažintą pensiją – buvo hospitalizuota nuo 2012-11-27 iki 2012-12-24. Atsakovė, išnagrinėjusi pateiktus dokumentus, nusprendė, kad per 3 metų terminą pareiškėja turėjo galimybė ginti savo teises, o pareiškėjos argumentai neįrodo, jog terminas praleistas dėl itin svarbių, objektyvių priežasčių. Dėl to pareiškėjos 2013-11-07 skundą pagrįstai atsisakyta nagrinėti, kaip paduotą praleidus nustatytą terminą, taigi privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra nepasinaudota ir reikalavimas dėl pensijos priteisimo teisme negali būti nagrinėjamas. Pabrėžtina, kad pareiškėjos prašoma priteisti pensijos suma apima sumažinimą, taikytą ir pagal Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. nuostatas, kurios nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.
Atsiliepimas
Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 43-48).
Nurodė, kad pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi 2013-11-11, tačiau jos prašymą atsisakyta nagrinėti dėl praleisto kreipimosi termino. Teismo 2014-12-08 sprendimu, priimtu adm. byloje Nr. I-4774-281/2014, Fondo valdyba buvo įpareigota išnagrinėti pareiškėjos skundą iš naujo; ši, įvertinusi, jog pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, terminą atnaujinti ir skundą nagrinėti atsisakė. Pažymėtina, kad nuo 2014-05-22 įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo įstatymas, pagal kurį bus kompensuojamos pensijos nepriemokos, t. y. pareiškėjai 2014-2016 m. bus išmokėta atitinkamo dydžio pensijos dalis. Mano, kad pensijos išmokėti už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo nėra pagrindo, pensijos mažinimas buvo teisėtas ir pagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovas nedalyvavo.
Bylos dalis dėl reikalavimo priteisti senatvės pensijos nepriemoką bei panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą nutrauktina.
Motyvuojamoji dalis
Kita skundo dalis netenkintina.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31senatvės pensija buvo mokama perskaičiuota pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. ir 8 str. 1 d. nuostatas (b. l. 54-55).
2013-11-12 pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybą, prašydama išmokėti jai laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 64-66).
2013-11-18 Fondo valdyba sprendimu Nr. (6.5)I-7735 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nes pareiškėja į Fondo valdybą dėl neišmokėtos pensijos kreipėsi praleidusi 3 metų terminą; nurodė, kad pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 67-68).
Nustatyta, kad pareiškėja, nesutikdama su nurodytu Fondo valdybos sprendimu, padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2014-12-08 sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-4774-281/2014, panaikino Fondo valdybos 2013-11-18 sprendimą ir įpareigojo pareiškėjos skundą nagrinėti iš naujo. Sprendimas yra įsiteisėjęs.
2015-02-12 Fondo valdyba sprendimu Nr. (6.5)I-1033 nurodė, kad pareiškėja praleido 3 metų skundo padavimo terminą, ir pasiūlė pareiškėjai iki 2015-03-12 pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, kuriuos įvertinus arba jų nepateikus bus priimtas galutinis sprendimas (b. l. 69-70).
2015-03-12 pareiškėja pateikė Fondo valdybai prašymą dėl termino atnaujinimo, kuriame nurodė, kad jį praleido dėl to, jog iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo nežinojo apie pensijos mažinimo neteisėtumą, o jį priėmus tikėjosi, kad įstatymų leidėjas nustatys pensijų kompensavimo mechanizmą. Be to, pareiškėja 2012 m. lapkričio mėn. sirgo, gydymas truko ilgai, todėl negalėjusi laiku apginti savo pažeistų teisių (b. l. 71-76).
2015-04-10 Fondo valdyba sprendimu Nr. (6.5)I-2417 konstatavo, kad pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikomos tikrai svarbiomis, objektyviai užkirtusiomis kelią paduoti skundą per nustatytą terminą, todėl jo neatnaujino ir pareiškėjos skundo nenagrinėjo (b. l. 84-86).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl Fondo valdybos sprendimo, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, bei išmokėti šią nepriemoką, teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 45 str. nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Fondo valdybai Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d. detalizuota, jog Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 str. 1 d. nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo minėtos LVAT praktikos, nes bylų aplinkybės iš esmės analogiškos, o ginčo teisiniams santykiams taikytinos tos pačios teisės normos.
Kaip minėta, pareiškėjai pirmoji pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi darytina išvada, kad apie savo galbūt pažeistas teises ji sužinojo ar turėjo sužinoti nurodytu metu. Šiuo atveju pareiškėjos Fondo valdybos Vilniaus skyriui paduotas 2013-11-07 prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. taikymo prasme. Paduodama minėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 6 ir 8 str. pagrindu sumažinta pensija.
Pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 p., jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas.
Pareiškėja prašymą dėl termino atnaujinimo motyvavo tuo, kad nežinojo, jog paskirtoji senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatas buvo mažinama neteisėtai, nes apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojusi tik Konstituciniam Teismui 2012-02-06 priėmus nutarimą, be to, tikėjosi, kad įstatymų leidėjas priims pensijų kompensavimo mechanizmą; taip pat paaiškino, kad 2012 m. lapkričio-gruodžio mėn. buvo silpnos sveikatos. Pažymėtina, kad 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo termino praleisto termino atnaujinimo požiūriu termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., šias LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-61-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.). Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodyti argumentai dėl jos sveikatos būklės taip pat objektyviai nepagrindžia termino praleidimo, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja hospitalizuota buvo 28 dienas, o savo pažeistas teises apginti galėjo per 3 metus. Dėl to teismas sutinka su Fondo valdybos išvada, kad pareiškėja jokių individualaus pobūdžio priežasčių, kurios pateisintų termino praleidimą, nenurodė.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos skundžiamame Fondo valdybos 2015-04-10 sprendime atsakovė teisingai įvertino pareiškėjos nurodytas termino kreiptis į ją praleidimo priežastis ir pagrįstai nusprendė pareiškėjos skundo nenagrinėti, todėl jo panaikinti nėra pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pažymėtina, kad ginčas dėl pareiškėjos neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo nebuvo išnagrinėtas VSDFV iš esmės, todėl pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šis pareiškėjos reikalavimas negali būti nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, bylos dalis dėl šio reikalavimo yra nutrauktina (ABTĮ 101 str. 8 p.).
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatyme, kuris įsigaliojo nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d., įtvirtinta, jog kompensacijos senatvės pensijų gavėjams, 2010–2011 m. dirbusiems ir gavusiems papildomai sumažintas pensijas, bus pradėtos išmokėti 2016 m. Kompensacijas nutarta išmokėti per trejus metus. 2016 m. antrojo ketvirčio paskutinį mėnesį senatvės pensijų gavėjams bus išmokėta 33 procentai praradimų, atsiradusių dėl pensijų mažinimo. 2017 ir 2018 metų pirmojo ketvirčio paskutinį mėnesį atitinkamai bus išmokėta po 33 ir 34 proc. praradimų. Jeigu asmeniui apskaičiuota nepriemoka bus ne didesnė kaip 100 eurų, ji bus išmokėta visa 2016 m. antrojo ketvirčio paskutinį mėnesį. Kompensuojamosios sumos bus apskaičiuotos ir išmokėtos nereikalaujant gavėjų prašymų, prašymus ir asmens tapatybę liudijančius dokumentus turės pateikti tik asmenys, kuriems pensijos mokėjimas yra nutrauktas. Kompensuojamosios sumos bus paveldimos ir jos bus išmokamos 2018 metų ketvirtojo ketvirčio paskutinį mėnesį, jeigu jie dėl mirusiajam priklausiusios senatvės pensijos kompensuojamosios sumos išmokėjimo kreipsis iki 2018 m. spalio 31 d. Besikreipusiems iki 2018 m. gruodžio 31 d. senatvės pensijos kompensuojamoji suma bus išmokama ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo kreipimosi dienos. Pagal šį įstatymą išmokama senatvės pensijos kompensuojamoji suma ir (ar) valstybinės pensijos kompensuojamoji suma neturės įtakos kitoms asmeniui pagal teisės aktus priklausančioms kas mėnesį mokamoms išmokoms (valstybinėms pensijoms, valstybinėms šalpos išmokoms).
Pareiškėja taip pat prašė panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013-07-29 raštą Nr. (10.1)3-90423. Teismo vertinimu, šiame rašte nėra jokio patvarkymo, turinčio įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms, todėl šis dokumentas negali būti laikomas administraciniu aktu, nagrinėtinu teisme administracinio proceso tvarka. Šiuo atveju pareiškėjos skundžiamas sprendimas (raštas) yra informacinio pobūdžio, todėl ginčas dėl šio sprendimo panaikinimo negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-428/2013, 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010, 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-483/2010, 2009 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-82/2009 ir kt.). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Atsižvelgiant į tai, minėta bylos dalis nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 101 str. 1 p. ir 8 p., 127 str.,
nusprendė:
nutraukti bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013-07-29 raštą Nr. (10.1)3-90423 ir priteisti V. V. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 neišmokėtą senatvės pensijos dalį
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.