- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-30
- Bylos Nr.
- I-1359-279/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02001-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- V. I.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. I. (V.I.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas ir atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Proceso dalyviams apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, šalys prašė bylą nagrinėti joms nedalyvaujant.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisti 3 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI (b. l. 2-4).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2011-10-13 iki 2013-01-17 periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 27, 57, 72, 9 ir 66, pažeidžiant jo kaip kalinamojo asmens teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ir kitų teisės aktų ginamas jo kaip žmogaus teises. Nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Nurodė, kad pasivaikščiojimams skirti kiemeliai buvo maži, netvarkingi, pusė stogo uždengta asbesto plokštėmis, kurios kenkia žmonių sveikatai; pasivaikščiojimams buvo skirtas nepakankamas laikas. Pareiškėjas tvirtino, kad kamerose truko apšvietimo, dėl ko pablogėjo regėjimas. Pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors yra nerūkantis. Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam atsirado ir dėl to, kad dušo patalpa buvo netvarkinga, plytelės nusilupusios, grindys slidžios, nebuvo galimybės reguliuoti vandens. Be to nurodė, kad Šiaulių TI iš dušo nusimaudžius reikėdavo eiti per kiemą, todėl jis pastoviai po to susirgdavo. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose Nr. 57, 66 ir 9 būdavo šalta, drėgna, langai išdaužyti, sienos ir lubos – pasidengusios pelėsiu. Teigė, kad kameroje Nr. 72 sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas; kameros langas buvo užkaltas plėvele. Pareiškėjas kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė, kad atvykstant etapu į Šiaulių TI kratos atliekamos patalpoje, kurioje buvo šalta, ir tokiomis sąlygomis reikia nusirengti, o tai prilygsta kankinimui. Teigė, kad trumpalaikio laikymo patalpose (boksikuose) jis patirdavo stresą, nes buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis. Be to nurodė, kad karantino kamerose, į kurias buvo vedamas po trumpalaikio laikymo patalpų (boksikų), taip pat buvo netinkamos sąlygos, buvo šalta, drėgna, nebuvo nei langų, nei stalo, kėdžių, kriauklės. Be to teigė, kad sanitarinis mazgas šiose kamerose būdavo neatitvertas, nuo jo sklisdavo blogas kvapas. Pareiškėjo teigimu, tokiomis sąlygomis reikėdavo prabūti nuo 2 iki 4 valandų. Visa tai sudaro neturtinę žalą, kurią pareiškėjas ir prašė atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė (b. l. 117-127) ), kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Tačiau tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, bet to, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per parą), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje. Paaiškino, jog Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų niekaip neišskyrė ir tyčia jam nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose langai yra skaidraus stiklo, jie yra pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir toks kamerų vėdinimo būdas atitinka higienos normos reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma. t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas. Mano, jog kamerų būklė pirmiausia priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsakovo teigimu, jis negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Pažymėjo, jog higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Mano, jog pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Atsakovo atstovo teigimu, nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizavo. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su laikymo Šiaulių TI sąlygomis, savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas jo nurodytas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Be to Šiaulių TI prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 19 d., nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2013 sausio 2 d. iki 2013 m. spalio 17 d. buvo laikomas Šiaulių TI (16-17 b. l.). Atsakovui atstovaujantis Šiaulių TI nagrinėjamojoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015-06-22, tai patvirtina žyma ant voko (b. l. 8). Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, daroma išvada, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (LVAT 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas argumentuoja, jog negalėjo susipažinti su į lietuvių ir rusų kalbas neišverstais Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimais, kurie Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Įvertinus skunde nurodytus paaiškinimus, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie daromus jo teisių pažeidimus ir iš jų kylančius žalingus padarinius. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie egzistavusias objektyvias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, o jo nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė duomenų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ir ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimams. Esant Šiaulių TI prašymui, pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 19 d. taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2013 sausio 2 d. iki 2013 m. spalio 17 d. (toliau bendrai vadinami - ginčo laikotarpis).
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tokios higienos normos buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (bylai aktuali akto redakcija, kuria vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje, galiojusi nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01) Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri ir nustatė laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų
Pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė vienam asmeniui turinčio tekti 3.6 kv. m. kameros ploto pažeidimą, ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus.
Minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normoje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nebuvo nustatyti, juos reglamentavo ir šiuo metu reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusių bendrą kalinamų asmenų skaičių, Šiaulių TI pateikė Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-08 pažymoje Nr. 60/09-26204 (b. l. 16-17). Remiantis šiais duomenimis, daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 57, 72, 9, 66, viso 33 paras, iš jų – 11,5 paros - pažeidžiant Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 21,5 paros – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Šiaulių TI pateiktais suvestiniais duomenimis. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos kamerose laikomų asmenų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.
Dėl pasivaikščiojimo kiemelių
Nurodė, kad pasivaikščiojimams skirti kiemeliai buvo maži, netvarkingi, pusė stogo uždengta asbesto plokštėmis, kurios kenkia žmonių sveikatai; pasivaikščiojimams buvo skirtas nepakankamas laikas.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 21 punktas nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Apie sudarytas galimybes kasdien būti gryname ore yra konstatavęs ir Šiaulių visuomenės sveikatos centras (b. l. 34). Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti, todėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) (2012-03-09 įsakymo redakcija Nr. 1R-69, galiojusi nuo 2012-04-01 iki 2014-12-23) 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Iš atsakovo atstovo pateiktos IV-ojo aukšto pasivaikščiojimo kiemelių schemos (b. l. 59) nustatyta, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 23,43 kv. m. Pažymėtina, kad nei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nei Vidaus tvarkos taisyklės bei Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje.
Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimams skirti kiemeliai buvo netvarkingi, pusė stogo uždengta asbesto plokštėmis, kurios kenkia žmonių sveikatai. Šiuos pareiškėjo teiginius paneigia byloje nustatytos aplinkybės. Atsakovo atstovas 2015-08-10 Pažymoje apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje Nr. 62/08-811 (toliau - Pažyma apie laikymo sąlygas) (b. l. 20-23) nurodė, kad Šiaulių TI 2013 m. pabaigoje buvo perdengti visi pasivaikščiojimo kiemeliai, daliniai stogai pasislėpti nuo kritulių įrengti iš šiferio, neturinčio kenksmingų medžiagų (tai yra, be asbesto), taip pat buvo sutvarkyta lietaus kanalizacija (b. l. 23). Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012-07-09 patikinimo akte Nr. EP-254 užfiksuota, kad pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai, drėkinami pagal poreikį, objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, atžymos apie jų valymą yra. Sergantiems tuberkulioze yra paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis Nr. 11. Šis kiemelis dezinfekuojamas po kiekvieno jame suimtųjų, sergančių tuberkulioze, apsilankymo. Jokių pažeidimų dėl pasivaikščiojimo kiemelių neužfiksuota (b. l. 34). Pasivaikščiojimo kiemelių patikrinimas buvo atliktas ir 2013-06-26 (išvados surašytos 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224). Nenustatyta jokių pasivaikščiojimo kiemelių pažeidimų ar jų neatitikimo higienos normos reikalavimams (b. l. 41).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių, jų būklės, nepakankamo laiko pasivaikščiojimams yra nepagrįsti.
Dėl sąlygų dušinėse
Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam atsirado ir dėl to, kad dušo patalpa buvo netvarkinga, plytelės nusilupusios, grindys slidžios, nebuvo galimybės reguliuoti vandens. Be to nurodė, kad Šiaulių TI iš dušo nusimaudžius reikėdavo eiti per kiemą, todėl jis pastoviai po to susirgdavo.
Reikalavimai dėl sąlygų, užtikrinančių tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų galimybes palaikyti asmeninę higieną, nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X skyriuje bei Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje. Vadovaujantis juose įtvirtintomis nuostatomis, tardymo izoliatoriaus administracijos įstaigoje laikomiems asmenims privalo sudaryti sąlygas prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte. Atsakovo atstovo atsiliepime (b. l. 65) bei kituose rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 22) nurodoma, jog Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos po 8 dušo ragelius. Šią aplinkybę patvirtina ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-06-26 (periodinės kontrolės metu užfiksuoti duomenys (2013-07-09 Nr. EP-224) (b. l. 42).
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 39 punkte buvo įtvirtinti reikalavimai prausimosi patalpoms laisvės atėmimo vietose. Nustatyta, kad dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būto lygūs, be plyšių, lengvai valomi ir pan. Pareiškėjo teiginius dėl netvarkingų dušinių paneigia byloje esančių rašytinių įrodymų duomenys. Atsakovo atstovas pateikė 2012 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. EP-254 (patikrinimas atliktas 2012 m. birželio 25 d.) (b. l. 32-37). Patikrinimo akte konstatuota, dušo patalpose atliktas einamasis remontas – perdažytos durys, vamzdynas, pakeisti dušo rageliai, patalpose pelėsių nėra, dušinių, prausyklų valymui ir dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas „Sokrena” 1 % ir „Mikrobac forte“ 1,5 %. Dušo ir jo prieigų kasdienio ir generalinio valymo kontrolės žurnalas yra, registracija vykdoma. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013-06-26 prausimosi-švarinimosi patalpose atliko patikrinimus dėl jų atitikimo higienos normoms (išvados surašytos 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad prausimosi-švarinimosi patalpose yra dvi dušinės su 8 dušo rageliais, dušinėse ištraukiamoji ventiliacija neveikianti, patalpose pelėsių nėra. Dušinių, prausyklų valymui ir dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas „Sokrena“ 1 % ir “Microbac” 1,5 %. Tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija. Dušo ir jo prieigų kasdieninio ir generalinio valymo kontrolės žurnalas yra, registracijos įrašai apie jų valymą yra (b. l. 40-47). Jokių pažeidimų dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 39 punkte įtvirtintų reikalavimų nebuvo nustatyta.
Dėl pareiškėjo teiginių, jog duše nebuvo galimybės reguliuoti vandens, be to iš dušo nusimaudžius reikia eiti per kiemą pažymėtina, jog teisės aktuose nėra detaliai aptarti prausimosi patalpų įrengimo pastatuose bei šių patalpų įrenginiams keliami reikalavimai, todėl šie pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais. Pareiškėjas teikdamas, kad po dušo jis susirgdavo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jo nurodomas aplinkybes apie sveikatos būklę.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl dušo patalpų nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis.
Dėl rūkymo
Pareiškėjas kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, jog buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors yra nerūkantis.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte buvo nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte buvo įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodyti teisės aktai laisvės atėmimo vietos administracija įpareigoja užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, todėl siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius, o nerūkančių asmenų laikymas kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013-01-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-513/2013, 2013-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ).
Byloje nustatyta, kad Šiaulių TI rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskiruose rėžiminio korpuso apgyvendinimo kamerose, pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į Šiaulių TI (b. l. 41). Byloje yra pateiktas pareiškėjo 2011-10-13 prašymas, kuriame jis nurodė, kad yra rūkantis asmuo, todėl sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys (b. l. 70). Duomenų, kad pareiškėjas Šiaulių TI administracijai būtų pakeitęs savo nuomonę ir pateikęs prašymą laikyti jį, kaip nerūkantį asmenį, nerūkančiųjų asmenų kameroje, byloje nėra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tik nerūkančių asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio ir HN 76:2010 nuostatas bei teisę į sveikatai saugią aplinką (2013-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ir kt.). Pareiškėjas skunde nedetalizavo ir nepagrindė, kokius nepatogumus rūkančiųjų asmenų laikymas su nerūkančiaisiais sukėlė pareiškėjui ir kaip pažeidė jo teises, sukeldamas jam neturtinę žalą. Be to, byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai būtų reiškęs nusiskundimus, prašymus, pretenzijas dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas kaip nepagrįstą atmeta pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad Šiaulių TI kamerose buvo kartu laikomi rūkantys ir nerūkantys asmenys.
Pareiškėjas skunde kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė netinkamas laikymo sąlygas Šiaulių TI - kamerose būdavo šalta, drėgna, langai išdaužyti, sienos ir lubos – pasidengusios pelėsiu, sanitarinis mazgas neatitvertas, neužtikrintas kamerų apšvietimas.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimai buvo nustatyti HN 76:2010 22 ir 23 punktuose. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta - ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 ir 14.1 punkto nuostatas, kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, pagal šių taisyklių 14.11 punktą – patalpos šildymo įranga. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, šaltuoju laikotarpiu – 18-22 °C, santykinė oro drėgmė šiltuoju laikotarpiu turi būti 36-65 %, šaltuoju laikotarpiu - 35-60 %, o HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.10 punktą, kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2015-10-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1758-575/2015).
Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras ne kartą atliko Šiaulių TI gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą. Išanalizavus teismui pateiktų patikrinimo aktų rezultatus, daroma išvada, jog byloje nėra duomenų, kad ši institucija ginčo laikotarpiu būtų atlikusi valstybinės visuomenės sveikatos saugos periodinę ar operatyviąją kontrolę kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nustatyta tvarka nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais, šiose kamerose. Minėtos aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose į Šiaulių TI administraciją ir Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Šią išvadą patvirtina ir atsakovo atstovo teikta informacija iš Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalo (b. l. 19). Įrodymų, patvirtinančių, jog dėl šių pažeidimų skundais, prašymais kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, nepateikė ir pareiškėjas.
Byloje atsakovo atstovo pateikta Pažyma apie laikymo sąlygas patvirtina, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros yra įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 bei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nustatytais reikalavimais. Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų nustatyta, kad Šiaulių TI kamerose nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kurie vėdinimui yra pritaikyti (b. l. 20). Aplinkybę, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais, patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro ginčo laikotarpiu atliktų periodinių patikrinimų metu užfiksuoti duomenys (b. l. 33, 41). Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos kameras vėdinti atidarius langus, taip pašalinant drėgmės perteklių patalpose. Pažyma apie laikymo sąlygas apie laikymo sąlygas taip pat patvirtina, kad kamerose yra skaidraus stiklo langai, kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi-keturios dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25 W) (b. l. 20).
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa kameroje turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas patvirtino, jog visose Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele (pertvara) nuo likusio kameros ploto (b. l. 21, 64). Teismas neturi pagrindo abejoti Šiaulių TI teiktasi rašytiniais duomenimis, todėl, darydamas išvadas, jais remiasi.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad nesant kitų įrodymų dėl netinkamų Šiaulių TI, konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant HN 76:2010 6, 22, 23, 24, 26 punktų reikalavimus, nėra pagrindo.
Dėl asmens ir jo daiktų apžiūros, laikino sulaikymo ir karantino patalpų bei sąlygų
Pareiškėjas kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė, asmens ir jo daiktų apžiūros, laikino sulaikymo ir karantino patalpų netinkamą būklę bei sąlygas šiose Šiaulių TI patalpose.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) (ginčo laikotarpiu galiojo 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130 Instrukcijos redakcija) 152 punkte (buvęs 144 p.) nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Instrukcijos 153.1 punkte (buvęs 145.1 punktas) numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punktas (buvęs 146 punktas) detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje.
Vidaus tvarkos taisyklių 11 punkte numatyta, jog priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Pagal minėtųjų taisyklių 19 punktą, toks pat trumpalaikis, t. y. ne ilgesnis nei dviejų valandų, asmenų laikymas trumpalaikio laikymo kamerose yra privalomas iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, o rėžiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas bei suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną (b. l. 62).
Teismui pateiktoje Pažymoje apie laikymo sąlygas nurodyta, kad Higienos normoje HN 76:2010 nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Papildomai nurodė, kad vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra. Kitose kamerose, taip pat ir priėmimo paskirstymo kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatitverti. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų suoliukai ir gultai (b. l. 21-22).
Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 (patikrinimas atliktas 2013 m. birželio 26 d.) nurodyta, kad priėmimo-paskirstymo patalpoje (švarinimo patalpoje) natūralaus apšvietimo nėra, patalpa įrengta rūsio patalpoje. Ją valo ūkio būrio tvarkinys. Patalpų ir plastmasinių indų (į kuriuos kratos metu dedami suimtųjų daiktai) valymui dezinfekcinių medžiagų tvarkinys nenaudoja. Kilimėlių, kratos indų dezinfekavimą atlieka dezinfektorė. Valymo inventorius laikomas atskiroje patalpoje. Priėmimo-paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos, kabinos tvarkingos, išvalytos. 2012-06-25 Šiaulių visuomenės sveikatos centras, atlikęs periodinį Šiaulių TI patalpų patikrinimą (2012-07-09 patikrinimo aktas Nr. EP-254), nustatė, kad laikino sulaikymo kameros įrengtos rūsyje, natūralaus apšvietimo ir natūralaus vėdinimo jose nėra, sulaikyti asmenys jose būna iki dviejų valandų, šių kamerų patalpos, sanitariniai įrenginiai išvalyti, kamerų grindys nelygios, betonas vietomis išdaužytas, sienų dažų danga nusitrynusi, vietomis purvina, kamerose reikalingas paprastasis remontas (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X sk. 62 p. pažeidimas); karantino kamerose betoninė grindų danga nelygi, išdaužyta, ant lubų vandens nutekėjimo žymės, vietomis sienų, lubų dažai atsilupę (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X sk. 62 p. pažeidimas), kameros, jose esantys įrenginiai išvalyti. Šie duomenys, teismo vertinimu iš dalies patvirtina pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamų sąlygų laikino sulaikymo ir karantino patalpose, tačiau nepatvirtina pareiškėjo nurodytų teiginių dėl netinkamų sąlygų kratų atlikimo patalpoje.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžimą, neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, daroma išvada, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų neteikė. Pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į tai, kas buvo nurodyta, bei teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog pareiškėjui priteistina 80,00 Eur suma laikoma adekvačia suma pareiškėjo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo V. I. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti V. I., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 80,00 Eur (80 eurų ir 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.